Sūduvos krašto istorinė Kimenavos žemė

K. Subačius "Sūduvos krašto istorinė Kimenavos žemė" // Terra Jatwezenorum. [T.] 2 (2010) : jotvingių krašto istorijos paveldo metraštis 2010 m. p. 108-130;

Istorinė pratarmė

Marijampolės miestas istorijos amžių virsme tapo šiandieninės Sūduvos krašto centru, jo sostine. Žinoma, tai akivaizdus faktas, tačiau dėl krašto pavadinimo – ir šne­kamojoje kalboje, ir iš politikų lūpų girdime, ir oficialiuose raštuose vis dar minimas Suvalkijos vardas, kuris neturi jokių etninių pamatų, o yra caro įkurtos 1867 m. Suvalkų gubernijos pavadinimas. Sūduva, kaip kraštas, kaip žemė, turi labai gilią ir seną istoriją. Gaivindami savo istorinę atmintį – dvasinį istorinį paveldą, pabandykime bent glaustai paliesti Sūduvos istorijos esminius bruožus.

Sūduva – etnine, kul­tūrine, dvasine, geografine prasme niekuo nepakeičiamas perlas lietuvių tautos karūnoje – skaičiuoja jau beveik du tūkstančius metų nuo pirmo aptikto paminėjimo Klaudijaus Ptolemėjaus veikale „Geografijos įvadas” (trečios knygos penktame skyriuje). Mokslininkai, remdamiesi archeologiniais, mitologiniais ir lingvistiniais tyrinėjimais, tei­gia, kad apie 900–750 m. prieš Kristų pradėjo išsiskirti trys vakarų baltų sritys: sūduvių, galindų ir prūsų (siaurąja prasme). Sūduvių vardas yra minimas nuo seno, apie juos rašė bent dešimt senovės rašytojų, istorikų. Dėl Sūduvos žemių vyko nuožmi Lietuvos Di­džiosios Kunigaikštystės, vadovaujamos Kęstučio, Vytauto Didžiojo, kova su Kryžiuočių ordinu tiek kovų, tiek ir diplomatijos lauke.

Mykolas Kuchmeisteris, buvęs Ordino vaitas Žemaitijoje, 1411 m. pabaigoje ku­nigaikštį Vytautą aplankęs įrodinėjo, kad Žemaitijos ir Sūduvos ribas reikia perkelti toli į Rytus bei Šiaurę ir visus „pafrontės ištuštėjusius plotus“ – dykrą – priskirti Ordinui. Kryžiuočiai di­plomatinėje kovoje rėmėsi užkariavimo teisės principu – grobimo prin­cipu, o Lietuva – etninės valstybės ir jos etninių ribų principu, tai yra savo prigimtine teise. Vytautas 1413 m. sausio 28 d. Salyno pasitarime Kryžiuočių ordino mar­šalui M. Kuchmeisteriui von Sternbergui pareiš­kė: „Prūsai taip pat yra mano protėvių žemė, ir aš jų reikalausiu iki Osos (Osos upė yra Vyslos žemupio kairysis intakas), nes jie yra mano palikimas“.

Kiek vėliau, 1420 m. kovo 11 d., Vytautas savo laiške Šv. Romos imperatoriui Zigmantui Liuksemburgiečiui rašė: „Tvirtiname, kad [… ] SŪDUVOS arba Jotvos žemė yra tikra mūsų tėvonija, mūsų senelių ir prosenelių žemė, kurioje medžiojame, gaudome žuvis, imame medų, ir ji duoda daugel kitų gėrybių“.  

Ir tik 1422 m. liepos 14 d. paskelbus karą Kryžiuočių ordinui, jo magistras Paulius Rusdorfas suprato, kad pretenduoti į užgrobtas Lietuvos žemes nėra galimybių. 1422 m. rugsėjo 27 d. prie Melno ežero teko pasirašyti taikos sutartį, pagal kurią Lietuva galutinai at­gavo didžiąją Sūduvos žemių dalį, Žemaitiją ir gavo išėjimą prie jūros – Palangos pajūrį.

Dėl Sūduvos vardo kilmės yra įvairių samprotavimų versijų. Man priimtiniausias yra etnonimo „Sūduva“ kildinimas iš senovės sūduvių–prūsų veiksmažodžio SŪ – tekėti, lietis, reiškiančio judėjimą. Judėjimas plačiąja prasme yra gyvenimas. Antroji tekėjimo, liejimosi prasmė nusako labai tankų Sūduvos upių, upelių tinklą, kuris yra tankiausias ir šiandieni­nėje Lietuvoje, o prieš kelis šimtmečius jų tinklas buvo gerokai tankesnis. Vien prie Kimenavos pilies tais laikais tekėjo bent penki upeliai. Dabar išliko tik vienas – Uosupis.

Senųjų laikų Sūduva pasižymėjo aukšta materialine ir dvasine kultūra. Tą vaizdžiai iliustruoja IV a. kunigaikščio kapo archeologiniai radiniai Šveicarijos kapinyne: sidabri­nė elnio skulptūrėlė, lankinės žalvarinės segės. Kimenavos piliakalnyje rasta žalvarinių juostinių apyrankių dalių, gintaro, juvelyro darbo įrankių, žalvariniai įvijiniai siaurėjantys karoliai. Pagal aptiktus šiame piliakalnyje suanglėjusius grūdus mokslininkė biologė Eu­genija Šimkūnaitė nustatė, kad tai būta dviejų rūšių žirnių, sorų ir vikių.

