Ekskursija Nemunu. Pakalbėjus su žmonėmis, ekskursavusiais Nemunu pasirodo, kad jie aplanko toli gražu ne visas to krašto įžymesnes vietas. Priežastis ta, kad jie neturi tinkamo plano, o važiuoja tik taip sau. Taigi atitinka, kad ekskursantams apsistojus, pavyzdžiui, Veliuonoje, pažiūrėti Gedimino kalno sužino, jog kažkur aukščiau (kur jau pravažiuota) dar buvo istorinė Zapyškio bažnyčia ir kitos įžymesnės vietos, kuriu pagaliau ekskursantams taip ir netenka matyti, — juk nebegrįši atgal. Suprantama, kad toksai neplaningas ekskursavimas neduoda žmogui tiek naudos, kiek jisai turėtu duoti prie tinkamesnio sutvarkymo.
Tenka girdėti, kad šiemet ypač daug kas, kaip iš daugiau organizacijų, moksleiviu, taip ir iš pavieniu asmenų, rengiasi ekskursuoti Nemunu. Man, gimusiam ir augusiam panemunės krašte, teko kiek daugiau susipažinti su šiomis apylinkėmis, taigi aš ir norėčiau, kiek galėdamas patarnauti savo žiniomis mūsų ekskursantams, aprašydamas įžymesnes panemunės vietas, pradedant nuo Kauno ir iki Mažosios Lietuvos. Ilgainiui gal kas atsiras, kas aprašys ir kitas panemunės vietas, pradedant nuo Gardino iki Kauno, paskui Mažosios Lietuvos Nemuno apylinkes ir t.t., kurios jau man yra mažiau pažįstamos. Iš tokiu rašiniu paskui galės susidaryti kaip ir vienas ištisas visos panemunės įžymesniu vietų sąrašas, planas.
Važiuojant nuo Kauno žemyn, pirmoji lankytina vieta, — tai bene bus Raudondvaris, pasižymėjęs savo gražiu, dideliu parku ir pasipuošęs dideliais grafų Tiškevičių rūmais. Ties Raudondvariu įteka Nevėžis į Nemuną. Priešais Raudondvari, kairiajame Nemuno krante, gražiame, jaukiame miškelyje, yra Kačerginės vasarnamiai. Čia kauniečiai vasaros metu kaip žinoma dažnai rengia gegužines.
Toliau eina Zapyškis (kairiajame Nemuno krante), kur randasi senutė Vytauto laikų bažnyčia. Dar kas Zapyškyje pažymėtina, tai vokiečių ištiestas geležinkeliukas, kuris čion ateina iš tolimųjų miškų, ir ties Zapyškiu nusileidžia nuo stataus kalno. Nuleidimas vagonų nuo kalno daromas su ypatingu užtaisymu. Vokiečiai šį geležinkeliuką buvo ištiesę vien miškui vežti iš Suvalkijos kurį paskui Nemunų plukdydavo į Prūsus.
Tarp Zapyškio ir Vilkijos, dešiniajame Nemuno kranto gražiame pušyne, yra vasarnamiai, Kulautuva vadinami.
Toliau galėčiau paminėti nebent tik Seredžių (dešiniajame Nemuno krante), pasižymėjusi aukštais, stačiais krantais ir pasipuošusi nauja, stilinga bažnyčia, tik ji Didžiojo Karo metu buvo labai apdaužyta. Ties Seredžiumi senovėje buvo garsioji Ramuva. Ant kalno į vakarus nuo bažnyčios yra nedidelė pilikė, apie ją vietiniai žmonės turi sudėję daug padavimų. Ties Seredžiumi įteka Dubysa į Nemuną. Šalia Seredžiaus yra gražus Belvedero dvaras, kuriame dabar yra žemės ūkio mokykla.
Dabar mėginsiu kiek apsistoti prie vienos, tiesa, nežymios, bet gana įdomios panemunės vietelės. Ji vadinasi Ilguva arba kaip Kudirka ją savo „Viršininkuose” vadina — Trumpuva. Tai paprastas panemunės bažnytkaimis, tačiau charakteringas tuo, kad iš čia nuo kalno labai toli į abi puses matosi Nemunas (bene toliausiai, nei kitur). Ties Ilguva įbėga į Nemuną mažutis Nykos upelis. Kas nori pamatyti gražius upelio krantus, tai būtinai teužsuka į Nyką! O puikios, ypatingos to upelio pakrantės, užtikrinu, jus nuvilios net į tolimą, mišką, į pačią „Dievogalą“ (senovėje čia tęsėsi garsioji „Dievogalos“ giria). Dar kas šiame bažnytkaimy pažymėtina, tai kapinės. Aš vos spėju kokiai dienai parvažiuoti į, Ilguvą, kai būtinai pirmoj eilėj aplankau šias kapinės, kurios kaskart vis ką nors įdomesnio, naujesnio, pasako. O jos iš tiesų daug kuo turį pasirodyti, pasigirti. Čia štai visas kalnas numargintas įvairiausiomis „smūtkelėmis“, kaimiško dailininko dirbtomis. Tarp jų retkarčiais stovi įsimaišęs aukštas, padanges siekiąs, stilingas lietuviškas kryžius. O ant kalno jau tunkso vien akmeniniai bei geležiniai „pamiontkai“. Visi jie vienas už kitą charakteringesni, įdomesni. Žiūri žmogus į tuos kryžius, o ypač į jų užrašus, metus ir matai visą Lietuvos praeiti. Čia štai Lietuvos lenkinimo epocha su savo „polska viara“; čia matyti jau tautinio atgijimo prašvaistę, tik dar kalba labai sutepta lenkiškomis priemonėmis, ir pagaliau štai matai paskutinę — visuotinio Lietuvos atgijimo, kultūrėjimo epochą. Žodžiu daug ko tie kapai ir jų kryžiai mums sako, tik reikią mokėti juos skaityti,
Toliau eina Veliuona (dešiniajame Nemuno krante). Šis miestelis (senovėje tai buvo garsus miestas) tai bene bus viena iš istoriškiausių panemunės vietų. Čia yra visiems plačiai žinomas Gedimino kalnas, gražus šimtametis parkas ir sena, dar prigimtinės tikybos laikų bažnyčia. Šioje bažnyčioje tarp kitko yra (bent pirmiau buvo) didelis, senas Vytauto paveikslas. Apie tą paveikslą kažkas, pamenu, buvo man daug ko pasakojęs, tačiau dabar jau nieko tikro neprisimenu, Be to, už Veliuonos į vakarus, prie pat Nemuno kranto, ties Gystum, yra dar „pilalė” (taip regis, ji žmonių vadinama). Žiūrint į ją nuo Gedimino kalno, atrodo, jog čia anais laikais turėjo būti, mūsiškai šnekant, sargybos vieta, kurios pareiga buvo saugoti Veliuonos miestą — pilį — nuo netikėto vakarų priešo (kryžiuočių) užpuolimo, atplaukiančių Nemunu.
