Rubikių kaimas

A. Tuskenis „Rubikių kaimas“ // Anykščiai. Krašto, kultūros, istorijos puslapiai – 1991, Nr. 1, p. 24-25

Mano gimtasis Rubikių kaimas išsiskyrė iš kitų kaimų – buvo įsikūręs labai gražioje vietoje, prie ežero, o svarbiausia tai, kad šio kaimo gyventojai buvo ramaus būdo, labai darbš­tūs, geri ūkininkai, labai mylėję ir branginę žemę, nes ji – pra­gyvenimo šaltinis ir patikimiausias turtas, kurio „nei ugnis ne­sudegins, nei vagis nepavogs”. Rubikiečiai gyveno blaiviai, draugiškai.

Yra apie Rubikių kaimą ir ežerą nuo senų laikų sukurta graži daina: „Ežerėlio pakraštėly Rubikių ulyčia…”

Rubikių kaimo laukai (300 ha) rytuose rėmėsi į Rubikių eže­rą, pietuose ribojosi su Klykunų kaimo laukais (juos skyrė iš ežero ištekėjusi Anykšta), paskui palei tą pačią upę gretinosi su Burbiškio dvaro žeme, iš vakarų pusės susisiekė su Pa­graužiu ir Bičionių kaimų laukais, iš šiaurės ir rytų su Pagūbrio ir Šiaulių kaimo laukais, vėl priglusdami prie ežero,

Rubikiečių žemė tiko artojams – priemolis, priesmėlis su juodžemiu, šiek tiek buvo ir jauros, šilinės žemės, visai nedaug smėlynų. Laukai kalvoti, su pakilimais ir nuolydžiais. Lankose prišienaudavome gero šieno, šlapių pievų buvo mažai. Tik miško kaimas visai neturėjo, keletas nedidelių plotelių, kur augo lapuotynai: alksniai, vienas kitas beržas, krūmokšnis.

Tačiau senų senovėje, matyt, būta čionai miškų. Apie tai liudija vietovardžiai kaip „Ąžuolija”, „Šilagalis”. Pastaroje vie­toje dirvožemis tinkamas tik pušims augti, mano vaikystės laikais čia pasitaikydavo samanotų kelmų. Būta ir raistelių. Tai taip vadinamas Masio raistelis, Gegutinis ir kiti, juose dar rasdavome miško uogų, pvz., bruknių, nors aplink jau nebuvo jokio medelio. Kasdamas duobę gyvuliams girdyti Didžiajame skardyje, maždaug vieno metro gylyje radau sudūlėjusių riešutų, ąžuolo lapų bei kitų medžių atliekų, nors toje vietoje buvo plyni laukai.

Mano jaunystės laikais Rubikių kaime gyveno 36 šeimos, apie 180-190 žmonių: vyrų 80-62, moterų 98-100. Kaime buvo daug jaunimo, gražių, skambiais balsais merginų. Tad ir vaka­ronių, suėjimų netrūkdavo. Sekmadieniais kokioje nors di­desnėje gryčioje, o vasarą kieme ar paežerėje susirinkdavo jaunimas, ateidavo iš Bičionių, Šiaulių, Storių ir kitų kaimų. Pra­simanydavome įvairių žaidimų, ratelių kaip žiedo dalijimas, „Juoda balta nepirk”, „Skinu pinu vainiką”, “Pasėjau žilvytį“, „Šitam dideliam būry”, “Gegužė rugiuos” ir daug kitų. Šok­davome suktinį, polkas, krakoviaką, valsą, padespaną, kadrilį.

Ir jauni, ir seni mokėjo daug dainų, jas dainuodavo. Visiems labai patiko daina apie Rubikių ežerą. Ją apie 1900-1901 m. sukūrė kaimo siuvėjas, o dabar prisiminti padėjo mano sesuo Ona Tuskenytė. Štai tie posmeliai (posmelis kartojamas po 2 kartus);

Kai pažiūri tan kraštelin,
Kaip ti ramu yra, 
Tuoj parašiau tu dainelų
Su širdelu ščyru.

Gražus yra prigimimas
Karaliaus stalyčioj,
Ježerėllo pakraštėly

Skrenda pulkas gulbutėlių,
Tai gražiai tūtuoja.
Rubikių krašti salaloj
Gegužė kukuoja.

Koks platumas ežerėlio,
Daugumas salelių,
Koks čystumas vandenėlio,
Visokių Žuvelių.

Kai papučia šiaurės vėjas,
Net vilnys linguoja,
Palios, kuojos ir akleikos
Tai gražiai plaukioja.

