Plungės gyvenimo vaizdeliai

K. Baliūnas "Plungės gyvenimo vaizdeliai" // Sekmadienis 1939 m. nr. 39, p. 3; Nuotrauka: "Plungės klumpdirbiai " S.  Petrauskas. Žemaičių muziejus "Alka".

Legendos byloja, kad gilioje se­novėje toje vietoje, kur dabar stovi gražus Plungės miestas, dunksojo amžinoji giria, o jos glūdu­moje, ant sraujos Babrungos kranto stovėjo romuva. Čia žilagalvis krivis augino šventuosius žalčius, vaidilutės kurstė amžinąją ugnį, o maldingi žemaičiai į čia nešdavo aukas Perkūnui, Patrimpui ir Pikuoliui. O užu girios, gražioje ly­gumoje stovėjo didelis ir garsus Gondingos miestas, kunigaikščio Gondžio valdomas. Tai buvo da­bartinės Plungės pranokėjas. Ap­link miestą buvo dešimt supiltų piliakalnių, ant kurių stovėjo stip­rios pilaitės, gynusios miestą nuo priešų. Ant vieno piliakalnio buvę valdovo Gondžio rūmai, kurių požemiuose slypėję seno vyno ir mi­daus statinės, dideli aukso ir si­dabro lobiai. Kartą priešai apgulė Gondingą iš visų pusių taip, kad nė uodas snapo negalėjo iškišti pro jų eiles. Tada valdovas visus lobius paslėpė giliausiuose pože­miuose ir užkeikė, o visas pilis įšau­kė sudeginti. Gi jis pats su ištiki­mais kariais nusižudęs ir jų kūnai žuvę liepsnose. Taip žuvusi gar­sioji Gondinga.

Nūnai legendarinės Gondingos vietoje stūkso dešimt įvairaus di­dumo piliakalnių, kurie viliojo ir vilioja archeologus. Seneliai pasa­koja, kad po prancūzmečio iš Ru­sijos buvusi atsiųsta didelė ekspe­dicija Gondingos piliakalnių kasi­nėti, lobių ieškoti. Ar rado jie ten legendarinio Gondžio lobius — nie­kas nežino, nes baisios nelaimės ištikusios kasinėtojus. Vienas po kito penki ekspedicijos vadovai išėję iš proto, susirgę persekioji­mo manija, todėl darbai buvę nu­traukti ir ekspedicija skubiai iš­vykusi. Prieš karą Gondingos kal­nelius kasinėjo profesorius Kšivickis, kuris radęs daug vertingos is­torinės ir archeologinės medžia­gos, kurią išvežęs į Vilnių. Sako­ma, kad Vilniaus ir Peterburgo archyvuose buvę seni dokumentai apie Gondingos miestą. Seniau ne­maža žmonių matydavę ant pilia­kalnių lobius degant ir įvairias šmėklas bei vaiduoklius. Smalsuo­liai ir godyšiai landžiodavę į pože­mius, ieškodavę užkeiktų lobių, bet niekam nepavykdavę jų suras­ti. Vieni žūdavę paklydę požemiuo­se, kitus vaiduokliai nudaigodavę, treti, pamatę požemių baisybes, bėgdavę neatsigrįždami arba išei­davę iš proto. 

Kada žuvusios Gondingos kai­mynystėje įsikūrė Plungė — tik­rų žinių nėra. Ilgą laiką ji buvo paprastas, mažas miestelis, o gar­sėti pradėjo nuo to laiko, kai joje įsikūrė kunigaikštis Oginskis, rietaviško Oginskio brolis. Tad Plun­gės apylinkių valstiečiams atėjo sunkių darbų dienos. Jų darbu bu­vo pastatyti dideli ir labai gražūs Oginskio rūmai, užveistas milžiniš­kas parkas, sodas, iškasti tvenki­niai ir t. t. Tačiau tais rūmais pa­sigrožėti arba į parką įeiti papras­ti žmonės neturėjo teisės. Prie vartų stovėjo kunigaikščio sargy­biniai, specialūs heroldai garsiai šaukdavo pasišalinti visiems nuo kelio, kada šviesiausiojo karieta šešetu žirgų pakinkyta, dundėdavo pro vartus į kelią. Tiktai tada baudžiauninkai patekdavo į kuni­gaikščio sodybos ribas, kada tijū­nui įsakius haidukai atvesdavo juos rykščių įkrėsti. Tačiau kuni­gaikštis nebuvo labai žiaurus ir bausdavo tiktai didelius tinginius, girtuoklius ir vagilius. Ypač skau­džiai bausdavo už nedorovingumą. Vainiką praradusioms merginoms liepdavo kirsti po 50 rykščių ir paleisdavo iš dvaro su virkščių vainiku ant kaklo. Jų suviliotojams kirsdavo po 100 rykščių, penkis sekmadienius liepdavo kryžium gulėti prie bažnyčios laiptų ir daž­nai atiduodavo į rekrutus. Plak­davo neištikimus vyrus ir moteris ir liepdavo vedžioti juos po mies­tą poromis surištus. Kiekvienas turėjo teisę sudrožti jiems botagu po tris kartus.