Iki mūsų laikų išlikęs gausus Sūduvos krašto pilia­kalnių tinklas byloja apie gana išvystytą socialinę visuomeninę struktūrą. Marijampolės savi­valdybėje, dešiniajame Šešu­pės krante, prie Nendrinių kai­mo, aptikti X-XIII a. degintiniai žmonių kapai ir 66 žirgų kapai, kuriuose surasti 105 žirgų skeletai ir nemažai įkapių, kurios rodo visuomenės pasidalijimą į vadus, kilminguosius, paprastus  karius ir amatininkus, prekybininkus.

Žymus Lietuvos istorikas E. Gudavičius savo veikale „Mindaugas“ p.105, aptardamas lietuvių kariaunos struktūras apie 1200–1210 m., rašė: „Sūduvių vadai irgi turėjo savo kariaunininkus (bičiulius)„. Istorikų yra teigiama, kad vakarų baltų gentys ekonomiškai buvo toliau pažengusios už rytinius baltus. Ir čia vyra­vo daugiau žemių bendruomeninė visuomenės struktūra, o ne kariaunos vadų valdžia. Tas, žinoma, stabdė valstybingumo siekius ir jo rutuliojimąsi. Istoriniai šaltiniai liudija ir atlikti piliakalnių tyrinėjimai vaizdžiai patvirtina, kad Sūduvoje buvo susiformavę de­šimt žemių–valsčių centrų: Dernas, Kimenava, Kirsnava, Kriesmena, Mėrūniškiai, Pokima, Šventainis, Veisė, Velzava ir Zilyna. Didžioji dauguma šitų žemių, sprendžiant pagal piliakalnių ir šalia jų buvusių gyvenviečių amžių, gyvavo ištisą tūkstantį ir daugiau metų. Tai liudija apie čia gyvenusių mūsų protėvių aukštą materialinę ir dvasinę kultūrą.

Sunaikinus Sūduvos žemių pagrindinius bendruomenių gyvenimo centrus ir pra­radus didžiąją daugumą gyventojų, krašto vystymasis sustojo. Neturėdami galimybių or­ganizuotai priešintis kryžiuočių pulkams, čia dar likę gyventojai slėpėsi girių tankmėse išlikusiose pilyse, nuošalesnėse vietose buvusiuose sodžiuose. Jų dėka buvo išsaugotas kultūrinio paveldo turtas – upių, ežerų, nemažo skaičiaus gyvenamųjų vietovių, girių vardai, mitologijos sakmės, dalis papročių, išliko ir genetinis paveldas.

Teiginį apie išlikusius gyventojus iliustruoja daugelis istorinių faktų. Šalia Kimenavos žemės kaimynystėje buvusi Kirsnavos žemė su savo galinga Kirsnavos (Rudaminos piliakalnis) pilimi buvo kryžiuočių sudeginta tik 1381 m., Varnupių pilis, kai kurių istori­kų teigimu, XIV a. pati nustojo gyvuoti. Vygandas Marburgietis buvo Kryžiuočių ordino didžiojo magistro heroldas. Į jo pareigas, be kitų pareigų, įėjo ir diplomatinė tarnyba, riterių turnyrų, švenčių priežiūra. Tai teikė jam galimybę gauti daug žinių ir sukaupti patirties. 1393 m. ir dar anksčiau V. Marburgietis priklausė Vokiečių ordino didžiojo magistro Konrado Valenrodo svitai. 1394 m. dalyvavo naujojo didžiojo magistro žygyje į Vilnių ir kaip liudytojas tai aprašė eiliuotoje kronikoje „Naujoji Prūsijos kronika“, apimančioje 1293-1394 m. Joje sukaupta daug unikalių žinių apie vietoves, apie karinių veiksmų eigą, taktiką tiek iš kryžiuočių, tiek iš lietuvių pusės. Mums, dabartiniams sūduviams, labai svarbios žinios apie Sūduvos žemes ir jose gyvenusių sūduvių tolesnį plėšimą. Kronikoje neigiamas „dykros“ terminas, kuris buvo vartojamas politiniais, grobikiškais tikslais. Noriu pateikti bent kelis to aprašymo epizodus. 1366 m. Įsruties (dabartinis Černiachovskas) pilies viršininkas išjojo į dykrą prieš „stabmeldžius“ ir surengė jiems pasalą, išsiųsdamas į priekį išžvalgyti kelių aštuonis vyrus, kurie paėmė į nelaisvę Dirsūno sūnų. Kronikoje rašoma: „83. Minė­tasis Vygandas (iš Baldersheimo, Įsruties viršininkas) 1372 metais su 100 rinktinių [vyrų] atjoja į dykrą plėšti ir skriausti stabmeldžių. Prie Šešupės jie nulipo nuo arklių, valgo, geria. (…) 1375 m. po Velykų [po IV.22] dažnai minėtas Vygandas išjoja į dykrą paplėšikauti. O kai atjojo į Dovydiškes (Vilkaviškio rajone, Šiaudiniškiai), išgirdo ragą, tad pasiuntė pirmyn kelis vyrus, kurie susidūrė su trimis stabmeldžiais“. Apie kryžiuočius, plėšiančius sūduvius dar arčiau prie dabartinės Marijampolės, aprašoma 1382 m. po Ve­lykų: „125. (…) O Įsruties viršininkui maršalas įsakęs, kad pasuktų į dykrą. (…) Pasiėmęs 60 vyrų, jis plėšikauja apie Šešupę, priėjo Žaltyčio ežerą, kur užpuolė 18 vyrų. Iš jų 16 paėmė nelaisvėn, septynioliktąjį užmušė, o aštuonioliktasis pabėgo į krūmus. Bet visų [stabmeldžių] arklius [Įsruties viršininkas] paėmė [ir] su jais pasuko namo”. Tokių ir pa­našių pasakojimų yra ir daugiau.

