Bijeikių piliakalnis

Bijeikių piliakalnis

Bijeikių piliakalnis arba Papilio kalnelis yra tarp Rubikių ir Dusyno ežerų, ~0,8 km į š. nuo sodybų, ~0,2 km į š. nuo Pagraužiu—Leliūnų kelio. Įrengtas pailgoje š.— p. kryptimi kalvoje. Iš v. ir š. juosia Rubikių, iš r. — Dusyno ežeras. P. galas siekia gretimas aukštumas. Piliakalnio šlaitai nuolaidūs, iki 16 m, tik p. 3—4 m aukščio. Viršūnės aikštelė ovali, 35 m ilgio š.—p. kryptimi ir 15 m pločio. Aikštelė nuo seno buvo ariama. Joje randama daug degėsių. Piliakalnio p. r. ir v. papėdėje yra gyvenvietės liekanų.

Istorija

1943 m. Burbiškio pradžios mokyklos mokytojo A. Grigo vadovaujami vietos gyventojai piliakalnio šiauriniame šlaite iškasė nedidelę perkasą ir rado iki 1,5 m storio kultūrinį sluoksnį. Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1969 m. ir 1974 m. atliko Lietuvos istorijos institutas, pietryčių ir šiaurės vakarų papėdėje rasta senovės gyvenvietės žymių, lipdytų lygiu ir grublėtu paviršiumi puodų šukių. Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus.

Padavimai ir legendos

Kadaise Rubikių ežero vietoj buvę Anykščiai (tas pat sakoma pada­vime ir apie Rubikių ežero atsiradi­mą). Ant šio kalno stovėję gražūs rūmai, kuriuose gyvenęs šio krašto valdovas Papilys. Jis mirdamas pra­šęs jį palaidoti šiame kalne. Jo pra­šymą palikuonys įvykdę ir palaido­ję Papilį šiame kalne, įdėję į auksi­nį karstą. Nuo to laiko kalnas ir buvęs pradėtas vadinti Papiliu.

Kad kalne yra auksinis karstas, žmonės tikrai tikį, nes atsiranda norinčių tą karstą išsikasti. Pasak ūkininko Švalkaus, kartais po nakties randąs kalną iškasinėtą.

Papilio kalnelis

Gražiojo Rubikių ežero pietiniai krantai daugiausia aukštesni ir sta­tūs. Ypač jie paaukštėja prietryčių pusėje. Čia. Bijeikių kaimo lauko­se, iškyla to pat vardo net aukšto­kos kalvos. Viena žemesnė kalvų grupė, atsiskyrusi gilesniu tarpekliu (tarpkalviu) sminga į Rubikių eže­rą, bet, įstrigusi tarp Rubikių ir Dusyno ežerų, sustoja ir sudaro gražų pusiasalį. Pusiasalis būtų, kaip ir dauguma Rubikių ežero pu­siasalių, jei ne jame esąs stačiais šlaitais kalnelis, vadinamas Papilys. Įkopus į kalnelį, atsiskleidžia gra­žūs vaizdai į ežerus ir apylinkes.

Papilys charakteringas ne tik sa­vo vardu, bet savo viršūnėj ir šlai­tuose esančiu žemės sluoksniu, per­tekusiu medžio degėsiais. Be to, ta­me sluoksny yra nemaža plytų, puo­dų ir apdegusių kaulų gabalėlių. Taip pat paviršiuje ir giliau yra daug apdegusių akmenų.

Visi šie radiniai leidžia manyti, kad čia kadaise yra buvusi gyvena­moji vietovė, kuri vėliau buvo su­deginta. Kad kada ten būtų buvę trobesiai, niekas nepamena. Tik ūkininkas Švalkus, 85 m. amž., ku­rio sklype yra minėtoji vietovė, pa­pasakojo tokį padavimą.

Kadaise Rubikių ežero vietoj buvo Anykščiai (tas pat sakoma pada­vime ir apie Rubikių ežero atsiradi­mą). Ant šio kalno stovėję gražūs rūmai, kuriuose gyvenęs šio krašto valdovas Papilys. Jis mirdamas pra­šęs jį palaidoti šiame kalne. Jo prašymą palikuonys įvykdę ir palaidoję Papilį šiame kalne, įdėję į auksinį karstą. Nuo to laiko kalnas ir buvęs pradėtas vadinti Papiliu.

Kad kalne yra auksinis karstas, žmonės tikrai tikį, nes atsiranda norinčių tą karstą išsikasti. Pasak ūkininko Švalkaus kartais po nakties randąs kalną iškasinėtą.

Kadaise kalnelio, matyti, būta aukštesnio. Dabar laiko ir žmonių jis yra apgriautas. Apie jo apgriovimą leidžia manyti tas faktas, kad jo viršūnėj žemė su degėsiais yra paviršiuje (dirvožemy), o kalno šlai­tuose — apie 60 — 90 cm gilumoje.

Daugiau Papiliui pažinti šią vasarą apylinkės „prievolininkai“, vadovaujami Burbiškio pr. mokyklos vedėjo Grigo, šiauriniame Papilio šlaite iškasė apie 1,5 m gylio duobę, kur rado aukščiau minėtų daiktų ir pastebėjo tokį žemės susidėstymą:

1. dirvoženuo sluogsnis (tamsi, limpanti žemė) apie 20 cm,
2. grynas molis apie 35 cm,
3. žemė su degėsiais — apie 35 cm,
4. smėlis — apie 25 cm ir dar gi­liau vėl grynas molis.

Degėsių atsiradimas 60 — 90 cm gilumoj leidžia spręsti, kad kalnelis apgriautas ir kad vietovė sudegusi senesniais laikais. Žinoma, apie kal­nelio — Papilio archeologinę ir isto­rinę vertę galėtų tiesą pasakyti tik šios srities specialistai. Todėl Papi­lys prašyte prašosi archeologų ir istorikų rankos.

Dabar Papilio kalnelis yra aria­mas ir sėjamas, o tuo, žinoma, jis yra griaunamas. Jo apsauga turėtų susirūpinti atitinkamos įstaigos.

Tyla K. Papilio kalnelis // Ateitis. – 1943, spal. 15, p. 2