Kai ateina vasarėle,
Toks gražus čėselis,
Visur gieda jaunimėlis,
Skamba ežerėlis.

Kur kalnalis, ten brolelis
Su jauteliais aria,
Žalius, margius rūpindamas,
Dainelas dainuoja…

Rubikių moterys ir merginos garsėjo kaip geros šeiminin­kės, darbščios verpėjos, audėjos. Ausdavo jos dimus, serve­tes, pačios apsirūpindavo rankšluosčiais, paklodėmis, stal­tiesėmis, kapomis, drobe marškiniams, mileliu kostiumams, o pirmojo pasaulinio karo metais ėmėsi austi ir sukneles, skare­les. Vyrams labiausiai rūpėjo žemdirbystė, žiemos laiku, kai būdavo laisvesnio laiko, kai kurie eidavo žvejoti ant ežero, “blizgiaudavo”, sugauta žuvis praversdavo maistui arba būdavo parduodama iš Anykščių atvažiavusiems žydeliams.

Dar cariniais laikais, prieš Didįjį karą, Rubikių kaime buvo taip vadinamas magazinas – didelė klėtis, kuri stovėjo maždaug 100 m į šiaurę nuo sodybų, prie kelio. Toje klėtyje buvo daug aruodų, į kuriuos supildavo nemažą kiekį grūdų: rugių, kviečių, miežių, avižų, žirnių. Tuos grūdus kasmet pakeisdavo naujais, senuosius sunaudodavo maistui ar pašarui, arba išdalindavo tiems, kam jų labai reikėdavo. Į magaziną ūkininkai pildavo grūdus atsargai, jų prireikdavo, kai būdavo blogi ar nederlingi metai, jeigu kas nukentėdavo nuo gaisro ar šiaip kam kokia bėda nutikdavo. Tokiais atvejais gaspadoriai sušaukdavo sueigą, svarstydavo prašančiojo pagalbos reikalą, nuspręsdavo, kiek duoti grūdų iš magazino atsargų ir kokiomis sąlygomis reikės tuos grūdus atpilti. Magazinui tvarkyti ir saugoti buvo išrinkta kelių žmonių taryba. Po karo, atsikūrus Lietuvos valstybei ir sustiprėjus ūkininkams, tas magazinas buvo jau nebereikalingas ir parduotas nusikėlimui.

Ir dar iš tų carinių laikų. Prisimenu, kad prie kiekvieno gyvenamojo namo kampo, būdavo maždaug 50×50 cm dydžio lenta, kurioje užrašyta rusiškomis raidėmis namo gyventojo, šeimos galvos, vardas ir pavardė, nupieštas įrankis, privalomas turėti gaisro metu: kopėčios, kibiras, ilgas kablys, kubilas-ušėtkas. Prie mūsų namo pritvirtintoje lentoje buvo pavaizduotas kubilas. Po karo visos tos lentos nuo namų buvo nuimtos.

Buvo Rubikių kaime ir krautuvė, ją laikė Tyla, pramintas Sovietniku, gudrus, apsukrus, pagyvenęs Amerikoje. Rubikiečiams krautuvė buvo labai reikalinga, nes Anykščiai toli – 10 kilometrų, o pavasariais, rudeniais keliai būdavo neišbren­dami. Krautuvininkas Tyla mokėjo lenkiškai, buvo geras pasakorius, kiek būtų ir nebūtų nuotykių pripasakodavo. Atvažiuodavo net Burbiškio dvaro ponas Venslovavičius sekmadienių prievakariais pas Tylą pasiklausyti jo pasakojimų, o mes, paaugliai, klausydavomės net išsižioję, nors nedaug ką suprasdavom, bet vis tiek būdavo labai įdomu. Vėliau Rubikių kaimo krautuvę perėmė kitas asmuo, toks Survila iš Anykščių. Jis buvo lenkas. Kai prasidėjo karas, viskas susimaišė, pasikeitė.

