Šarūno legenda

Šarūno legenda

Šarūno legenda. Padavimai ir dainos apie Šarūną yra vietinio pobūdžio. Tiek padavimai, tiek dainos yra surištos su vietomis — Balynu ir ežeru Gelovine; dainos, galima manyti, tai likučiai didelės epinės poemos, kuri, ilgai gyvenusi liaudies lūpose, vėliau tapo užmiršta, ir išliko iš jos tik vietos, labiau paveikusios žmonių vaizdeną.

Kas buvo Šarūnas, nei istorija, nei metraščiai nieko mums ne­sako. Bet tiek dainose, tiek padavimuose jis vadinamas „karaliūnų”, apie jį kalbama, kaipo apie karingą kunigaikštį — narsų, neramų, jau likimo paskirtą nuveikti tam tikrus žygius. Tie žygiai, matyti, buvo nukreipti prieš kitus vietos kunigaikščius, arba, senoviškai ta­riant, „kunigus”. Žmonės jau yra pamiršę, ką reiškė seniau žodis „kunigas”. Padavimuose šitas žodis jau suprantamas šių dienų pras­me, todėl ten ir atsirado persekiojimo „kunigų”, „bažnyčių” ir „ka­talikų” atbalsiai. Žmonės suprasdami žodį „kunigas” dabartinėje prasmėje, reiškia, dvasininką, nemokėjo kitaip išaiškinti „kunigų” persekiojimą, kaip tik šių dienų panašaus apsireiškimo esme: kas neapkenčia ir persekioja dvasininkus kunigus, tas turi nemėgti ir ne­apkęsti „bažnyčių” ir „katalikų”, nes liaudis kunigą, bažnyčią ir tikybą pripratusi identifikuoti.

Kad padavimuose kalbama ne apie dvasininkus, bet apie kuni­gaikščius, taip leidžia manyti kiti legendų variantai, kuriuose kalba­ma apie Šarūno norą nugalėti visus pasaulio karalius ir vienam „vi­sus kraštus” valdyti, ką jau buvo bepasiekęs, jei tikėti legendos žo­džiais. Savaime aišku, kad „pasaulis” čia reikia suprasti siauresne prasme: mūsų žmogui, ypač senesniais laikais, pasaulis baigėsi ten netoli, už tų girių, už kurių kasdien saulė, leidžiasi ir iš užu kurių kasdien ji teka. Taigi Šarūno noras „viso pasaulio” karalius nuga­lėti, gal, reiškė tik tuos gilioje senovėje esamus vietinius valdovus „kunigus”.

Be kovų su tais vietiniais valdovais minimos tiek legendose, tiek dainose dar kovos su gudais. Viena daina teikia pamato many­ti, kad Šarūnui tos kovos ne visuomet laimingai pasibaigdavo. Gal ne vien tik žmonos ir motinos tragedija priveikė Šarūno sielą, bet ir tų kovų nepasisekimai.

Legendas apie Šarūną man teko girdėti nuo mažų dienų. Tik, vėliau, besimokydamas jau, ėmiau jas surašinėti. Nemanau, kad legendų ciklas čia patiektomis baigiasi, nes dar šiais metais teko išgirsti visai kitoje, tolimoje nuo Subartonių vietoje, pati įdo­miausia legenda. Ten pat buvo pasakyta, kad gyvenanti Subartonyse Ona Muzikevičienė, daugiau kaip 80 metų senelė, žinanti dar apie aštuonioliką įvairių apie Šarūną pasakų…

Čia patiekiamos apie Šarūną legendos susideda iš trijų skirtingų dalių: senovinės dainos, gal didelės epinės poemos likučiai, legendos tikra to žodžio prasme, t. y., padavimai apie jo likimą, ir, paga­liau, apie įvairius pasivaidenimus vietose, surištose su Šarūno vardu. Savaime suprantama, kad paskutiniosios rūšies legendos nuolat nau­jai gimsta ir gali gimti jų vis daugiau, kol liaudies atminty išnyks galutinai Šarūno vardo pėdsakai.

Jau šiandien naujos kartos apie jį beveik nieko nežino.

Šarūnas liaudies legendose

I

Gilioj senovėj, kur dabar Nožagarė, Balyno pieva, Kriokiškė — tai vis buvo vienas ežeras. Didžiulis raistas irgi buvo ežeras. Vė­liau, gal prieš keletą šimtų metų, tas ežeras liūnais užėjo, susiskirstė į kelis mažesnius, ir tie mažesni liūnais visai užako. Kai dar aš ga­niau, pasakojo, kad Kriokiškėje buvusi „akis”, kurion įkrito karvė su dvylika veršių ir žuvo, bet vėliau toji akis užako. Ten pieva tada dar supėsi, o dabar visai tvirta. Vanduo, reiškia, giliai, o viršus tvirtai užsitraukė. Pasiliko ežeru tik Gelovinė, bet ir ji sumažėjo, liūnais apsisupę, kad nė prieiti krašto. Praslinks šimtas metų — ir Gelovinė užsiniauks, kaip užsiniaukė jos kitos anksčiau atsiskyrusios dalys.

Tuo metu, sako žmonės, buvęs čia didelis miestas, Balynu vadi­namas. Ir dabar dar laukuose, bulbėms duobes kasdami, Subartonyse šulinius kasdami, žmonės užtinka rūmų pamatus, grindimu …

Ant ežero kranto stovėję, sako žmonės, dideli karališki rūmai, o tuose rūmuose gyvenęs galingas ir turtingas karalius Šarūnas.

Jis buvęs ne tik galingas karalius, bet dar didelis ir gudrus ra­ganius, ir todėl jo niekas nugalėti negalėjęs, o jis visus kitus nuga­lėjo, nes nuolat ir nuolat buvo kariavęs.

Šaudo į jį kitų karalių kareiviai, o jis pabūna — ir jų kulkos atgalio lekia, juos pačius muša. Taigi juo labiau priešai šaudo, juo daugiau jų vis krinta. Tokiu būdu patys save pamuša.

Taip bekariaudamas tasai Šarūnas buvo visą pasaulį nukariavęs, daugel kraujo praliejęs, žmonių daugel pamušęs. Ir, sako, jis buvęs labai žiaurus, be pasigailėjimo žudęs žmones, ypač katalikus, o dar labiau žudęs ir kankinęs kunigus. Būdamas raganius labai nemėgęs katalikų, kur tik galėjęs, griovęs ir deginęs visas bažnyčias.

Kad būtų ilgiau Šarūnas pagyvenęs, sako, būtų išnaikinęs visus katalikus, išgriovęs ir išardęs visas bažnyčias.

Savo darbais jis surūstino Dievą — ir jo kariuomenę Dievas pa­lietė maru. Krito kareiviai, sako, kaip amaruoti rudens metu lapai. Bet jis maro nė kiek nebijojo. Numiršta dieną kareiviai iki vieno, o vidunaktį jis pakopa ant kalno, šūktelėja — ir vėl visi atgyja ir vėl visi kariauja, kaip gyvi.

Supyko Šarūnas ant Dievo — ir liepė pastatyti ant aukštų kalnų patrankas (armotas) ir šaudyti į dangų. Bet Dievas pasiuntė šventą Elijošių, ir tasai trenkė perkūnu jo dvaran. Persiskyrė žemė — ir karalius Šarūnas, ir visi, kurie tada jo dvare buvo, nugrimzdo žemėn ir ten iki šios dienos gyvena. Tik kai turės pasaulis baigtis, iškils vėl Šarūno dvaras viršun, ir vėl Šarūnas ims kariauti, kol visą pasau­lį pavergs, visas bažnyčias išgriaus, ir tada bus pasauliui galas.

Papasakojo Jonas Puodžius Kindaras iš Subadomų kaimo, 74 metų, 1904 m. VI. 21.

II

Senais, labai senais laikais, gyveno didelis raganius. Jis buvo ne paprastas žmogus, bet karaliūnas, turėjo didelius rūmus, daugel dvarų ir daugel turtų, bet vis jam buvo maža, jis vis dar daugiau no­rėjo turėti. Todėl ir raganium tapo, todėl ir piktajam parsidavė, nes velnias pažadėjo jam atiduoti visą pasaulį, jei tik ištikimai jam tar­naus ir žmones vargins.

