Mums lietuviams netrūksta vietų, turtingų ir brangių istorijos atminimais. Tuo žvilgsniu mes nesame menkesni, lyginant su kitomis tautomis.
Tik kitos tautos, kad ir mažiau kartais už mus teturėdamos, yra visa, kas rišasi su jų praeitimi, ištyrusios, aprašiusios, apdainavusios, pasauliui paskelbusios. Visi apie jas žino, ir kam pasitaiko važiuoti pro šalį kokios istorinės vietos, kiekvienas stengiasi, ją aplankyti ir apžiūrėti. Mes lietuviai maža težinome savo istoriją, dar mažiau težinome, savo istorijai garsias ir svarbias vietas. Viena iš pačiu svarbiųjų istorijos vietų yrą Trakai.
Galima sakyti, kiekvienas apsišvietęs lietuvis žino, kad yra Trakai, nes jie lig pat šiol tebėra vienas iš Vilniaus gubernijos apskrities miestelių, bet kas jie yra, kokia jų vieta Lietuvos istorijoje, retas kas mūsų tikrai tesuvokia. Kam tenka, šiokiu ar tokiu reikalu Vilnių aplankyti, daugelis važiuoja ir Trakų pamatyti jei ne dėl ko kito, tai dėl to, kad Trakai su ežeru, kurs laiko miestą iš visų pusių apglebęs, su daugybe jame miškais ir krūmais žaliuojančių salų salelių, – su tais pilių griuvėsiais salose, yra tikrai stebuklingai gražūs.
Istorikas M. Balinskis. rašydamas apie Trakus sako: „Jų vieta taip yra graži ir taip romantiška, jog jeigu ji būtų Pietų arba Vakarų Europoje, daugybė keleivių plauktų jos lankyti, o gyventojai pralobtų dėl viešo žmonių domėjimosi; ne viena knyga, kurioje būtų aprašomas šis puikus kampelis, ne vienas vaizdas, kuriame būtų reiškiamas įstabus didžiųjų pilių griuvėsių paveikslas, duotų darbo gabių rašytojų plunksnai, ir žymių dailininkų įnagiui.
Parašyti Trakų miesto istorija butų labai didelis darbas ir būtų tiek pat, kas parašyti XIV ir XV amžių Lietuvos politikos istorija. Su Trakais, galima sakyti prasidėjo, su Trakais augo, išaugo, išsiplėtojo, Trakais ir žuvo Lietuvos galybė. Strijkovskis sako, kad Trakus įsteigęs didysis Lietuvos kunigaikštis Gėdinimas apie 1320 m. ir perkėlęs į juos savo sostinę iš Kernavės.. Bet tai, tur būt nėra visai teisinga. Greičiausia, kaip spėja M. Balinskis Gediminas bus pastatydinęs tik vieną iš tų pilių, kurios griuvėsiai lig šiol tebėra matomi, vadinamąją Senąją Pili, kuli buvo ne saloje, bet žemėje, tame iškyšulyje, kur dabar yra miesto sodas. Jeigu Gediminas kėlė savo sostinę, tai kėlė ją ne iš Kernavės, bet iš Senųjų Trakų, nes Kernavė jau daug pirmiau buvo užleidusi jiems savo vieta. 1322 metais matome, kad Gedimino sostinė jau yra Vilniuje. Tad Trakai greičiausiai be nebus buvusi tik Gedimino medžioklės rezidenciją ir pilis pastatyta Vilniaus takui ginti nuo kryžeiviu.
Pradžioje Trakai stovėję gana ilgus metus ramūs, priešininku neliečiami, nes, Gediminui viešpataujant, kryžeiviu ordinas dar nedrįso leistis į pačią Lietuvos gilumą. Jis pats tebebuvo dar silpnas kad kuomet užpuldinėdavo, užpuldinėdavo tik Žemaičiu pasieniu pilis. Ilgainiui, visai pavergęs Prūsus, ordinas sustiprėjo ir pradėjo smelktis į pačią Lietuvą. Pirmas, kurs Trakus pasiekė, rodos, buvo didysis ordino magistras Gotfridas Linden. Jis 1377 metais su didele kariuomene atsibeldė ligi pat Traku, sudegino miestą, mėgino imti pili, bet neįveikęs jos, turėjo pasitraukti.
Gediminas buvo padalinęs Lietuvą savo sūnums: Kęstučiui buvo tekę Trakai, Gardinas ir Žemaičiai. Paskiau Kęstutis su Algirdu atėmė broliu dalis ir ėmė valdyti Lietuvą vienudu, gyvendama savo tarpe didelėje santarvėje Algirdus tapo didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu ir įsigyveno Vilniuje, o Kęstutis pasiliko Trakuose. Taip pasidarė Trakų kunigaikštija. Pirma Kęstutis stovėjo dar Senuosiuose Trakuose, o jau antroje XIV amžiaus pusėje jis pastatydino Naujuosiuose Trakuose Galvės ežero saloje kitą pilį, didesnę ir gražesnę, negu pirmiau statytoji žemėje ir nusikėlė čia nuolat gyventi. Nuo to laiko Naujieji Trakai tapo nuolatine Trakų kunigaikštijos sostine, mėgiamiausia didžiųjų Lietuvos kunigaikščių, paskiau kartu ir Lenkijos karalių, rezidencija. Jau 1379 m. naujojoje pilyje Jogaila, Kęstutis, Vytautas ir Ordino įgaliotiniai darė medžioklės, apgyvenimo ir prekybos sutarti. Ta pilis matė daugybę svarbių atsitikimų ir kėlė nemaža varžytinių tarp kunigaikščių, būdama sostinė gryniausios Lietuvos dalies, kurios klausė tik vienas ne lietuvių Kraštas – Pagirys.
Kęstutis, pamatęs Jogailos vylius, 1382 metais pradėjo su juo karą dėl didžiųjų kunigaikščių sosto. Kryžeivių Ordino magistras Konradas Ciolner’is, manydamas pasinaudosiąs naminiu lietuvių kunigaikščių karu, buvo beeinąs ant Trakų, bet sutikęs Kęstutį pasiruošusi juos ginti, gavo pasitraukti. Tais pačiais metais Jogaila, vylių, atgavęs didžiųjų kunigaikščių sostą, nejučiomis užpuolė Vytautą. Šis, prakišęs netikėtą kovą, buvo užsidaręs Trakų pilyse, bet negalėdamas atsilaikyti jungtinėms Jogailos ir jo pakviestų kryžeivių pajėgoms, motina ir iždu vežinas pabėgo į Gardiną. Trakai buvo paimti ir teko Skirgailai. Kitais 1383, metais Vytautas, tų pačių kryžeivių padedamas išsikėlė ant Jogailos, keršydamas už tėvo Kęstučio nužudymą ir ieškodamas atgauti tėvo palikimą kurį Jogaila jam buvo išplėšęs. Kryžeiviai ėjo to paties Konrado Ciolner’io vedami. Susijungę ties Trakais visi jų pulkai nuėjo imti Vilniaus. Tuo tarpu Vytautas ištikimu lietuvių aukštaičių ir žemaičių būriu vedinas apipuolė Skirgailos ginamas Trakų pilis. Pradėjus šaudyti kryžeivių atvežtomis armotomis sugriuvo viena siena ir įgula pasidavė. Skirgaila spėjo išsprukti. Trakai teko Vytautui. Jiems ginti nuo Jogailos be lietuvių buvo pasilikę 60 vokiečių. Vadais buvo palikti du ordino riteriai: Jonas Rabe ir Enrikas Clee. Kada kryžeivių kariuomenė, neįstengusi paimti Vilniaus, sugrįžo į Prūsus, Skirgaila vėl užpuolė Trakus su didele Jogailos kariuomene ir paėmė juos, nežiūrint smarkaus ir drąsaus paliktos įgulos gynybos. Vytauto talkininkas Konradas Valenrod’as 1391 metais su didele kariuomene buvo apnikęs Trakus, bet, radęs miestą sudegintą ir Skirgailą, užsidariusį pilyse, nebesilaužė į jas. Paskiau dar du kartus 1394 ir 1403 metais kryžeiviai praėjo pro Trakus, bet jų nejudino, – pirmąjį kartą eidami į talką Vytautui, o antrąjį Švitrigailai.
Vytautas, pasiekęs didžiųjų Lietuvos kunigaikščių sosto ir išaugęs į didžiausią tų laikų galybę, 1410 metais Griunvaldo laukuose amžinai sutrupino kryžeivių galybę. Nuo to laiko stojo ramybė iš kryžeivių pusės ir Lietuvai ir Trakams. Vytautas pamėgo Trakus ir jo tėvo Kęstučio pastatytą pilį ir daugiau laiko buvo Trakuose, negu Vilniuje. Gyvenant didiesiems kunigaikščiams, miestas ėmė smarkiai augti. Vytautas pats apgyvendino jame 383 karaimu šeimynas. Po kovų su totoriais 1402 – 3 m. daug totorių apsigyveno mieste ir jo apylinkėse. Sako Trakuose gimęs Hadži Devlet-Girajus, Tauridos chanu protėvis. Be to, Vytauto laikais parplaukė į Trakus daug ir tikrųjų žydų, kuriems Vytautas paskyrė atskirą viršaitį. Trakai pasidarė kaip kokia sala, svetimų tautų gyvenama gryname lietuvių krašte.
