Senųjų lietuvių šventvietė Rambynkalnis – tai paslaptingas ir legendomis apipintas Mažosios Lietuvos kalnas, kuriame, anot padavimų, kadaise degė aukurai, skambėjo vaidilų giesmės ir buvo aukojama seniesiems dievams. Šis pasakojimas atveria ne tik Rambyno sakralinę reikšmę, bet ir dramatiškus laikus, kai senoji tikyba susidūrė su naujais tikėjimais bei svetimųjų įtaka. Straipsnis leidžia pajusti gyvąją tautos atmintį ir primena, kokią svarbią vietą šios šventvietės užėmė lietuvių dvasiniame gyvenime.
Senųjų lietuvių šventvietė Rambynkalnis
Ne visuomet žmonės į bažnyčias ėjo. Buvo ir laikų, kada mūsų tėvų tėvai, probočiai, nieko apie Dievą nežinojo ir žinoti nenorėjo; buvo jie tuomet stabmeldžiai. Ant kalnelių, tamsiose giriose, o taip pat ir kitur, tuomet garbino savo dievaičius ir geriausias dovanas Perkūnui, Laimei ir kitiems dievams aukodavo.
Viena garsiausių šitų šventviečių buvo ir senasis Prūsijoje, tarp Ragainės ir Tilžės, ant dešiniojo Nemuno kranto stūksantis Rambynkalnis. Apaugęs tamsiomis pušimis ir kitais medžiais, buvo jis užsilaikymo vieta dievaičiams ir dievams, lyg tiesiog paskirta.
Ant paties kalno viršūnės stūksojo paties Perkūno tenai atgabentas nepaprastai didelis akmuo. Šito akmens viršus buvo lygus, net tarsi stalas. Čionai atgabendavo tada stabmeldžiai lietuviai savo dievaičiams paskirtas aukas ir paaukodavo jas ant šito paties Perkūno pastatyto akmens viršaus.
Sulig gyventojų nuomone buvo Bertunas po šituo akmenimi vieną auksinį puodą ir sidabrines lėkštes pakasęs. Visoje apylinkėje viešpatavo nuomonė, kad iki tol, kol šitas Perkūno pastatytas akmuo ant Rambynkalnio stūksos, gyventojai sau laimingai gyventi galės.
Buvo Rambynkalnis tuomet pagarsėjęs visoje Lietuvoje. Kasmet susirinkdavo vyriausieji žyniai, kurie atgabentas aukas dievams paaukodavo, nepaprastas aukų šventes rengdavo. Susirinkdavo tada ir tolimiausiose apylinkėse gyvenantieji lietuviai ant Rambynkalnio, kur jie pamaldžiai klausydavosi žynių pamokslų ir savo turtingas atgabentas dovanas dievams aukodavo.
Apart šitų dovanų, kurias jie paaukodavo, atgabendavo jie dar ir visokių kitų dievams paskirtų brangenybių, kurias jie tada šventvietėje sudėdavo. Tikėdami iš dievų malonės sulaukti, nesiskųsdavo jie ir gausiausių dovanų; priešingai, jautėsi jie tuomet laimingi, galėdami tokiomis dovanomis savo padėtį išreikšti.
Bet ir šitą grožės ir ramybės pilną kampelį kuriame lietuviai sau laimingai galėjo jaustis – turėjo baisi nelaimė ištikti. Barzdoti kryžiuočiai netikėtai užpuolė. Vietoje šitų aukojamų jaučių ir kitų gyvulių kraujo dabar grioviais plūdo lietuvių kraujas. Kur pirmiau gyventojų atgabentų aukų dūmai kilo, dabar užpultų nelaimingų lietuvių namų gaisrai žibėjo.
Žyniai, kurie čia nuolat buvo dievams aukoję, buvo priversti tuojau šitą pamiltą vietą apleisti. Visus brangumynus, kuriuos jie per šimtmečius sutaupę buvo, turėjo nenorėdami, kad jie į kryžiuočių rankas pakliūtų, kalne paslėpti.
Kardais įsiveržę kryžiuočiai išplėšė iš lietuvių širdžių ir Perkūno, ir Laimos tikybą, su kuria jie taip buvo suaugę. Už tai jiems prievarta teikė krikšto vandenį, bet daugiau iš naujosios tikybos nieko. Bet nors kryžiuočiai naująją tikybą visu žiaurumu Lietuvoje įvesti stengėsi, nors jie ir kardais lietuvius prie krikšto vandens varė, vis tiek lietuviai nuo probočių dievų, nuo senųjų šventviečių atsisakyti negalėjo.