Išmoko jis visokių burtų, mokėjo paukščiu virsti, lekioti padan­gėse, žvėrimi pavirsti, giriomis, tankumynais skristi. Surinko jis di­delį būrį kareivių ir ėmė kariauti su kitų šalių karaliais. Niekas jo nugalėti nenugalėjo, tik jis vis kitus. Kad ir labai daugel kareivių kiti turėjo, bet jis dar daugiau jų turėjo, todėl, kad jis, kai žmonės suminga, liepia išnešti pelų maišus ir iškratyti ant vėjo. Kai pelus vėjas išblaško po laukus, jis šūktelėja riktelėja — ir kiekvienas pe­las žmogumi pavirsta ir eina su juo prieš kitus karalius.

Kariauja dieną, daug žmonių žūna, jau, rodos, jo visus kareivius pamuša, bet vidunaktį stoja ant kalno, šūktelėja riktelėja — ir visi jo žuvę kareiviai vėl atgyja ir vėl nuo ryto eina muštis su svetimos šalies karaliais. Ir taip mušasi, kol nugali.

Nusigando visi karaliai, kur kuris galėdamas paspruko, išsislap­stė, ir liko visam pasauly tik jis vienas, kaip kad velnias jam buvo žadėjęs.

Sugrįžo tada jis namo, apsigyveno savo rūmuose, kurie buvo ant Balyno kalno. Bet kadangi jis buvo raganius, tai jis nemėgo kata­likų, neapkentė kunigų ir liepė griauti bažnyčias, kur tik jos yra.

Verkė žmonės, tai matydami, prašė, kad negriautų, o jisai tik juokėsi, o klausyti neklausė. Tuos, kurie norėjo ginti bažnyčias, jis liepė suimti ir baisiai kankinti.

Tada atėjo pas jį žmona ir ėmė prašyti, kad žmonių nekamuotų, bažnyčių neardytų, o geriau apie Dievą pagalvotų, nes Dievas jį vi­suomet gali nubausti ligomis, nelaimėmis …

Kai ėmė žmona kalbėti, Dievą minėti, įsiuto tasai karalius, o įsiu­tęs stvėrė kalaviją ir nukirto jai galvą.

Tada atėjo motina jo ir ėmė dar labiau jį barti, kam žmones kan­kina, kam bažnyčias griauna, kam Dievą rūstina, kam žmonos kraują praliejęs… Barė barė ir prakeikti Dievo vardu pažadėjo.

Kai išgirdo tai, vėl įsiuto tasai karalius, stvėrė vėl kalaviją ir nukirto motinai galvą. Bet toji mirdama suspėjo jį prakeikti — ir pavirto jisai akmenimi, o perkūnas nutrenkė jo dvarą giliai žemėn, kur jis ir dabar tebėra. Tame dvare ir dabar tasai karalius akmenim pavirtęs kankinasi. Tik vieną kartą per metus jis tampa žmogumi, iškyla ant kalno ir dairosi, teiraujasi, ar greitai bus pasaulio pabaiga.

Tą karalių žmonės vadina Šarūnu. Ir Balyno kalnelį todėl se­niau vadindavo Šarūno kalnu.

Papasakojo Petras Kasiulynas iš Subartonių kaimo, 72 metų, 1905 m. VI. 14.

III

Kalne, kurį dabar žmonės vadina Balyno kalnu, o seniau vadin­davo Šarūno kalnu, yra užgriuvusi pilis.

Seniau ant to kalnelio viršūnės buvusi duobė, iš kurios ėjo lin­dynė į kalno vidurį, tik niekas nedrįso ja nusileisti. Žmonės papra­stai bijojo net prieiti kalną, nes ten labai dažnai vaidenosi. Ypač žmonės bijojo, kad neprisivaidentų patsai Šarūnas, kurs užkeiktas sėdi toje pily. Jis buvo galingas karalius ir didelis raganius. Su pagalba burtų jis buvo visą pasaulį užkariavęs, žiauriai su karaliais ir kunigais elgęsis, bažnyčias griovęs ir taip žmones kankinęs.

Jam panoro ne tik žemę valdyti, bet ir dangų, todėl jis norėjęs surasti dangun kelią, o kai jo nesurado, liepęs ant aukštų kalnų pa­statyti patrankas ir dangun šaudyti. Už tai jį Dievas nubaudęs, akmenimi jį pavertęs ir toje pily uždaręs, o pačią pilį žemėn nugramz­dinęs. Tik vieną naktį per metus jis vėl atgyja ir išeina viršun ant kalno. Kas jį pamato, tasai miršta, ir todėl žmonės labai bijo, kad jis jiems nesivaidentų.

Bet buvo, sako, atsiradęs narsuolis, kurs lindyne buvo nusileidęs kalno vidurin. Tai buvo mažas piemenukas samdininkas, iš kito so­džiaus, ir apie Šarūną nieko negirdėjęs. Ganė jis arti kalno avis ir pamatė mažą lapukę, kurią užpiudė šunim. Šuo vijosi iki kalno vir­šūnės, ir lapukė pasislėpė ton lindynėn, kur į vidupį kalno ėjo… Kai šuo, tupėdamas pas lindynę, ėmė skalinti, piemenukas, priėjęs ir pa­matęs, kad lindynė gana plati, nutarė įlysti ir sugauti ten lapukę, ma­nydamas, kad tai paprasta lapės olė.

Kai tik piemenukas įlindo, tuojau nukrito žemyn ant kažkokių laiptų, o tais laiptais nusileidęs, pateko į didelius rūmus. Tie rūmai buvo iš gryno gintaro pastatyti, jų sienos auksu ir sidabru nudabin­tos, išpuoštos…

Ėjo berniukas per didelį skaičių kambarių, kurie buvo vienas už antrą gražesni. Ėjo ėjo, niekur nieko nesutikdamas, kol priėjo di­delę menę, kurioje už skobnių sėdėjo daugel keistų vyrų, atsirėmusių alkūnėmis į stalą ir miegančių. Stalas buvo nustatytas aukso taurė­mis ir kitais indais, vis iš gryniausio aukso.

Piemenukas baisiai nusigando, ton menėn patekęs, bet kaip išeiti, nežinojo.

Kai jis taip drebėdamas stovėjo ir dairėsi į visas šalis, vienas miegančių, tas, kuris buvo gražiausiai pasipuošęs ir sėdėjo aukš­toj kėdėj, nubudo ir pakėlė galvą.

Jis pamatė piemenuką, pasišaukė jį arčiau ir ėmė klausinėti, kas dedasi pasauly, ar atmena dar žmonės Šarūną, kas dabar valdo žmones, koki karaliai viešpatauja?…

Piemenukas nieko nežinojo ir nieko papasakoti nemokėjo. Nors tasai piktai kaktą raukė, bet nesupyko, nenudėjo piemenuiką, tik lei­do jam pasirinkti iš ten esančių daiktų, kuris jam labiausiai patinka, ir nurodė kelią, kuriuo jis gali grįžti pasaulin. Tik uždraudė sakyti žmonėms, ką jis čia yra matęs…

Išėjęs iš pilies piemenukas atsidūrė Gelovinės liūne, pačioje klampiausioje vietoje, iš kurios vos išlindo, vos nenugrimzdo kelis kartus.

Kadangi buvo vėlus jau vakaras, jis nuėjo tiesiog namo, į savo šeimininką. Ir kaip jis nustebo, kada nesurado jau tos pirkios, iš kurios, kaip jam atrodė, vos iš ryto dar buvo išėjęs. Ten stovėjo jau kita pirkia, joje gyveno jam visai nepažįstami žmonės, kurie apie jį nieko nė žinoti nežinojo, nė girdėti negirdėjo. Ir visam kaime ne­buvo jau nė vieno jam pažįstamo žmogaus. Kai jis pavadino savo buvusį šeimininką, pasirodė, kad tai dabartinių tų namų gyventojų buvęs senelis, kuris prieš septyniasdešimt metų jau esąs miręs…

Nors piemenukui atrodė, kad jis tik valandėlę ten išbuvęs, o tikrumoje išbuvo ten šimtą metų, ir pasauly nebuvo jau žmogaus, kuris būtų jį atminęs arba pažinęs …

Nusigandęs ir nusiminęs piemenukas ėmė pasakoti visa, kas jam atsitiko. Kai papasakojo, kalbą jam užkando — ir jis daugiau nieko nebegalėjo pasakyti…

Viso sodžiaus žmonės susirinkę, bijodami, kad jų vaikams ne­atsitiktų kažkas panašaus, nuėjo ir užgriovė duobę, akmenimis užmė­tė lindynę. Toje vietoje dargi, parvežę kunigą, pastatė kryžių…

Kryžių perkūnas į šipulius po kelių dienų sudaužė, bet lindynė pasiliko užgriauta, ir duobės dabar nebepažinti….

