Reiskių tyro žemėje prasideda vienas savičiausių Žemaitijos kraštovaizdžių – ramus, miškais ir pelkėtais tarpukalviais nusėtas Kulių apylinkių pasaulis. Čia kalvos švelniai išsirikiuoja viena paskui kitą, tarp jų tyvuliuoja pelkėti lygumų plotai, o didžiąją krašto dalį dengia tamsūs eglynai, retkarčiais prašviesinami pušynų ar pavienių lapuočių gojelių. Šiame krašte gamta suformavo ypatingą reljefą ir nepaprastą pelkių pasaulį, kurio širdyje plyti didžiausia apylinkių aukštapelkė – Reiskių tyras, garsėjantis savo ežerėliais, salomis ir retų augalų bendrijomis. Apie šį savitą Žemaitijos kampelį įtaigiai rašė geografas ir gamtininkas Česlovas Kudaba, kurio straipsnis „Reiskių tyro žemėje“ buvo paskelbtas žurnale „Mūsų gamta“ 1970 m. Jo aprašytas kraštas – tai ne tik gamtos paminklas, bet ir žmonių istorijų, kultūros bei senųjų gyvenviečių žemė.
Reiskių tyro žemėje
Kulių apylinkių išvaizda visiškai savita. Kai tik nuo Plungės pravažiuoji Vieštovėnus, tai jau ir prasideda kuliškas krašto vaizdas. Paviršius ramus, mažiau šokinėja kalvomis. Kalvų, tiesa, yra, bet daubų – ne. Ten, kur turėtų būti daubelės, plyti lygios, vietomis pelkėtos lygumėlės. Miškai daugiausia žali eglynai. Juos kiek prašviesina smėlėtuose pakilimėliuose išaugusios pušys, pavieniai lapuočiai ar koks ištisas jų gojelis. Ir vėl eglynai, eglynai…
Pusę šio krašto žemės dengia miškai. Ir visur jis nusagstytas savotiškomis kalvomis – neaukštomis, švelniais šlaitais, truputį pailgomis. Tas pailgumas ištįsęs šiaurės–pietų kryptimi. Neretai kepališkos Kulių apylinkių kalvelės eina eilėmis viena po kitos, lyg voros. Kalvos retai kur apaugusios; šalia jų, tarp miškų, lyg senoviniuose lydimuose gyvena žmonės. Ne kaimais, o netoliese viens kito pabirusiais vienkiemiais. Gyvena lyg salose, apsuptose miškų. Salą su sala jungia keliai, vieškeliukai. Ir taip aplink: miškas, kalva su dirvomis ir sodybomis, vėl miškas, vėl kalvelė. Toks tas „kuliškasis kraštovaizdis“.
Šio krašto paviršių vienu metu kūrė tirpstantys ledynai ir nuo jų tekėję vandenys: ledyno pakraštyje nugulė moreninės kalvos, o kalvų tarpus išlygino į pietus plūstantys vandenys.
Tuo metu buvo išplauta daug akmenų. Jų iki šiol pilna kalvų pašlaitėse, nemaža jau išrinkta, suguldyta į pamatus, kiti ir toliau puošia kryžkeles, pakapes, virto antkapiais ir paminklais. Žemaičiai juos vadina kūliais. Gal ir vietovės vardas nuo tos paviršiaus savybės prigijo.
Ir dar vieną gamtos turtą turi Kulių apylinkės – pelkių tyrus. Jie atsiradę platesniuose ir kiek žemesniuose tarpukalviuose. Tie tarpukalviai grįsti priemoliu, nelaidūs vandenims. Per ilgus metus juose ir susikūrė nepaprasti botaniniai pasauliai – kimininiai aukštapelkių tyrai, mažesni tyreliai. Įdomiausias ir vertingiausias yra Reiskių Tyras – didžiausioji (875 hektarų) aukštapelkė. Ji atsiradusi takoskyroje tarp Tyrupalio, Kartenalės, Trumpės ir Alanto. Yra ir dar keli mažesni tarpukalviniai aukštapelkių tyruliai.
Reiskių Tyras nevienodas ir nenuobodus. Jį supa pašlapęs pakraštys – lagas. Už lago išsigaubia milžiniška aukštapelkės plynios nugara. Nuo lago plynios paviršius iškyla 5–6 metrus, tai yra maždaug tiek, kiek aplinkinės kalvutės. Tačiau tyro plynia yra labai didelė, ir tą išsigaubimą sunku pastebėti.
Plynia plati, šviesi, erdvi. Joje pilna neužaugų pušelių. Nupjauk tokią, už save mažesnę, suskaičiuok rieves – 60–80 metų beturinti! Plynios paviršių dengia įvairių šviesių atspalvių kiminai, baltavilniai švyliai, saulašarės, viržiai, kiti augalai.