Kimenavos žemė – valsčius ir pilis

Mūsų miesto dabartinėse ribose esantys trys piliakalniai pagal amžių yra bendra­amžiai. Tačiau pagal dydį ir dominuojamą padėtį tarp jų prioritetą reikia atiduoti Kimenavos (dabar vadinamas Kumelionių) piliakalniui, kuris turėjo stiprius fortifikacinius įtvirtinimus, o šalia jo buvo stambi gyvenvietė. Kimenavos pilis stovėjo prie Šešupės ir Uosupio santakos, ant Šešupės kairio­jo kranto kalvos, turėjo aukštą akmenimis grįstą gynybinį pylimą ir ant jo įrengtą dvieilę gynybinę sieną.

Gyvenvietę tais laikais supo keturi upeliai. Šešupė ir Dovinė buvo puiki susisie­kimo priemonė su kitomis Kimenavos žemės pilimis: Meškučių, Liucinavo, Liudvinavo, Padovinio, Varnupių, Šakališkių, Būriškių, Tarašiškių, Lakinskų, Dapkiškių, Piliakalnių. Išvardintos pilys ir galėjo sudaryti Kimenavos žemę. Galbūt jai dar priklausė Piliūnų, Bal­trušių, Beržiniškės, Būdos–Andziulių, Griežių–Rūdupio pilys. Kronikoje minimos pilys, matyt, sudarė gana didelį junginį. Apie Kimenavos žemės didumą kalba ir Petras Dusbur­gietis „Prūsijos žemės kronikoje“, parašytoje 1326m. ir papildytoje iki 1330m.

Jokiame istoriniame šaltinyje neteko aptikti, kad Kimenavos žemė ar bent viena jos pilių vadintųsi Kumelionių vardu. Šis vardas piliakalniui pritapo jau mūsų istoriniais lai­kais nuo Kumelionių kaimo pavadinimo, Prienų bažnyčios metrikuose jis paminėtas tik 1703 m. /J. T. straipsnis Akiro–Biržio knygoje „Marijampolės apskritis“, p. 7/. Dabartinį Kumelionių piliakalnio pavadinimą tapatina su tikruoju Kimenavos žemės ir pilies var­du Ona Maksimaitienė knygoje „Lietuvos istorinės geografijos ir kartografijos bruožai“, p.  50, 55, 56 ir E. Gudavičius straipsnyje „Kryžiuočių ordinas“ /TLE. T. 2, p. 406; LTE. T. 6, p. 196/. Manau, jais remdamiesi galime tvirtinti, kad istorinis, tikrasis piliakalnio, buvusios pilies ir visos žemės–valsčiaus vardas yra Kimenavos pilis, Kimenavos žemė.

Pravartu čia pat pastebėti, kad šio vardo etimologinė kilmė galėtų būti siejama su senoviniu kimenai – kiminai, arba su žodžiu kimelis – kmynas, dar kimis – odinė batsiu­vio prijuostė. Žinoma, tai tik prielaidos, kurioms pagrįsti reikėtų rimtesnių studijų.

Kimenavos žemės–valsčiaus ir jo pilies gynėjų kovos yra aprašytos jau minėtoje P. Dusburgiečio knygoje „Prūsijos žemės kronika“. Nejučiomis kyla noras paklausti, kas gi buvo tas žmogus, parašęs šią knygą.

P. Dusburgietis buvo ordino narys, ordino brolis – kunigas Petras iš Dusburgo, vokiečių ordino ideologas, Karaliaučiaus konvento kapelionas. Jo parengta knyga – or­dino grobiamųjų karų su baltų tautomis 1190–1330 m. istorija. Ja siekta šlovinti ordino riterius, kelti jų dvasią ir teisinti jų grobikiškas žiaurias kovas su prūsais ir jų gentimis, su sūduviais ir su lietuviais. Mūsų kalbamu atveju labai reikšmingos yra antra ir trečia kny­gos dalys, kuriose aprašomos didvyriškos prūsų, sūduvių, lietuvių kovos už teisę gyventi ir būti laisviems savo tėvų žemėje. Kartu joje pateikta daug unikalios istorinės medžiagos apie Sūduvos žemes ir čia gyvenusius sūduvius. P. Dusburgietis rašo: „Užkariavus visas Prūsijos žemės gentis, beliko vienui viena, bet visų galingiausioji – sūduvių, kurią broliai [riteriai] narsiai puolė, sutelkę gausią kariuomenę“. Kryžiuočiai – jų ideologai – sąmoningai diegė mintį, kad Prūsija – tai ir Sūduva, kad sūduvių (stabmeldžių) žudymas yra teisėtas siekis, pridengtas krikščionybės diegimu. Iš tikrųjų šių grobimų tikslas – tai siekis sukurti Vokiečių ordino valstybę užimtose žemėse.

Sūduvos užgrobimas naikinant jos etninius pama­tus: išžudant, priverstinai išvejant (iškeldinant) iš savo gimtųjų žemių autochtonus–sūduvius, paverčiant juos savo baudžiauninkais, naiki­nant jų papročius, draudžiant jų tikėjimą, sugriaunant jų visuomeninę sanklodą ir fiziškai naikinant jos nešė­jus, – niekuo nepateisinamas didžiulis nusikaltimas.