Įdomūs dar Raudonės dvaro rūmai (dešiniajame Nemuno krante), gausingi kambariais ir turintys labai aukštą bonią. Iš viršaus bonios, toli matyti apylinkės, o ypač gražiai atrodo pati Nemuno juosta. Dvaro, savininkai, ypač pati ponia Kasterienė, gana geri žmonės ir ekskursantus visuomet maloniai sutinka, noromis parodo rūmus.
Toliau eina Gelgaudų pilis (dešiniajame Nemuno krante), netoli – Jurbarko. Toji pilis, kaip A. Miliukas „Lietuviškame albume“ sako, išstatyta kryžiokų maršalkos Ulricho Jungmgeno ir buvo praminta Konigsbergu.
Taip pat gražus Gelgaudiškio dvaras (kairiajame Nemuno krante), kuris per daugybę savą trobų, įstaigų daugiau panašus į miestelį nei į dvarą. Ypač praeivio akį traukią didelis, kultūringas parkas ir patys vadinamieji „palociai“, įdomūs, tiek išorės išvaizda, stiliumi, tiek ir vidaus turtingu apstatymu. Tik dabar visa tai, regis labai sunaikinta.
Pats Jurbarko miestelis nieko ypatinga nesako. Bene kiek įdomesnė čia vieta tai kunigaikščio Vasilčikovo dvaras. Nors, tiesa, rūmai sudegę, tačiau gražus parkas, klombai ir visa kita sako, jog čia kadaise būta gražios kultūringos vietos. Ir dabar dar yra ten kuo pasigerėti. Pro čia vingiuojasi sraunioji Mituva.
Netoli Jurbarko, ties Slavikais eina Lietuvos ir Prūsijos siena. Užvis charakteringiausia toji siena yra dešiniajame Nemuno krante, kuris dar taip nesenai skyrė Mažąja Lietuva nuo Didžiosios. Visi tie kardonai, stulpai, grioviai, akmenys dar ir dabar lietuviui nemaža sako, primena. Kiek čia žmonių prisikamavo, kiek čia ašarų, baimes būta. Čia štai, tarytum, ir dabar matai nežinomą knygnešį, slapta pakrūmėmis slenkantį, ten Lietuvos jaunuoli, „nuo vaisko į Ameriką bėganti“ arba politinį prasikaltėlį nuo rusų policisto į Vokietiją sprunkanti.
Toliau eina Rambynas dešiniajame Nemuno krante aukščiau Tilžės. Rambynas, kaip ir Birutės, Šatrijos kalnai, buvo svarbiausioji senovės lietuvių žemaičių šventykla, kitaip sakant — alkakalnis. Plačiau apie tą istorinę vietą čia nėra galimybės kalbėti; tai atskiru veikalų dalykas.
Štai ir viskas, ką aš žinojau iš įžymesnių šiame panemunės protarpy vietų.
Dabar keletas žodžių apie patį ekskursavimą.
Paprastai Nemunu ekskursuojama trimis būdais: 1) važiuojama paprastu keleivinių garlaivių, .2) samdomas extra garlaivis arba 3) plaukiama valtim. Blogiausia bene bus ekskursija, važiuojant keleivių garlaiviu, nes tuomet nėra galimumo tinkamai apžiūrėti įžymesnes vietas, o tenka tenkintis tik tuo, kiek matyti iš garlaivio. Labiau tinkamesnis dalykas didelėms ekskursijoms nusamdyti extra garlaivį, kuriuo ir pats važiavimas jau daug yra patogesnis ir, kas svarbiausia, galimą visur apsistoti, kur norima. O pats įdomiausias ekskursavinias (dėl nedidelio žmonių skaičiaus) — tai valtim. Mat čia ekskursantas užvis, mažiausiai suvaržytas: kur nori apsistoja ir kiek nori išbūva. Be to, ir pati ekskursija primityvesnėmis aplinkybėms, kai nesigirdi mašinų dūzgimo, garo šniokštimo, nesimato žmogaus prakaito, žymiai yra įdomesnė, daugiau, taip sakant, duoda žmogui dvasios poilsio. Prieš karą daug kas, o ypač studentai, net iš pat Vilniaus valtimis Neriu į Nemuną atplaukdavo. Aukštyn, paskui valti užtraukia (užbuksyruoja) tie patys keleivių garlaiviai, ir palyginti pigia kaina.
Naunčikas K. Ekskursijos Nemunu // Lietuva. – 1924, geg. 30, p. 5