Didžiojo kunigaikščio rūmuose ir prie rūmų buvo daug didžiūnų lietuvių ir rusų. Jiems kunigaikščiai statė bažnyčias. Vytautas ypač rūpinosi platinti Lietuvoje vakarų apeigų (katalikų) religiją. Jau 1409 metais jis pastatydino Trakuose didelę, mūro bažnyčią, kuri ir dabar tebestovi, ir paskyrė jai didelių turtų. Didžiajame altoriuje padėjo stebuklingą šv. Dievo Motinos paveikslą, kuri sako gavęs nuo Bizantijos ciesoriaus Manuelio II. Aukštojoje arba senojoje pilyje buvo įtaisyta šv. Jurgio koplyčia. Rytų apeigų krikščionys pradžioje neturėjo skyrium statytos bažnyčios. Vytauto žmonai Onai buvo įtaisyta naujojoje, pilyje graiku apeigų koplyčia. Jai mirus, Vytautas vedė Alšėnų kunigaikštytę Julijoną, kuri pastatydino tarp dviejų pilių saloje nedidelę cerkvelę. Paskiau Sapiegai, būdami lig XV amžiaus stačiatikiais, davė jai turtų ir įtaisė savo giminei laidoti rūsius. Tuo pat metu buvo pastatytos dar dvi cerkvės, iš jų viena su vienuolynu.
Apie Vytauto laikų Trakus prancūzas de Luna šitaip rašo: ”Taip pat išvažiavęs iš Vilniaus (1414 m. „vasario mėnesio pradžioje) grįždamas į Prūsus, per Lietuvos karaliją važiavau šiuo keliu. Pirma atvažiavau į labai dideli Lietuvos miestą, Trakais vadinamą, apstatytą menkai, vienais tik mediniais namais ir visai neuždarą. Ir tenai yra dvi pilys iš kurių viena yra labai sena, visa medžio ir žemės pylų, velėnomis apklotų, ta senoji pilis yra ant ežero kranto, bet iš kitos pusės yra atvira žemė. O kita pilis yra viduryje kito ežero, armotos šūvio tolume nuo senosios pilies, ir yra ji visai nauja, prancūziškai padaryta iš plytų. Taip pat tame Trakų mieste ir už jo keliuose sodžiuose yra didelė daugybė totorių, kurie ten gyvena giminėmis; gi yra jie paprasti saracėnai, nieko nenumaną Kristaus tikybos, ir turi savo kalbą, totorių vadinamą. Ir tame mieste sako gyveną vokiečių, lietuvių, gudu ir didelė daugybė žydų. Kiekvienas jų turi, ypatingą savo kalbą. Minėtasis miestas yra kunigaikščio Vytauto. Taip pat minėtame Trakų mieste yra aptvertas žvėrynas, kuriame yra visokios rūšies laukinių žvėrių, kokių galima rasti miškuose, ir tikrai iš ten jie yra; o yra jų įvairių, kaip šit laukinių jaučių, taurais vadinamų, ir kitokių yra tenai, kaip laukinių arklių, meškų, šernų, briedžių ir visokių paukščių”. Iš viso to prancūzo aprašymo matome, kad Vytauto laikais Trakai buvę dideliu miestas. Tik de Luna, važiuodamas žiemą, nepastebėjo, kad Galvės ežeras yra vienas ir naujoji pilis stovi ne kitame, o tame pačiame ežere, ant kurio kranto stovi ir senoji pilis; kad senoji pilis buvo ne visa medžio, bet tik patys rūmai, o bokštai, kurių griuvėsiai lig šiol teberiogso, buvo tikriausio muro. Trakai, būdami didelis ir svarbus miestas, jau iš paties Vytauto turėjo gauti magdeburgines teises, gi Kazimieras IV 1444 metais bus tik patvirtinęs vokiečių miestų teises, priskirdamas juos, į didžiųjų miestų skaičių.
Kaip svarbūs ir aukštai statomi buvo Trakai ir gražioji jų pilis, matome iš to, kad ten buvo keliamos didžiosios iškilmės, priimami karaliai, pasiuntiniai ir t.t. 1415 metais Trakuose Vytautas priėmė Jogailą kartu su kardininkų magistru Sponheimu. Paskiau, 15 metų buvus, Vytautas, jau būdamas pasenęs ir lenkų apgautas Lucke, geidė Trakuose vainikuotis Lietuvos karaliumi. Tais pačiais 1430 metais, rugsėjo 27 dieną, Vytautas, tas Lietuvos didvyris, ir mirė Trakuose, susisielojęs dėl visų nepasisekimų.
Švitrigailai viešpataujant, kiek laiko pilies rūmai stovėjo tušti, tiktai ji išvijus, Vytauto Brolis Zigmantas paėmė Lietuvos valdžią ir nuolat apsigyveno Trakuose, salos pilyje. Jis buvo gana nuožmus. Be to, kad ir įgijo jisai Vytauto valdžią, bet Vytauto galybės, drąsos ir ypač jo proto ir politikos gudrybės paveldėti negalėjo. Būdamas lenku politikos ir vienybės su Lenkija priešininkas, sukėlė prieš save lenkų šalininkus. Daugirdas, Vilniaus karvedys, Lėlius Traku karvedys, Jonas ir Aleksandra Čartoriskių, pamatę Zigmantą esant jiems priešingą, patys susitarė ir nužudė ji 1440 m., kovo 20 dieną. Paskutinį smūgi sudavė Skabeika, įsibrovęs į jo kambarį, nuduodamas mylimo Zigmanto meškiuko braižymasi į duris.
Po tų liūdnų atsitikimų Trakai ir jų pilys su rūmais gana ilgai stovėjo pustušti. Tiktai Kazimieras Jogailaitis grąžino Trakams jų buvusią puikybę ir iškilmingumą. Paėmęs lietuvių valstybės sostą, jis pamėgo Trakus ir nuolat čia gyveno; net Lenkų karaliumi tapęs jis mažne daugiau Lietuvoje gyvendavo, negu Lenkuose, o čia būdamas, stovėdavo daugiausia Trakų pilies rūmuose. Joje jis iškilmingai priėmė Venecijos pasiuntinį Kontarini, kurs 1477 metais, grįždamas iš Persijos nuo galingo jos šacho Uzum-Kasano, sovo respublikos siunčiamas, užsuko ir į Lietuvą. Kontarini’s, minėdamas priėmimo iškilmes, Trakus vadina miesteliu, bet jų neaprašinėja. Iš jo priėmimo iškilmių aprašymo galima numanyti, kokia puiki turėjo būti Trakuose karaliaus būklė. Tenai matyti, buvę daug gražiausių kambarių ir salių, kuriose tilpo daugybė iškilmėse dalyvavusių didžiūnu, bajorų ir šiaip dvariškių.
Aleksandras Jogailaitis taip pat daugiau mėgdavo Vilnių, negu Krokuvą. Jam viešpataujant, Kapčako ordos chanas Šach-Achmetas, netekęs sosto, šaukėsi Lietuvos globos ir buvo pasodintas gyventi Trakuose. Paskutinis, gyvenęs Trakuose, karalius buvo Kazimieras IV, kurs čia 1492 metais sunkiai apsirgo ir Gardine mirė.
Zigmantu II pradedant, Trakuose jau nebegyveno karaliai. Trakai nuo tų laikų liovėsi buvę valdovų rezidencija ir pradėjo pamažu menkėti. Miestiečiai, tai matydami ir norėdami patraukti daugiau prekijų prašė karaliaus leisti jiems steigtis jomarkų. Zigmantas 1516 m. leido Trakams įsitaisyti du jomarkus tokiomis dienomis, kokios patiks miestui. Prekijai galėjo jais prekiauti visai be muito. Kartu įsakė Kauno ir Vilniaus prekijams, kad jie, važiuodami su prekėmis iš Kauno į Vilnių arba iš Vilniaus į Kauną, būtinai važiuotų per Trakus. Zigmantas Augustas davė miestiečiams ganyklų ir paliuosavo juos nuo pareigos duoti karaliaus pasiuntiniams arklių. Karalius Steponas keliais raštais taip pat neskundė Trakams ir trakiečiams visokių privilegijų; tarp kito ko jis įsakė kauniečiams, kad jie nekliudytų trakiečiams prekiauti Kauno rinke.
Duodant prekijams ir apskritai miestiečiams visokių palengvinimų, buvo rūpinamasi ir kitokiais būdais palaikyti Trakus nuo žlugimo. Vilniaus vyskupas Valavičius 1617 metais įsteigė Trakuose bernardinams mūro vienuolyną ir bažnyčią. Stebuklingasis parapijos bažnyčios paveikslas traukė daugybę maldininkų, ypač šv. Dievo Motinos dangaus ėmimo dienoje. Patys vyskupai ragindavo eiti tenai procesijomis.
Bet ir .taip besirūpinant 1665 metais, užplūdus Lietuvą švedų kariuomenei, Trakai buvo sudeginti ir sugriauti ir daugiau jau nebeatsikėlė. Gyventojų ir prekijų dauguma išsidangino į kitus miestus. Vietoje didelio miesto iš griuvėsių bepakilo tik nedidelis miesčiukas, o nudegusių pilių sienos taip ir paliko riogsoti, plikos, nepridengtos, vėjų, lietaus ir laiko, griaunamos.
Senosios pilies griuvėsius 1678 metų seimas atidavė domininkonams, kurie, ten buvę įsitaisę vienuolyną ir bažnyčią. Liekanos jų dabar matyti įeinant į miesto sodą.
Senovės Trakuose yra buvusi dar viena katalikų bažnyčia, medinė, kaip matyti iš lietuvių metrikos kurioje yra parašyta, kad Zigmantas I leidęs Trakų karvedžiui A. Goštautui atstatyti šv. Mikalojaus bažnyčią ir ją reikalingu turtu aprūpinti. Bažnyčia, kaip matyti, buvo buvusi Goštauto tėvo statyta. Dabar jos nebėra nė pėdsako.
Parapijos bažnyčia XVIII a. pradžioje buvo žymiai pataisyta ir atnaujinta. 1718 m. rugsėjo 8 d. stebuklingasis šv. Dievo Motinos paveikslas buvo iš naujo apvainikuotas iš Rymo parvežtais gryno aukso vainikais.