Caro laikais Rubikių ūkininkai laikydavo labai daug žąsų, maždaug po 50-60 kiekvienas. Kitiems gyvuliams, karvėms, avims, kiaulėms, kurios per vasarą būdavo ganomos lauke, mažai likdavo žolės. Užtat karvė duodavo tik po 2-3 litrus pieno per dieną. Iš pieno ūkininkai neturėdavo jokių pajamų. Žiemą karvės būdavo šeriamos ruginiais šiaudais, šienas – arkliams ir avims. Žąsis iš ūkininkų supirkdavo žydeliai ir, sako, gaben­davo į Vokietiją. Neaugindavo rubikiečiai pašarinių runkelių, nesėdavo dobilų, taigi, gyvulių ūkis duodavo maža naudos, visos pajamos iš ūkio grūdai ir linai. Prasidėjus karui ir vokiečiams okupavus Lietuvą, per tris su puse metų ūkininkai buvo labai nualinti, valakininkas įstengė išlaikyti tik vieną arklį, karvę, kiaules reikėdavo slėpti, sunku buvo išlaikyti net avis. Gyvuliams trūkdavo grūdų, žemė tapo nederlinga, nes kai mažai gyvulių, nebuvo kuo ją tręšti. Tačiau Lietuvai atkūrus savo valstybę, ūkininkai per du-tris metus prisiaugino daugiau gyvulių, agronomai pradėjo aiškinti, kaip pelningiau tvarkyti žemės ūkį, rubikiečiai ėmė sėti pašarinas žoles, auginti Šakniavaisius, jais šerti bekonus. Kas netingėjo dirbti, įsitikino, jog verstis žemės ūkiu naudinga. Tačiau kai 1940 m, užėjo iš rytų “svečiai”, viskas pasikeitė iš pagrindų, o paskui “svečiai” iš vakarų ir galop 1945 m. okupacija. Viskas nepastovu, netikra, nežinoma. Išbuožinimas, stribų savivalė, raudonojo teroro aukos…

Didelė nelaimė Rubikius ištiko dar prieš karą, 1924 m. rug­sėjo 23 dieną. Tas pirmadienis buvo gražus, giedras, tik labai vėjuotas. Laukų darbai jau buvo baigti, žmonės rūpinosi kūle. Tąkart pasirengusi kulti javus buvo ir mūsų šeima, susirinko talkininkai. Baigę tvarkyti avižas, pradėjome kulti žirnius. Taip bedirbant atėjo ir pietų laikas. Papietavę vėl kibome į darbą. Aš varinėjau maniežą sukančius arklius, tėtis leido į kuliamąją. Staiga išgirdome kaimyno Antano Tylos sesers Onos, išėjusios iš klojimo, šauksmą: „Oj, ojoj, gaisras!” Gale kaimo kilo didžiulis juodų dūmų stulpas. Degė Tuskenio sodyba (mūsų kaime buvo ir daugiau Tuskenių). Kūlėjai metė darbą, visi kas gyvas puolė bėgti ten, kur degė. Nubėgę pamatėme daržinę, klojimą, tvartus apimtus liepsnos. Šokome gelbėti greta esančius pastatus. Tačiau veltui buvo pastangos. Jau keliose vietose liepsnojo sodybos. Pamačiau, kad ugnis įsimetė ir į mūsų pastatus. Nubėgęs šokau nešti daiktus. Visur ūžia, šnypščia, braška, griūva. Jau visas kaimas skendi ugnyje. Lipam ant stogų, ardom tvoras. Tvartą pavyko apginti, bet visa kita supleškėjo. Praėjus porai valandų nuo gaisro pradžios, neįmanoma buvo pažinti mūsų kaimo. Sudegė netik pastatai, bet ir šulinių rentiniai, medžiai, sodo obelys. Gražus kaimas virto šiurpia dykyne, sudegė tąkart 98 pastatai, 17 šeimų sodybose neliko nei šiaudo, nei baslio. Ir turto mažai kas suspėjo išnešti. Ką gi, stogai šiaudiniai, daug kur kone siekėsi vieni su kitais, o vėjas tą dieną buvo smarkus, pūtė išilgai kaimo, kilus gaisrui, vėjas dar pasmarkėjo, ugnis siaubė pilnas pašarų ir javų daržines, viesulas nešiojo degančius javų gniužulus, jie kaip mat padegdavo kitus pastatus. Taip visą kaimą apsėmė ugnis.

Liko nenukentėjusios tik penkių ūkininkų ir penkių kampin­inkų šeimos. Padegėliai glaudėsi pas juos. Po šitokio gaisro niekas nenorėjo ant nuodėgulių statyti namų, buvo nutarta kaimo laukus išdalinti į vienkiemius. Taip ir buvo padaryta ateinančiais, 1925 metais. Kūrėsi naujos sodybos vienasėdžiuose.

Kodėl tąkart kilo tas baisus gaisras? Pasirodo vienam iš Tuskenio kūlėjų iškrito deganti cigaretė į pagrėbsčius. Daug kainavo toks lengvabūdiškumas rubikiečiams. Kiek šeimų kuriam laikui liko ubagais! Senasis mano vaikystės ir jaunystės Rubikių kaimas dabar iškyla tik atmintyje. Ir šiandien jis taip aiškiai regimas, toks savas…