Senoviška Vilniaus tvirtovė – tai pasakojimas apie miestą, kuris nuo XIV amžiaus buvo ne tik Lietuvos politinis ir kultūrinis centras, bet ir viena svarbiausių valstybės gynybinių atramų. Ant Neries ir Vilnios santakos kalvų iškilusios pilys šimtmečius saugojo krašto nepriklausomybę, atlaikė kryžiuočių puolimus, gaisrus ir suiručių laikus.
Šis straipsnis atveria Vilnių kaip galingą karinę tvirtovę – su Aukštąja ir Žemąja pilimis, miesto sienomis, vartais ir narsiais gynėjais, kurių pasiryžimas buvo stipresnis už mūrą. Nuo Gedimino laikų iki 1831 m. sukilimo kovų prie Panerių, nuo kryžiuočių apgulties iki carinės nepriežiūros – Vilniaus tvirtovės istorija atspindi visos Lietuvos kovą už laisvę. Tai žvilgsnis į sostinę ne tik kaip į valdovų miestą, bet ir kaip į simbolinę Lietuvos gynybos širdį.
Senoviška Vilniaus tvirtovė
Pradedant XIV šimtmečiu, mūsų senas Vilnius buvo ne tik politiško bei kultūriško krašto gyvenimo centras, bet kartu buvo ir viena žymiausiųjų Lietuvos tvirtovių. Nors vėlesniais laikais, politinėms apystovoms pasikeitus, Vilniaus tvirtovė nustojo savo reikšmės, tačiau strategijos atžvilgiu Vilnius nenustojo kariškos reikšmės ir dabartiniais laikais. Nenuostabu, kad ties Vilniumi ne kartą ėjo lemiančios Lietuvos likimą kovos, kaip pav. 1831 m. Tuomet ties Vilniumi ant Panerės kalnų įvyko viską nulėmęs mūšis sukilėlių kariuomenės su rusais, bet dėl netikusios sukilėlių vadovybės buvo pralaimėtas. Jei būtų nugalėję sukilėliai, būtų pasikeitusi ir politiška krašto situacija; turbūt Lietuva jau ir tuomet būtų atgavusi nepriklausomybę.
Dar daugiau kariškos reikšmės turėjo Vilnius senovėje, kada jis buvo ne tik strategijos punktas, bet ir stipri tvirtovė, kurios sienos ne kartą apsaugojo Lietuvos nepriklausomybę. Tos garsios senovėje pilies tvirtovės liekanos – vieno bokšto griuvėsiai – dar ir šiandieną puošia Pilies kalną ir sudaro tipingą Vilniaus vaizdelį.
Nors apie brangų mums Vilnių jau daug yra prirašyta knygų, bet apie jo tvirtovę mažai kas yra, gi mums, kariams, tas bus labai įdomu.
Ten, kur dabar, Neries ir Vilnios upių santaka, ant kalnų ir kalnelių yra Vilnius, ten iš senų senovės gyveno lietuviai, jau tuomet pasižymėję savo aukšta metalų kultūra, ką rodo daugelis Vilniaus krašto lietuvių kapų iškasenų iš 6–8 šimtmečio Kristui gimus. Turėdami gražią technišką kultūrą, lietuviai jau tais laikais buvo ir politiškai susiorganizavę ir sudarę kelias atskiras valstybes kunigaikštystes, kurios buvo valdomos savo karo vadų. Savo kunigaikštijos gynimui kiekvienas jos valdovas ir savo buveinėje, ir ant rubežių įrengdavo tvirtoves – pilis paruoštuose kalnuose – piliakalniuose.
Vienas tokių senoviškų karo vadų – kunigaikščių – dar 6–8 šimtmetyje ir buvo pirmas Vilniaus pilies įkūrėjas. Šios pilies sustiprinimui šis nežinomas Vilniaus įkūrėjas, o gal jo įpėdiniai, artimoj apylinkėje įrengė dar kelias gintuves, nuo kurių yra likę žymių mažai kam žinomam priemiesty Belmonto „piliakalnyje“, ant Kryžių kalno ir ant „Gedimino kapo“ kalno.
Istorija nemini visų šitų pirmųjų Vilniaus valdovų ir jos pilies įkūrėjų ir tik XIII šimtmečio pabaigoje randam paminėtą Vilniaus šventyklos įkūrėją kunigaikštį Šventaragį, kuriam mirus jo sūnus Gerimantas sudegino jo kūną šventykloje, buvusioj slėnyje ties pilimi. Todėl tas slėnys ir gavo Šventaragio pavadinimą. Reikia abejoti dėl tokių istoriškų žinių tikrumos, nes pavadinimus „šventaragiai, alkaragiai, ragai, raguvos“ lietuviai bendrai teikia savo šventykloms, kuriose buvo laidojami ir garbinami mirusieji; turbūt toks „šventaragis“ jau iš senovės buvo Vilniuje, ir jame kunigaikštis Gerimantas palaidojo savo tėvą, kurį istorininkai, nežinodami lietuvių senoviškų religijos savybių, laidojimo šventam „rage“ (kapinėse), pavadino Šventaragio vardu.