Papasakojo Petras Dudžionis, 73 metų iš Subartonių kaimo, 1905 m. IV. 16.

IV

Sako, tai buvę tada, kai dar Lietuva buvo ir joje pagonys gyvenę. Buvęs tada karalius Šarūnas, kuris panoręs visą pasaulį nugalėti, vi­sas karalystes užkariauti ir visus karalius nužudyti, o tada patsai vienas visus žmones būtų valdęs.

Dėl tokio savo noro jis nuolat ir nuolat kariavo, ir niekados jo namie nebuvo.

Jo dvarai, kuriuose jis gimė ir augo, stovėjo ant Balyno kalno, o tuose dvaruose gyveno jo sena motina ir jauna žmona su mažais vaikeliais.

Kaip visuomet būna, susipyko anyta su savo marčia, o supykusi atsisėdo ir parašė savo sūnui laišką, kad jo jauna žmona esanti jam neištikima, kad su kitais bernais uliojanti, jo saldų vyną gerianti, jo širmais arkliais beuliodama važinėjanti…

Ir maža ką galinti parašyti įpykusi moteriškė. Rašė ir prira­šė, ką tik sumanyti galėjo. O parašiusi laišką tuojau pasiuntė sūnui, kuris tuo metu kovojo su paskutiniu jau karaliumi.

Gavęs laišką ir nugalėjęs paskutinį karalių, tuojau pasuko su visa savo kariuomene namo ir lėkė, kaip viesulas. Kai prijojo savo dvaro vartus, uždūmė ragan, kad išeitų kas, vartus jam atidarytų.

Išgirdo jo ragą pasiilgusi žmona ir, nieko nežinodama, šoko jį pasitikti. Atkėlė vartus ir bėgo į vyrą, tiesdama į jį rankas.

Jis, nieko nesakydamas, nuo žirgo nenusėsdamas, viena ranka ėmė ją už baltos rankelės, kita ištraukė kalaviją ir, žodžio netaręs, nukirto jai jauną galvelę…

Nusigando visi žmonės, ėmė verkti, gailėtis jaunos karalienės; suvirko ir maži vaikeliai.

Šarūnas, į nieką dabos nekreipdamas, nujojo į savo arklides — ir mato: visi jo žirgai, kaip buvo, riebūs, nupenėti, nusistovėję, to­ki ir tebėra, tik kojomis žemę kapoja.

Apėjo visą dvarą ir mato, kad viskas tvarkoje. Suprato tada, kad motina sumelavo, kad ne tiesą apie žmoną jam buvo parašiusi, ir ėmė gailiai verkti, savo likimą keikti…

Palaidojo savo nekaltai nudėtą žmoną ant Straujos upės kranto, ant jos kapo supylė didelį kalną, o motiną liepė Gelovinės ežere nuskandinti.

Bet motina skandinama prakeikė savo sūnų, karalių Šarūną, — ir jis pavirto akmenimi. O dvaras jo, kaip buvo motina prakeikusi, nugrimzdo žemėn ir iki šių dienų ten tebėra.

Neturi ramybės nei Šarūnas, motiną ir žmoną nužudęs, nei sena karalienė, jauną marčią pražudžiusi. Todėl jie dažnai vaidenasi, dažnai dejuoja ir žmones gąsdiną.

Tik vienos jaunosios karalienės kapas ramus. Ten niekados ne­sivaidena ir niekas nepamena, kad būtų pasivaidenę…

Papasakojo Jonas Bolys, 68 m., iš Subartonių kaimo, 1905. VI. 18.

V

Šarūnas, kurio pilis stovėjo ant Balyno kalno, kiek man teko girdėti iš pasakų apie jį, buvęs lietuvių kunigaikštis. Dabar jau maža apie jį žmonės žino, jaunesni netgi vardą užmiršo, o seniau daugel daugel pasakų apie jį žmonės žinodavo ir daugel dainų dai­nuodavo. Ypač daugel jų teko girdėti iš seno Dudžionies, kuris prieš trysdešimt metų mirė. Kai aš buvau mažas, jis tuomet sker­džiavo. Tai, būdavo, kai ims pasakoti, rodos, klausytai, klausytai ir nenustotai klausęs. Visą, ką apie Šarūną pasakojo, aš jau gerokai esu užmiršęs. Tik žinau, kad tasai Šarūnas daugel karų vedęs, ypač su gudais, kad buvęs labai narsus ir žiaurus. Kad jam esant kare mo­tina įskundė jo žmoną. Ji parašiusi jam laišką, kad žmona esanti neištikima, su kitais jaunais vyrais uliavojusi, gerdavusi jo vyną, jo žirgus nuvariusi bevažinėdama. Šarūnas neva patikėjęs motinai ir grįžęs namopi, neištyręs, neapklausinėjęs nieko, nukirto žmonai galvą, kai tik ji išėjo vyrą pasitikti. Vėliau, sužinojęs ir pamatęs, kad motina jam netiesą parašiusi ir kad veltui jis žmoną nudėjęs, nekaltai visai, supyko ant savo piktos motinos ir liepė ją ežere pa­skandinti.

Kada vedė motiną žudyti, ji prakeikusi savo sūnų, o ka­dangi buvusi raganė, tai jos prakeikimas tuojau išsipildė. Kilo vie­sulas, audra. Perkūnas trenkęs kunigaikščio pilin — ir ją sunaikinęs ir Šarūną užmušęs. Žmonės jį palaidoję ten, kur buvo anksčiau jo žmona palaidota — vieni sako, kad ant Straujos upės kranto prie ke­lio iš Alytaus į Merkinę, kiti, kad ant kranto terp Gelovinės ežero ir Kriokiškės, kuri tada irgi dar ežeras buvo.

Bet buvo ir tokių pasakų, kad motinos jis nenužudęs, nes ji, kaipo raganė, yra pasislėpusi Gelovinės ežero dugne, kur turė­jusi geležinius rūmus. O kad tų rūmų niekas nepamatytų, užbūrus Gelovinės ežero vandenis, ir vanduo pasidarė juodas, kaip degutas ir iki šių dienų jis juodas, ir iki šių dienų ji tuose geležiniuose rū­muose esanti su visais turtais, kuriuos, bėgdama iš pilies, buvo pasi­ėmusi.

Papasakojo Jokūbas Dzengauskas, 67 m., iš Subartonių kaimo, 1903 m.

VI

Tasai Šarūnas buvo karaliaus sūnus. Jis gimė žiemą, Kūčių naktį, pačiam vidunakty. Kai jis turėjo gimti, ėmė siausti didžiausia vėtra, kuri rovė su šaknimis stipriausius medžius, plėšė pirkių stogus, griovė tvoras, kėlė į padanges sniego vėpūtinius. Gimė ta­sai Šarūnas su dvylika dantų ir vos tik gimė, tuojau patsai atsisėdo, prakalbėjo ir paprašė valgyti. Jis taip nugąsdino tuo visus ten esančius, kad jie išbėgiojo, palikę prie Šarūno tik vieną motiną. O sena bobutė, kuri priimdinėjo jį gemantį, nubėgo į jo tėvą ir visa papasakojo. Tėvas irgi labai buvo nusigandęs. Jis tuojau pasiuntė pakviesti didžiausią to krašto raganių, kuris gyveno netoli, Gelovinės ežero saloje, todėl jį visi vadino Gelovinės raganium. Kai jis atvyko karaliaus rūmuosna, kurie buvo ant Balyno kalno, papasakojo jam karalius viską, kas atsitiko jo sūnui gemant ir užgimus, ir klausė, ką reikia daryti. Raganius pamąstė, pagalvojo ir sako:

— Tavo sūnus bus didelis kariauninkas. Jis, kaip audra, viską naikins ir degins. Daugel dėl jo bus žmonių kraujo ir ašarų pra­lieta, daugel vargų ir nelaimių pasaulio patirta. Teks ir tau, kara­liau, dėl jo skaudžiai nukentėti. Kad būtų jam davę valgyti ir gerti, kai jis paprašė, būtų viskas gerai. Bet kai nedavėte jam nei valgyti, nei gerti, jis užaugęs užmuš savo tėvą ir motiną, tai yra, tave, kara­liau, ir tavo žmoną karalienę.

— Kas gi man daryti, kad tokia nelaimė mūsų neištiktų? Už­mušti gal, kol mažas ?

— Praliesi jo kraują, tuojau tu patsai mirsi, ir tavo žmona mirs. Surask kitą būdą jam nudėti…

Karalius apdovanojo skairiai raganių už tai, kad jam tiesą pa­sakė, ir leido jam vykti namo.