Nuo pirmųjų kovų su prūsais, sūduviais, lietuviais ordinui prireikė net penkiasdešimt trejų metų, kol pasiekė kairįjį Nemuno krantą ir išėjo į tiesioginį sąlytį su Lietuva. Šis laiko tarpas leido susivienyti baltų gentims–junginiams į vieną Lietuvos tautą ir sukurti savo valstybę, kuri tapo neįveikiama Vokiečių – Kryžiuočių ordino valstybei, remiamai galingų Vakarų ir Vidurio Europos jėgų.

Detaliai rašyti apie kryžiuočių grobikiškus karus Sūduvoje, trukusius nuo 1277 m. iki 1283 m. ir nemažiau atkaklias kovas su pavergėjais gretimose Nadru­vos, Skalvos žemėse yra ne šio darbo siekis. Dabar norisi paliesti tik atskirus Kimenavos ir gretimų Sūduvos žemių kovų epizodus, susijusius su Kimenavos žemės-valsčiaus, Kimenavos pilies ir gretimų žemių-valsčių puolimu.

Knygoje rašoma, kad 1278 m. ordino magistras Konradas iš Tirbergo ir daug brolių su tūkstančiu penkiais šimtais raitelių įsiveržė į Sūduvos žemę ir nusiaubė jos valsčių, ku­ris vadinamas Kimenava. Pagal P. Dusburgietį, „neskaitant galybės užmuštųjų, kryžiuo­čiai išsivarė su savimi tūkstantį belaisvių ir išsigabeno galybę kitokio grobio. Kitą dieną kryžiuočius pasivijo jau už miško užtvaros (…) trys tūkstančiai rinktinių sūduvių vyrų, kuriuos broliai su saviškiais drąsiai užpuolė, daugybę nukovė ir mirtinai sužeidė, o kitus nuvijo iki įeigos į jų žemę. Šiose kautynėse brolių kariuomenė neteko šešių vyrų, kritusių kovoje, visi kiti sveiki sugrįžo atgal“. Ištraukoje pavartoti terminai miško užtvara ir įeigos į jų žemę reiškia giriose padarytas iš nukirstų medžių užtvaras – apsauginę sieną, siekiant apsaugoti savo žemes nuo netikėto priešo puolimo. Tose užtvarose būdavo paliekamos saugomos įeigos kariuomenei, žmonėms praeiti. Manoma, kad tai galėjo būti dabartinės Ramintos girios miškai.

1278–1279 m., vadovaujant tam pačiam magistrui Konradui, buvo siaubiamos Mėrūniškių (Mėrūniškiai – 29 km į šiaurės vakarus nuo Suvalkų) valsčiaus žemės, kur pagal kroniką „nukovė 18 šio valsčiaus žymių viešpačių – kilmingųjų„. Kronikininkas su pasigė­rėjimu pasakoja: „(…) kokie nuostabūs ir nepaprasti buvę žygiai krikščionių plėšikautojų. (…) Tas Martynas su 4 vokiečiais ir 11 prūsų užgrobė vieną kaimą Sūduvos žemėje, išvarydamas į nelaisvę žmones“. 1279–1280 m. žiemą buvo siaubiamas Pokimos valsčius pietinėje Sūduvos žemių dalyje. Kitą žiemą, 1281 m. vasario 2 d., magistras Mangoldas surinko visą savo kariuomenę ir įsiveržė į Sūduvos valsčių, „( …) vardu Kriesmena, kurį niokojo, degindamas ir grobdamas. Be kita ko, sudegino galingo vyro bei šio valsčiaus vado, sodybą [dabartinio Skomanto ežero pietinėje pakrantėje yra piliakalnis, vadinamas Skomanto pi­limi] ir, paėmęs į nelaisvę ar išžudęs 150 žmonių, su didžiausiu grobiu sugrįžo namo. [… ] Šiame kare krito nukauti brolis Ulrichas Bajeris, Tepliavos komtūras [dabartinis Gvardeiskas; komtūras – pilies viršininkas], bei 4 vyrai, o brolis Liudvikas iš Libencelės pakliuvo į nelaisvę„. Matyt, tais pat metais į pietines Sūduvos žemes, į Zilynos valsčių, įsiveržė dabar jau maršalas, riteris Konradas iš Tirbergo su didžiule kariuomene, kuri „pavertė pelenais visus pastatus minėtame valsčiuje, nukovė vieną kilmingąjį, vardu Vadolis, tenykštį vadą, bei daugybę kitų ir išsigabeno nesuskaičiuojamą grobį“.

Sūduviai, siekdami tramdyti kryžiuočių plėšikiškus žygius, rengė atsakomuosius žygius į anksčiau kryžiuočių užgrobtas žemes Prūsijoje, bet, kaip rašo kronikininkas, jie buvo palyginti smulkūs. Siekdami stipriau pasipriešinti kryžiuočių puolimams, sūduviai prašė lietuvių paramos. Apie 1281 m. surengtą atsakomąjį lietuvių ir sūduvių žygį į Sem­bą [buvusi labai sena baltų-prūsų žemė Semba, dabartinis Sembos pusiasalis Karaliau­čiaus srityje], vadovaujamą žemgalių kunigaikščio Nameisio, įsiliejusio į Lietuvos diduo­menę, vaizdžiai pasakoja kronika: „Sūduviai, be galo brolių kamuojami mūsų aprašytais ir neaprašytais smūgiais, didžiai krimtosi ir degė prieš juos neapsakomu įtūžiu, todėl pradėjo tartis, kaip galima atkeršyti už šitokią priespaudą, tačiau, patys nieko neįsteng­dami, pasitelkė į pagalbą lietuvius ir smarkiai nusiaubė Sembos žemę. Broliai iš anksto buvo pasirengę tam antpuoliui. Dėl to šie nieko kita čia negalėjo daryti, tik dešimt dienų žygiuoti nuo vienos šios žemės ribos iki kitos ir deginti sodybas bei visa kita, kas buvo už pilių ir įtvirtinimų [sienų]; jie sugrįžo namo, netekę tik 5 savo karių”.

