Kreivasis kalnas: Gedimino pilies ir senosios Vilniaus istorijos liudininkas

Kreivasis (Krivių) kalnas

Kreivasis kalnas (arba Plikasis kalnas, Trijų Kryžių kalnas) – kalnas Vilniaus senamiestyje, stūksantis 300 m į rytus nuo Pilies Kalno, Neries kairiajame ir Vilnios dešiniajame krante, Vilnios ir Neries santakoje esančioje aukštoje kalvoje (abs. aukštis 163,6 m). Čia stovėjusi Kreivoji pilis – viena gynybinių Vilniaus pilių.

Kreivasis kalnas labai sunaikintas erozijos, viršus apardytas čia XVII-XIX a. buvusių gynybinių įtvirtinimų. Pietinėje dalyje ant pylimo 1916 m. pastatyti 3 kryžiai (1948 m. nugriauti, atstatyti 1989 m.).

Piliakalnio viršus dirvonuoja, šlaitai apaugę lapuočiais. Aikštelė keturkampė, pailga šiaurės–pietų kryptimi, 65×35 m dydžio. Rytiniame aikštelės krašte yra 1 m aukščio, 6 m pločio pylimas. Į šiaurės–rytų, šiaurės, šiaurės–vakarų puses nuo aikštelės nueina 10 m pločio, 2 m aukščio į šiaurės–vakarus nuolaidėjanti ketera, panaši į pylimą. Rytiniame šlaite, 6 m žemiau pylimo yra 7 m pločio terasa. Pietvakariuose šlaitas erodavęs, status, iki 70 m aukščio, kiti žemesni, 15-30 m aukščio.

1988–1989 ir 1991 m. prie Trijų Kryžių ištirtas 317 m² bendras plotas. Rasta medinės gynybinės sienos liekanų, brūkšniuotos ir žiestos keramikos. Ankstyviausia buvo 2 m pločio medinė gynybinė siena, sudaryta iš sukaltų 15-20 cm skersmens rąstų, tarpas tarp kurių išklotas 10-15 cm skersmens rąsteliais ir sutvirtintas smulkiais akmenimis. Ši gynybinė siena datuojama I tūkst. pradžia. Vėliau smėlinga žeme užpiltas aikštelės kraštas, suklotas skeltų rąstų klojinys ir iš molio suplūktas iki 3 m aukščio, 12 m pločio pylimas, ant kurio pastatyta medinė gynybinė siena. Pastarajai sudegus, gaisravietė užpilta smėlio sluoksniu ir naujas pylimas vėl suplūktas iš molio. Jo aukštis siekė iki 4 m, plotis 17 m. Ant jos stovėjusi medinė siena buvo tinkuota. Šiuos įtvirtinimus galima datuoti XIV a. pabaiga.

Istorija

Trijų Kryžių kalno legenda byloja apie 14 pranciškonų vienuolių, kurie XIV a. antroje pusėje, karo su Maskva metu, buvo žiauriai nužudyti. Pasak Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direktorės, architektūros istorikės dr. Audronės Kasparavičienės, septyni vienuoliai buvo prikalti prie kryžių ir numesti į upę.

Trys mediniai kryžiai ant Plikojo kalno Vilniuje stovėjo nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikų ir buvo nuolatos atnaujinami. Manoma, kad Trys kryžiai stūksojo iki 1869 metų, kol nugriuvo, nuslinkus kalno šlaitui. Tačiau rusų caro valdžia neleido atstatyti kryžių.

XX a. pradžioje atkurti Trijų Kryžių paminklą neprieštaravo vokiečių okupacinė valdžia, pro pirštus žiūrėjusi į religines ir tautines iniciatyvas.

Ten, kur dabar stovi Trijų Kryžių paminklas, Gedimino laikais stūksojo medinė pilis.

Kai Gediminas, pasak legendos, ėmėsi statyti Vilniaus pilį, pirmieji namai išdygo Kalnų parko teritorijoje ir jo šiaurinėje papėdėje palei Nerį. Kalnų parke išaugęs miestas glaudėsi prie medinės Kreivosios pilies.

Manoma, kad medinė pilis stovėjo ant šio kalno beveik iki XIV a. pabaigos, todėl kalną vadino Kreivuoju arba Plikuoju. Istorikės žiniomis, užpuolus priešams, į pilį subėgdavo visi Vilniaus ir apylinkių gyventojai.

Pilis buvo sudeginta per Vytauto ir Jogailos tarpusavio kovas 1390 metais ir nebeatstatyta. Apie Kreivąjį, kuris kai kurių istorijos tyrinėtojų nuomone iš tiesų vadintas Krivių kalnų, liudija ne viena istorija. Tačiau bene dažniausiai minima legenda apie šioje vietoje nužudytus pranciškonus.