Gedimino pilis

Gedimino pilis

Gedimino arba Vilniaus aukštutinė pilis – gotikinė pilis Vilniuje, kurios liekanos stūkso Gedimino kalno aikštelėje. Papėdėje buvo LDK kunigaikščio Vytauto Didžiojo rezidencija, dabar – atstatyti Valdovų rūmai. Iš pagarbos Vilniaus įkūrėjui LDK kunigaikščiui Gediminui pilis pavadinta jo vardu. Pilis priklauso Vilniaus pilių rezervatui. Gedimino pilies bokštas – labiausiai turistų lankoma Vilniaus vieta. Skaičiuojama, kad per vienerius metus Gedimino pilyje apsilanko daugiau kaip 150 tūkst. žmonių. Lietuvos valstybės šimtmečio proga buvo pristatyta Aukštutinės pilies atkūrimo vizualizacija.

Istorija

Istorikų bei archeologų duomenimis, Vilniaus aukštutinė pilis galėjo būti pastatyta XIII a. pab. – XIV a. pr. 1413–1414 m. Lietuvoje lankęsis Prancūzijos diplomatas Ghillebert de Lannoy taip aprašė tuometinį Vilnių: „pilis stovėjusi ant smėlingo kalno, buvusi medinė, sutvirtinta plytomis, akmenimis ir žemėmis. Pilis ir kiti mediniai jos pastatai aptverti, tačiau pats Vilniaus miestas atviras – jis neturi gynybinių sienų.“ 1938, 1940, 1979, 1982 m. tyrinėjant rasta daugelis kultūrinių sluoksnių, ankstyviausi iš kurių datuojami I t-mečiu pr. Kr. G. Fiurstenhofo plano (1737 m.) aprašyme Aukštutinės pilies kalnas vadinamas senosios pilies ir šventyklos (Heidnischer Tempei) vieta (žr. Drėma V , 1991). Kunigaikštis Gediminas, norėdamas pilies kalną iš visų pusių apsupti vandeniu, įsakė iškasti perkasą ir pripildyti ją vandens. Taip atsirado naujoji Vilnios vaga, juosianti kalną iš rytų pusės. 1419 m. kilus gaisrui, medinė pilis sudegė. Atstatant ją naudotos jau tvirtesnės medžiagos – akmenys ir plytos. Akmenys buvo neskaldyti. Jiems ir plytoms surišti naudotas kalkių skiedinys. Naujoji pilis buvo gotikinio stiliaus, mūrinė, su trimis bokštais, reprezentaciniais rūmais ir ūkiniais pastatais. Vakarinis, iki mūsų laikų išlikęs bokštas buvęs keturių aukštų. Apačioje – keturkampis, aukščiau – aštuoniakampis. Šiaurinės pilies bokštas, kurio teliko tik liekanos, buvęs mažesnis. XVI a. pilis dar taisyta, perstatyta, tačiau pirminis jos vaizdas iš esmės nepakito. Iš vieno XVI a. piešinio matyti, kad tuomet ji jau turėjusi tik du apvalius trijų aukštų bokštus. Ją supo ginamieji rūmai su šaudymo angomis. XVII a. Aukštutinė pilis buvo apleista, joje įrengtas bajorų kalėjimas. XVII-XVIII a. per karus su Rusija pilis smarkiai apgriauta ir daugiau neatstatyta. 1948–1949 m. restauruotas Aukštutinės pilies vakarinis bokštas, dabar vadinamas Gedimino vardu. Trijuose bokšto aukštuose įrengtas pilies muziejus, o viršuje – apžvalgos aikštelė, iš kurios atsiveria plati miesto panorama. 1995 m. Valstybės įmonė Vilniaus pilių direkcija atliko Vilniaus Aukštutinės pilies vakarinio bokšto rekonstrukciją, taip pat sutvirtino šlaitą bei takus į Gedimino pilį, įrengė apšvietimą. Po šių darbų buvo atnaujinta ekspozicija Gedimino pilies bokšte.

Legendos ir padavimai apie Gedimino pilį

Aukštutinės pilies atsiradimą pasakoja legenda. Vieną kartą kunigaikštis Gediminas išvykęs medžioti apsistojo Šventaragio slėnyje. Užmigęs susapnavo nuostabų sapną – ant kalno Neries ir Vilnios upės santakoje stovi didžiulis geležinis vilkas ir staugia taip, lyg staugtų šimtas vilkų. Nubudęs kunigaikštis Gediminas klausė savo žynio Lizdeikos, ką sapnas galėtų reikšti. Lizdeika išpranašavo, kad jog ten, kur staugė vilkas, išaugs gražus ir didis miestas, o žinia apie jį pasklis visame pasaulyje. Tačiau yra ir realistiškesnė šio padavimo versija, kuri skamba taip: šiame kalne Gediminas sumedžiojo (paaukojo) taurą, kurio oda ir auksu apkaustyti ragai dar ilgai buvo saugomi valstybės ižde. Vėliau vieną ragų, ruošdamasis karūnuotis, didysis kunigaikštis Vytautas 1429 m. Lucko suvažiavime padovanojo Romos imperatoriui Zigmantui (pagal: BRMŠ).