Noreika L. „Trakai” // Vairas. – 1914, Nr. 11, p. 2-6
Karaimų legendos
Dirbdama žymaus karaimų dvasininko-chahamo, mokslininko, orientalisto Serajos chan Šapšalo fonde MA bibliotekoje aptikau jam dedikuotą, ranka rašyta sąsiuvinį su karaimiškomis legendomis.
Legendas tarpukaryje surinko ir užrašė Trakuose gyvenęs A.Šišmanas.
Kilo mintis tas legendas išversti ir pailiustruoti.
Dauguma karaimų iš namų į centrinę Trakų gatvę žvelgia pro 3 langus. Legendos byloja, kad statydamas namą, karaimas vieną langą paskirdavo sau, antrą – Vytautui Didžiajam, kurį jie vadino Vatai By (išvertus iš karaimų kalbos – triuškinantis priešus), trečią – Dievui…
Užkerėta skrynia.
Girdėjau aš, kaip senoliai sakė: ”Kai turi labai daug pinigų, nusipirk sau tokius daiktus ir papuošalus kurie neprapuola ir nesusidėvi.” Taip per amžius elgdavosi tie, kam sekėsi lengvai uždirbti daug pinigų. Bet bijodami, kad jų turtas neprapultu, jie kruopščiai slėpė jį nuo pašalinių akių. Karaimai toki lobį vadino ”chazna.” Apie vieną iš tokių lobių Trakų karaimų atmintyje išliko seną legendą.
Pasakoja jie, kad Trakų mieste, Galvės ežero giliausioje vietoje, jau daugiau kaip pustūkstanti metu guli paskandinta kaustyta geležimi skrynia pilna brangakmenių, auksinių, sidabrinių bei varinių dirbinių, žiedų, auskarų, gintaro papuošalų, begales pinigų ir kitų brangenybių.
Pasakojama, kad mėnulio pilnaties naktį skrynia lėtai pakyla į ežero paviršių ir siūbuodama ant bangu tviska savo brangenybėmis iki pirmųjų patekančios saulės spindulių, o brėkštant aušrai
ir užgiedojus pirmiems gaidžiams lėtai nugrimzta į ežero dugną.
Ir ne vienas žvejys, ar kitas žmogus, norintis lengvai praturtėti, kankinosi bandydamas ištraukti iš ežero skrynią. Bet kiek tik jie nevargo traukdami tinklais, kabindami kabliais ar kitais įrankiais auštant skrynia lengvai plėšydama virves, draskydama tinklus, laužydama kablius siūbuodama lėtai grimzdo į ežero dugną ir tik neapsakoma daugybė oro burbuliukų ir kylančios bangos bylojo apie tai, kaip gyliai į minkštą ežero dugną panyro skrynia.
Nualinti vyrai grįžę namo pasakodavo, kad skrynia prikaustyta geležinėmis grandinėmis prie milžiniškų povandeninių akmenų, užauspanduota senosios Lietuvos valstybiniais anspaudais, užburta žynių ir saugoma gražuolių ilgaplaukių undinių.
Po šiai dienai mėnulio pilnaties naktį skrynia, tviskėdama savo brangenybėmis, pakyla į ežero paviršių, o brėkštant aušrai, giedant pirmiesiems gaidžiams, lėtai grimztą į ežero dugną ir niekas negalį ištraukti jos į krantą.
Užrašyta pasakojant S.Firkovičiui.
Stebuklingas didžiojo kunigaikščio Vytauto žirgas
Kaip dievo rykšte persekiojo Didysis kunigaikštis Vytautas klajoklės totorių ordos tautas neaprėpiamose pietų stepėse ir greitai praplėtė Lietuvos kunigaikštystės sienas iki pat Juodosios jūros krantu.
Vykdydama kunigaikščio valią, nenugalima jo kariauna ilgam palikdavo gimtųjų namų židinius ir žinią apie nenugalimą kunigaikštį skambėjo toli už jo tėvynes ribų. Vienąsyk Didžiojo kunigaikščio kariauna paliko Lietuvą ir greitai jos pėdos pradingo begaliniu stepių platumose.
Praėjo karšta vasara, greitai prabėgo auksinis ruduo ir visa Lietuva pasidengė storu balto sniego patalu, o apie išėjusius vyrus nebuvo jokiu žinių. Po nuožmios žiemos, šildant kaitrai pavasario saulutėj greitai tirpo sniegas. Pradėjo nešti lytis upės, ėmė tirpti sniegas girių glūdumose, iškorijo Galvės ežero ledas. Bėgo ir bėgo čiurlendamas upeliais polaidžio vanduo į ištirpusius ežerus. Pakilo ežeru vanduo, Galvės bei Totoriškų ežerai susiliejo, sudarydami vieną begalinį, sidabru žaižaruojanti, vandens plotą. Vanduo užtvindė visą Karaimsčizą ir jos varganas pašiūres sėme vanduo. Išsigando žmonės. Moteris su vaikais ant rankų, gindamos gyvulius, senoliai puolė link aukštesnių vietų, nekantriai ieškodami išeities iš susidariusios beviltiškos padėties. Suprasdami savo padieties beviltiškumą nutarė prašyti pagalbos pas Didįjį kunigaikštį Vytautą, jų globėją ir užtarėją. Ilgai nelaukdami susėdo į valtys ir nuplaukė prie pilies, išsilaipino prie geležimi kaustytu vartų. Pamatęs iš savo langų besiburiuojančią minią, kunigaikštis liepė nuleisti pakeliamą tiltą, atidaryti sunkius vartus ir atvesti pas jį nelauktus svečius.
“Didysi kunigaikšti, valdove mūsų, te su pagarba taria vardą Tavo, nusižeminę pavaldiniai Tavo.”- tarė žmonės.
“Te neapleidžia Dievas Jūsų, mylimieji vaikai mano”- išgirdo atvykėliai gimtąja kalba kunigaikščio atsaką.
“Padėk mums, o Didysis tautų valdove,- užaimanavo moterys. –Jau metai kaip mūsų vyrai ir broliai išėjo kariauti su Tavo priešais, ir po šia diena nėra jokiu žinių iš jų. O bustus mūsų
semia vanduo ir nėra kas mus išgelbės. Tu tėvas, valdovas mūsų, nepalik bėdoja tautos savo.”
Pažvelgė kunigaikštis pro pilies langą ir gilios raukšles išvagojo jo kaktą. Aplink, kaip brangakmenis tviskėjo begaline vandens platybe ir tik tolumoje matęsi kalvota pakrante su kenesos bokšteliu. Neilgai galvojo kunigaikštis, kaip padėti savo žmonėms, tarė ramiai: ”Nesibaiminkit, eikit su Dievu, aš netrukus būsiu su Jumis.”
Neilgai teko laukti žmonėms. Nespėjo minia pasiekti krantą, kaip tolumoje pasirodė Vytautas ant savo karo žirgo. Visą Lietuvą gerai žinojo apie stebuklingas šio žirgo savybės. Senoliai pašnibždomis pasakojo vaikams, kad Žemaitijos žyniai atvedė šį žirgą dovanų Didžiajam kunigaikščiui Vytautui.
Tik Vytautas pasiekė krantą, pasuko žirgą prie kranto, švelniai glostydamas jo sprandą pradėjo jį girdyti vandenių. Ir įvykio stebuklas, vandens lygis pradėjo sparčiai mažėti. Greitai išlindo sušlapusios bakūžės, tarp ežeru išryškėjo siaura pusiasalio juosta ir pagaliau visa Karaimšizna išryškėjo siaura, vingiuota juosta.
Stebėjosi susirinkę karaimai: “ Tyrylgiej bijimiz! Tai bent kunigaikštis, tai bent tėvas mūsų! Te vardas jo būna minimas amžinai. Te pasaka apie jo stebuklingą žirgą amžiams lieka mūsų palikuoniu atmintyje”.
Kai atsipeikėjo iš nuostabos, puolė dėkoti kunigaikščiu, bet jo pėdsakai jau seniai buvo dinge.
Įvykdęs savo valdovo valią, nuostabus žirgas šuoliais pasukęs dingo už žalio miško.
Laimingos moteris, neilgai galvodamos puolė prie namu, o senoliai dar ilgai linguodami žilomis galvomis stebėjosi įvykusiu stebuklu. Nutarė jie, kad pas taip didinga valdovą negalėjo būti kitokio žirgo.
Kitą ryta tarp vietiniu žmonių pasklido gandas, kad prie visu Trakų ežeru prisidėjo dar vienas, turintis stebuklinga kunigaikščio žirgo kvapą. Keistas ežeras, jame nežydi vandens lelijos, neplaukioja žuvys, net paukštis nedrįsta praskristi virš jo vandenų.
Pasakojimą užrašė A.Šišmanas iš S.Charčenkos žodžių ir jame pasakojama apie Plomėnų ežerą kuriame iki susijungimo su Totoriškų ežeru nebuvo nei žuvies, nei augalijos.
Didžiojo kunigaikščio pasiuntinys.
Kas žino kada tai buvo, ar 1403 metais po Getingo kryžiuočiu atrėmimo nuo Lietuvos sostinės, ar po Griunvaldo mūšio 1410 metais. Pasakotojai tai nutyli ir apie Didžiojo kunigaikščio Vytauto drąsųjį pasiuntinį išliko atminimas tik karaimų tautos atmintyje.
Viena syki senasis karaimas Zarachas buvo iškviestas į kunigaikščio pilį.
„Tavo jaunėlis sūnus Natanas- prabilo Lietuvos valdovas – vyks pasiuntiniu pas Solchato chaną į Krymą pranešti džiugią žinią apie mūsų pergales ir nuvežti mano siunčiamas dovanas. O tu lydėsi pasiuntinius tolimoje, pavojingoje kelionėje.”
“Kliagi Bijnin- soruv bizgia! Kunigaikščio valia- mums įsakymas!”- atsakė senolis, žemai
nusilenkdamas kryžiuočių nugalėtojui.