Kai išvyko raganius, susirūpino karalius, kas jam daryti su sū­numi, kaip pasielgti. Gaila sūnaus ir baisu dėl sūnaus…

Galvojo tris dienas ir tris naktis — ir sugalvojo. Pašaukė savo ištikimiausią tarną, liepė jam paimti gimusį vaiką, nunešti jį toli girion ir nudėti, bet taip, kad kraujo nepraliejus.

Tarnas jam sako:

— Šviesiausias karaliau, nereikia kraujo lieti. Aš jį nunešiu toli girion, kur žinau vieną didelį duplėtą medį, ir įdėsiu duplėn. Jis vistiek ten sušals.

Karalius sutiko, ir tarnas, paėmęs mažą vaiką, nunešė jį miškan ir padėjo didelio medžio duplėn. Padaręs tai sugrįžo ir pranešė viską karaliui.

Tris dienas kankinos ir nerimo karalius, pagaliau ketvirtą dieną, pasiuntė tą patį tarną pažiūrėtų, kas atsitiko su sūnumi.

— Jei rasi jį negyvą, parneški namo jo kūną, kad nors palaidoti galėtau, kaip dera palaidoti karaliaus sūnus.

Nuėjo tarnas ir netrukus pranešė, kad duplėje kūdikio nesurado. Pamanė tada, kad jį žvėrys suėdę.

Pamanė taip, nusiramino ir užmiršo… Praslinko keleri metai. Išjojo karalius medžioti su savo tarnais. Bemedžiodamas atsiskyrė nuo visų ir toli nuklydo. Pakelėje užtiko mažą pirkaitę, o toje pirkaitėje gyveno žmogus su žmona ir jų trylika sūnų. Pažino jie ka­ralių, pavaišino, kuo galėjo, ir pažadėjo parodyti jam kelią, kuriuo jis galės sugrįžti savo pilin. Pamatė karalius, kaip skurdžiai tasai žmogus gyvena, ir pažadėjo jį gausiai apdovanoti žeme, mišku ir ki­tais turtais, bet už tai prašė leisti su juo savo jauniausiąjį tryliktą sūnų, kuris buvo visų gražiausias ir vikriausias ir labai karaliui pa­tiko.

— Gali sau, šviesiausias karaliau, jį visai pasiimti. Jis ne mano sūnus.

— Kaip gi ne tavo, kad patsai sakei, kad turi trylika sūnų?

— Tai ne tikras, bet Dievo duotas sūnelis. Buvo tai seniai. Einu mišku dieną ir girdžiu — verkia vaikas. Žiūrau ten, žiūrau čia — niekur nieko nematyti. Maniau, monai mane vilioja, ir jau besi­rengiau bėgti. Tik beeidamas priėjau; didelį medį. Žiūrau, duplėje guli vaikutis ir verkia. Ką gi, manau sau, turiu dvylika sūnų, Die­vas nori, kad turėtau tryliktą. Pasiėmiau, parsinešiau namo ir už­siauginau. Geras vaikas. Turėsi iš jo džiaugsmo, karaliau.

Prisiminė karalius savo sūnų ir pažino, kad tas bernaitis — tai jo vaikas. O pažinęs didžiai susirūpino ir nežinojo nė kas bedaryti.

Pasiėmęs sūnų, grįžo savo pilin, o sugrįžęs, pasišaukė savo tarną, kuris kadaise buvo nunešęs jį dar mažą vaiką duplėn, ir sako jam:

— Štai aš gyvą suradau sūnų, kurį tu duplėn buvai nunešęs…

Ir papasakojo tam senam tarnui, kaip jis savo sūnų surado, ir apie tai, kad jam raganius buvo išpranašavęs, jog jis iš savo sūnaus rankos turįs žūti.

— Nesirūpink, šviesiausias karaliau, — sako tarnas. — Nerei­kia kraujo lieti. Mes ir be kraujo tavo sūnų nudėsim. Štai, josim medžioti į Nemuno upę. Pririšim jį prie didelio medžio ir palei­sim Nemunu. Medis plaukdamas sukasi. Pateks tavo sūnus apa­čion ir prigers. Tad jis tokiu būdu žus, ir mums nereikės kraujo lieti.

Kaip sumanė, taip ir padarė. Išjojo karalius medžioti ir pasi­ėmė su savim ir jauną sūnų. Niekas nežinojo, kad šis svetimas ber­naitis yra karaliaus sūnus. Žinojo apie tai tik patsai karalius ir jo senas tarnas.

Nujojo medžioti, net už Merkinės, už Merkio upės. Vienus tarnus karalius siunčia ten, kitus kitur, o patsai su senu tarnu ir ištikimiausiais žmonėmis ir tuo jaunu berniuku prijojo Nemuną. Čia liepė karalius surišti berniukui rankas ir kojas, nukirsti didelį medį, apskabyti šakas ir pririšti prie jo tą bernaitį. Kai visa buvo pada­ryta, kaip buvo įsakęs karalius, įmetė tą medį su pririštu prie jo bernaičiu Nemunan, ir nujojo visi namo. Praslinko daugel metų, ir užmiršo vėl karalius apie savo sūnų. Vėl valgė, gėrė, linksmai gyveno, giriose medžiojo…

Vieną gražią dieną karalius, bemedžiodamas su savo tarnais, prijojo Laujos ežerą ir užtiko pas tą ežerą seną vyruką, avis bega­nantį.

Kadangi bemedžiodamas karalius ir tarnai buvo labai išalkę, jie paprašė, kad tas žmogus parduotų jiems didžiausią savo aviną. Sutiko žmogus, ir karaliaus tarnai ėmė tą nupirktą aviną gaudyti. Gaudo gaudo — ir niekas pagauti negali.

— Palaukit, — sako senukas: — aš pašauksiu savo sūnų. Jis jums bematant jį sugaus.

Tuojau nuėjo ir atsivedė savo sūnų. Jis buvo jaunas, augalo­tas, stiprus vyras ir vikrus, kaip vijurkas. Bematant jis ėmė ir pa­gavo aviną…

Labai patiko karaliui tasai bernas, ir sako tada karalius tam žmogui:

— Leisk savo sūnų man tarnauti. Jis bus geras kareivis, o aš už tai tau atlyginsiu. Duosiu tau daugel žemės ir miškų ir kito turto, kad galėtai ramiai sau gyventi.

Tas žmogutis padėkojo karaliui ir sako:

— Imki jį sau, šviesiausias karaliau, nors ir visai. Jis ne mano sūnus.

— Kaip tai ne tavo sūnus, kad patsai sakei: pašauksiu sūnų?

— Taip, aš jį, kitų vaikų neturėdamas, taip vadinu, ir jis mane tėvu vadina, nes aš jį mažą nuo mirties išgelbėjau.

Ir papasakojo karaliui, kaip avis beganydamas nuginė ten, kur Srauja upelė Nemunan įteka. Pamatė ten prie krašto didelį medį, o prie jo pririštą vaikiną. Jis buvo vos gyvas, sušalęs. Jis jį atrišęs ir, tuo būdu išgelbėjęs. Pasiėmė su savim ir, kitų vaikų ne­turėdamas, laikė jį per sūnų, Dievo sau duotą.

Prisiminė karalius visą, kas prieš daugel metų buvo, ir pažino, kad tas bernaitis yra jo sūnus, kurį jis jau du kartu buvo mėginęs nužudyti. O pažinęs, susirūpino, o susirūpinęs, pašaukė savo seną tarną, papasakojo visa, ką jam pasakė žmogus, ir klausė patarimo, kas dabar daryti.

Galvojo galvojo ir štai ką sugalvojo:

Parašė karalius savo žmonai laišką, kad tą, kuris šį laišką jai atneš, tuojau paimtų, gilion rūsin pasodintų, neduotų jam nei gerti, nei valgyti, tik badu numarintų.

Liepė tam bernui sėsti žirgan, skubiai joti į karaliaus dvarą ir ten atiduoti pačiai karalienei į rankas laišką.

Bernas sėdo žirgan ir nujojo į Balyną, o karalius nujojo toliau medžioti, nutaręs grįžti tik per mėnesį nuo tos dienos, kad sugrįžęs namo rastų sūnų jau nebegyvą, badu numarintą. Praslinko mėnesis ar gal daugiau. Pargrįžo karalius namo ir klausia, ar jau numirė tasai, kurį karalius atsiuntė su laišku.