Nors istorija mini Vilnių dar XII–XIII šimt., bet naudodamies medžiaginiais palaikais mes galime pradėti jo istoriją nuo 6–8 šimt. Kelius šimtus metų dėl politiškos krašto būklės ir kultūriškumo Latava, Kernava, Trakai – Vilnius dar reikšmės krašto gyvenimui neturėjo, ir jo senoviškoji pilis turėjo tik vietinę reikšmę. Tik XIV šimt. pradžioje, kada susidarė Lietuvos valstybė, D. L. K. Gediminas išrinko Vilnių savo buveine.
Tais laikais visai Lietuvai grėsė didelis pavojus nuo nuolatinių kryžiuočių puolimų. Kovai su kryžiuočiais lietuviai pradėjo organizuoti gynimą, įrengdami daug tvirtovių – pilių ir pilaičių, iš kurių dar ir dabar Suvalkijoje, Panemunėje ir Žemaičiuose yra likę daug piliakalnių. Paprasti, dažniausiai mediniai, senoviškų pilių įrengimai negalėjo sulaikyti kryžiuočių, kurie tais laikais jau vartojo parako šaunamus ginklus. Supratęs, kad senoviški gynimo įrengimai netinka, D. L. K. Gediminas pradėjo kraštą stiprinti mūrinėmis pilimis: vieną jų ir pastatė ant Galvės ežero salos Trakuose, o į kitą perkėlė Lietuvos sostinę į Vilnių.
Stipri tai buvo pilis, kurios dalis buvusi ant Pilies kalno ir vadinosi Aukštoji pilis, o kita, buvusi pakalnėje, ir vadinosi Žemoji pilis. Tose pilyse gyveno pats kunigaikštis, ten buvo laikomos kariškos reikmenys ir stipri kariška įgula. Lietuvių liaudies šiais naujais krašto gynimo įrengimais nusistebėjimą liudija užsilikę nuo Vilniaus pilies statymo laikų padavimai: apie geležinį vilką ir kitus, kuriuose pilies statytojas bajoras, kad pastatęs neįveikiamą pilį, paaukavo savo jauną dukrelę, kuri gyva buvo įmūryta į pilies sienas. Ties pilimi keliomis gatvėmis – keliais pradėjo augti miestas, į kurį D. L. K. Gediminas pakvietė iš užsienio įvairių amatininkų ir pirklių.
Vilnių pradėjo puldinėti kryžiuočiai, tikėdamiesi, kad paėmę Vilnių jie galutinai užvaldys visą Lietuvą, tačiau jų apsirikta. Nors kryžiuočiai ne kartą puolė Vilnių ir net paimdavo Žemąją pilį, išdegindavo miestą, bet per visus savo puolimus 1377, 1383, 1390, 1394 m. Aukštosios pilies dėl jos gynėjų narsumo paimti negalėjo.
Štai kaip kryžiuočiai rašo apie lietuvių gynimą Vilniaus pilyje: pro išgriautų pilies sienų skyles lietuviai išlenda kaip kregždės iš lizdo, ragotinėmis ir kalavijais duria ir kerta krikščionis (kryžiuočius), o sugrįždami atgal sienas vėl stipriai sutaiso. Visokiais viliojimais erzina kryžiuočius: tai bėga prie kryžiuočių priebėgų, norėdami jas padegti, tai sustato prieš mus šaudymo ginklus, tartum rengdamiesi šauti; vienam kryžiuočiui abi blauzdas nukirto, kitą užmušė. Savo šaudymo ginklais ir akmenimis pagoniai (lietuviai) labai kryžiuočius kankino, daug jų sužeidė ir kartu su visa kariuomene nuo pilies pavarė.
Rūpinasi Vilniaus pilies sustiprinimu ir kiti didieji Lietuvos kunigaikščiai. Taip D. L. K. Vytautas kuo ne iš naujo atstatė pilis, kurių dėl 1396 m. buvusio didelio karščio subirėjo sienos, o 1399 m. gaisras kuo ne visas jas sunaikino. Atstatęs pilis, D. L. K. Vytautas 1413 m. jau kartu su miesto dalimi apsupė žemės pylimais su medine siena ir paskyrė didelę įgulą; jos skaičiuj buvo iki 10.000 vien tik raitininkų.
Po Žalgirio mūšio 1410 m. prasidėjo Vilniaus miestui ir jo pilims nauji laikai. Tuo laiku, kaip miestas vis plečiasi, darosi turtingesnis, senoji, kaipo gintuvė pilis, nustojo kariškos reikšmės; XVI šimt. joje buvo įrengtas arsenalas, kuriame buvo laikomos kariškos reikmenys ir patrankų dirbtuvė. Nepaprastu arsenalo kariškų reikmenų turtingumu stebėjosi net svetimšaliai, ypatingai pabrėždami, kad Lietuvoje, kur nėra geležies rūdos kasyklų, yra daug gražių ir savotiškų ginklų.