Netrukus iš pilies išjojo jaunas pasiuntinys lydimas keturiasdešimties geriausių kunigaikščio karių. Jiems iš paskos riedėjo vežimai pilni dovanų. Ir ko tik nebuvo po jų dangomis! Sabalo bei šinšilos kailiniai, gausiai siuvinėti auksu ir puošti aukso sagomis, lapių kepurės ir meškų kailiai, gelumbės rietimai, skrynios pilnos aukso dukatu, brangakmenių ir sidabro dirbinių. Dovanos ne tik chanui ir jo šeimos nariams, bet ir artimiems didikams. Visus gausiai apdovanojo didysis kunigaikštis pagal jų įtaka ir padėti chano rūmuose. Kiek atjoję nuo pilies vartų sustojo prie Kenesos pasimelsti. Palaiminimai ir geri linkėjimai, bei laiškai giminėm ir pažįstamiems į Krymą gulė į išvykstančių kišenės. Linkėjimams siunčiamiems tautiečiams nebuvo pabaigos ir daugelio lydinčiųjų akyse atsispindėjo ne tik džiaugsmo ašaros, bet ir neseniai paliktos tėvynes ilgėsis.
Štai jau keliauja jaunas pasiuntinys su palyda tankiais miškais, kur pušis – milžinai stiebiasi virš debesų. Kepurės nukrenta nuo galvų norint pažiūrėti į jų viršūnės. Keliauja per nepraeinamus pelkių liūnus, virš kurių, kaip jūra sklando tankus baltas rūkas. Žūsta kiekvienas, kas nors per žingsni nuklys nuo svyruojančio po kojomis takelio. Keliauja greitai per begalines stepes, kur vos matomais keliukais braido gaujos vilku ir pasislėpę tankioje ašutėje savo grobio tyko šakalai. O garsas apie pasiuntinio vežamas gausias dovanas sklinda į priekį ir greitai pasiekę plėšikų atamano ausis. Daugybe turėjo jis pavaldinių, pabėgėlių iš Lenkijos, Auksinės Ordos ir šiaurinių Rusijos žemių. Kas pasislėpe miško tankmėje nuo baudžiauninko dalios, kas- vaikydamasis palaido, lengvo gyvenimo. Visi jie buvo paklusnus bebaimiam vadui- atamanui.
Galima lengvai nužudyti pasiuntinį ir jo palydą, atimti gausias Didžiojo kunigaikščio Vytauto dovanas. Bet tik žinia apie tai pasieks valdovo ausis neišgelbės laisvu žmonių nei gūdus miškas, nei nepraeinamos pelkes, nei begalinės pietų stepės. Visi žus nuo budelio kirvio ar supus drėgnose pilies požėmiose.
Štai jau gausi minia apspito Vytauto karius, atrodo, kad plėšikai linkę suplėšyti juos į skutelius, kaip vilku gauja. Užtvėrė žmonės kelią kunigaikščio pasiuntiniui, o plėšiku vadas, kaip rūstus debesis išėjo į priekį.
“ Keliauji pas Solchato chaną su turtingomis dovanomis? Atiduok pusė laisviem žmonėm ir kelias tau bus atviras iki pat Krymo ribų.”
“ Lietuvos valdovo dovanos ne miško brolijai,- atkirto pasiuntinys. – Pamėgink, atimk, jei
pavyks“.
Sublizgo pasiuntinio kardas patekančios saules spinduliuose, nustėrusi minia, iš netikėtumo atšoko į šalį.
“Mes laisvi žmonės, o ne miško brolija – su gudria šypsena atsake plėšikų vadas.- Bet kam
žudyti žmonės? Tegul tik mūsų kardai išsprendžia ginčą apie kunigaikščio dovanas!”
Apsupo juos tanki minia. Suplyšę avikailiai, kailines kepures, įdegę, rūstus veidai suteikė
miniai atšiaurų vaizdą. Kunigaikščio kariauna susitelkė už pasiuntinio, senasis Zarachas prisėdo
ant nugriuvusio medžio.
Kaip vėtra plėšiku vadas puolę jaunaii pasiuntinį, kuris vikriai atmušinėjo jo kirčius ir pats
ramiai puolė priešą. Buvo girdėti tik garsus alsavimas bei daužomu kardu žvangėsis. Netikėtai Natanas pritūpė, atmušė stiprų smūgį ir puolė į ataką. Nuo netikėtumo atamanas pasimėtę, žengė žingsnį atgal ir suklupo. “Eltiurmiagin- pasigirdo senojo Zaracho balsas –Ančach kyrch kulagyn karachnyn. Nežudyk, nuręžk ausį plėšikui.” Akimirksniu Natano kardas nuslydo plėšiko veidu, kaip skuduras nukrito jo dešinioji ausis. Lig perkūno trenktas parkrito plėšikas žemėn, žole po juo užsidažė krauju. Staiga atplėšęs savo skraistes kampą Natanas aprišo atamanui sužeistą galvą. Minia iš nuostabos nuščiuvo, bet po akimirkos pasigirdo:” Sav bolgei, Natan! – Tegyvuoja Natanas! ”
“Garbingasai didvyri – pasigirdo silpnas plėšiko balsas.- Gali ramiai sau keliauti iki Krymo chano valdu. Štai tau mano žiedas, jis saugos Tave ir tavo palyda, nieks nedrįs pastoti jums kelio.”
Štai jau visas keturiasdešimties kariu būrys su gurguole toliau keliauja link Juodosios jūros pakrančių. Ilgai dar jų kelias driekiasi po išdegusias pietų stepes, sraunių upių pakrantėm, kalnų perėjom, kur vingiuotus takelius žinojo tik vietiniai gyventojai.
Ir štai! Skaidriame rytmečio ore pasklido vos užuodžiamas saldus Krymo kvapas. “Dujam čebiar tiutiuniun teziaknin! Jaučiu gimtines kvapą! – su ašaromis akyse pratarė senasis Zarachas, gyliai įkvėpdamas gimtinės orą. Netrukus drąsusis pasiuntinys su visų būriu įjojo pro aukštus Solchato vartus. Šiltai ji priėmė chanas, jau girdėjas apie jų nuotykį, tačiau dar ne viena kartą Natanui teko pasakoti savo istoriją chanui, jo viziriam, savo giminėm gimtąja karaimų kalba. Iškilmingai sutiko chanas Didžiojo kunigaikščio Vytauto pasiuntinius su gausiom dovanom sėkmingai atvykusius iš tolimos Lietuvos. Džiaugsmu švytėjo giminių akys skaitant laiškus iš Trakų. Palaiminimo maldą su džiaugsmu visi perskaitė Kenesoje už taip sėkmingai pasibaigusią kelionę.
Ir sudėjo šia gražią pasaką žmonės apie pasiuntinį Nataną, apie Zaracho išmintį, beausi atamaną ir jo stebuklingą žiedą.
1943.II.
Kunigaikščio Radvilos kazokai.
Senu senovėje visa žemė Lietuvos kunigaikštystėje priklausė išskirtinai didžiajam kunigaikščiui. Norėdamas sustiprinti karininkų sluoksnį Vytautas dovanojo bajorams žemes, kuriuose kūrėsi žmones ištikimi jam ir savo ginklu rankose privalantis ginti valstybės sienas. Tokiu būdu susikūrė Lietuvoje smulkus savininkai, be baudžiauninku, valdantis viena ar du kaimus, ir stambus bajorai, tarp kuriu kunigaikščiai Radvilos garsėjo savo begaliniais turtais. Padavimas sako, kad gimine šita kilusi iš kunigaikščio Narimanto, valdžiusio 13 a., kurio visi sūnus buvo išžudyti, išskyrus jaunėlį, kuri auklė nunešė žyniams į mišką. Kai Lietuvoje buvo išrinktas naujas valdovas, vyriausias žynys Krivo–Krivaitis padėjo kūdikį į erelio lizdą, kur jis netrukus buvo surastas didžiojo kunigaikščio Vytenio ir gražintas auklėti žyniams. Po pasenusio Krivo –Krivaičio mirties kunigaikščio sūnus tapo vyriausiuoju žyniu ir Radvilu giminės pradininku. Giminė ši tapo labai galinga ir nebuvo jai lygiu Lietuvoje. Kaip ir valdančiųjų karališkųjų šeimų atstovai jie iš kartos į kartą nešiojo vienodus vardus tik pridėjus skaičius arba pravardes
Nugalėtojas, Perkūnas, Juodasis. Barbora iš Radvilu ištekėjo už karaliaus Žygimanto Augusto. Jos brolis Mikolajus, pravarde Rudasis, buvo kanclerių ir Lietuvos kariuomenės vadas. Po karaliaus Žygimanto Augusto mirties 1572 metais, kunigaikštis Mikolajus Rudasis iki karaliaus Stefono Batoro išrinkimo į Lenkijos sostą, valdė visą Lietuvą. Giminystes ryšių su karaliumi dėka Mikolajus Radvila gavo Biržų ir Dubingių kunigaikščio titulą. 1547?metais jo valdos tapo kunigaikštyste ir ant medaliu buvo kalamas spaudas “Dievo malone, kunigaikštis“. Tokį titulą nešiojo tik karaliai. Susieti giminystės ryšiais su valdovais, kunigaikščiai labai išpuiko, jų
puikybė tapo išskirtiniu šeimos charakterio bruožu. Puikavosi savo išskirtinumu jie nuo ankstyvos vaikystės, kas ypač pasireiškė aštuonmečiui Boguslavui, kuris atsisakė priklaupti prieš karalių Sigizmunda Vaza, teigdamas, kad karalius toks pat žmogus, kaip ir jis. Kunigaikštystės gyventojai buvo kunigaikščio pavaldiniai ir už savo nuodėmes galėjo būti baudžiami mirties bausme.
