Gedimino pilis
Gedimino pilis, Vilniaus aukštutinė pilis
Adresas
Gedimino pilis. Žemėlapyje pažymėta tiksli pilies vieta.
GPS
54.68675835, 25.290684480632
Gedimino pilis
Gedimino arba Vilniaus aukštutinė pilis – gotikinė pilis Vilniuje, kurios liekanos stūkso Gedimino kalno aikštelėje. Papėdėje buvo LDK kunigaikščio Vytauto Didžiojo rezidencija, dabar – atstatyti Valdovų rūmai. Iš pagarbos Vilniaus įkūrėjui LDK kunigaikščiui Gediminui pilis pavadinta jo vardu. Pilis priklauso Vilniaus pilių rezervatui. Gedimino pilies bokštas – labiausiai turistų lankoma Vilniaus vieta. Skaičiuojama, kad per vienerius metus Gedimino pilyje apsilanko daugiau kaip 150 tūkst. žmonių. Lietuvos valstybės šimtmečio proga buvo pristatyta Aukštutinės pilies atkūrimo vizualizacija.
Istorija
Istorikų bei archeologų duomenimis, Vilniaus aukštutinė pilis galėjo būti pastatyta XIII a. pab. – XIV a. pr. 1413–1414 m. Lietuvoje lankęsis Prancūzijos diplomatas Ghillebert de Lannoy taip aprašė tuometinį Vilnių: „pilis stovėjusi ant smėlingo kalno, buvusi medinė, sutvirtinta plytomis, akmenimis ir žemėmis. Pilis ir kiti mediniai jos pastatai aptverti, tačiau pats Vilniaus miestas atviras – jis neturi gynybinių sienų.“ 1938, 1940, 1979, 1982 m. tyrinėjant rasta daugelis kultūrinių sluoksnių, ankstyviausi iš kurių datuojami I t-mečiu pr. Kr. G. Fiurstenhofo plano (1737 m.) aprašyme Aukštutinės pilies kalnas vadinamas senosios pilies ir šventyklos (Heidnischer Tempei) vieta (žr. Drėma V , 1991). Kunigaikštis Gediminas, norėdamas pilies kalną iš visų pusių apsupti vandeniu, įsakė iškasti perkasą ir pripildyti ją vandens. Taip atsirado naujoji Vilnios vaga, juosianti kalną iš rytų pusės. 1419 m. kilus gaisrui, medinė pilis sudegė. Atstatant ją naudotos jau tvirtesnės medžiagos – akmenys ir plytos. Akmenys buvo neskaldyti. Jiems ir plytoms surišti naudotas kalkių skiedinys. Naujoji pilis buvo gotikinio stiliaus, mūrinė, su trimis bokštais, reprezentaciniais rūmais ir ūkiniais pastatais. Vakarinis, iki mūsų laikų išlikęs bokštas buvęs keturių aukštų. Apačioje – keturkampis, aukščiau – aštuoniakampis. Šiaurinės pilies bokštas, kurio teliko tik liekanos, buvęs mažesnis. XVI a. pilis dar taisyta, perstatyta, tačiau pirminis jos vaizdas iš esmės nepakito. Iš vieno XVI a. piešinio matyti, kad tuomet ji jau turėjusi tik du apvalius trijų aukštų bokštus. Ją supo ginamieji rūmai su šaudymo angomis. XVII a. Aukštutinė pilis buvo apleista, joje įrengtas bajorų kalėjimas. XVII-XVIII a. per karus su Rusija pilis smarkiai apgriauta ir daugiau neatstatyta. 1948–1949 m. restauruotas Aukštutinės pilies vakarinis bokštas, dabar vadinamas Gedimino vardu. Trijuose bokšto aukštuose įrengtas pilies muziejus, o viršuje – apžvalgos aikštelė, iš kurios atsiveria plati miesto panorama. 1995 m. Valstybės įmonė Vilniaus pilių direkcija atliko Vilniaus Aukštutinės pilies vakarinio bokšto rekonstrukciją, taip pat sutvirtino šlaitą bei takus į Gedimino pilį, įrengė apšvietimą. Po šių darbų buvo atnaujinta ekspozicija Gedimino pilies bokšte.
