Siesikais vadinasi kitados Siesickių giminei priklausęs sodžius, ilgainiui tapęs miesteliu su keturiolika namų ir net trimis smuklėmis, žydų apgyventomis; visą tai priguli dabar trims to sodžiaus arba miestelio savininkams; būtent, pusė priguli valdžiai, o antroji pusė Končoms ir Daugėlams. Bažnyčia Siesikų dvarponių lėšomis išmūryta, tečiaus jos apdovanojimas, rodosi, siekia ́pradžią krikščionystės Lietuvoje. Altorinose paveikslai gero darbo. Vargonai beveik pirm dviejų šimtų metų Cell’io dirbti pastaraisiais laikais diėcezijos valdžios iš Borunų kun. Bazilijonų bažnyčios tapo čia perkelti. Ant parapijos kapų mūro koplyčia, o po jaja kolatorių Końčų katakumbos.
Parapija nuo rytų į vakarus tęsiasi apie tris milias, o pločio ir milios nesama. Katalikų 3781 asmuo, savo parapijiečiams tarnauja du vietiniu kunigu, o trečiasis nuolatos gyvenantis filijoje.
Filja Ponaterai. Kas apie Ponateris yra parašyta veikale „Starożyła Polska”, to haudis neatkartoja; tarp žmonių užsiliko padavimas, kad toje vietoje, kur dabar bažnytėlė, kitados gyveno žymus lietuviškasis ponas, vadiņosi Taras, ir didelę turėjo Lietuvoje įtėkmę; pagal jo įkalbėjimą laiko kryžiuočių karių tapo supiltos sienos dar šiandien patemijamos; nuo tų sienų lietuviai gindavosi, o vėlesniais laikais nuo tų pat sienų narsus lietuvių karvedis, Dauggalis visiškai kryžiuočius sumušė. Tos apkasenos, ir dabar pilekalniais vadinamos, trauktas iki Ponaterų ir nedaugiaus suteikia prirodymų, kaip ir daigalis kitų iš žodžių kilmės išvedamųjų.
Parapija ant lygumos, žemė vidutiniško našumo, pievos tarp balų dideles naudos neduoda. Girių pakaktinai, jose slapstosi stirnos ir kiaunės; nestokuoja ir nenaudėlių vilkų ir lapių. Nedidelių ežerų tris, kuriuose ir lynų esama. Parapija susideda iš dvarininkų sodiečių ir bajorijos, gyvenančios akalicose ir palivarkuose.
Bajoras Kaz. Banevičius, gyvenantis viensėdijoje Laužupis, skaito 110 metų, yra dar stiprus ir tvirtas; buvo darbštus, gėrimų negėrė, valgė dažnai, bet nepodaug, miegojo trumpai.
Kun. Antano Žeimevičiaus, Siesikų klebono, Aukmergės dekano, Brastos kanoniko, apie kurį man senutis neseniai priminė, atmintis ant ilgo pasiliks parapijoje ir visame Aukmergės dekanate: tai buvo pavyzdingas, protingas ir sumanus kunigas, kaip dvasiškijos, taip ir savo parapijiečių godotas ir mylėtas.
B. Smigielskis „Siesikų parapija” // Kunigo Vikaro užrašai (apie XIX a. vidurį). Draugija 1909 m., nr. 33, p. 18-19