Per giliai buvo probočių tikyba šaknis jų širdyse įleidusi; negalėjo lietuviai įsivaizduoti, kad žiauriųjų kryžiuočių dievai geresni ir malonesni buvo negu Perkūnas ir Laimė. Tokiu būdu lietuviai pirmame laike ir toliau slapta garbino savo senuosius tėvų dievus ir nešė jiems aukas ant didžiojo akmens.
Gėrė ant kalno subėgantį vandenį ir mazgojosi juo, kad sveikti išliktų. Ypač jaunavedžiai eidavo ten aukoti, kad Laimė suteiktų jiems meilės, gero gyvenimo ir pasisekimo.
Bet metai praslinko, ir krikščionybės tikyba vis giliau į lietuvių širdis įsigalėjo; tokiu būdu senųjų dievų vietas, nuo kurių lietuviai pamažu atsitolino, užėmė bažnyčios. Bet nors ir visur bažnyčios statomos buvo, pagarsėjusios senųjų dievų šventvietės toliau gerbiamos ir lankomos buvo.
Tokiu būdu Rambynkalnis, kuris tuomet viena garsiausių šventviečių buvo, savo šventumo garsą iki šių dienų išlaikė. Akmuo, kuris ant Rambynkalnio gulėjo, buvo ir toliau visų gyventojų lietuvių gerbiamas. Tebeviešpatavo dar nuomonė, kad, jeigu šitas akmuo pajudinamas būtų, didelė nelaimė visą kraštą ištiktų.
Šitas Perkūno tenai pastatytas akmuo buvo gana ypatingas: savo visai lygiu viršumi, pailgai keturkampis, gulėjo jis nuo šiaurės į pietus; pietų kryptimi galas buvo kiek žemiau negu šiaurinis. Tokiu būdu saulė jo viršų nuo ankstyvo ryto iki nusileidimo nuolat savo spinduliais apšviesdavo.
Taip pat buvo akmens lygi viršutinė pusė gana keista: gerai į akmenį pasižiūrėjus, buvo galima pastebėti visokių akmenyje įspaustų ženklų; atrodė jie lyg didelio kardo pavidalo, šalia jo lyg tolo dieviškos panelės, žmogaus delno nuospaudos ir daugybė visokių gyvulių pėdų.
Nebūtų nė vienas apylinkėje gyvenančių žmonių išdrįsęs šito probočių dienomis pastatyto akmens, ant kurio stabmeldžiai lietuviai susirinkę savo dievus garbino ir jiems aukodavo, kokiu nors būdu paliesti.
Drauge su barzdotais kryžiuočiais atvyko ir daugybė visokių svetimų žmonių ir apsigyveno mūsų krašte. Nežinojo jie nieko apie mūsų tėvų dievus ir jų šventvietes. Nežinojo jie nieko apie Perkūną ir apie Laimą, nepuolė jiems nė į galvą kitas vietas, kur pirmiau lietuviai savo dievams aukodavo, garbėje laikyti.
Nebuvo tokiu būdu ir ant Rambynkalnio gulėjusiam Perkūno akmeniui lemta sau ramiai savo vietoje pasilikti. Koksai Bardėnų kaime gyvenantis malūnininkas Schwarz buvo įsipratęs du naujus vėjo malūnus pastatyti. Negalėdamas niekur tinkamų malūnų girnoms akmenų rasti, sužinojo jis vėliau apie Rambynkalnyje gulintį didįjį akmenį. Jam šitą akmenį apžiūrėjus pasirodė, kad iš jo lengvai dvi girnų akmenis iškalti galima buvo.
Buvo jam visai aiškus dalykas, kad jis pilną teisę turėjo šitą akmenį savo tikslams panaudoti. Visai priešingos nuomonės buvo bet apylinkėse gyvenantieji gyventojai. Šitie, nors jau visi krikščionys, sužinoję apie minėto malūnininko baisų nusistatymą probočių šventvietės Perkūno akmenį paliesti, baisiai subruzdo ir visomis jėgomis jam priešinosi.
Prisiminė jie žynių baisų pranašavimą, kad baisi nelaimė visą kraštą ištiks, jeigu žmonės išdrįs šitą akmenį nuo kalno pašalinti. Pranašavo jie, kad baisi nelaimė ištiks tuos žmones, kurie dievų akmenį palies. Dievų atkeršijimas bus baisus.