Legendos ir padavimai apie Gedimino pilį
Aukštutinės pilies atsiradimą pasakoja legenda. Vieną kartą kunigaikštis Gediminas išvykęs medžioti apsistojo Šventaragio slėnyje. Užmigęs susapnavo nuostabų sapną – ant kalno Neries ir Vilnios upės santakoje stovi didžiulis geležinis vilkas ir staugia taip, lyg staugtų šimtas vilkų. Nubudęs kunigaikštis Gediminas klausė savo žynio Lizdeikos, ką sapnas galėtų reikšti. Lizdeika išpranašavo, kad jog ten, kur staugė vilkas, išaugs gražus ir didis miestas, o žinia apie jį pasklis visame pasaulyje. Tačiau yra ir realistiškesnė šio padavimo versija, kuri skamba taip: šiame kalne Gediminas sumedžiojo (paaukojo) taurą, kurio oda ir auksu apkaustyti ragai dar ilgai buvo saugomi valstybės ižde. Vėliau vieną ragų, ruošdamasis karūnuotis, didysis kunigaikštis Vytautas 1429 m. Lucko suvažiavime padovanojo Romos imperatoriui Zigmantui (pagal: BRMŠ).
Vilnius
Vilniaus miesto viduryje yra kalnas, Bokštakalniu vadinamas užtai, kad nuo seniausių laikų, kai dar Vilniaus miesto nebuvo, tai čia buvo kaimas, o prie jo išmūryta tvirtovė su bokštu, nuo ko toji vieta ir pavadinta Bakštakalniu. Ant tos vietas dabar pravoslavų vaikams yra prieglauda, atimta nuo katalikų, ir daržai, netoli Našlaičių gatvės (Sirotskaja) ir gatvės, vadinamos Bakšta. Yra padavimai, netiktai žmonių tarpe, bet senovės raštuose, kad po Vilniaus miestu yra padaryti visoki po žeme urvai perėjimui iš vienos vietos į kitą.
Ant to piliakalnio, kur yra dabar Gedimino pilies griuvėsiai buvo aukštoji pilis, o žemai, šalia katedros žemoji. Tiedvi pili buvo suvienytos viena su kita urvais, idant aukštesniąją pilį priešams apgulus galima būtų, jiems nematant, iš ten požemiais išeiti ir įeiti.
Dabar vasarą mokslininkai pradėjo Bokštakalnį kasinėti, sužinoję, kad ten yra urvai. Tenai bekasinėdami atrado urvus taip didelius su išmūrintais skliautais kaip tunelius arti Kauno arba Vilniaus, kur ne tiktai galėtumei eiti, bet ketverta arklių greta važiuoti, o net ir gelžkelio trauki- nys galėtų pereiti. Tie urvai per daug šimtų metų būdami užleisti pilni yra žemių, prikritusių plytų. Tas darbas daugėl atsieina pinigų, nes atkasant reikėjo samdyti daugel žmonių žemių išvežimui. Išvalyta dabar per porą šimtų sieksnių, o toliaus, regis, neprieinama ir baugu eiti, nes galima pa- klysti. Pagal žmonių pasakojimų, tie urvai eina net į Trakus, stovinčius nuo Vilniaus už keturių mylių, kur ir dabar yra Lietuvos kunigaikščių pilis, nes Trakai buvo ankstybesnis sostapilis už Vilnių. Su žvake įėjęs mažai tame urve gali matyti, nes permažai šviesos. Norint gerai matyti, reikia uždegti kokį smaluotą kagančių. Reikia paimti su savim tokių kagančių kelius, nes ugniai užgęsus gali prapulti. Yra ten padaryti šuliniai, kur galėtumei įpulti, arba įkrist į kitą kokią bedugnę. Kad po tuos požemius ir su žiburiu nepaklydus, tai reikia su savim paimti siūlų kamuolį. Įėjus, vieną siūlo galą kur nors reikia pririšti, o paskui toliaus einant nuo kamuolio siūlus leisti. Siūlus išvyniojus, grįžti atgal vyniojant kamuolį.
Bokštakalnis yra tai seniausioji vieta Vilniuje. Senovės knygos primena, kad dar 1129 metais, tai yra 778 m. atgal, Vilniaus kunigaikščiu buvo čia koks tai Davilis. Žmonės pasakoja, kad tuose urvuose, kurie po visu Vilniaus miestu išsiskleidę, būk buvęs Bazylišek, tai yra vyžūnas, smakas, žmones prarijąs, baisus, kuriam veidrodį (zerkolą) parodžius, jis pats save veidrodyje pamatęs taip nusigandęs, kad pastipęs iš baimės.