Tačiau ir naujo gyvenimo sąlygose Vilnius buvo pritaikintas gynimuisi pagal naujų karo reikalavimų; dėl to miestas apsuptas buvo aukšta ir stipria mūrine siena, kurioje įvažiavimui buvo palikti penki, nuolat sargybų saugojami, vartai. Sienų statymui D. L. K. Aleksandro įsakymu 1522 m. visi Vilniaus gyventojai buvo paleisti metams nuo karo prievolės. Miesto sienų statymui buvo imama nuo kiekvieno įvažiuojančio į miestą vežimo tam tikras mokesnis; negalintieji sumokėti pinigais turėjo atvežti tokį akmenį, kurį vos galėtų panešti suaugęs vyras. Labai iškilmingai buvo apvaikščiotas kertinio miesto sienos akmens dabartiniuose Aušros Vartuose pašventinimas, kuriame dalyvavo pats did. kunigaikštis, daug dvasiškijos, bajorų ir žmonių minios. Per šias iškilmes ilgai buvo skambinama varpais ir šaunama iš patrankų.
Karo technikai vystantis XVII šimt. Vilniaus miesto sienos jau neturėjo didelės karo reikšmės, bet dar buvo stiprinamos. Vilniaus tvirtovės stiprumas daugiausia buvo tai gynėjų galingumas ir narsumas bei pasiryžimas ginti savo miestą ir šalį, kaip tą pastebi istorinininkas Kojalavičius, kad „Vilnius ne baisus savo karo įrengimais, bet užtat jis baisus narsumu pačių gynėjų, kurie paneigia pavojų ir, jausdami savo galingumą, ginasi ne akmeninėmis sienomis, bet savo pasiryžimu ir narsumu“. O tokių pasiryžusių gynėjų Vilnius turėjo daug, nes miestą turėjo ginti ne tik kariuomenė, bet ir visi jo gyventojai. Per padarytą 1648 m. patikrinimą rasta, kad tiko būti miesto gynėjais 27.680 žmonių; jų skaičiuj nebuvo: žydų, vagių ir įvairių palaidūnų, kurie, nors ir buvo išėję į lauką, bet į eiles nebuvo statomi, rašo karaliui Vladislovui Lietuvos etmonas.
Toks pasiruošimas kariuomenės ir gyventojų buvo padarytas laiku, nes jau lenkų–lietuvių kare su Maskva 1655 m. teko jiems nuo rusų ginti Vilnių.
XVIII šimt. dėl Lenkijos suirutės nebuvo kam rūpintis naujais Vilniaus sustiprinimo įrengimais, gi seni pradėjo jau griūti. Dar 1794 m. vilniečiai, dalyvaudami Kosciuškos sukilime, ėmėsi tvirtinti Vilnių, supildami aplinkui jį pylimus – šancus, bet rusams galutinai Vilnių užėmus šie darbai buvo nutraukti. Nuo XVIII šimt. pabaigos Vilnius, kaipo gintuvė tvirtovė, visiškai nustojo savo reikšmės.
XIX šimt. rusams Lietuvoje viešpataujant, visos pastangos buvo dedamos krašto surusinimui, dėl to ypatingai nukentėjo senoviškos Vilniaus liekanos; daugelis katalikų bažnyčių buvo atimtos ir paverstos cerkvėmis, uždarytas universitetas ir jo rūmus užvaldė rusai, gi senoviškosios Gedimino pilys ir miesto sienų liekanos, paliktos be jokios priežiūros, nyko. 1856 m. Vilniuje susitvėrė archeologiška komisija, kuri rūpinosi senoviškų liekanų saugojimu, bet 1865 m. Muravjovui ją išvaikius, tos liekanos vėl buvo paliktos likimo apvaizdai. Aukštosios pilies bokšte buvo sumanyta įrengti vandentraukio baką vandens laikymui. Tam barbariškam sumanymui pasipriešino ne tik lietuvių ir lenkų visuomenė, bet ir kai kurie rusų mokslininkai, ir pilies liekanos išliko gyvos, bet buvo paliktos be jokios priežiūros.
Tą senovišką tautos pasiryžimą ir kovą dėl laisvės liekanų per ilgus amžius neįstengė nuslopinti nei audros, nei niekšiška žmonių ranka; jos išliko gyvos, sulaukė pagaliau laikų, kada atgimusios Lietuvos kariuomenė, nors ir trumpam laikui, 1919 ir 1920 m. buvo ant jų iškėlusi vėl Lietuvos valstybinę vėliavą.
P. Tarasenka „Senoviška Vilniaus tvirtovė” // Karys 1927 m., nr. 40, p. 360-362