Ne visuomet kryžiuočių plėšikiški žygiai į sūduvių žemes baigdavosi sėkmingai. Kronikininkas rašo apie brolio Fridricho Holės ir 30 vyrų žūtį: „Brolis su 100 raitelių iš Brandenburgo pilies patraukė į Sūduvą; kai jis žygiavo atgal, paėmęs didelį grobį Kirsnavos valsčiuje, priešai, leidęsi jį persekioti, nukovė jį ir 30 vyrų”. Kirsnavos pilis anais laikais stovėjo ant dabartinio Rudaminos piliakalnio Lazdijų rajone.

Kronikos 217 (212) skyrelyje rašoma apie Kimenavos pilies pa­ėmimą 1283 m. vasarą:

Apie Kimenavos pilies paėmimą ir tūkstančio šešių šimtų sūduvių atsivertimą

Tuo metu tas pats brolis Konradas, magistras, rūpindamasis jam patikėtomis pareigomis, ne vieną naktį praleido be miego, svarstyda­mas, kaip atvesti į tiesos kelią tikėjimo priešus sūduvius. Siekdamas šio tikslo, subūrė daug brolių bei kitų karių; kai traukė link Sūduvos, jį pasitiko brolis Liudvikas iš Libencelės, atsivedęs drauge su savimi Kantigirdą, kurio kitados buvo paimtas į nelaisvę, ir tūkstantį še­šis šimtus abiejų lyčių sūduvių, kuriuos, būdamas nelaisvėje, atvertė į Kristaus tikėjimą. Juos išvydęs, magistras labai nudžiugo ir įsakė jiems žygiuoti link Sembos žemės. Šitai padaręs, magistras kitą dieną su savo kariuomene įsibrovė į Sūduvos valsčių, vardu Kimenava, ir taip smarkiai užpuolė to paties pavadini­mo pilį, kad pilėnai netruko ją atiduoti sulygę, jog jiems bus leista netrukdomiems iš čia išeiti su visa manta, pasižadėjus priimti Kris­taus tikėjimą. Tada jiems paskyrė vedlį ir įsakė nedelsiant keliauti į Sembos žemę. Kai kitą dieną, nusiaubę Kimenavos valsčių, broliai su savo kariuomene traukė atgal, jie sužinojo, kad minėtieji Kimenavos pilėnai, nužudę vedlį, visai kitu keliu pasuko į Lietuvą.

Kronikininkas nenurodo, kas vadovavo pilies gynybai, matyt, tarp jų nebuvo žemės vado, nes kronikos 219 skyrelyje jis rašo: „Daug kartų ir be galo ilgai broliai kariavo su sūduviais, tačiau, nenorėdami išsiplėsti, nerašysime apie tuos karus. Kai Gedėtas, kilmingas ir atkak­lus vyras, turėjęs didelę galią ir daug turtų, Kimenavos sūduvių vadas, jau nebegalėjo atsispirti dažniems bei smarkiems brolių antpuoliams, su savo namais bei šeimyna ir su tūkstančiu penkiais šimtais vyrų bei moterų jis pasitraukė pas brolius ir priėmė krikštą. Tačiau Skurdą, ki­tos Sūduvos dalies vadas, paniekinęs tikėjimo malones, pasitraukė su savo žmonėmis į Lietuvos žemę

Kimenavos žemę-valsčių galėjo sudaryti nuo 12 iki 15 pilių, buvu­sių visai greta (pvz., Meškučių su 2007 vasarą rastu piliakalniu-pilimi ir kitų), stovėjusių maždaug 5-15 ar 20 km spinduliu nuo Kimenavos.

Istoriniai šaltiniai liudija, kad ne visos Sūduvos pilys buvo su­naikintos kronikoje minimu laikotarpiu, tai yra iki 1330 m. Yra žinių, kad Lakinskų medinė pilis sudeginta tik 1381 m.; archeologo Prano Kulikausko nuomone, Varnupių pilis sunyko pati XIV a. Jis yra at­likęs išsamius šio piliakalnio tyrinėjimus ir nerado jokių įrodymų, kad pilis būtų buvusi užpulta ar sudeginta. Kirsnavos pilis [Rudaminos pi­liakalnis] yra atlaikiusi ne vieną priešų antpuolį ir tik 1381 m. buvo sudeginta kryžiuočių. O kiek dar yra paslapčių netyrinėtuose pilia­kalniuose ir prie jų buvusiose gyvenvietėse – to laikmečio miestuose. 2007 m. vasarą Marijampolės miesto valdose prie Šešupės, visai netoli nuo Meškučių pilies gyvenvietės, archeologai, vadovaujami A. Merkevičiaus, atkasė seną sūduvių gyvenvietę, kurios amžius datuojamas II tūkstantmečiu pr. Kr., o šalia jos randami pėdsakai dar keleto gyven­viečių, kurios gyvavo ir viduramžiais, XV a.

Mąstydami apie mūsų miesto teritorijoje esančius piliakalnius ir ant jų stovėjusias pilis, šalia jų gyvavusias gyvenvietes, prisiliečiame prie savo etninių pamatų. Todėl manau, kad verta pasklaidyti Kimenavos ir Meškučių piliakalnių archeologų atverstus istorijos puslapius, kurie daug ką pasako ir apie juos sukūrusius žmones – mūsų protė­vius.