— Nežinau, — sako karalienė. — Kai tik aš gavau tavo laišką, liepiau jį pasodinti rūsin ir neduoti jam nei gerti, nei valgyti, kad jis badu numirtų.

Karalius nepasiklausė, ar seniai tas buvo, bet liepė rūsį atvožti ir patsai nusileido pažiūrėti, kas atsitiko jo sūnui.

Ogi žiūri, kad čia kitas žmogus, jam nematytas, nepažįstamas.

— Kas tu esi ir kaip čia atsidūrei?

— Esu prastas žmogus, ūkininkas iš Kačingių kaimo. Vieną vakarą išgirdome didelį triukšmą ir riksmą. Supratome, kad žmog­žudžiai užpuolė pakeleivius, ir pasiskubinau su sūnumis jiems pa­galbon. Bet kai atėjome, nieko nesuradome, tik kelis užmuštus žir­gus ir štai šitą laišką. Maniau, nunešiu karaliaus dvaran, gal ten ži­nos, kam šitas laiškas, nes aš patsai ir mano sūnūs nei skaityti, nei rašyti nemokame. Bet, štai, mane pasodino rūsin ir badu marina.

— Kaip tu tiek dienų iškentėjai, negėręs, nevalgęs? — klausia karalius.

— Aš čia neseniai, nes aš ilgai nežinojau, kas daryti su rastu laišku. Tik žmonių patariamas prieš savaitę jį atnešiau.

— Galgi jis pagaliau žuvo, ne mano liepimu jo kraujas pralie­tas? — pamanė karalius ir nusidžiaugęs liepė tą žmogų tuojau pa­leisti, o kadangi jam teko nekaltai daugel nukentėti, skairiai jį ap­dovanojo žeme, mišku ir visokiais turtais, nes karalius buvo geras ir nenorėjo veltui žmonių skriausti.

Kai Šarūnas jojo į karaliaus dvarą su laišku į karalienę, ties Pilšelio ežeru, kurio krantai tada buvo suaugę didžiausiais tankumy­nais, ir juose slapstydavosi plėšikai, pastojo kelią jam pikti žmog­žudžiai. Jų buvo daug, o Šarūnas tik vienas, bet jis smarkiai gy­nėsi ir besigindamas daugel jų nudėjo, o tame skaičiuje ir tų plė­šikų vadą. Bet visgi jis tapo sužeistas ir nugalėtas. Besikaujant, besimušant iškrito jam karaliaus laiškas, bet plėšikai jo nepaste­bėjo.

Kai Šarūnas buvo sužeistas ir ant žemės parblokštas, pikti plė­šikai, manydami, kad jų vadas per jį žuvo, norėjo Šarūną nudėti, bet pamatę, koks jis stiprus ir gražus, pagailėjo ir pasiėmė jį su savim. Ilgai jį gydė, kol išgydė. O kai jis pagijo, tarė jam:

— Nejoki karaliaus dvaran, nes karalius nori tave užmušti. Kad mes tave būtume neužpuolę ir nesužeidę, jau būtai žuvęs, badu nu­marintas.

Ir plėšikai papasakojo jam, kas atsitiko tam žmogui, kuris, su­radęs jo pamestą laišką, nunešė jį karaliaus dvaran.

Atsiminė tada Šarūnas, kaip jį karalius pirmą kartą norėjo nu­žudyti, liepdamas pririšti jį prie didelio medžio ir paleisti Nemunu. Atsiminė ir patikėjo, ką jam plėšikai pasakojo, o patikėjęs paliko pas plėšikus, pažadėjo karaliui pikčiausią kerštą.

Visi buvo tie plėšikai narsūs, o Šarūnas jų tarpe buvo narsiau­sias, visi buvo žiaurūs, o Šarūnas jų tarpe buvo žiauriausias; visi jie buvo stiprūs, o Šarūnas jų tarpe buvo stipriausias. Todėl plė­šikai išrinko jį savo vadu.

— Tai dabar atkeršysiu karaliui, kad jis du kartu norėjo mane nužudyti, nors aš jam nesu nieko pikta padaręs — pamanė Šarūnas ir laukė progos.

Toji proga greitai pasitaikė.

Sužinojo Šarūnas, kad karalius su nedideliu būriu išjojo me­džioti giriosna, o sužinojęs nutarė užpulti jį ir užmušti ir tokiu būdu atkeršyti už padarytas jam skriaudas.

Kaip nutarė, taip ir padarė.

Smarkiai gynėsi karalius ir tie, kur su juo buvo, bet pagaliau buvo nugalėti. Visi krito, išskyrus tą seną tarną, kuris žinojo ka­raliaus paslaptį. Pamatęs plėšikų vadą, jis pažino, kad tai kara­liaus sūnus, iš kurio rankos lemta karaliui žūti, juos puola, ir nusigandęs pakreipė arklį, nujojo skubiai, kiek tik žirgas galėjo pašokti, karaliaus dvaran ir visa, ką žinojo, papasakojo karalienei.

O tuo tarpu krito ir karalius, Šarūno sunkiai sužeistas.

— Du kartu tu mane norėjai pražudyti, — sako jam Šarūnas, atsistojęs koja ant jo krūtinės ir pridėjęs kalaviją prie karaliaus kaklo: — o štai dabar guli po mano koja. Nors tu buvai galingas karalius, turėjai daugel dvarų ir kareivių, bet dabar niekas tave ne­gelbės iš mano rankų.

Pažvelgė į jį sužeistasis karalius, pažino savo sūnų ir tarė jam:

— Sūnau mano vienturį! Kai tu, gimei, Gelovinės ežero ra­ganius man išpranašavo, kad aš turiu žūti iš tavo rankos. Todėl ne du kartu, bet tris kartus aš kėsinausi tave nudėti. Bet kokis liki­mas žmogui lemta, tokis jį turi ištikti, ir veltui stengiasi žmogus jo išvengti.

Mirštančiu balsu jam viską papasakojo karalius ir mirdamas prie visų jam pavedė savo karalystę, kaipo vienatiniam savo sūnui ir įpė­diniui.

Puolė dabar sūnus jam ant krūtinės, ėmė gailiai verkti, plau­kus ant galvos rauti ir gailiai tėvui prikalbinėti:

— Tėvuli mielas, tėvuli brangus, kodėl taip pasielgei? Argi aš prieš tave būtau ranką kėlęs? Vai, Dievuli Aukščiausias, ką aš, jau­nas, padariau ? Savo ranka tėvą sužeidžiau… Eisiu ir pasikar­siu, ar nusiskandinsiu, kad mano akys saulės nebematytų.

— Nesisielok, sūnau. Nei tu kaltas, nei aš. Dievulis norėjo…

Taip taręs karalius užmerkė akis ir numirė.

Liepė Šarūnas palaidoti visus, kurie buvo ten kritę, pasiėmė tėvo lavoną ir nuvyko su visais savo kareiviais Balynan. Ten sutiko pas pilies vartus jau visa sužinojusią savo motiną, kuri, pamačiusi sa­vo vyro lavoną, ėmė gailiai raudoti.

Daug dienų raudojo karaliaus sena karalienė, dar labiau raudojo Šarūnas, iš kurio rankos jis žuvo. Raudojo giminės ir viso krašto žmonės, nes miręs karalius buvo teisingas ir visiems geras.

Sukvietė Šarūnas viso krašto kunigus ir vyskupus — ir per dvy­lika dienų jie meldėsi ir laikė už žuvusio karaliaus dūšią mišias, o paskui palaidojo jį toje vietoje, terp dviejų kelių, į Merkinę einan­čių, o ant jo kapo pastatė aukštą mūrytą stulpą. Tas stulpas ir nūnai dar stovi terp dviejų vieškelių — iš Alytaus ir Subartonių. Ir maža yra žmonių, kurie žino, kodėl tas stulpas ten stovi ir kaip jis ten atsiradęs, o jis stovi ant Šarūno tėvo kapo.

Kada apraudojo, apgiedojo ir palaidojo seną karalių, ėmė vieš­patauti, kraštą valdyti jaunasis žuvusio karaliaus sūnus, karalius Šarūnas.

Ir sako jisai savo kareiviams:

—Nebūtų visa tai atsitikę, jei nebūtų pranašavęs piktas raga­nius, Gelovinės ežero saloje, geležiniuose rūmuose begyvenantis.

Liepė tada Šarūnas tą piktą raganių suimti ir atvesti, gaminda­mas jam piktą kerštą.