Valdant Žygimantui Augustui prie Lietuvos buvo prijungtos kryžiuočių žemės. Po 1561 metų sutvirtintos pilis ir karaimų gyvenvietės, įkurtos didžiojo kunigaikščio Vytauto, kad apginti sienas, prarado savo pirminę prasme.
Pasinaudodamas tuo, kad po karaliaus Sigizmundo Augusto mirties nėra valdovo, Mikolajus Radvila, pasitelkė sau į tarnybą Biržų karaimų karių būrius, o jo sūnus Kristupas Pirmasis pastatė ten pilį ir didingus rūmus. Ilga laika Biržų pilis tarnavo, kaip galingas pasienio punktas, dėl ko dažnai buvo puolama ir Lenkijos ir Lietuvos.
Naujai atsikraustę karaimai tarnavo Radvilų kariuomenėje, į kurios sudėti patekę karaimai –kazokai taikos metu tarnavę, kaip pašto pasiuntiniai ir sargyba. Kariai nešiojo Radvilu ženklą ir kunigaikščio namų uniformą.
Karaimai, persikėlę į Biržus, apsigyveno gatvėje pavadintoje jų vardu. Tęsdami Didžiojo kunigaikščio Vytauto politiką, Radvilos siekė atkurti Lietuvos nepriklausomybė, atskirti bažnyčia ir tapti nepriklausomais nuo Lenkijos. Tuo tikslu Mikolajus Rudasis Radvila 1564 metais priėmė kalvinizmą, ir pradėjo platinti jį po visą Lietuvą. Sunkiais istorijos momentais Radvilos pereidavo į Lenkijos priešų puse, perduodami jiems Biržų pilį, kur buvo 85 patrankos, ir kariauna. Turtingai gyveno garsus kunigaikščiai. Jiems priklausė aštuoni miestai ir trisdešimt devyni vienkiemiai. Griežtai buvo laikoma kariauna pilyje, tačiau už jos sienų nebuvo trukdžiu savivalei ir lėbavimams. Pasityčiojimas iš kataliku jausmu ir tikėjimo įsižadėjimas, bedievystė ir paleistuvystė pavertė kariauna į ginkluotą minia, siaučiančia tarp taikių miesto gyventojų. Toks gyvenimo būdas paveikė kažkada religingų karaimų gyvenimą. Su laikų pamiršo jie savo protėvių religija, žinojo kazokai–karaimai tik savo tautine priklausomybe.
Kaip avys be ganytojo susirinkdavo senoliai, bežodžio pasėdėję šventovėje, nuliūdę grįždavo namo.
Žinia apie Biržų bendrijos gyvenimo sunkumus ir penkių iš eiles dvasininku išvijimą pasiekė Pasvalį. Ten varganoje, sukrypusioje trobelėje miesto pakraštyje gyveno dievobaimingas Josifas Kaplanovskis. Sunkus, šiaudinis stogas siekė žeme, o maži langai iš taukuoto popieriaus pridavė jai nuolanku vaizdą. Blanki balanos šviesa metė šešėlius ant aprūkytu sienų ir stipriai suplaktu žemės grindų. Trumpi avikailiai ir kepurė tarnavo jam visus metus. Ilgais žiemos vakarais vertė jis Šventą raštą. Varganas ūkis ir rankraščių vertimas buvo jam pragyvenimo šaltinis. Su padėka lūpose jo šeimininkė sutikdavo dieną. Vilčiai palaikyti palikdavo jį gabalėli duonos ar balaną prie pečiaus. Netrikdė dievobaimingo senolio nei prabėgusių dienu vargas, kai klūpojo jis basas prie altoriaus, nei nepriteklius, kai pražilo jo plaukai. Šviesus protas ir savo pašaukimo supratimas suteikė jam jėgų tarnauti varganai, kaip ir jis, savo tautai visą savo gyvenimą. Iki širdies gelmių sujaudino jį liūdna žinia iš Biržų ir nesvarstydamas jis susiruošė į kelionę ir atvyko ten per rytinę maldą prieš atgailos diena. Kaip varpas, nuaidėjo jo balsas skaitantis maldą nuo altoriaus ir per apžėlusį takelį į užmirštą šventovė pradėjo gausiai plaukti maldininkai.
Įžiebta žiežirba uždegė maldininkų viltis ir su kiekvieną aušrą vis daugiau ir daugiau maldininkų ateidavo į kenesą.
Vienos rytinės liturgijos metų kazokų- karaimų būrys jojo pro šalį. Pamatė neįprastai apšviestą šventovę, nulipo nuo arklių ir norėjo įeitį į vidų. Tačiau sargas užtvėrė jiems kelią ir paprašė nusiimti ginklus. Ryžtingas jo balsas privertė kazokus paklusti. Pykčio pagauti įmušė jie ginklus į prieangio sieną, pakabino ant jų kartušus ir triukšmingai įvirto vidun. Metė paniekinamąjį žvilgsnį į varganas, nedažytas sienas jie pradėjo grubiai kalbėti ir tyčiotis iš maldininku. Malda nutilo, po trumpos pauzės, visiškoje tyloje, nuo altoriaus pasigirdo priekaištai, baisus prakeiksmas ir kvietimas sugrįžti prie protėvių tikėjimo. Ganytojo sugėdinti kazokai pradėjo grasinti, kad sugriaus šventovę, žiauriai tyčiodamiesi iš beginkliu maldininku, šoko ant arklių ir nušuoliavo į pilį. Paniekos žodžiai taip sujaudino kazokus, kad nutarė jie išvyti dvasininką iš Biržų. Ankstų ryta gausus ginkluotas kazoku būrys įsiveržė į kenesą, pradėjo šaudyti, užgeso žvakės, prietemoje kazokai prisiartino prie altoriaus klūpančio dvasininko norėdami ji sučiupti. Tą pačią akimirką pasigirdo rūstus balsas: „ Tebūna sugėdinti ir nubausti visi priešai mano, te pasitraukia ir būna akimirksniu nubausti“. Ir ištiestą kazoko ranką suakmenėjo. Krūptelėjo kazokai ir su siaubu paskubėjo išvesti savo suakmenėjusį draugą iš šventovės. Po maldos dvasininkas skubiai, trumpiausiu keliu išskubėjo į Trakus. Įsisiautėjąs būrys greitai atsipeikėjo ir giliai įvarydamas į arkliu šonus sidabro pentinius nurūko į Pasvalį. Kai senolio nerado Pasvalyje, puolė į Trakus, kur atjojo atgailos diena.
Vėlai vakare skirstėsi maldininkai po pamaldu namo. Dvasininkas, priklaupęs prie altoriaus, išėjo iš kenesos paskutinis, bet tik perėjo gatve, kaip iš už kampo iššoko kazokai ir užkapojo jį prie didelio akmens gulinčio priešais kenesą. Pakilo triukšmas, subėgo žmonės, bet nusikaltėliai jau buvo dinge tamsoje. Žmonės puolė juos vytis ir greitai atvilko keturis kazokus ir uždarė juos rūsyje, pastatė sargybą. Žmones sujaudinti šio įvykio kitą rytą norėjo nužudyti pagautus kazokus, bet vaitas neleido tokios savivalės. Kai netrukus buvo išsiaiškinta, kad tikrieji žudikai pabėgo, sugautus kazokus nutarė prakeikti, išvyti juos ir jų palikuonis atskirti nuo religijos ir keturias kartas neįleisti į šventovę. Ir iki šių dienų jų palikuonis serga akių ligomis ir neleidžiami į šventovę. Pasitvirtino senojo dvasininko prakeiksmas kunigaikščio Radvilos kazoku būriui. 1704 metais į Lietuvą įsiveržusi švedu karaliaus kariauna greitai pasiekė Biržus. Kad apgint miestą komendantas įsakė jį sudeginti, o kariuomenė išdėstė ant gynybinio pylimo. Taikus gyventojai pagauto panikos pabėgo į mišką ir pelkes.
Nežiūrint į įnirtingą gynybą, švedai užgrobė miestą ir sugriovė pilį, pasiekė šalies gilumą.
Tačiau nesibaigė karaimų bėdos. 1709 metais buvo siaubingas badas, o 1710 metais atslinko maras. Taip liūdnai baigė savo egzistavimą kunigaikščio Radvilos kariai, karaimai-kazokai, palikė ateinančioms kartoms liūdną prisiminimą apie save.
Pasakojant A.Rajeckai ir B.Novickai.
1942.VIII.
Baisus sapnas
Sunkiais, karaimų, gyvenusiu Radvilų žemėse, religinio nuosmukio laikais, metu dviejų senolių sodyba prie Svolkos upės tapo prieglobsčiu dešimčiai mokslo vyrų ir dvasininkų, tarp kurių penki su panieka buvo išvyti iš Biržų.
Jaunumo, tarnavusio kazoku daliniuose moralė pašlijo, atsipalaidavimas, panieka savo tautai tvyrojo karių, tarnavusių Biržų ir Dubingių kunigaikščiams, tarpe.
Suvokdami savo bejėgiškumą kovoje su blogių bei praradę bet kokią viltį tautos atgimimui, atsiskyrėliai praleisdavo dienas maldose už nykstančią tautą bei pasninkuose ir sunkiuose darbuose alino savo kūną. Pasenę jie vienas po kito mirę. Likę gyvi laidojo mirusiuosius sodybos sode. Jų išrašyti pergamentai, nereikalingi gyviesiems, buvo laidojami kartu su mirusiais.
Paskutinysis atsiskyrėlis paliko vienkiemį valstiečiui Dulkiui su sąlygą, kad nebus trikdoma mirusiųjų ramybė ir ne vienas medis nebus nukirstas nuo jų kapų. Senoliai- vienminčiai palaidojo jį ir naujas šeimininkas apsigyveno sodyboje.
Šventai laikėsi valstietis duoto žodžio ir savo palikuonims liepė saugoti išminčių kapus.