Kitų šaltinių informacija apie Gedimino pilį:

Vilnius

Vilniaus miesto viduryje yra kalnas, Bokštakalniu vadinamas užtai, kad nuo seniausių laikų, kai dar Vilniaus miesto nebuvo, tai čia buvo kaimas, o prie jo išmūryta tvirtovė su bokštu, nuo ko toji vieta ir pavadinta Bakštakalniu. Ant tos vietas dabar pravoslavų vaikams yra prieglauda, atimta nuo katalikų, ir daržai, netoli Našlaičių gatvės (Sirotskaja) ir gatvės, vadinamos Bakšta. Yra padavimai, netiktai žmonių tarpe, bet senovės raštuose, kad po Vilniaus miestu yra padaryti visoki po žeme urvai perėjimui iš vienos vietos į kitą.

Ant to piliakalnio, kur yra dabar Gedimino pilies griuvėsiai buvo aukštoji pilis, o žemai, šalia katedros žemoji. Tiedvi pili buvo suvienytos viena su kita urvais, idant aukštesniąją pilį priešams apgulus galima būtų, jiems nematant, iš ten požemiais išeiti ir įeiti.

Dabar vasarą mokslininkai pradėjo Bokštakalnį kasinėti, sužinoję, kad ten yra urvai. Tenai bekasinėdami atrado urvus taip didelius su išmūrintais skliautais kaip tunelius arti Kauno arba Vilniaus, kur ne tiktai galėtumei eiti, bet ketverta arklių greta važiuoti, o net ir gelžkelio trauki- nys galėtų pereiti. Tie urvai per daug šimtų metų būdami užleisti pilni yra žemių, prikritusių plytų. Tas darbas daugėl atsieina pinigų, nes atkasant reikėjo samdyti daugel žmonių žemių išvežimui. Išvalyta dabar per porą šimtų sieksnių, o toliaus, regis, neprieinama ir baugu eiti, nes galima pa- klysti. Pagal žmonių pasakojimų, tie urvai eina net į Trakus, stovinčius nuo Vilniaus už keturių mylių, kur ir dabar yra Lietuvos kunigaikščių pilis, nes Trakai buvo ankstybesnis sostapilis už Vilnių. Su žvake įėjęs mažai tame urve gali matyti, nes permažai šviesos. Norint gerai matyti, reikia uždegti kokį smaluotą kagančių. Reikia paimti su savim tokių kagančių kelius, nes ugniai užgęsus gali prapulti. Yra ten padaryti šuliniai, kur galėtumei įpulti, arba įkrist į kitą kokią bedugnę. Kad po tuos požemius ir su žiburiu nepaklydus, tai reikia su savim paimti siūlų kamuolį. Įėjus, vieną siūlo galą kur nors reikia pririšti, o paskui toliaus einant nuo kamuolio siūlus leisti. Siūlus išvyniojus, grįžti atgal vyniojant kamuolį.

Bokštakalnis yra tai seniausioji vieta Vilniuje. Senovės knygos primena, kad dar 1129 metais, tai yra 778 m. atgal, Vilniaus kunigaikščiu buvo čia koks tai Davilis. Žmonės pasakoja, kad tuose urvuose, kurie po visu Vilniaus miestu išsiskleidę, būk buvęs Bazylišek, tai yra vyžūnas, smakas, žmones prarijąs, baisus, kuriam veidrodį (zerkolą) parodžius, jis pats save veidrodyje pamatęs taip nusigandęs, kad pastipęs iš baimės.

Ten požemiuose buvusi stabmeldybės laikais žinyčia. Gali būti, kad toliaus kasdami mokslininkai daug ko mums naujo nežinomo atras. Iš baimės, kad žmonės po tuos urvus landydami neprapultų, tai į požemius įėjimas yra užstatytas lentomis. Atrastas dabar ten ir kitas įėjimas iš vienų namų rūsio. Iš ten įėjus į požemius, reikia paskui savęs uždaryti duris, nes baisiai traukia oras, gesina net ugnį. Girdėties, kad į tuos požemius įėjimas yra ir iš kitų Vilniaus vietų, kaip antai iš Pranciškonų, Domininkonu ir Katedros bažnyčių rūsių. Sako, kad po tais urvais yra ir kita urvų eilė. Žodžiu sakant, po Vilniumi taip tie urvai visur prasiplatinę kaip po Rymu katakumbos. Vis tai nurodo, kad nuo daugelio šimtų metų lietuviai buvo gana gudrus ir mokyti, kad galėjo tokius milžiniškus darbus daryti. Kitur buk randa išlipimui iš tų urvų lyg kaminus į viršų. Jei pagyvęsime, tai daug ko sužinosime. Į Vilnių atvažiavę nueikite tų dyvų pasižiūreti.

M. Dovoina-Silvestravičius „Vilnius” // Šaltinis 1907 m. nr. 50., p.