Ten požemiuose buvusi stabmeldybės laikais žinyčia. Gali būti, kad toliaus kasdami mokslininkai daug ko mums naujo nežinomo atras. Iš baimės, kad žmonės po tuos urvus landydami neprapultų, tai į požemius įėjimas yra užstatytas lentomis. Atrastas dabar ten ir kitas įėjimas iš vienų namų rūsio. Iš ten įėjus į požemius, reikia paskui savęs uždaryti duris, nes baisiai traukia oras, gesina net ugnį. Girdėties, kad į tuos požemius įėjimas yra ir iš kitų Vilniaus vietų, kaip antai iš Pranciškonų, Domininkonu ir Katedros bažnyčių rūsių. Sako, kad po tais urvais yra ir kita urvų eilė. Žodžiu sakant, po Vilniumi taip tie urvai visur prasiplatinę kaip po Rymu katakumbos. Vis tai nurodo, kad nuo daugelio šimtų metų lietuviai buvo gana gudrus ir mokyti, kad galėjo tokius milžiniškus darbus daryti. Kitur buk randa išlipimui iš tų urvų lyg kaminus į viršų. Jei pagyvęsime, tai daug ko sužinosime. Į Vilnių atvažiavę nueikite tų dyvų pasižiūreti.
M. Dovoina-Silvestravičius „Vilnius” // Šaltinis 1907 m. nr. 50., p.
Gedimino kalno arba Aukštutinė pilis
A. Zabičio-Nezabitauskio straipsnyje „Gedimino kalno arba Aukštutinė pilis“, publikuotame 1943 m. laikraštyje „Ateitis“, pristatoma Gedimino kalno ir Vilniaus Aukštutinės pilies istorija – nuo ankstyvųjų archeologinių radinių ir legendos apie Gedimino sapną iki mūrinės pilies iškilimo, jos gynybinės reikšmės, nykimo ir vėlesnių tyrinėjimų. Tekste aptariama, kada kalne galėjo atsirasti pirmoji pilis, kaip ją aprašė keliautojas Žilberas de Lanua, kokį vaidmenį ji atliko Vytauto Didžiojo laikais ir kaip vėliau buvo niokojama, perstatinėjama bei tyrinėjama. Tai vertingas papildomas šaltinis norint geriau suprasti Gedimino kalno reikšmę Vilniaus ir visos Lietuvos istorijai.
Plačiau skaitykite straipsnyje: „Gedimino kalno arba Aukštutinė pilis“.
Geležinis vilkas
Legendoje „Geležinis vilkas“, publikuotoje rinkinyje „Vilniaus legendos“, pasakojama viena žinomiausių Vilniaus įkūrimo legendų. Tekste vaizdingai aprašomas Gedimino medžioklės žygis į Vilnios ir Neries santakos apylinkes, jo sapnas apie ant kalno staugiantį geležinį vilką ir išmintingojo Krivio Krivaičio Lizdeikos sapno aiškinimas. Legenda atskleidžia, kaip per mitinį pasakojimą aiškinama Vilniaus, kaip Lietuvos sostinės, pradžia, Gedimino pilies atsiradimas ir miesto garbės išplitimas po pasaulį.
Plačiau skaitykite straipsnyje: „Geležinis vilkas“.
Gedimino kalno lobiai
Padavime „Gedimino kalno lobiai“, publikuotame rinkinyje „Vilniaus legendos“, pasakojama legenda apie po Gedimino kalnu slypinčius užburtus lobius, karalaitę ir žmones, kuriems lemta prie jų priartėti. Tekste susipina pasakojimas apie sąžiningą bravoro darbininką Vaitkų, karalaitės saugomus aukso ir brangakmenių turtus, našlaitį Jokūbą bei simbolinę Karalaitę Kalbą, kurios motina yra Tauta, o senelis – Praeitis. Tai ne tik paslaptinga Vilniaus legenda, bet ir alegorinis pasakojimas apie tautos atmintį, kalbos išsaugojimą, ištikimybę savo kraštui ir praeities lobius, slypinčius ne vien po pilies kalnu, bet ir žmonių sąmonėje.
Plačiau skaitykite straipsnyje: „Gedimino kalno lobiai“.