Sodas greitai užaugo, šlaitas apaugo medžiais ir žolėmis, joks žmogus niekėle kojos į uždraustą žemę. Laikui bėgant protėvių įsakai išsitrynė iš palikuonių atminties ir 19 a. pradžioje vienas iš jų nutarė ant pamirštu kapų pastatyti daržinę. Paėmęs kirvį užlipo ant kalvos. Vos tik spėjo nukirsti vieną medį, kaip užėjęs begalinis nuovargis pakirto jį. Kai tik jis užmigo, pasirodė jam rūstus senolis. Ilgai žiūrėjo jis į nepaklusnų palikuonį ir pagaliau tarė: „ Žemė, kuri tave maitina, perėjo man kai daviau įžadus, kad nei aš, nei mano palikuonis nesudrums ramybę čia gulinčių išminčių. Tai atmena mūsų giminė, bet tu sulaužei šiuos įžadus. Jei įvykdysi savo ketinimus, sunkus prakeiksmas lydies tave, sodyba sudegs, nei tu, nei tavo palikuonis nevaldys šios žemės“. Ir lyg tai giliai susimastęs, sunkiai nuleidęs galvą vaiduoklis dingo.
Bet vos jaunasis Dulkis atsipeikėjo, kaip vėl įkrito užmarštin ir sapnas pasikartojo dar du kartus. Mistinis siaubas apėmė jį, pagaugai nuėjo visu kūnu ir plaukai atsistojo ant galvos. Numetęs kirvį, kulvirščiais nuriedėjo nuo kalvos namo, jausdamas, kad jį lydi kažkieno skvarbus žvilgsnis. Siaubo pagautas, nieko neatsimindamas puolė į kiemą ir pasislėpė nuo to žvilgsnio, svirne, kur džiuvo linai. Gilumoje stovėję gyvuliai su priekaištu pažvelgę į šeimininką. Išsigandęs, apsiglėbęs galvą rankomis, išbėgo lauk. Sunkios mintis persekiojo ji, veidas pamėlynavo, kaktą išmušė šaltas prakaitas. Su baime žvalgėsi jis aplinkui, bijodamas vėl pamatyti senolio priekaištingas akis. Drebančiomis lūpomis papasakojo įvykį žmonai. Vaiduoklis taip giliai įsirėžė į jo atmintį, kad tuoj pat persižegnojąs, jis atsisakė savo ketinimo sulaužyti protėvių duotus įžadus.
Laikui bėgant, kai nusitrynė pirmas įspūdis, pradėjo jis pasakoti apie savo sapną visiems užklystantiems į sodybą. Garsas apie jo sapną pasklido plačiai po apylinkes. Išminčių amžinos ramybės vieta apsigaubė šventumo aureole, gili tyla apgaubė kapus.
Tik kvepiančios žolės kilimu dengė kapus pavasari, kalno viršūnėje žydi vyšnių sodas, ne vienas gyvas padaras neperžengia uždraustos ribos. Seniai pamirštos Pasvalio karaimų kapinės, bet nepamiršti dvylikos išminčių kapai. Vieną kartą metuose, antrojo pasninko metu suvažiuoja čia žmones ir tarp žydinčių pievų eina link bevardžiu kapų. Girdisi ten religines giesmės ir maldos už mirusius išminčius. O paskui tyla vėl apgaubia kalvą virš šviesių Svolkos vandenų.
Užrašyta pasakojant Loppato, Rajeckui, Maleckui.
1944.III.
Daudo auksas
Iš visos Radvilų tėvonijos plaukė nesuskaičiuojami turtai į Biržus kunigaikščių užgaidoms, jų
turtingam gyvenimo būdui. Auksas plačiai pasklisdavo tarp sostinės gyventojų. Daugelis mikliai praturtėdavo, o tarp jų ir skupusis Daudas besipuikuojantis savo gerovė. Jis dažnai išdidžiai kartojo, kad greičiau išdžius Vakos upės vanduo, negu pasibaigs jo sukaupti turtai. Skupumas padarė jį žiaurių ir nepasitikinčių kitais žmonėmis. Paniekino jis savo tautą, pamiršo malonė ir atsisakė Dievo. Tik vienas jam buvo mielas žmogus pasaulyje, tas kuris dukatus paversdavo aukso luitais. Tik juo vienu pasitikėjo begaliniai, atsidėkodavo jam už darbą , laikė vienintelių, patikimu draugu. Tačiau netikėtai atėjo bėda į kunigaikštystė, išnyko Radvilų giminė, priešo kariauna įsiveržė į kunigaikštystę ir artėjo prie sostinės. Tamsia naktį sudėjo Daudas savo aukso luitus giliame rūsyje, užmūrijo įėjimą, siaubo ir priešo genamas pabėgo su miestelėnais į gūdų mišką.
Po kiek laiko grižo jis, apskretęs, skarmaluotas į sudegusį miestą tikėdamasis surasti paliktą lobį. Puolė atidenginėti užpiltą žemėmis rūsį ir su džiaugsmų blyškioje šviesoje pamatė blizgančius luitus, tačiau laimė neilgai truko, greitai Daudas suprato, kad vienintelis draugas vietoj aukso atnešdavo geltono vario luitus. Siaubas apėmė jį pagalvojus apie skurdą, alkį, panieką. Puolė jis ieškoti jį apgavusio draugo, bet to ir pėdsakas dingo. Pasimaišiusioje iš siaubo sąmonėje, dažnai kaip tikrovėje matė jis garbanota galva su paniekinama šypseną tamsiame veide. Puldavo kaip beprotis prie vaiduoklio, bet be sąmones nukrisdavo ant žemės. Mirė jis vienišas skurde ir varge, pas paliegusia senutė, gyvenančia miesto pakraštyje ir priglaudusią jį iš gailesčio. O žmonės sukūrė dainą apie pilna siaubo ir neteisybės Daudo gyvenimą, kuri išliko iki šiol.
Pasakojant S.Loppato.
1944.III.
Gyva palaidota
Didelė garbė ir džiaugsmas garbingai, pasiturinčiai šeimai ištekinti vienturtę, mylimą dukterį už garbingo žmogaus. Skambant nesibaigiančiom dainom, linksmam juokui prasideda pasiruošimas iškilmėm.
Visi namuose rūpinasi atvyksiančiais svečiais, nuo ryto iki vakaro ruošia vaišiu stalą, o jaunoji turi darbu daugiausia. Štai atėjo laikas kepti tradicinius pyragus, virtine maišu su baltais, kaip sniegas miltais išrikiuoti prie krosnies ir pati jaunoji pradėjo minkyti tešlą. Ant baltos rankeles sužądietuviu žiedas, mylimojo dovana, tačiau labai trukdo darbui. Nesusimastydama griebia dantimis ir nusitraukia, laiko lupose, bedirbdama pamiršta. Staiga, kaip pakirsta griūna ant grindų lūpos pabąla, akys užsimerkia. Visi puola gaivinti, trina, šlaksto vandeniu tačiau mergina nubalo, kvėpavimas sustoja.
Dreba praviros lūpos, pilasi karštos ašaros ir širdgėliškos raudos paskelbė apie dukros mirtį.
Tą pačia dieną aprėde mergina vestuvine suknele, papuoše mylimiausias papuošalais ir apraudoję paguldė į karstą. Sekančia diena palaidojo. Giliame liūdęsi grįžo tėvai į ištuštėjusius namus, kartodami laidojimo giesmes žodžius: “ E sen kyzyn, bezbostanda bolgei džanyi senin-
Tu, dukra mano, kad siela tavo būtų tyra prieš Viešpatį.” Kaip liūdnas gaudęsis, žodžiai šie aidi jų širdyse.
Tačiau nei šeimos netektis, nei nusikaltimo siaubas nesustabdo kapų plėšikų, ieškančiu palaidotų lobių ir tą patį vakarą jie kasa karstą. Tamsia žiemos naktį kastuvais atidaro karsta ir nuplėšia nuo negyvo kūno brangenybes. Bet staiga kelyje išgirsta arkliu kanopų gaudesį. Sunerimęs pakeleivis pastebėjęs kapinėse šviesą garsiai sušunka. Išsigandę plėšikai meta karstą atgal į duobę ir pabėga, o pakeleivis išgirdo gausmą šėres arkliui greitai nujoja. Įsiviešpatauja mirtina tyla, tamsa, bet nuo stipraus smūgio į akmenį mergina staiga atsipeikėja, giliai įkvėpia gaivaus oro. Ilgai negali suvokti, kur esanti, bet šaltis greitai gražina jai sąmonę ir priverčia išsiropšti iš duobės. Pamačiusi apsnigtus antkapius, puola bėgti namu link. Štai ir tėvu namai.
Su džiaugsmu pabeldžia į langą. Sunerimusi motina praskleidžia užuolaidą ir mėnulio šviesoje pamato palaidotą dukrą. Su siaubu, drebėdama atšoka nuo lango. Pamačiusi motina, dukra
sušunka: “ Tekrak at ešiknij ana, men Sara kyz senin! – Atidarik greičiau, aš tavo dukra Sara.”
Ilgai nebuvo atsako, bet į begalinį, nerimastingą beldimą pasigirsta : “ Kij zeratkia, а to menia kesiarmia bašuiny senin! Grįžk į kapus kitaip nukirsiu tau galvą!” ir kirvis sublizgo jos rankose. Staiga atsiminė vargše mergaitė pasakojimą, kad už sunkias nuodėmes mirusio siela slampinėja
iki pirmų gaidžiu. Kad ji ramiai sugrįžtu į kūną reikia nukirsti galvą lavonui ir padėti į karstą po kojomis. Apimta neapsakomo siaubo puolė jį bėgti, supratusi, kad visi laiko ja mirusia. Ašaros riedėjo skruostais, kai kartojo maldos žodžius:” Kim symarlansa syii ičunda da bol ma, Jogarda biinik jarylhaši kormia – gyvenantis aukščiausiojo priedangoje, aukščiausiojo padedami numiršta”
Ilgai bėgo ji tuščiu keliu, kol visai nusilpo. Tyliai pabeldė į Biržų pakraštyje stovėjusios trobelės duris. Vos peržengusi slenksti, kaip nusilpusi apalpo. Geraširdžiai šeimininkai paguldė merginą, apklojo šiltai ir tik linguodami galvomis reiškia nuostabą, matydami jos vestuvinę suknelę. Kai ji atsigavo, papasakojo šeimininkams kas įvyko ir prašė pranešti tėvams apie stebuklingą jos prisikėlimą.