Bet sužinojo apie tai raganius ir su visais savo turtais pasi­slėpė ežero dugnan, nugramzdinęs ten ir visą salą su savo geležiniais rūmais.

O kad Šarūnas nesurastų, kurioje vietoje toji sala buvo, kur yra tie rūmai, kuriuose jis gyvena, raganius padarė taip, kad pajuodo ežero tyrūs vandenys ir tapo, kaip degutas.

Tas raganius ir dabar ten tebegyvena ir dažnai žmonėms pasiro­do ir, sako, gyvens jis ten iki pasaulio pabaigos.

Todėl nieko nesurado pasiųsti Šarūno kareiviai ir be raganiaus jie grižo namopi.

Neilgai viešpatavo karalius Šarūnas, ramiai gyvendamas. Nors plati buvo jo šalis, daugel joje buvo miestų ir kaimų, bet panoro jisai visus kraštus užkariauti, visus karalius nugalėti, koki tik yra pasauly. Surinko, kiek tik galėjo, Šarūnas kareivių ir išjojo karan. Kariavo vienus metus, antrus metus ir trečius, vis namo negrįžda­mas. Daugel buvo kraujo pralieta, daugel buvo miestų ir kaimų su­deginta, daugel žmonių nuskriausta — vis dar nesiliauja Šarūnas ka­riavęs…

Jau buvo paskutinį karalių benugalįs, kai sumanė jo pasiilgusi motina namo jį parkviest! O kadangi moters plaukas ilgas, o pro­tas trumpas, ji nieko geresnio nesumanė, kaip tik pranešti Šarūnui laišku, kad jo žmona ėmė ir pasidarė ištvirkusi: su kitais bernais geria uliavoja, jo žirgais važinėja, jo saldžiu midumi kitus bernus vaišina, savo šilko rūbus dėl kitų dėvi, savo aukso žiedus kitiems padovanojo. Kai tik karalius Šarūnas gavo tokį raštą, tuojau pasu­ke savo žirgą namų link — ir nujojo su visais kareiviais. Ilgai jojo ir pagaliau prijojo Balyno pilį, sustojo pas vartus ir užtrimitavo.

Išgirdo jo ragą žmona ir, nieko nežinodama, ką apie ją anyta buvo parašiusi, išėjo pasitiktų vyro į pilies vartus. Sutiko ją ten Šarūnas ir, nieko nesakydamas, ištraukė iš makščių kalaviją ir nu­kirto jai galvą. O nukirtęs nusėdo nuo žirgo ir nuėjo arklidėsna — mato, žirgai, kaip bitinai, nusistovėję žvengia, nekantriai kojomis žemę kapoja.

Nuėjo rūsysna, kur vynas stovėjo, ir mato: vyno ir midaus pil­nos statinės, neliestos, kaip stovėjo, taip ir tebestovi.

Nuėjo aukštosna seklyčiosna — ir mato, kad visi šilko rūbai guli nedėvėti.

Ir suprato tada Šarūnas, kad nekaltai įskundė jo jauną žmoną motina, kad nekaltai jis nudėjo savo mylimąją — ir ėmė gailiai rau­doti, ašaras lieti, bet buvo vėlu — žmonos nebeatgaivinsi.

Verkė raudojo dvylika dienų ir naktų, likimą savo keikė, mo­tiną savo keikė, kad jį, jauną, apgavo, našliu jauną padarė.

Juo labiau keikė, juo labiau pyko, o įpykęs liepė motiną suimti, gilion rūsin pasodinti ir buvo besirengiąs ją, žmoną palaidojęs, nu­žudyti.

Dvylika dienų ir naktų žmoną apraudojęs, mišias už ją atlaikęs, palaidojo ją ant kranto terp Gelovinės ir Krokiškės ir supylė ten aukštą kapą, kad iš tolo būtų jis visiems matyti, ir kad visi jį matytų, o matydami minėtų, o minėdami gailėtųsi…

Kada palaidojo Šarūnas žmoną, liepė atvesti iš gilios rūsies mo­tiną, bet jam pranešė, kad nėra rūsy jo motinos, kad paleido ją se­nas tarnas ir drauge su ja pabėgo.

Įnirto, išgirdęs tai Šarūnas, sėdo ant savo eikliausio žirgo ir pa­sileido ją vytis. Pavijo ją netoli Merkinės, ten kur sueina vieškeliai nuo Varėnos ir Niedzingės. Pavijęs kalaviju nukirto, ir toje vietoje, kur ją nukirto, liepė ten ir palaidoti, o ant jos kapo pastatė aukštą mūrytą stulpą, ir tas stulpas iki šiai dienai tebestovi, nors jis ir ge­rokai jau apiręs. Ir nežino dabar žmonės, kodėl jis ten stovi ir kaip jis ten atsiradęs, o stovi jisai ant Šarūno motinos kapo.

Motina mirdama prakeikė Šarūną, tardama:

— Kad tu kitų metų šviesos nesulauktai, kad tavo žirgas, kai josi, sukluptų, kad tu žemę palytėjęs akmenimi pavirstai.

Kaip jį motina prakeikė, taip ir atsitiko.

Jojo karalius Šarūnas naujan karan kitus metus ir kai prijojo Straują upę vieškeliu, kur iš Alytaus į Merkinę marguoja, pasibaidė jo žirgas, šoko į šoną ir suklupo. Nukrito nuo žirgo Šarūnas ir, kai tik palietė jis žemę, tuojau akmenimi pavirto.

Ten, kur jis žuvo, palaidojo jį žmonės ir ant jo kapo supylė di­delį kalną, kurį ir šiandien Šarūno kapu vadina.

Ir guli jis tame kalne akmenimi pavirtęs iki šios dienos ir gulės jis ten iki pasaulio pabaigos.

O kai jis taip žuvo, trenkė perkūnas Balyno kalnan. Persiskyrė kalnas į dvi dali — ir nugrimzdo Šarūno dvaras giliai žemėn.

Kai tik nugrimzdo, vėl suėjo ir užsidarė kalnas.

Žuvo visi, kurie ten gyveno. Nusigandę žmonės apleido vietas, sudegino savo sodybas ir išbėgiojo į visas šalis…

Ir taip pranyko Balyno pilis ir miestas, kurių pėdsakų nebeliko.

Papasakojo Juozas Mickevičius iš Subartonių kaimo, 76 metų, 1930 m. IV. 23 d. krikštinų metu Dobrovolėje, Alovės parapijoje.

VII

Daugel teko girdėti pasakų apie Šarūną. Kurios teisingesnės, vienas Dievas žino.

Sako žmonės, tasai Šarūnas buvęs galingas karalius, daugel kraš­tų nukariavęs. Kai jis grįžęs iš karo namopi, gyvenusi Gelovinės ežero saloje, geležiniuose namuose, labai graži ir jauna raganė, kuri buvo užkerėjusi Šarūną. Jis tiek ją pamilęs buvo, jog be jos gyventi negalėjęs. Bet jauna burtininkė už jo tekėti nenorėjusi, tik reikalavusi, kad jis savo motiną užmuštų ir atneštų jai motinos širdį. Šarūnas nenorėjęs nė klausyti apie tai, bet ji vis kerėjusi, ke­rėjusi, kol jis tikrai užmušė motiną, išplėšė jos širdį ir nunešė tai jaunai raganai. Toji, paėmusi Šarūno motinos širdį, su keiksmu ją metusi per langą šunims, bet Šarūnas, atsikvošėjęs, šoko, kaip pami­šęs, iš aukšto lango, kad atimtų motinos širdį iš subėgusių šunų. O kai jis kritęs žemėn, išgirdęs motinos balsą: „ar neužsimušei, mano mielas vaikeli!“. Tas taip paveikę jį, kad jis, sugrįžęs į raganę, nu­kirto jai kalaviju galvą. Bet toji raganė, pirm nenumirė, užkerėjo Ša­rūną, kad jis akmenimi pavirstų ir pasiliktų toje geležinėje pily. O toji pilis drauge su sala nugrimzdusi giliai ežeran ir iki šios die­nos ten tebesanti.

Kai Šarūnas nudėjo raganę, tai tiek pasipylė juodo jos kraujo, jog pajuodo visi ežero vandenys, ir iki šiol Gelovinės ežero vanduo juodas.

Kalba dar žmonės, kad už tokią Šarūno nuodėmę Dievas nubau­dęs visą kraštą: perkūnas sudeginęs jo dvarus, o šalį ištikęs baisus maras. Išmirė visi žmonės, kurie ten gyveno, laukai mišku užaugo, nes nieko neliko gyvo.

Tai ir visa, ką aš atmenu.