Gedimino kalno pilis
K. Paunksnio straipsnyje „Gedimino kalno pilis“, publikuotame 1940 m. žurnale „Trimitas“, pristatoma Vilniaus Aukštutinės ir Žemutinės pilių istorija, jų raida, architektūrinis vaizdas ir reikšmė Lietuvos sostinei. Tekste pasakojama apie Gedimino pilies įkūrimą Neries ir Vilnelės santakoje, pilių virtimą iš medinių į mūrines, jų vaidmenį kovose su kryžiuočiais, valdovų rezidencijos laikus, arsenalą, biblioteką, gaisrus, carinės valdžios padarytą žalą ir vėlesnius bokšto pertvarkymus. Straipsnis vertingas kaip istorinis šaltinis, leidžiantis geriau suprasti Gedimino kalno pilies likimą – nuo galingos Lietuvos valstybės tvirtovės iki Vilniaus simboliu tapusių jos liekanų.
Plačiau skaitykite straipsnyje: „Gedimino kalno pilis“.
Siaubūnas
Legendoje „Siaubūnas“, publikuotoje rinkinyje „Vilniaus legendos“, pasakojama sena Vilniaus legenda apie baisų slibiną, gyvenusį urve netoli Vilnios kranto. Tekste vaizdingai aprašoma senoji Neries ir Vilnios santakos aplinka, ramus žmonių gyvenimas, netikėtai užklupusi pabaisa ir drąsus jaunikaitis, kuris, pasitelkęs veidrodį, nugali siaubūną jo paties žvilgsniu. Tai įtraukiantis padavimas apie baimę, pasiaukojimą, meilę, sumanumą ir mitinę Vilniaus praeitį, siejamą su Bokšto gatvės atsiradimo aiškinimu.
Plačiau skaitykite straipsnyje: „Siaubūnas“.
Pilies kalno kareiviai
Legendoje „Pilies kalno kareiviai“, publikuotoje iš B. Kerbelytės sudaryto leidinio „Žemės atmintis“, pateikiamas trumpas Vilniaus padavimas apie paslaptingus Pilies kalno požemių kareivius. Pasakojime žmogus prie Pilies kalno pamato atsivėrusius vartus, sutinka kareivį ir gauna užduotį nupirkti avižų. Tačiau grįžęs prie kalno jis neberanda nei vartų, nei kareivių, o rankose lieka tik neatpažįstami pinigai ir arklys. Tai lakoniškas, bet įtaigus padavimas apie užburtą Pilies kalno pasaulį, kuriame praeitis trumpam prasiveria į kasdienybę ir vėl paslaptingai pradingsta.
Plačiau skaitykite straipsnyje: „Pilies kalno kareiviai“.
Švento Kazimiero kariuomenė
Straipsnyje „Švento Kazimiero kariuomenė“, parengtame pagal B. Kerbelytės sudarytą leidinį „Žemės atmintis“, pateikiamas trumpas Vilniaus padavimas apie Pilies kalne miegančią paslaptingą kariuomenę. Pasakojime žmogus, vežantis iš turgaus neparduotas avižas, sutinka senelį, kuris nusiveda jį prie kalne atsiveriančių geležinių durų. Už jų atsiveria užburtas pasaulis – arkliai, raiteliai ir miegantys kareiviai, laukiantys ypatingos dienos. Tai glaustas, bet vaizdingas padavimas apie Gedimino pilies kalno požemius, paslėptą kariuomenę ir tikėjimą, kad po Vilniaus kalnais tebemiega senosios praeities jėgos.
Plačiau skaitykite straipsnyje: „Švento Kazimiero kariuomenė“.
Valia Dievų
Legendoje „Valia Dievų“, publikuotoje kaip padavimas apie Vilniaus pilies uždėjimą, pasakojama viena iš Vilniaus įkūrimo legendų versijų. Tekste vaizdingai aprašomas Gedimino medžioklės žygis, audringa naktis prie Vilijos ir Vilnelės santakos, sumanymas čia statyti pilį ir žynių aiškinta dievų valia. Pasakojime svarbiausia tampa aukos motyvas, išmintingo vaikino klausimai, mergaitės išbandymas ir stebuklingas ženklas, parodantis, kad pilis turi būti įkurta ne ant kraujo, o ant gyvų žiedų. Tai įdomus padavimas apie Vilniaus pradžią, kuriame susipina gamtos vaizdai, senasis tikėjimas, valdovo sprendimas ir mintis, kad miesto laimė kyla iš gyvybės, o ne iš prievartos.