Netrukus motina jau glaudė mylimą dukra prie krūtines, džiaugsmas įsiviešpatavo namuose, o kapinėse prie sudaužyto karsto rado pradingusi sužiedietuvių žiedą.
Užrašyta pasakojant S.Lopatto.
.
Karaimiškas šaukštas
Begaliniuose laukuose, plytinčiose palei senosios Lietuvos sieną su kryžiuočiu ordinu, senovėje laisvai gyveno mūsų protėviai. Atstumai, skiriantis gyvenvietes, bei rūpestis dėl duonos kasdieninės nedavė jiems galimybės dažnai susitikti. Vasarą dirbo jie derlingus laukus, o žiema ūkis ir ratelis užėmę visą šeimos laiką iki vėlaus vakaro.
Viskas, kas buvo reikalinga gausios šeimos poreikiams, buvo pagaminama namuose ir taip gausiai, kad metalu kaustytos skrynios išsipusdavo nuo verpalu, gerai kad augančiu dukrų šeimoje buvo gausu. Tuo džiaugsmingesnis būdavo susitikimas po ilgo nesimatymo , kai tekindavo vyriausiąją dukrą.
Ištisas trys dienas kepami buvo rausvi „loduškalar, kiuvliukliar“, verdamas skaidrus, kaip ašara krupnikas, stiprus naminis alus. Trečiadienio vakarą, leidžiantis saulei, stipriais sočiais arkliais suvažiuodavo tolimi ir artimi giminės, draugai, pažįstami. Nuo ketvirtadienio visa savaite vyko vestuvių puota. Svečiai, valgė, gėrė, linksminosi taip, kad vakare saulėtekyje girdėjosi tik šaukštų stuksenimas į gausias lėkštes su „kaimalar, birindžliar, tutmač“ . Šeimininkai rūpinosi ne tik svečiais, bet jų žirgais, be saiko pildami jiems avižų į gilias ėdžias.
Visko buvo iki valiai pas svetingus šeimininkus, bet pagal susiklosčiusi senovini paprotį šaukštų gamyba skaitėsi nereikalingu išlaidavimų, taigi, žinodami senovinį paprotį, svečiai atsiveždavo savo.
Greitai prabėgdavo šventinė vestuvių savaitė, sozlemiak- pokalbiais ir jaunosios apdovanojimu pasibaigdavo švente. Po begaliniu atsisveikinimo bučinių, šiek tiek prasiblaivę svečiai sėsdavo į vežimus ir vyresnysis sūnus svyruodamas lipdavo ant pasostės. Pliaukštelėdavo bizūnas, krūptelėdavo užsistovėję arkliai ir jau lekia kelių. Mirga tamsus miškai, krūmai ir apnuoginti, gelstantis laukai. Greitai šmižinėja varstos po ratais ir laikas nuo laiko aidi šauksmas: „Keliai-i-i-i. Karaimai važiuoja-a-a!!“ Lig per miegą prisimenamas protėvių karo šūksnį, tu kurie tarnavo galingiems Radviloms, Biržų ir Dubingių kunigaikščiams. Ir nors išvažiuojant giliai į aulą buvo įkištas medinis šaukštas pakeliui jis išnikdavo be pėdsako.
O paryčiui į visas puses nuo švenčiu vietos bolavo pakelėse išmėtyti šaukštai, o pravažiuojantis pirklys rodydamas botagu šalia sėdinčiam pakeleiviui į šį keistą reiškinį, nuo jausmu pertekliaus
tik galėjo pralementi: ” Karaimiškas šaukštas „ ir gudri šypsenėle nušvisdavo veide.
Surašyta pasakojant O.Novickiui.
1937.IV.20
Prakeiktos mergelės
Po didžiojo kunigaikščio Kazimiero mirties 1492 metais, Trakai neteko savo reikšmės, kaip Lietuvos kunigaikščių sostinė. Senoji salos pilis tapo kalėjimu, joje kalino politinius kalinius, kipčiakų chaną Šach-Achmedą, Maskvos pasiuntinį bajorą Pleščevą- 1503 metais, didžiojo kunigaikščio našlę- Elena- 1506 metais.
1579 metais Stefanas Batoras atleido karaimus nuo prievolės saugoti pilį, apdirbinėti karaliaus laukus, ir kažkada garsi Didžiojo kunigaikščio Vytauto sostinė greitai nunyko.
1587 metais sostas atiteko Sigizmundui Vazai. Patekęs jėzuitų įtakon karalius, puoselėjo mintį paversti visus karalystės gyventojus katalikais. Apakintas šios minties karalius atleisdavo iš tarnybos talentingus žmones vien dėl to kad jie buvo ne katalikai. Net svetimą jam senąja sostinė Trakus neapėjo jis savo “malonė“, apgyvendinęs senojoje Gedimino pilyje inkvizitorius – dominikonus.
Bet išdidus kunigaikščio Radvilos palikuonis, būdami kalvinistais, nesutiko su tokia prievole ir pradėjo žutbutinią kovą dėl savo tikėjimo laisvės. Kilo religinės kovos, pašlijo valstybės pamatai. Valdant Vladislovui IV kazokai griebdavosi ginklo, o Jonušas Radvila, karo metu prisijungė prie švedų karaliaus, puoselėdamas viltį atgauti Lietuvos teritorijas ir dvasinę nepriklausomybe.
Karaimai neilgai ruošėsi religiniai kovai, nes Sigizmundo Vazos globojami, inkvizitoriai greitai atsidūrė ant jų namu slenksčio. Matydamas, kur krypsta dominikonu kalbos, Trakų chazanas, Isokas , Abraomo sūnus, nelaukdamas pakvietimo, nuėjo į vieną disputą, prioro paskelbta su tikslu sugriauti tautos tikėjimą, kaip bandymą pavergti jo dvasią jį karingajai Romos bažnyčiai. Neišgąsdino senolio gandai apie religinio disputo aukas, besiilsinčias kapinėse, nei aimanos, tikėjimo gynėjų aidinčios iš kalėjimo požemių.
Drąsiais peržengė jis vienuolyno vartus ir suniekino dominikonų išpažįstamas religinės dogmas.
Kaip perkūnas iš giedro dangaus, apstulbino vienuolius patirtas smūgis, apversdamas jų religinės dogmas, kad Biblija krikščionybės pagrindas, apie dievišką Kristaus kilmę, išsklaidė mitą apie pasaulio gelbėtoją. Išgirdęs jo žodžius, prioras susigriebė už galvos ir liepė atidaryti vienuolyno vartus ir paleisti senolį, kad jo “erezija“ neužkrėstu brolių- vienuolių.
Kaip stebuklą priėmė karaimai chazano sugrįžimą iš vienuolyno.
1593 metais, kaip šios diskusijos pasėkoje atsirado veikalas „Religijos įtvirtinimas“, pabaigtas jau po didžiojo gynėjo mirties, jo mokinio Malinovskio. Veikalas šis, išverstas į lotynų, ispanų, anglų, buvo kelis kartus išleistas užsienyje.
Karalius Sigizmudas Vaza, sunerimęs dominikonų sutriuškinimų, 1617 metais įkūrė Trakuose dar vieną vienuolyną ir nauja vienuolių – bernardinų banga užplūdo buvusia Lietuvos sostinė.
Visą XVIII amžių karaimų mokslininko knygą jaudino Europos rašytojus, o prancūzų filosofas Volteras, remdamasis jos išvadomis, išjuokė katalikų bažnyčios prietarus. Atgijo dvasia nekrikščioniškos tautos, žavėdamos naujo gynėjo išvadomis, bandydamos pritaikyti jo teiginius savo religijos sutvirtinimui.
Isokas iš Traku suteikė galimybė daugeliui mokslininku, tęsti polemika ginant savo tautos išskirtinumą. Mokslininkai šie pasiekė tokios šlovės, kad vienas iš jų, Trakų chazanas Salomonas ( 1630-1715) buvo pakviestas švedu karaliaus Karlo XI skaityti paskaitas apie karaimų religija Upsalos universitete.
Žymus mokslininkai neapsiribojo tik dvasios gydymu, gydė jie ir tautos kūną. Vienas iš žymių žmonių Ezra ben Nisanas, baigęs religijos mokslus, studijavo mediciną, dėka ypatingų sugebėjimų garsas apie jį pasklido toli už gimtojo miesto ribų. Atsitiko taip, kad mažamete karaliaus Jano-Kazimiero (1648-1668) duktė, Anna-Teresė , sunkiai susirgo. Kai geriausi karalystės gydytojai prarado viltį ją išgydyti prie jos patalo pakvietė Ezra ben Nisaną. Perskaitė Ezra didžiojo pranašo žodžius“ Dieve, meldžiu Tave, pagydyk ją“. Išgirdo viešpats karštą jo maldą, dideliam aplinkinių džiaugsmui princesė greitai pasveiko. Kaip iš gausybės rago pasipylė karaliaus malonės Ezrai, gavo jis karaliaus gydytojo titulą, karaliaus patarėjo vardą, padovanojo jam puikų namą su didžiuliu sodų Trakuose ant Galvės ežero kranto, o Trakų apylinkėse Varnikėliuose, Varnikuose, Erancove ir Bukliuose sodybas. Tačiau neišpaikino dievobaimingo vyro tos gausios dovanos, gausiai teikė jis pagalbą karo metu 1655 metais, rodydamas pavyzdį ir garbindamas Viešpatį.