Nusišokęs svetimšalis malūnininkas apie šitų gyventojų pranašavimus nežinojo – jis nieko apie lietuvių dievus nežinojo. Nepaisydamas visų gyventojų grasinimų, rengėsi jis iškaldinti akmenį. Ieškodamas darbininkų, kuriuos jis akmeniui plėšyti ir iškaldinti norėjo, jis nemažai nustebo, kai pasirodė, kad nė vienas žmogus visoje apylinkėje nesutiko šito dievų akmens plėšyti.
Negalėdamas savo apylinkėje nė vieno darbininko gauti, turėjo jis jau iš tolimų vietų sau darbininkų parsikviesti. Tenai pasisekė jam tris darbininkus surasti, kurie sutiko iš šito akmens girnas iškalti.
Kadangi ir apskrities viršininkas minėtam malūnininkui leidimą suteikęs buvo šitą akmenį savo reikalams panaudoti, buvo visi gyventojų pasistengimai senąjį aukurą nuo akmens ginti veltui.
Žynių ir gyventojų pranašavimai bet baisiai išsipildė. Pirmajam iš šitų trijų darbininkų kirtusiam į akmenį, įkrito akmens skeveldra jam į akį, taip, kad jis dar tą pačią dieną ant abiejų akių apako. Ėmus antram darbininkui į akmenį kirsti, pasilaužė jis jau per antrą kirtimą savo ranką, taip, kad jis priverstas buvo namo grįžti.
Kietasprandis malūnininkas bet vis tiek nuo akmens nenuleido; privertė jis ir trečiąjį darbininką į akmenį kirsti. Šitam, berods, pasisekė senąjį akmenį sukaldyti ir tris malūnus nugabenti. Bet ir prie jo žynių ir gyventojų pranašavimai kaip tik baisaus dievų atkeršijimo pilnai išsipildė. Namo begrįždamas ir šitas trečiasis darbininkas pakelyje susirgo ir pasimirė.
Bet ne gana – taip dievai prie šitų trijų darbininkų baisiai atsikeršijo. Dievų bausmė ištiko ir kietasprandį malūnininką. Nesidžiaugė jis ilgai savo naujai pastatytais malūnais. Ištiko jį viena nelaimė po kitos; pradėjo jis smuklėse valkiotis ir girtuokliauti. Persiskyręs su savo žmona ir galų gale viską pragėręs, tapo jis iš malūno išvarytas ir buvo priverstas taip pat darbininku sau darbo ieškotis.
Po ilgų vargų gavo jis viename kitame malūne darbo. Vieną vėjuotą dieną to malūno savininkas pastebėjo, kad jo malūnas ūmai sustojo. Įėjęs į malūną atrado jis buvusį malūno savininką Schwarz malūno ratuose – dievai baisiai atsikeršijo.
Kiek vėliau pastebėta, kad tame malūne, kur kitas malūnininkas baisų galą gavo, vienas girnų akmuo ir iš Perkūno akmens iškaldintas buvo.
Dievės laumės, kurios taip pat Rambynkalnyje gyveno, atsisveikino prieš akmens plėšimą nuo Rambynkalnio. Ilgai, ilgai stovėjo jos aimanuodamos prie Nemuno kranto, kol vienas laivininkas jas į antrą Nemuno krantą perkėlė.
Kalną, netekusį vyriausiojo savo papuošalo ir sergėtojo, ištiko viena nelaimė po kitos. Po kelių menkesnių žemės nuslinkimų vieną rudens naktį su baisiu, tarsi Perkūno griausmu nuvirto į Nemuną. Tą naktį, kaip ir kelias dienas prieš tai, siautė baisi audra. Tačiau buvo neapsakomai smarkus kalno griuvimas visoje apylinkėje girdimas. Piemenys, kurie per audrą gyvulius ganė, tūkstančių balsų riksmą girdėjo, kuris ūmai vėl nutilo.
Nors žmonės Rambynkalnį ir visokiausiais medžiais apsodino, jis vis toliau griuvo ir žlugo. Gal dar praeis metas, kol paskutinioji šventojo Rambynkalnio dalis prapuls. Sulig žynių pranašavimų ir gyventojų nuomone, ištiks tada visą kraštą baisi nelaimė.
„Senųjų Lietuvių Szwentwietė Rambynkalnis” // Kaimynas (Klaipeda) 1929 m., Nr. 14, 16,