Akmuo – tai ne tik mažas, tarp Merkio vingių pasislėpęs dzūkiškas kaimelis, bet ir vieta, kurioje susitinka istorija, tikėjimas ir paslaptis. Iš pirmo žvilgsnio tylus ir beveik nepastebimas, jis savyje slepia pasakojimus apie prarastas parapijas, karo padalintas žemes ir žmonių viltis, susitelkiančias aplink vieną, samanomis apaugusį akmenį. Tai erdvė, kur gamtos ramybę kartą per metus sudrumsčia minios maldininkų, o senos legendos ir šiandien gyvena šalia gyvo tikėjimo. Šis pasakojimas kviečia pažvelgti giliau – į vietą, kuri savo paprastumu saugo nepaprastą praeitį.
Akmuo
Ant pat Merkio kranto, ant vieškelio einančio iš Vilniaus į Gardiną, tarp okupuotų Valkinykų ir laisvos dalies Varėnos miestelio yra mažai keno žinomas mažytis kaimelis Akmuo. Yra čia viso trys gyvenamos pirkelės, medinė, labai sena koplytėlė ir nauja klebonija. Visas kaimelis apaugęs didžiulėmis giriomis, čia pat ramiai teka Merkys, už Merkio okupantai lenkai svaido į laisvą Akmenį ne tik žvilgsnius, bet ir švino svečius… Kiek toliau miške, mūsų pusėje yra gražus, visas dumblinas, juodas ežeras, vadinamas Vykšius. Iš Vykšiaus teka pro Akmenį ir artimą Maskaukos kaimą nedidelis upelis. Gražumo atžvilgiu ši vieta yra stebuklinga. Upė, upelis, ežeras ir šimtamečiai ąžuolai, eglės ir pušys sudaro puikiausią apylinkę.
Ligi Didžiojo karo Akmenio bažnytkaimis priklausė Varėnos parapijos, bet karo metu sudegus Varėnos bažnyčiai klebonas kun. J. Stašys persikėlė gyventi į Akmenį ir šią vietą taip pamėgo, kad isteigė čia naują Akmenio parapiją, pastatė naują kleboniją, aptvėrė seną koplytėlę ir buvo manoma ją perstatyti, padidinti.
Lenkams okupavus Akmenį, jaunutė parapija nuo jų nukentėjo, o po pusantrų metų lenkams pasitraukus už Merkio, Akmenio parapija sumažėjo ligi pusės, nes visas Užmerkys su visais dzūkiškais kaimais nebegalėjo daugiau lankyti savo parapijos bažnytkaimį. Dabar Akmuo vėl li-ko be kunigo ir nepanaikinta parapija pati savaime neegzistuoja.
Tuo būdu Akmuo vėl tapo tuo, kuo jis buvo prieš karą – paprastu kaimeliu, niekeno nežinomu, niekeno nelankomu, užmirštuoju tyliu dzūkų rojumi… Čia mažai girdėti žmogaus balsas, bet smarkiai skamba aplinkuma paukštelių balsais, dažnai kaukia ir bėgdamas šakas treškina vilkas besotis, nereta viešnia čia stirna, lapė ir kitas retesnis mūsų laikų girių žvėrelis, kaip šernas ar kitokis baisus ir draug malonus pamatyti Dievo kūrinys.
Akmuo turi tik vieną triukšmingą dieną per metus. Ta diena yra dešimtas penktadienis po Velykų arba dzūkiškai tariant Dešimcinės (Širdies Jėzaus atlaidai). Dešimcinėse akmuo pakeičia savo vaizdą. Jis nebetylus ramus kampelis, bet triukšminga žmonių susibūrimo vieta. Į Dešimcinių atlaidus suvažiuoja ne tik visa Varėnos parapija ir artimos Valkinykų, Žilinų, Daugų, Dusmenų, Perlojos, Nedzingės parapijos, bet atvyksta čia maldininkai iš labai toli, už kelių dešimtų kilometrų. Dešimcinėse pas Akmenį pamatysi iš Onuškio, Butrimonių, Punios, Alytaus, Nemunaičio, Merkinės ir kitų parapijų.
Per Dešimcines plaukia čia ne tik maldininkai, bet ir įvairiausi vertelgos, pirkliai. Paprastu laiku čia negalima gauti nei druskos nei degtukų, o per Dešimcines nieko netrūksta pradedant saldainiais, alum, pyragu ir baigiant kepurėmis ir manufaktūra.
Akmuo – Alytaus ir Trakų apskričių pusės dzūkams, yra tas pats, kas žemaičiams Šiluva ar Kalvarija. Čia yra stebuklingas akmuo, nuo jo ir pati vieta Akmeniu vadinama. Akmuo labai paprastas, samanomis apžėlęs, vidutiniško žmogaus didumo, viršuje įkaltas kryželis ir aplink paprasta medine tvorele aptvertas. Pasakoja, kad šis akmuo gydas stebuklingu būdu žmones. Dė lto čia per Dešimcines ir suplaukia didžiausios minios maldininkų iš tolimiausių parapijų. Panašiai kaip Šiluvoje žmonės eina klupsti aplink Akmenį ir toliau nuo akmenio į koplytėlę, apie porą šimtų metrų atstumo. Žmonės pasakoja vieni kitiem įvairių nepaprastumų. Sakoma, būk, ne vienas, pasimeldęs, aplankęs stebuklingąjį akmenį, apėjęs apie jį keletą kartų klupsčias, tuojau sveikas grįždavęs į namus.
Kaip tas akmuo čia atsiradęs, niekas tikrai nežino, ir pasakojimai apie jo atsiradimą labai migloti. Vieni pasakoja, kad tas akmuo draug su degančia žvakele iš žemių išdygęs ir kažin kas pataręs čia koplyčią pastatyti. Kiti pasakoja, kad tas akmuo, tai mergelė, virtusi akmeniu. Būk tai viena mergelė, važiavusi bažnyčion už nemylimo vyro tekinama, verkusi, ir keikusi savo likimą, sakydama geriau akmeniu pavirsčiau, negu už jo ištekėčiau. Kaip tik taip išsitarusi, tuojau toje vietoje akmeniu ir tapusi. Sako, seniau ant stebuklingojo akmenio buvę žymūs nuotakos kaspinai ir kasos, bet dabar nieko panašaus nebematyti. Tačiau kodėl tas akmuo vėliau stebuklingu tapęs, niekas tikrai atsakyti negali, bent man nepavyko sužinoti.
Šiaip ar taip, Akmuo turi būti žinoma vieta senovėje, nes šiaip be niekur nieko statyti neapgyventuose miškuose koplyčią, nebuvo jokios prasmės. Manyti, kad čia seniau kas gyveno, negalima, nes šimtamečiai medžiai tik dabar linkdami nuo plieno kirvių tą nuomonę sugriauna. Ši vieta turi savo praeitį ir, mano manymu, mūsų istorikai turėtų ją ištirti.
V. Uždavinys „Akmuo” // Naujas žodis 1929 m. nr. 12., p. 8-9