Plačiau skaitykite straipsnyje: „Valia Dievų“.
Apie Vilniaus pradžią
J. Basanavičiaus straipsnyje „Apie Vilniaus pradžią“, publikuotame 1923 m. leidinyje „Lietuvos rytai“, nagrinėjama Vilniaus vardo kilmė, seniausios miesto sodybos vieta ir ankstyvoji pilies istorija. Tekste aptariami Vilnios ir Neries vardai, Vilniaus geografinė padėtis, senovinės girios, upių santaka, Šventaragio slėnis, pagoniškos šventvietės tradicija ir istoriniai šaltiniai, minintys Gedimino pilį dar iki įprastai nurodomos miesto įkūrimo datos. Tai vertingas papildomas šaltinis norint geriau suprasti, kaip Vilnius galėjo augti iš ankstyvos gyvenvietės prie Vilnios į Lietuvos sostinę, kurios pradžia susijusi ir su gamtiniu kraštovaizdžiu, ir su legendomis, ir su rašytiniais istorijos liudijimais.
Plačiau skaitykite straipsnyje: „Apie Vilniaus pradžią“.
Kada įkurtas Vilnius? Miesto tapimo sostine istorija
Straipsnyje „Kada įkurtas Vilnius? Miesto tapimo sostine istorija“ plačiai pristatoma Vilniaus kilmė, geografinė padėtis, ankstyvoji miesto raida ir jo tapimas Lietuvos sostine. Tekste aptariama Neries ir Vilnelės santakos reikšmė, senoji Šventaragio slėnio ruomuva, Gedimino sprendimas perkelti sostinę į Vilnių, Geležinio vilko legenda, Aukštutinės ir Žemutinės pilių istorija, miesto gynyba, prekyba, religinis gyvenimas ir vėlesni politiniai įvykiai. Tai išsamus papildomas šaltinis, leidžiantis geriau suprasti Vilnių ne tik kaip istorinį miestą, bet ir kaip Lietuvos valstybingumo, kultūros bei tautinės atminties centrą.
Plačiau skaitykite straipsnyje: „Kada įkurtas Vilnius? Miesto tapimo sostine istorija“.
Senoviška Vilniaus tvirtovė
P. Tarasenkos straipsnyje „Senoviška Vilniaus tvirtovė“, publikuotame 1927 m. žurnale „Karys“, Vilnius pristatomas kaip senoji Lietuvos gynybos širdis – miestas, kurio pilys, sienos ir vartai ilgus šimtmečius saugojo valstybės politinį bei karinį centrą. Tekste pasakojama apie ankstyvąsias Vilniaus gintuves, Gedimino laikais sustiprintas Aukštąją ir Žemąją pilis, kryžiuočių puolimus, miesto sienų statybą, gynėjų narsą, tvirtovės nykimą ir carinės valdžios laikų nepriežiūrą. Tai vertingas papildomas šaltinis norint geriau suprasti Vilnių ne tik kaip sostinę ir kultūros centrą, bet ir kaip istorinę Lietuvos laisvės bei pasipriešinimo tvirtovę.
Plačiau skaitykite straipsnyje: „Senoviška Vilniaus tvirtovė“.
Gedimino bokštas. Ar tikrai jį pastatė pats Gediminas? / „Istorijos detektyvai“
Vilniaus pilys
J. Puzino straipsnyje „Vilniaus pilys“, publikuotame 1940 m. leidinyje „Vairas“, išsamiai pristatoma Vilniaus pilių istorija – nuo seniausios miesto užuomazgos Šventaragio slėnyje ir Gedimino kalno strateginės reikšmės iki Aukštutinės, Žemutinės ir Kreivosios pilių raidos. Tekste aptariamas Gedimino laikų Vilniaus iškilimas, Vytauto statybos, Žygimanto Augusto rūmai, miesto gynybinės sienos, pilių perstatymai, gaisrai, karai, nykimas ir archeologinių tyrimų svarba. Tai vertingas papildomas šaltinis norint geriau suprasti Vilnių kaip Lietuvos sostinę, valdovų centrą, gynybinę tvirtovę ir gyvą istorinės atminties vietą.
Plačiau skaitykite straipsnyje: „Vilniaus pilys“.