Kimenavos – Kumelionių piliakalnis

Kimenavos piliakalnis didingas, pradėtas naudoti I tūkstantme­tyje pr. Kr., įrengtas kairiojo Šešupės kranto kalvoje – iškyšulyje ties santaka su gilią vagą išrėžusiu Uosupiu. Iš rytų jį supa Šešupė (dabar plačiai išsiliejęs Marių tvenkinys), iš pietų – kažkada tekėjusio upelio gilus slėnis, iš šiaurės – Uosupio upelis su stačiais ir aukštais krantais. Iš vakarų pusės prieina dirbami laukai, nuo kurių piliakalnį skyrė ki­tados buvęs gana gilus apie 35 m ilgio ir 6 m pločio viršuje gynybinis griovys. Dabar jis yra užslinkęs, užlygintas ir jo vietoje matyti tik že­mės įlinkis.

1968 m. tyrinėjant piliakalnį ir jo gyvenvietę buvo ištirti 48 m² pilies aikštelės ploto, kuriame aptiktas 0,6-0,8 m storio kultūrinis sluoksnis, vietomis jis siekė net 1,2 m. Kultūrinį sluoksnį sudarė trys skirtingo amžiaus sluoksniai: seniausias – apatinis, kuriam būdinga brūkšniuotoji, grublėtoji ir lygaus paviršiaus keramika, priskiriamas I tūkstantmečio pr. Kr. pabaigai ir pirmųjų amžių keramikai; vidurinis – su grublėtąja IV-IX a. keramika ir viršutinis – su vėlyvąja lipdytine ir žiestąja X-XII a. keramika bei kitais dirbiniais.

Aikštelėje rasta akmenų grindinio, degėsių, molio tinko, geležinių strėlių antgalių, juodosios gludinto ir grublėto paviršiaus puodų šukių keramikos, žalvarinių įvijinių siaurėjančių karolių, žalvarinių juostinės apyrankės dalių, žalvarinis vytinis antkaklės kūgelis kūginiais galais, gintaro žaliavos gabalėlis, juvelyro darbo įrankių – molinio tiglio frag­mentų ir suanglėjusių grūdų. Archeologinius tyrimus atliko žinomas Lietuvos archeologas Vytautas Daugudis.

Gerai įtvirtintas, kelis kartus aukštintas ir tvirtintas yra šio pilia­kalnio pylimas. Didelė dalis jo sunyko, išliko tik 45 m. Išlikęs dabar jo aukštis iš išorės yra 4,5 m, iš vidinės pusės – 3 m. Tyrinėjimų metu buvo padarytas pylimo skersinis pjūvis ir nustatyti trys jo statybos lai­kotarpiai. Ankstyviausiu laikotarpiu padarytas pylimėlis iš smėlingos su moliu maišytos žemės. Pradžioje jis siekė vos 0,6 m aukščio, pagrin­das buvo 1,7 m. Virš šio pylimėlio buvo įrengta medinė užtvara. Tai liudija degėsių pėdsakai. Kartu su gynybine užtvara pirmasis pylimas siekė apie 2 m.

Antrasis pylimo statybos laikotarpis – apie I tūkstantmečio po Kr. vidurį. Jo metu pylimas paaukštintas iki 2,2 m, pylimo pagrindas siekė apie 10,5 m. Statybai naudotas riebus molis ir 10-20 cm storio rąstai. Virš pylimo ėjo stačių ir gulsčių rąstų gynybinė siena. Antruoju laiko­tarpiu įrengtas gynybinis įrenginys tarnavo gana ilgai, jis net šešiose vietose buvo taisomas. Sudegus gynybinei sienai, pylimas dar kartą aukštintas.

Trečiuoju pylimo statybos laikotarpiu pylimas paaukštintas iki 5,5, pagrindas paplatintas iki 15 m. Jo statybai naudota žemė, plūk­tas molis, rąstai ir akmenys. Rąstai kloti išilgai ir skersai pylimo, tarp rąstų sluoksnių palikti 15-20 cm tarpai, užpilti žemėmis. Tarp išilgai pylimo klotų rąstų buvo paliekami 20-30 cm tarpai, o tarp skersai klo­tų – 30-40 cm, kitose vietose 50-60 cm. Tarpai tarp rąstų užpildyti moliu, akmenimis. Pylimo išorinis šlaitas, kaip ir antruoju statybos laikotarpiu, grįstas akmenimis.

Tyrinėjant vėlyvojo laikotarpio pylimo rengimą, jo viršuje rasta medinės gynybinės sienos liekanų – degėsių. Pagal juos nustatyta, kad gynybinę sieną sudarė dvi eilės statmenų ir išilginių 20-30 cm storio rąstų. Statmeni rąstai buvo sukasti į pylimo viršų kas 1,5-2 m dviem lygiagretėmis eilėmis, tarp eilių – taip pat 1,5-2 m, prie jų buvo tvir­tinami išilginiai panašaus storio rąstai, sutvirtinti skersinėmis siene­lėmis tarp abiejų gulsčių rąstų eilių. Aptikti viršutinėje pylimo dalyje apdegę molio tinko gabalai rodo, kad gynybinės sienos buvo apkrės­tos moliu, matyt, siekta padidinti jų atsparumą ugniai priešų antpuo­lių metu. Dvigubos sienos padėdavo pilies gynėjams apsisaugoti nuo priešų strėlių ir, matyt, per paliktas jose angas patiems šaudyti iš lankų į puolantį priešą. Šituose tarpsieniuose galėjo būti įrengtos ir pilies gynėjų budėjimo patalpos. Kiek sunkiau nustatyti buvusių gynybi­nių sienų aukštį. V Daugudis, ieškodamas analogijos su rusų žemių feodalinių pilių tyrinėtojo P. Rapoporto nuomone, padarė išvadą, kad IX-XIII a. lietuvių pilių gynybinės sienos galėjo būti 3-4 m aukščio. Kitas archeologas ir medinių pilių tyrinėtojas G. Zabiela savo knygoje Lietuvos medinės pilys daro prielaidą, kad tokios sienos buvusios ne žemesnės kaip 3 m ir puolėjai jų neįveikdavo be papildomų įrengimų. Kimenavos pilies gynybinė siena galėjo būti ne žemesnė kaip 3-3,5 m aukščio, kartu su apsauginiu pylimu siekianti apie 9 m – tai maždaug prilygsta dabartiniam trijų aukštų namui.