Papasakojo Marė Kindarienė, 72 metų, iš Subartonių kaimo, 1903 m.

VIII

Kai aš dar buvau jaunas, pasakojo žmonės tokį atsitikimą: gy­veno mūsų sodžiuje Kačinskas Antanas. Jį visi laikė labai mokytu žmogumi, ir, tikrai, jis daugel žinodavo, turėdavo daugel lenkiškų knygelių. Būdavo, vakarais pas jį susirinkdavo daugel žmonių, senų ir jaunesnių — ir jis pasakodavo įvairias gražias pasakas. Buvo žmonių, kurie manydavo, kad jis bedievis, nes kartais kalba ir nukal­ba, kad šventųjų nėra, kad juos ponai yra pramanę; tai vėl ima kuni­gus barti ir t. t.

Jį ištiko vieną dieną toks atsitikimas. Pavasarį, kada žu­vys ima neršti, visi stato tuomet bučius ir, žinoma, daugiausia Gelovinėje, nes ir dabar šis ežeras patsai žuvingiausias, o tada jame žuvų buvo dar daugiau. Užsikėlė senis anksti ir, dar saulei nepate­kėjus, nuėjo pažiūrėti bučių. Tada daug kas, kaip ir dabar, turėdavo luotelius ežere, bet irklus kiekvienas arba nešdavosi namo, arba slėp­davo krūmuose, kad kiti nesurastų ir nenuvarytų luotelio. Taigi ir Kačinskas buvo paslėpęs savo irklą krūmuose.

Atėjo krūmuosna, kur buvo paslėptas irklas, ir mato — stovi di­džiausia skrynia, pinigų pilna ir vis auksinių. Dangtis atvožtas, o ant dangščio guli juodas mažas šuniukas. Pati skrynia grandiniu į medį prikaustyta.

Kačinskas, pamatęs visa tai, tuojau suprato, kad tai užkeikti Gelovinės dugne Šarūno turtai, todėl atsargiai norėjo galu irklo iš­mesti iš skrynios kiek pinigų. Kai įkišo irklą; dangtis — čiaukšt — užsidarė ir nukirto irklui galą, kaip kirviu. Ir tuojau vėl atsi­darė. Kačinskas antrą kartą kiša irklą — ir vėl tas pat pasikartoja, ir trečią kartą kiša — ir vėl tas pat. Paliko irklo tik rankena.

— Ach, kad tu žemėn prasmegtai! — sukeikė įnirtęs Kačinskas.

Kai tik ištarė šiuos žodžius, šuniukas suskalino, skrynia su di­džiausiu trenksmu užsivožė ir lyg ją aitvaras būtų pastvėręs, net ji staugdama, vienam akimirksny ežeran nušvilpė ir pranyko…

Medis, į kurį buvo skrynia prikaustyta, buvo lygiai, kaip pei­liu nupiautas.

Paskui, po laiko, dasiprato žmogus, kad turtai buvo galva užkeikti. Jei būtų kišęs galvą, norėdamas rankom pagriebti turtų, būtų jam galvą dėžės dangtis nukirtęs, ir kuris kitas žmogus būtų suradęs pinigus ir laisvai jais pasinaudojęs. Kad jis pats būtų iš džiaugsmo, tiek pinigų pamatęs, neapkvaišęs, būtų paieškojęs krem­blio ir įmetęs jo galvelę — ir būtų jam tekę turtai.

Taip bent visi manė, ir jis pats taip vėliau manė, tik jau buvo vėlu.

Papasakojo Petras Kasiulynas.

IX

Perniai bešienaudami Balyne dirbome iki vėlaus vakaro. Saulei nusileidus baigiau tik šienauti. Kiti buvo anksčiau baigę ir nuėję namopi. Su manim buvo pasilikęs tik Motiejus Šlaminis.

Pasigavome pakrašty besiganančius arklius, užsėdome ir, dalges ant pečių užsidėję, jojome namo. Prajodami kalnelį, kurį žmonės se­niau vadindavo „Šarūno piliakalniu“, tą, kuris prie kelio, neaukštas tokis ir ne panašus į kitus, kaip Merkinės ar Vinkšninių pilia­kalniai, — matome, stovi kažkas raitas ant kalno viršūnės.

Žvilgterėjęs į stovintį, pamaniau, kad tai Jonas Bolys. Ir ne­pagalvojau, ko ten Boliui raitam ant kalno stovėti. O kad būtau pagalvojęs, vis tiek būtau manęs, kad surado ten ant kalno arklį ir užsėdo.

— Na, ko ten žiopsai, Jonai? — sakau, kreipdamasis į jį: — leis­kis nuo kalno — drauge namo josime.

— Kokį tu Joną matai? — klausia Šlaminis.

— Nagi, štai, Bolys Jonas ant kalno stovi, — sakau jam ir rodau į kalną.

Tik žiūrime, kad visai ne Bolys, bet kažkokis keistas raitelis, apsirengęs visai nepanašiai į tai, kaip dabar žmonės rengiasi. Ponas — ne ponas, kareivis — ne kareivis.

Akyse ėmė rausti rausti, lyg įkaitinta geležis — ir jis pasidarė raudonas, kaip liepsna.

Tuojau supratome, kad kažkas negera, ir paleidome arklius, kiek jų kojos galėjo nešti. Nežinau, nei kur, nei kada pamečiau dalgę. Kai parjojau namo, sako, buvau pajuodęs, kaip anglis. Vaikai vos gyvą nuo arklio nusodino. O vargšas Šlaminis kelias savaites sirgo, vos nenumirė, net kunigą jam vežiojo.

Jokūbas Dzengauskas, 1904.

X

Neperseniai tai buvo, metų gal dešimt, kai dar gyvas buvo Masališkių ponas Kalinskis, kurį, nežinia kas nušovė nakčia per langą. Piktas buvo ponas, nuolat su žmonėmis bylinėjosi, todėl ir nušovė, o kas nušovė, nesurado, nesužinojo.

Taigi išnuomavau pas jį pievelės gabalą Gelovinės ežero gale, tą, kur terp Gelovinės ir Balyno. Užkišau pievą, bet vis tik buvau ne­ramus, kad naktigoninkai neišganytų jos nakčia; todėl, kai tik ber­nai išjoja naktigonėn, nulendu pievon pažiūrėtų, ar nesigano joje arkliai. Vieną gražų vakarą nueinu ir žiūrau: pačiam pievos vidury baltas arklys.

— Palauk, — manau: — pastovėsi tu mano tvarte. Neduosiu, kol neužmokės, kieno arklys.

Sėlinu krūmais arčiau, kad nepamatytų, jei kas jį gano, ir ne­pabėgtų. Priėjau visai arti, o priėjęs iššokau iš krūmų ir į arklį.

Arklys stovi galvą pakėlęs ir linguoja, lyg varnų kertamas. Aš, nieko nežiūrėdamas, tuojau jį už karčių.

Kai tik suėmiau arklį už karčių, girdžiu, kažkas sako:

— Kai buvau gyvas, visi manęs bijojo, o dabar, štai, klumpinin­kas nori man arklį pagrobti.

Pakėliau galvą, dirstelėjau ir kūnas pagaugomis nuėjo: ogi ant arklio sėdi kažkokis dryžas žmogus, o kūnas jo, kaip gyvatės blizga. Ar gal tai toki rūbai jo buvo.

Vieną akimirksnį tik pažvelgiau, o visa atsimenu, lyg dabar ma­tau, tiek man tas įstrigo galvon …

Tai jau, brol, kad kūriau, tai kūriau! Vaiku būdamas taip ne­bėgiodavau. Atsikvošėjau tik namie; nepastebėjau, nė kur klumpes pamečiau.

Niekados daugiau vakarais nėjau pievon. Kur ten eisi! Dieną vienas bijojau šienauti ir dabar, tiek metų jau praslinko, kai pasitai­ko eiti šalia tos pievos, drebu visas, ir man vis rodosi, kad štai štai vėl išvysiu tą šmėklą.

Ne kas kitas ten turėjo būti, tik Šarūnas.

Pap. Motiejus Šlaminis iš Subartonių kaimo.

XI

Buvo tai dar tada, kai žmonės ėjo ponams kunigystę (baudžiavą). Gyveno Subartonių sodžiuje ponas. Kaip jis vadinosi, žmonės da­bar užmiršo. Tada dvaras buvo ten, kur dabar burliokai (rusai) gy­vena. Dabar vadinasi Žukauka, kadangi ten Žukai gyvena, tų bur­liokų tokia pavardė, o seniau dvaras taip ir vadinosi „Subartonių dva­ras“. Burliokus ruskio valdžia neseniai čia atgabeno ir jiems išda­lino to dvaro žemes.