Gal būt, nuo kunigaikščių lai­kų išliko Plungėje nusenęs papro­tys rūšiuoti žmones į privilegijuo­tus aristokratus ir plebėjus. Va­sarą visi norėtų pasivaikščioti po parką, pakvėpuoti tyru oru, ta­čiau šiukštu. Tiktai keliosdešimt „išrinktųjų“ gauna leidimus čia špaciruoti, o paprasti mirtingieji neleidžiami. Pyksta nuskriaustieji ir sako: „Jei negalima, tai tegul nė vieno neleidžia. Kuo mes blogesni už tuos, kurie turi „činus„ aukštesnes kategorijas arba gra­žesnius kostiumus?“ Jei kuri or­ganizacija surengia viešą pramo­gą, į kurią sueina eiliniai piliečiai, tai „elitas“ nesilanko, nors pramo­ga kultūringa ir kilniais tikslais surengta. O jei įvyksta koks kon­certėlis, paskaita, spektaklis, tai plebėjams ten nėra vietos: eina tik kviesti „patricijai“. Nors jų prisi­renka tiek skystai, kad pajamų neužtenka programos išlaidoms pa­dengti. Kai kartą į koncertą buvo „per klaidą“ patekusios viena siu­vėja ir audyklos darbininkė, ponios pakėlė skandalą. „Jei tos mergos čia bus — mes tuojau išeiname. Tai įžeidimas!“ klegėjo „aristokra­tės“, kurių viena neseniai buvo krautuvės pardavėja, o antroji — vežiko dukrelė. Jos baisiai nemėgs­ta Plungės plebso.

Dar gyvas buvęs kunigaikštie­nės dvaro užvaizdą, vienintėlis Plungės valdovų privataus gyveni­mo liudininkas, žmonių vadinamas, grapeliu. Nors jis kadaise gyveno tikrai aristokratiškoje aplinkumo­je, tačiau ir mužikų neniekino. Dos­niai rėmė besikuriančios Lietuvos kariuomenę, už tai neteko kuni­gaikštienės malonės. Vėliau gavo iš valdžios žemės sklypą, kuris greitai išslydo iš „grapelio“ rankų. Ir šiandien jis gyvena prie buvu­sio dvaro rūmų ir maitinasi, kaip tas dangaus paukštis, kuris nei sėja, nei pjauna, bet „živnastį“ gauna. Vietos įgulos kariai jį nuo­lat šelpia. O „grapelis“ vaikštinėja pasenęs, paliegęs, bet visada švariai pasirengęs, džentelmeniškas. Prie stiklelio ar alaus bokalo jis mielai papasakoja mužikų vaikams apie savo įdomius pergyvenimus ir sensacingus nuotykius kunigaikš­čių rūmuose.

Elektrą Plungei teikia net trys stotys, užtat šviesos atžvilgiu miestas tikrai „be nosies“. Radijo gali klausyti tik drambliškų nervų pi­liečiai, o „Egipto tamsos“ valan­dos užeina labai dažnai. Kartais ir „elito“ bare ir prie žalio staliuko tenka sėdėti žvakėmis apsistačius. Užtat bezprizornikai čia labai ak­tingi. Jie ir iš tėvų kasos litus iškrausto, ir riebius karpius iš parko tvenkinių išžvejoja, o poilsiui su­silekia į rūmų rūsį ir per naktis vaišinasi bufeto šeimininkės krup­nikais bei likeriais. Net žioptelėjo plungiškiai, kai „angelai sargai” sučiupo bezprizornikus: tai vis turtingų, tituluotų ir gerbiamų tė­vų sūneliai. Užtat ir jų „žygių” fi­nalas įvyko uždaromis durimis.

Karo atgarsiai ir Plungėje iškėlė nemaža „plonakinkių”, kurie bėgiojo po krautuves uždusę ir vil­ko namon maišus bei ryšulius. Vie­na ponia taip įsismagino, kad iš­pirk visas vyro sutaupąs — 2.000 litų. O ant rytojaus vyrelis už gal­vos nusitvėrė, nes pinigai buvo padėti terminuotai skolai mokėti, ir visi vekseliai pateko į protestą. Paskui abu pardavinėjo savo at­sargas kaimynams už pusę kainos, kad išvengti anstolio.