Vakarinėje išlikusio pylimo dalyje, per jo vidurį, aiškiai pastebi­mas gana ryškus įlinkis. Archeologas P. Tarasenka daro prielaidą, kad čia buvę pilies vartai. Kokie jie buvo, vienareikšmiai atsakyti sudėtin­ga, nes 1968 m. piliakalnyje ištirti tik du palyginti nedideli plotai, ir padarytas pylimo skersinis pjūvis neleidžia pateikti detalesnių išvadų. Tačiau aišku, kad po trečiojo pilies pylimų paaukštinimo iki 5 m ir dvigubos gynybinės sienos per 3-3,5 m aukščio įrengimo čia gyvenę žmonės į pilį galėdavo pakliūti tik pro vartus. Turint omenyje, kad piliakalnį nuo visos teritorijos galėjo skirti gana gilus, kitados buvęs apie 35 m ilgio ir 6 m pločio viršuje, griovys, ir nėra jokių žymių užva­žiuojamojo kelio ant pylimo viršaus, galime daryti prielaidą, kad pilies vartai buvo tunelinio tipo, su pakeliamais ir nuleidžiamais vartais arba panašia konstrukcija. Tuomet atrodytų visai logiška P. Tarasenkos iš­vada dėl vartų vietos įlinkusioje pylimo dalyje. Pakeliami ir nuleidžia­mi vartai galėjo būti naudojami tik pavojaus atvejais, o įprastu laiku, matyt, naudotasi lengvesnės konstrukcijos užstatomaisiais vartais.

Vartai – silpniausia gynybinės pilies sistemos vieta, ją paprastai stengdavosi stiprinti – įrengti kad ir paprasčiausios konstrukcijos darinį, kažką panašaus į bokštus – tiltus ar pan. Atsižvelgdami į Kimenavos pilies gana sudėtingą ir gerai techniškai įrengtą gynybinį pylimą, pastatytą galingą dvipusę gynybinę sieną, galime daryti prielaidą, kad Kimenavos pilis turėjo tunelinius vartus ir juos saugančius du bokštus su juos jungiančiu tiltu, kurie, be gynybinės funkcijos, dar buvo reikalingi ir vartams pakelti bei nuleisti.

Prie išorinių pilies įtvirtinimų dar reikia pridėti kasinėjimo metu išaiškintą papėdės apsauginį griovį su jo išoriniu pakraščiu ėjusia me­dine gynybine siena.

Kasinėjimų metu išilgai pylimo vidinėje pusėje buvo atkasta 1,2 — 1,3 m aukščio medinės sienos dalis. Siena ėjo palei visą vidinę pylimo dalį, ją sudarė vienas ant kito sukloti 15 – 30 cm storio rąstai, o prilaikė iš vidaus statmenai įkasti maždaug tokio pat storio rąstai. Sienos pa­skirtis pirmiausia buvo sutvirtinti gynybinį pylimą iš vidaus ir kartu išplėsti pilies aikštelę. Sprendžiant pagal kitų vietovių to laiko medines pilis ir remiantis archeologo V. Daugudžio prielaidomis, ši siena kar­tu buvo pastato, stovėjusio prie pylimo, išilginė siena. Manoma, kad toks pastatas galėjo būti iki 3 m pločio, suskirstytas į daugelį maždaug 1,5-2 x 3,5-4 m dydžio įvairios paskirties patalpų. Pastatas prie pyli­mo priglaustą sieną darė stabilesnę. Tokio pastato vidinė pusė atgręžta į aikštelės vidų, jo vieta aikštelėje apsaugota pylimo ir gynybinės sie­nos, todėl antpuolių metu būdavo nepasiekiama priešo leidžiamoms strėlėms. Čia galėjo saugiai jaustis moterys, vaikai, seneliai, sužeis­tieji.

Pagal archeologų daromas prielaidas, Kimenavos pilies pagrindi­nė aikštelė buvo apie 1200 – 1500 m² ploto, jos ilgis galėjo siekti apie 30-40 m, plotis – 45 m. Dabar su širdgėla tenka konstatuoti, kad pilies kalnas, veikiamas Šešupės tėkmės srovių, vandens erozijos ir vėliau atsiradusio tvenkinio, kasmet mažėja ir nyksta, vis didesnė piliakalnio dalis nuslenka į Šešupę. Dar 1954 m. P. Tarasenka, aprašydamas pi­liakalnį, teigė, kad jis irsta. Tuo metu jo išmatuota aikštelė buvo 15 m ilgio ir 40 m pločio, tai yra 600 m² dydžio. Jo nuomone, mažiausiai apie pusę jos yra nugriuvę. 1968 m. V. Daugudis, tyrinėdamas pilia­kalnį, jau užfiksavo tik 6-6,5 m aikštelės ilgį ir 38 m plotį, o visas išlikusios aikštelės plotas buvo tik 228-247 m². Per 14 metų nuo pirmo­jo aprašymo pilies aikštelė sumažėjo beveik trigubai. P. Kulikaus­kas savo knygoje Užnemunės piliakalniai I—XIII amžiuje, išleistoje 1982 m., nurodo (remdamasis šaltiniu Iliustruotoji Lietuva, 1927 ba­landžio 9, nr. 14), kad aikštelės telikęs ketvirtadalis, nors prieš 40-50 metų ji dar gyvavo ir buvo ariama.