Taigi tame dvare gyveno ponas, ir buvo jisai didelis bedievis. Dievo nepripažino, kunigų negerbė, bažnyčion nevaikščiojo ir žmonių neleido, versdamas visus dirbti šventomis dienomis. O tada buvo tokia tvarka: ką ponai norėjo, tą žmonės turėjo daryti, todėl ėjo ir dirbo visokį darbą, net ir lauko, šventomis dienomis, nuo ryto iki vakaro, net ir per mišias.

Taigi tas ponas, ar iš žmonių nugirdo, ar gal iš knygų paskaitė apie Šarūno kalną ir nutarė pasistatyti ten sau akmens rūmus. Po­nas buvo turtingas ir galėjo pasistatyti rūmus, kokius norėjo. Todėl iškasė gilias rūsis, suleido pamatus — ir pasistatė didelius, trijų aukštų rūmus.

Kai rūmai buvo baigti statyti, neparsikvietė kunigo, jų nepa­šventino, bet tiesiog persikėlė gyventi. Dieną — nieko, ramu, bet kai ateina, sako, naktis, ima kažkas trankytis po namus: švilpia, stau­gia, akmenimis mėtosi, kaulais daužosi, duris tranko, nors ir raktais būna užrakintos… Dieną vėl ramu. Ponas liepia išvalyti dieną kambarius, išnešti kaulus, akmenis, smėlį iššluoti, bet kai ateina naktis, vėl tas pat pasikartoja.

Kentė ponas vieną kitą dieną — ir persikėlė gyventi iš pirmo aukšto antran. Bet dabar ėmė tas pat darytis ir antram aukšte. Tada iš antro persikėlė į trečią, bet dabar jau visuose aukštuose tas pat kartojosi.

Suvarė tada ponas tuosna namuosna žmones su lazdomis, su šau­tuvais, kad saugotų, bet atsitiko dar aršiau: kažkas nematomas dabar ėmė mušti žmones, laužyti baldus, gąsdinti, daužyti visa, kas tik tuose rūmuose buvo. Teko ponui, teko ir žmonėms, kurie nusigandę visi išbėgiojo iš namų ir nors labai pono bijojo, bet ir mušami kitą naktį nėjo ten. Pasiliko vienas ponas namuose, nes ir pono tarnai, kai tik ateina naktis, visi išbėgioja…

Neilgai tęsėsi toki dalykai. Vieną naktį, kai ponas vienas už­sidaręs — matyti, labai atkaklus buvo — sėdėjo, kilo didžiausia au­dra, su vėtromis ir perkūnais — ir sugriovė tuos rūmus. Ponas ir visa, kas ten buvo, žuvo. Tada ponia, jo žmona, kuri negyveno tuose rūmuose, liepė juos griauti, kad suradus pono nors lavoną. Sugriovė iki pamatų, bet pono niekur nerado.

Taip ir liko krūvos plytų, kur stovėjo tie rūmai. Pirma tų plytų niekas paliesti nenorėjo, bijojo, mat. Bet praslinkus daugel laiko, pamiršo jau žmonės apie tuos baisius įvykius, išnešiojo plytas ir ak­menis savo reikalams: statomų namų pamatams, krosnims ir kitiems reikalams. Pasiliko nuo rūmų tik duobės, kur buvo rūsys, bet ir tas duobes žemėmis vėjai užpustė, jos samanomis užžėlę, o vėliau ten medžiai suaugo, kad ir duobių pėdsakų nebeliko.

Papasakojo Jonas Saračinskas iš Subartonių kaimo.

XII

Man buvo metų aštuoniolika. Drauge su kitais nujojau naktigonėn į Balyną, paleidome arklius pievon, o patys susikūrėme ugnį ant kalnelio viršūnės. Apie tą kalną pasakodavo žmonės, kad ten stovėjęs kažkokio Šarūno namas. Todėl ir dabar dar tas kal­nelis vadinamas Šarūno kalnu. Susikūrę ugnį ėmėm šnekučiuoti, pa­sakoti įvairias pasakas apie velnius, šmėklas, vaiduoklius. Kažkas mūsų priminė, girdėjęs, kad ir ant šito kalno vaidenasi. Mes visi bu­vome ganėtinai nugąsdinti tomis pasakomis, nors rimtai jomis ne­tikėjome. Kai kurie jaunesni ėmė net žegnotis. Vienas mūsų juok­damasis ėmė, sudėjęs delnus, švilpauti, pamėgdžiodamas pelėdą. O žmonės mano, kad nakčia švilpauti negerai, bet jauna galva iš tokių senų žmonių perspėjimų tik juokiasi.

Užšvilpė vieną, kitą kartą, ir kažkas netoli atsiliepė. Manėme, kad arti esama pelėdos, ir todėl visi ėmėm švilpauti, kad ją prisivilio­jus. Į kiekvieną mūsų švilpavimą kažkas atsiliepdavo vis arčiau ir arčiau. Pagaliau išgirdome lyg kažkas, eidamas į kalną, geležėlėmis skambina. Manėme, kad dar kažkas atjojo naktigonėn ir eidamas į mus skambina rūdylais. Tik vienu matu vienas mūsų suriko ir, kaip drobė išbalęs, rodo pirštu į mišką: o gi žiūrime ir matome — eina griaučiai, ir kaulai viens į kitą daužydamiesi skamba…

Tai jau kad šokome, kad bėgome, palikę ir apsivilkalus ir mai­šus ir arklius, jog neapsidairėm net, kai atsidūrėme sodžiuje.

Papasakojo Petras Juknevičius, 20 metų iš Subartonių kaimo. Drauge su juo buvo Kazys Bolys ir An­tanas Kindaras.

XIII

Tai buvo visai neseniai, jau po didžiojo karo. Neparginė pie­menys iš miško Levanardos Kindaro vienos karvės. Jau buvo gana vėlus metas, saulei nusileidus, kai Kindaras atėjo pas mane ir sako:

— Žinai, dėde, neparginė piemenys mano karvės. Reikia eiti ieškotų. Po miškus dabar valkiojasi įvairių valkatų, ir baisu man vienam. Būk tiek geras, eiva drauge su manim!

— Klausei piemenų, kur jie šiandien ganė?

— Sako, visą dieną apie Gelovinę.

Sutikau, ir nuėjome. Pakeliui dar pasikviečiau Petrą Lukaševičių, kad linksmiau būtų. Priėjom Gelovinės ežerą, tą vietą, ku­rią kažkodėl ir dabar žmonės vadina „Ąžuolo ragu”.

Mes su Petru atsisėdome ant vejelės, prisikimšom pypkes ir už­sirūkom, o Levanarda ėmė tuo metu šaukti karvę: — Ptrukė – ptrukė!…

Tik žiūrime, vidury ežero vanduo sušvito, lyg po vandeniu kaž­kas ėmė liepsnoti. Taip ir veržiasi šviesa iš vidaus, taip ir veržiasi. Plaukai pasišiaušo ant galvos, kūnas pagaugomis nuėjo. Iš baimės tik žiūrime, akis išvertę, žodžio pratarti negalėdami, iš vietos ne­pasijudindami.

Tik staiga matom, kad kažkas kyla iš vandens — pasirodė žmo­gaus galva, paskui pusė, paskui arklio galva, o paskui visas arklys ir jame sėdintis žmogus, tokis keistas, keistai apsirėdęs.

Stovi ant vandens, kaip ant sausumos. Apsidairė, turbūti, mus pamatė ir klausia:

— Ko jums reikia?

Kas toliau buvo, nežinau, nes mes kad dūmėm, tai dūmėm. Ne­žinau, nei kaip aš pašokau iš vietos, nei kaip bėgom. Apsižiūrėjome ir kvapą atgavome tik arti namų, „valakus“ pribėgę. Aš bėgdamas pypkę pamečiau, o Petras paliko savo klumpes ten, kur buvo sėdėjęs.

Kad būtų vienas žmogus buvęs, pamanytų, kad akyse pasivaide­no, bet buvome trise, ir visi trys vieną ir tą pat matėme.

Dar ir dabar bijau eiti vienas į Gelovinę.

Papasakojo Mikas Čaplikas iš Subartonių kaimo, 52 metų. 1924 m.

V. Krėvė Mickevičius „Šarūnas” // Mūsų tautosaka I t. 1930 m., p. 90-112