Alkos alkakalnis

Alkos alkakalnis stūkso Erlos ir Alkupio santakoje. Tai ledynmečiu suformuota didžiulė kalva, kurios pietinė dalis vadinama Alkos kalnu. Alkakalnis apaugęs mišku, kuriame dominuoja spygliuočiai. Šlaitai statūs, iki 10–13 m aukščio. Pietvakarinėje ir šiaurės vakarinėje dalyje yra pora pakilumų, primenančių pilkapius.

Pietvakarine kalvos papėde ir šiaurės vakariniu šlaitu praeina senkelis, o šiaurės rytiniu šlaitu kyla kelias į kaimą. Šiaurės vakarinėje dalyje palei senkelį ir šiaurinėje dalyje skersai kalvos sukrauti akmenų pylimai. Pietinėje dalyje stūkso stogastulpis. Pietrytinis kalvos galas duobėtas, apnaikintas kasant žvyrą.

Teritorijos plotas – 3,12 ha.

Į šiaurę stovi sodyba, tarp kurios ir alkakalnio išliko čia augusio Šventojo (Aukuro) ąžuolo kelmas. Šiaurės vakarinėje alkakalnio papėdėje yra loma, kurioje už senkelio pylimo stūkso akmuo su dubeniu, o į šiaurę nuo jo iš kalvos vakarinio šlaito trykšta gydomąja galia garsėjęs šaltinis. Kalvos pietrytinėje papėdėje pastatytas akmuo su užrašu „Alkos alkakalnis“, o slėnyje įrengta poilsio aikštelė su informaciniu stendu.

Manoma, kad I tūkstantmetyje – II tūkstantmečio I pusėje jame veikė pagonių šventykla, kuri buvusi atnaujinta XVI a. II pusėje – XVII a. pr., vykstant priešpriešai tarp protestantiškos reformacijos ir katalikybės.

Krikščionybei įsigalėjus, Joninių naktį ant aukuro akmens Salantų apylinkės jaunimas kūrendavo laužus. Antrojo pasaulinio karo pradžioje iš kalvos pietrytinio galo buvo kasamas žvyras naujam keliui kalvos šiaurės rytiniu šlaitu tiesti. Pasakojama, kad žvyrduobėse žmonės rado žalvarinių papuošalų, akmeninių rutulių ir kitų radinių, žmogaus kaukolę. Darbus nutraukus, ant kalno buvo pastatytas stogastulpis.

Padavimai mena, kad Alko kalne po storu ąžuolu stovėjo aukuro akmuo, ant kurio degė vaidilučių saugoma šventoji ugnis, o tarp senų ąžuolų gyveno žynys. Šventykla buvo skirta žalčių dievui Pilvyčiui. Pasak padavimų, Alkakalnyje vaidilutės ilgiausiai Lietuvoje neleido užgesinti amžinosios ugnies. Neturėdamos ginklų, jos į prijuostes prisipildavo pe­lenų, kuriuos berdavo į akis ugnies užgesinti atėjusiems kareiviams.

Kalnas esąs supiltas kareivių (švedų, kurie čia apsigyveno ir plėšikavo; kalną buvo užėmę švedai jau turėjo rinktis Šventosios uoste, bet paskutinę naktį juos išžudė lietuvės moterys – Vaitkevičius V, 1995 a). E. Kalno ŠR dalyje švedų paslėpta 6 ar 7 statinaitės aukso (V.V.). F. Moteris sapnavo, kad per šv. Jurgį (04.23) švedai atjos atsiimti savo aukso per užšalusią Baltijos jūrą (Vaitkevičius V, 1995 a). I I. Ant kalno žmonės matydavo degančius pinigus, risdavęsi ugnies kamuoliai, kartą matė nuo kalno ateinančią seną moteriškę su vaiku (Šliavas J., 1978; V.V.).

Dar viena legenda teigia, jog kalva pavadinta Alku dėl to, kad čia bausmei palikdavo be maisto alkti žmones. Anot kito pasakojimo, ant šios kalvos nuo alkio išmirę švedų apsupti Salantų apylinkių žmonės.

Padavimai pasakoja, kad kalnas senų senovėje buvęs sala, apsupta ežero, kuris vėliau užako ir pavirto pieva.

Ant Alkos kalno yra buvęs aukuras, kur senovės lietuviai (kitų manymu-vaidilutės) kūrendavo šventąją ugnį. Dvasininkai laikydavo labai daug žalčių, kuriuos maitindavo Salantų Gaidžio kalno vaidilutės (VAK). Sakoma, kad ant kalno, drauge su kitomis aukomis buvo aukojami ir gyvi žmonės (Vaitkevičius V, 1995 a). Be to, ant kalno vaidilutės ilgiausiai Lietuvoje nedavė užgesinti amžinosios ugnies. Jos neturėjo ginklų, ėjo gintis į prijuostę prisipylusios pelenų, kuriuos pylė kareiviams į akis. Taip vieną kartą apsigynė, kitąkart jau buvo užgesinta ugnis ir vaidilutės išėjo (Vaitkevičius V, 1995 a). D.

Kalne esanti bažnyčia, į ją veda požemis. Tris kartus šalia gyvenusiam žmogui sapnavosi, kad eitų ant kalno kasti – pasiims daug bažnytinių daiktų (sakoma, kalno bažnytėlė yra stovėjusi nedidelėje aikštelėje Š kalno dalyje – LTR 3471/474; Šliavas J., 1978). G.

Vysk. M.Valančius 1848 m. “Žemaičių vyskupystėje” rašė: “Kaipogi, nei katalikų, nei liuterių beklausydami, sugrįžo į seną tėvų savo stabmeldišką arba pagonišką, tikėjimą. Paskyrę sau vaideliotus arba kunigus, vėl sukūrė šventą ugnį. Ant Aukos kalno pas Salantus, ir ant Birutos kalno pas Palangą apent pradėjo aukas, arba apieras, dievui Perkūnui deginti, nešiojo namon kaulus sudegintųjų ant garbės dievų gyvulių, vildamos, jog tie kaulai paskalsins javų brandą […]” (Valančius M., 1972).

L. Kšivickis XX a. pradžioje pažymėjo, kad Alkos kalno pakalnėje yra Alko vienkiemis, o moteris, aiškindama, jog šioje vietovėje žemaičiai senovėje aukodavo, persižegnojo, šitaip paliudydama, jog kalnas esąs pagarbintas (Крживицкий JI., 1909). Kasant iš kalno žvyrą, buvo rasta akmeninių rutulių, žalvarinių žiedų, apyrankių. Š kalno dalyje iškasta kaukolė.