Reiskių Tyro plynios papuošalai yra septynios įvairaus didumo salos.
Svarbiausia Reiskių Tyro vertybe laikomi jo nesuskaičiuojami ežerėliai ir ežeriukai. Jie labai nevienodo gylio ir dydžio. Dažnai tokią vandens akį saugo svyruoklinės viksvos, lyg kokios blakstienos. Vandenyje plūduriuoja lūgnių lapai.
Vertingiausia Kulių apylinkės su Reiskių Tyru, dviem tūkstančiais hektarų miško, yra paskelbta landšaftiniu draustiniu. Draustinio plotas yra puspenkto tūkstančio hektarų. Kulių draustinis yra įdomus ne tik reljefo formomis ir botaniniais paminklais, bet taip pat laukinės gyvūnijos įvairumu ir gausumu.
Nuo XIX amžiaus vidurio Kulių miestelis, atsidūręs prie sienos, pradėjo guviai augti: čia apsigyveno prekybininkų, amatininkų, buvo dideli turgūs, gyvulių mugės.
1918–1919 metais miestelyje buvo susikūręs revoliucinis komitetas. Buržuaziniais metais veikė pogrindinė LKP kuopelė. Dideles nelaimes Kuliams atnešė pastarasis karas ir neramus pokaris. Žuvo nemaža taikių gyventojų.
Kuliai su savo apylinkėmis garsėja didele kultūrinio gyvenimo kronika ir tradicijomis. Apylinkės kultūros istorijos puslapius puošia žymių žmonių vardai ir darbai. Bene labiausiai su šia žeme yra susijęs Juozo Butkaus, kurį pažįstame kaip Butkų Juzę, gyvenimas.
Rašytojas 1893 metais gimė Pažvelsyje. Augo kaime, kuriame, kaip pats prisimena, lankėsi knygnešiai, jų tarpe ir jaunas Kulių vikaras J. Tumas. Už tas knygas ir abu Juozo tėvai buvo sėdėję kalėjime. Mokėsi pas daraktorių, pats daraktoriavo ir platino draudžiamas lietuviškas knygas.
Butkų Juzė nepamiršo tėviškės ir vėliau. Parvažiuodavo jaunas moksleivis. 1911–1913 metais Pažvelsyje buvo įsteigęs pažangią slaptą organizaciją „Kibirkštėlę“. Susibūręs joje jaunimas švietėsi, rengė lietuviškus vakarus: vaidindavo, deklamuodavo. Butkų Juzė buvo ir autorius-scenaristas, ir režisierius, ir artistas. Tas jų teatras buvo Butkų arba Kundroto klojime. Klojimo gale esanti jauja buvo paversta scena: išpjovus nuo klojimo pusės sieną, langus, išėjo kaimiškos trobos vidus, kuriame ir vykdavo vaidinimai. Virš sienos švietė užrašas: „Šviesa, vienybė – mūsų galybė“. Buvo žmonių, kuriems tas teatras nepatiko. Kunigai ir davatkos visaip kenkė, draudė bedieviškus vakarus, grasino klojimą sudeginsią, žandarams įduosią. Buvo apgarsintas carinės administracijos įsakymas: „zaderžatj Butkusa, osnovatelia jezuitičeskich kružkov“…
To krašto kroniką puošia ir treji J. Tumo gyvenimo metai Kuliuose.
Tuo pačiu metu Kuliuose augo Sofija Kymantaitė. Ji čia greit išmoko žemaitiškai. Mokėsi rašto. Jos mokytojas buvo ir J. Tumas. Atvažiuodama į Kulius vėliau, S. Kymantaitė statė čia Vaižganto ir kitų vaidinimus, rengė vakarus. Iš netolimos savo tėvų sodybos Karklėnuose aplankydavo Kulius vėliau ir su M. K. Čiurlioniu dviese.
O dar kiek giliau į miškus, nuo Kulių Gargždų link, yra Tilvikų kaimas. Jame 1909 metais račiaus šeimoje gimė Juozas Laurinkus – šiandien plačiai pagarsėjęs liaudies menininkas.
Kuliuose yra įdomus kraštotyros muziejus, kurį 1958 metais įkūrė mokytojas V. Brazdeikis. Tas muziejus prisiglaudęs įdomiausiame ir seniausiame Kulių mūre – buvusioje klebonijoje. Pats rūmas, architektų tvirtinimu, yra įdomus, vertingas ir bus restauruojamas, saugomas. Reikėtų dar užrašo sienoje, kuris primintų Vaižgantą, S. Kymantaitę-Čiurlionienę.
Č. Kudaba „Reiskių tyro žemėje” // Mūsų gamta 1970 m., nr. 4, p. 20-21