Salantai, (Kauno gub). Salantų miestelis nelabai didis, bet ir ne visai mažas: yra čion apie 30 žydu sąkrovėlių, bet lietuviškos sąkrovos nėra nė vienos; buvo 1903 m. p. Lubis įtaišęs sankrovėlę, bet, metams praėjus, vėl uždarė. Yra vienas monopolis, 3 aludės, viena arbatinė su ragaišių kepykla, lietuvio laikoma su lietuviška ir rusiška iškaba ir viena žydo kepykla. Yra pačtos ir telegrafo skyrius, valsčiaus raštinė su mokykla; čia gyvena ir žemiečių viršininkas 6 skyriaus Telšių pav. Miestelis išveizi visai netikęs. Šįmet pradėjo naujai gatvės gristi – gal bus švariaus vaikščioti. Bažnyčia sena medinė, bet, kaip jau rašiau, rengiasi statyti naują murinę.
Prie miestelio yra kunigaikščio Oginskio dvaras su parku; tikt gaila, kad parkas per netikusią priveizą jau gerokai sunaikintas, o jo visiškas išnykimas labai miesteliui kenktų, nes jis šiek-tiek išblaivina miestelio orą ir suteikia teip-pat nemažai pagražinimo, ir duoda patogią vietą pasivaikštinėti vasaros metą.
Parke yra griuvėsiai medinių namų kur sustodavo retkarčiais apsilankydamas čion dvaro valdonas. Dabar jis atvažiavęs sustoja užsilikusiame dar nedideliame muro name kuris teip-pat neužilgo sugrius. Šitame name ligi šiol užsiliko keletas senoviškų tepliotų paveikslų. Ant visų paveikslų yra kokie lotyniški parašai ir ant vieno iš jų labai aiškiai pažymėti 1677 metai.
Yra dar ten nemaža juros gyvulėlių kaušelių kolekcija. Butų labai gailu, jeigut šita kolekcija, namui griunant, pražutų; verčiaus, kad jo Mylėsta kunigaikštis, paaukotu minėtą kolekciją kokiam muzėjui.
Kunigus turime, kaip jau pirmiaus rašiau, tikrus lietuvius – tėvinainius, jie visokiais budais stengiasi platinti žmonėse apšvietimą. Valsčiaus viršaitis yra žmogus protingas ir gana gerai atliekta savo priedermęs, bet apie tautystę ir jos pakėlimą ir paturėjimą visai nesirupina, teip kad salantiškiai šimet ne kokios peticijos ne surengė ir delto pasiliko apjuokti šalymų valsčių. Ačiu tam pačiam viršaičio musų reikalu nepaturėjimui turime dabar valsčiaus raštiniką rusą, nė žodžio lietuviškai ne mokantį, su kuriuo žmonelėms tikras vargas, nes negalima susikalbėti.
Į varsto nuo Salantų miestelio, šiaurės linkui, yra „Alko” kalnas, ant kurio sulig padavimo kit-kart kurenosi negesoma šventoji ugnis. Kalnas pailgas. Pietinis jo galas siauras apie 40 žingsnių pločio, kitas jo galas platesnis: bus į 150 žingsnių pločio; ilgio apačioje apie 400 žingsnių. Augštumas jo siekia 70 žingsnių. Viršunė mažne visai lygi su menku slėniu šiaurės-rytų link; ilgio kalno viršunė turi apie 200 žingsnių, pločio, plačiausioje vietoje, 80 žingsnių, o siauriausioje 13 žingsnių.
Žiurint nuo pietinio (žemojo) kalno viršunės galo galima patėmyti įdomų dalyką: kalnas išrodo trimis laipsniais, vienas augščiaus kito skersai pietvakarinio kalno šono, teip kad pirmas laipsnis, arba pietinis kalno galas, augščio turi tiktai iki 36 žingsnių, antras laipsnis apie 50 žingsnių, o trečias 70 ž. Pietvakarinis kalno šonas toks status, jog gana sunku ant jo užlipti.
Pietinis kalno galas nukastas, ir čia galima matyti, jog kalnas yra iš žvirgždo ir nedidžių akmenų. Visas pietinis kalno paviršius teip-pat užpiltas akmenimis, teip kad per vienus nušiurusius kadagius jokių daugiau augalų nė žolių nėra.
Seniai pasakoja, kad čionai buvusi pilis ir šventosios ugnės aukuras.
Iš trijų kalno šalių guli minkštos lygumos, kit-kart buvusios giriomis apaugusios.
Butų labai įdomu ištirti tą kalną: gal atrastumem musų senovės liekanų.
Stropus J. (Salantiškis) „Salantai” // Vilniaus Zinios. 1905 m., rugs. 17 (30), p. 3.