Ar pilis turėjo priešpilį? Pagal dabartinius archeologinių tyrimų duomenis, teigiamai atsakyti dar negalima, bet tiksliai nustatyta, kad šalia pilies buvo papėdžių gyvenvietė, aptverta apsaugine medine sie­na; apie 100 m į pietvakarius ir vakarus nuo piliakalnio yra išlikę jos pėdsakų. Gyvenvietė buvo įkurta kiek vėliau nei piliakalnis – naujo­sios eros pradžioje. P. Kulikausko nurodomas jos plotas – apie trys hektarai (150 x 200 m, dabar čia auga ąžuolynas). Tiriant jos plotus aptikta stulpinės konstrukcijos statinių pėdsakų – juos galima laikyti buvusių namų liekanomis. Gyvenvietės kultūrinis sluoksnis dirbant žemę sunaikintas, kitados jo būta iki 30-40 cm storio. Jame aptikta ūkinių duobių pėdsakų, geležies rūdos lydymo krosnelės liekanų, mo­linio tiglio fragmentų, grublėto ir lygaus paviršiaus lipdytų ir žiestų puodų šukių, molio tinko gabaliukų.

Aptikti archeologiniai radiniai, gynybinių įtvirtinimų konstruk­cijos ir jų įrengimo technologija kalba apie čia dirbusių, gyvenusių žmonių – mūsų gentainių – puikų išprusimą ir išmanymą, didelę patirtį bei gebėjimą atlikti didžiulės apimties pilies įrengimo darbus. Radi­niai byloja apie aukštą tų laikų civilizacijos lygį. Čia buvo lydomas metalas, gaminami įmantrūs papuošalai, auginami gerų veislių javai. Kaip minėta, biologė E. Šimkūnaitė pagal rastus suanglėjusius grūdus nustatė, kad tai būta dviejų rūšių žirnių, sorų ir vikių stambios sėklos, gerų veislių, sprendžiant pagal jų mineralizacijos laipsnį, piliakalnio gyventojų augintų seniai, apie VI-VIII a.

Senųjų laikų mūsų protėvių pasaulio suvokimą ir jų santykį su aplinka geriausiai atspindi mitologija. Galima teigti, kad ji buvo labai gausi ir subtili.

P. Dusburgietis rašo: „[Sūduviai] dievino įvairiausius tvarinius, būtent saulę, mėnulį, žvaigždes, griaustinį […]. Jie turėjo šventųjų gi­raičių, laukų ir vandenų, kur niekas nedrįso nei medžių kirsti, nei žemę dirbti, nei žūklauti.“ Manau, Kimenavos žemės žmonės nebuvo savęs izoliavę nuo gretimų žemių gyventojų ir, kaip teigia istoriniai Šaltiniai, gana gyvai prekiavo ne tik tarp savęs, bet ir su prūsų, slavų genti­mis, lietuvių ir kitų žemių gyventojais. Kovai su kryžiuočiais vienijosi į žemių sąjungas. Todėl, manau, jie naudojosi bendrais sūduvių kulto centrais.

Vienas iš jų, nesunkiai pasiekiamas vandens keliu Šešupė-Dovinė-Bambena-Spernia, buvo Dusios ežeras – Šventupis – Šventežeris. Beje, ėjo ir sausumos keliai, jais naudojosi plėšę kraštą kryžiuočių pul­kai; jų aprašymai išliko iki mūsų dienų. Jau minėti hidronimai nusako jų sąsajas su senovės sūduvių vandens kultu. Juk Dusios ežero vardo kilmė yra siejama su sūduvių žodžiu dusi, reiškiančiu „dūšią“, „sielą“ (prisiminkime, kad sūduviai neturėjo Š garso, vietoj jo vartojo S). Dusios ežeras vien savo dydžiu įspūdingas – pagal dydį trečias Lietuvoje. Jo giliausia vieta siekia iki 32,4 m, dėl to net per didžiuosius šalčius jo vidurys retai kada užšąla. Viduržiemį tiršti vandens garai sukeldavo senovės sūduviams įvairių vaizdinių apie dvasias, visokias dievybes. Pagal buvusią senovės baltų pasaulio sampratą, iš upių susidaro dides­ni vandenys – ežerai, marios, jūros. Galbūt tokia samprata vadovau­damiesi jie mažesnį Šventežerio ežerą, kurį su dideliu, dvasių pilnu Dusios ežeru jungia upelis Šventupis, ir pasirinko vandens dievybių garbinimo bei įvairių su tuo susijusių apeigų vieta. Juk vanduo nuo senųjų bendruomenės laikų žmogaus gyvenime vaidino didelį vaid­menį, jis būtinas mitybai, palaikyti švarai, gydyti žaizdoms – gal dėl to senoliai ir siejo vandenį su antgamtiškomis jėgomis.