Labai senoj gadynėj Žemaičių miestelyj Ariogaloj gyveno didis ponas ir kunigaikštis, vardu Liutavoras, kuriam kad gimė derlingas sūnus, praminė jį vardu Utenis. Ir tėvas, ir sūnus buvo pagoniu, todėl krikšto nereikalavo.
Paaugęs Utenis pastatė naują miestą, kurį nuo savo vardo Utena praminė. Išsidirbo sau gražius rūmus ir padoriai gyveno. Vedė sau moterį, vardu Vida, kuri jam pagimdė sūnų, Gediminu, arba Gedminu, pramintą.
Metuose 1292, tėvui Liutavorui mirus, Utenis su nemaža krūva savo kareivių nuvažiavo į Kernavę, ties upe Vilija, arba Nerim, esančią, ir nemažomis žmonystomis buvo pakeltu į didžius kunigaikščius visos Lietuvos.
Netoli nuo miesto Utenos buvo kalnas. Kunigaikštis tas, suvarydinęs žmones, liepė pilti ant jo žemę; tie pylė ir labai aukštu padarė. Bepilant vienas vaikiukas nukrito nuo trepių (skadų) taip nelaimingai, jogei nulūžo jam sprandas, ir tuojau numirė. Ką regėdami, priveizėtojai nuliūdo ir tarė: „Be nėra tai piktas prajautimas? Gal ta pilė bus nelaiminga?” Taip samprotaudami klausė savo kunigo. Tas atsakė: „Nenuogąstaukit. Todėl tą vaikiuką nelaimė užtiko, jogei nenorėdamas pylė dievams gyvenimą. Dar dievai parodė, jogei kožnas neprietelius, geidžiąs į tą pilę įsigriauti, nulauš sau sprandą!
Žinyčią išpylus, kunigaikštis Utenis po kalnu padirbino namus kunigams, kurie beregint ant kalno sukūrė niekuomet negesomą ugnį ir kurstomą su ąžuolo medžiais.
Uteniui karaliaujant, lietuviai ir žemaičiai be pertrūkio mušės su vokiečiais; ne kartą tie, sugavę karėje žemaičius, vedė į Prūsus ir krikštijo. Perkrikštai tie, nors kitaip jau tikėjo, tačiau neužmiršo brolių savo. Išsigirdę vokiečius ketant į Žemaičius keliauti, tuojau pranešdavo mūsų krašto vyresnybei.
Kaipogi Ragainės miesto viršininkas Ernkė, įsvadinęs į laivą dvi dešimti penkis ginkluotus vokiečius, liepė plaukti į kalną Nemunu pagal. Perkrikštai beregint davė žodį Skirminui, Žemaičių gubernatoriui, kurs ties šios dienos Skirsnemune uždėjo vokiečiams slastus. Vos laivas į tą vietą atplaukė, atbėgo į paupį jauna mergelė, kuri, rankas laužydama, verkė ir šaukė, lenkiškai sakydama: „Oi, geri žmonės, susimilkit ant manęs, gelbėkit mane, esmi nelaiminga!” Vokiečiai, tai girdėdami, pasuko laivą į pašalį, o prisiartinę klausė: „Kas esi ir ko nuo mūsų nori?” Ši atsakė: „Esmi lenkė (palioke), sugauta karėj ir iš Lenkų žemės į Žemaičius atvesta; pagonys nori mane apversti į savo vierą, o aš esmi katalikė. Imkit mane drauge ir ištraukit iš nelabų rankų!” Vokiečiai, dar juoba prisiartinę prie pašalio, padėjo lentą, kad mergelė galėtų į laivą įžengti. Bet tuojau šešios dešimtys vyrų iš karklynų sukilo, su savo geležies kebekliais capt nutvėrė laivą, sulipo į tą, iškirto visus vokiečius ir atėmė laivą su visa nauda.
Tariamoji mergelė nebuvo mergelė, bet jaunikaitis žemaitis, moteriškai apsidaręs, mokąs lenkiškai. Kunigaikštis Utenis, apie tą vylių Skirmino išsigirdęs, didžiai jį pagyrė ir davė žemės šmotą.
M. Valančius „Pasakojimas Antano Tretininko” // Raštai I-tomas 2001 m., p. 605-607