Įdiegė dukroms meilę artimam savo, neleisdamas turtui apsukti joms galvą, liepdamas rinkti vargšams aukas tarp prasigyvenusiu miestiečių. Iki šiol pamena Trakuose, kaip pagyvenęs gydytojas ir žiemą ir vasarą auštant vaikščiojo sodo takeliais kalbėdamas “ Eiki malka kapat“- kai kvietimas dienos darbams. Mirė dievobaimingas vyras 1666 metais palikes dvi dukras. Užrašas ant jo paminklo sako “ Tai paminklas ant kapo amžinai atminti Ezra ben Nisana, karaliaus Kazimiero patarėjo“.
Po jo mirties praėjo dvylika metu. Žmonės pradėjo užmiršti religinių nesutarimų siaubą, ramiai dirbo savo laukus, turėdami viltį daugiau niekada nematyti inkvizitorių, pabėgusių nuo caro Aleksejaus Michailovičiaus kariuomenės.
Bet neišsipildė jų viltis ramiam gyvenimui. Giliai užslėpę nuoskaudą dėl patirto pralaimėjimo 1678 metais, globojami Trakų vaivados kunigaikščio Oginskio, dominikonai vėl pasirodė senojoje Vytauto sostinėje. Jausdami, kaip ir mūsų protėviai, panieką dominikonams, lietuvių šliachta, neįleido vienuolių į pilį padovanota jiems, Zigmunto III, vėl užvirė arši kova, kuri tęsęsi aštuoniasdešimt metu. Praradęs bet kokia viltį išspręsti šį klausymą, kunigaikštis Mykolas Oginskis padovanojo vienuoliams žemės sklypą ir pastatė jiems medinį vienuolyną. Vėl atnaujino atvykėliai savo priešišką veiklą, įkūrė slaptą „Švento Dominiko atgailos“ broliją, kurios nariai slėpdami tikrąjį tikslą įsitrynė į patiklių miesto gyventojų pasitikėjimą.
Greitai bėgo laikas, Ezros dukteris seno, taip ir nesurasdamos sau lygių vyrų, tarp sugrįžusiu iš karo lauku drąsių karaimų būrių. Brolijos nariai, buvę tėvo draugai, pataikavo vienišoms seserims, paniekinamai atsiliepdami apie kiekvieną vyrą bandanti siekti jų rankos. Apsimesdami geradariais išvystė panieką dvasiniam jų protėvių palikimui ir savo tautai. Kai intrigų pagalba, seseris buvo atskirtos nuo artimųjų, jos atsisakė savo Viešpats, metė prakeiksmą savo tautai, atsisakė savo protėvių tikėjimo. Prioras šventė pergalę, palaiminės išdavikes naujam gyvenimui, už nuodėmes liepė joms prižiūrėti vienuolyno kiaules.
Giliai pasipiktino karaimai didžiojo vyro dukrų išdavyste, puolė jie prie vienuolyno sienų. Grėsmingai aidėjo jų balsai aikštėje, kai staiga pasigirdo vyriausiojo dvasininko balsas:-
„ Pasitraukit nuo nelaimėlių namų, nelieskit nieko, kas joms priklauso, kad nežūti jums jų nuo nuodėmių. Nebijokit jų prakeiksmų, nes laiminantis jus palaimintas bus, o prakeikiantis jus pats prakeiktas bus“. Greitai šventovėje buvo uždegtos dvi juodos žvakės, nuskambėjo anafema virš jų vardu ir garsiai žmonės pakartojo –Amen. Kai sulaužytos į septynias dalis žvakės buvo išmestos per slenkstį, pasigirdo balsas “ Te būna tai prakeiksmo tarpininkais“. Dar ilgai minia, sujaudinta tuo ką matė, nesiskirstė ir tik prieblanda išgynė ją namo.
Sužinoję, kas įvyko dominikonai nuskubėjo pas seseris ir pradėjo įkalbinėti jas, palikus gimtus namus, pasislėpti vienuolyne. Tuo metu į langą paleistas akmuo, jas taip įbaugino, kad vienuoliai
patyliukais, ežero pakratė parsivedė seseris į Gedimino bokštą, tikėdamiesi, kad ten suras jos ramybę. Vakarėjant papūtė stiprus vėjas, pilka migla užtraukė dangų, saulė netekusi auksinių spindulių kruvinu kamuoliu nusileido horizonte. Viskas paskendo tamsoje, užgeso vienišos šviesos ir miestas užmigo sunkiu miegu. Tik šunis staugdami lakstė gatvėmis ieškodami prieglobsčio, jausdami artėjančia bėdą. Naktį girdėjosi požeminis gaudesys , griaudėjo, bet nei vienas lašelis nenukrito ant žemės.
Su pirmais saules spinduliais vienuolyno klapčiukas nuėjo prie Gedimino bokšto, bet jo vietoje pamatė… didėlį kalną su stačių skardžiu. Jaunasis dominikonas, garsiai surikęs puolė bėgti “Greičiau, greičiau, mergelės, mūsų geradarės užpiltos žeme“- pasigirdo tamsiuose vienuolyno koridoriuose.
Išgirdę tokia baisią žinią, vienuoliai katrų su prioru puolė ant ežero kranto ir bandė atkasti prakeiktas mergeles. Praėjo visa diena , tačiau nematydami jokio savo darbo rezultato, vienuoliai sunkiai vilkdami kojas išsiskirstė po savo celes. Kitą rytą, atėję prie kalno rado jį vėl užpilta lig tai vakar nebuvo prie jo prisilietusi žmogaus ranka. Taip tesėsi septynias dienas- vienuoliai kasė ,
o ryte rasdavo kalną užpilta. Galu gale supratę savo darbo beviltiškumą , vienuoliai metė kastuvus ir nutraukė darbą.
O kai tik naktį vienuolyne užgeso paskutinė žvakė, priorui pasirodė paslaptingas vaiduoklis. „Ne išlaisvino, o dar giliau užkasė mus jūsų kastuvai. Taip, kad pasimelskit iki aušros virš mūsų kapo. Paskubėkit, nes greitai ateis lemtinga valanda …“ Bet bailus prioras tik giliau įsirausė į patalus. Trys kartus pasirodė vaiduoklis prioro celėje, bet jis liko kurčias jo maldoms. Ir tik kai jis grėsmingai priartėjo prie jo guolio, inkvizitorius pašoko iš lovos ir sukvietė visą vienuolyną. Dvylika dominikonu nuslinko iki kapo, apšviesdami sau kelią fakelais, ir tik ant ežero kranto susigriebė, kad nepaėmė žnyplių žvalių karpymui. Puolė atgal, bet tuo momentu pasigirdo gaidžio giedojimas, su jo paskutiniais garsais pasigirdo baisus triukšmas iš po žemės. Susvyravo
Dominikonų kalnas ir nusėdo ant savo pagrindo. Įsiviešpatavo tyla , papūtė vejas ir išaušo rytas.
Praėjo daug metų. Šie įvykiai ir vardai išsitrynė iš tautos atminties. Ezra namas sugriuvo, jo rusis
buvo užverstas raudonomis plytomis ir užžėlė žole. Dominikonų kalnas užaugo dygias krūmais, tik naktimis du šešėliai klaidžiojo virs užpilto Gedimino bokšto.
Vieną diena mokiniai iš religinės mokyklos aukštai mėtydami kepures išdykavo netoliese. Staiga, kažkieno aukštai mesta kepurė, sušmėžavo ir prasmego po žeme. Nustoja žaisti, vaikai užšoko ant kalno atbrailos ir pamatė tarp krūmų žiojėjančią skylę. Atvilko iš kažkur virvę ir nesusimastydami nuleido ten tą vaiką, kurio kepurė įkrito į skylę. Vos tik jis pasiekė dugną, pamatė požemyje degantį kaitrų žydinį. Vieno ilgo stalo gale sėdėjo dvi niūrios povyzos, apsitaisiusios auksiniais rūbais. Ant akmeninio grindinio prie kiekvienos iš jų sėdėjo po šešis juodus, gauruotus šunis, o kampuose braidė katės. Vaikas, siaubo pagautas sugriebė savo kepurę,
šunys staugdami puolė prie jo. Mergelės atsipeikėjo, pašaukė šunys ir kaip šešėliai priėjo prie berniuko. „ Nebijok mūsų, mes nematėm žmonių jau daug metų, Sakyk greičiau ar ne tu mūsų išvaduotojas“. Bet kai sužinojo jo atėjimo priežastį, nusiminė ” Nėra mums atleidimo iki šiol“.
Pastovėjusios, seseris priėjo prie žydinio, pasėmė žarijų ir pripylė jam pilną kepurę „ Atiduok tai savo vargšams tėvams. Niekam nepasakok apie mus ir čia daugiau neateik“. Berniukas nepatikliai ištiesė ranką, bet pastebėjęs, kad žarijos nedegina, greitai užkišo kepurę užantin, timptelėjo virvę, kad draugai ištrauktų jį į viršų. Atsiduriąs viršuje, sukandęs dantis, nuskubėjo namo. Vargšės šeimos nuostabai nebuvo galo: kepurė buvo pilna aukso dukatų. Motina, džiaugsmingai suplojusi rankomis iššoko į gatvę… ir vakare visas miestas žinojo apie auksą iš Dominikonų kalno gelmių. Norėdama praturtėti, viena kaimynė, saulei leidžiantis į požemį nuleido savo sūnų. Ilgai laukė sutarto ženklo, bet nesulaukusi su siaubu ištraukė uždusinta vaiką. Tą pačią naktį pralobusios šeimos auksas prasmego skradžiai žemė.
Užkariautojai iš Rytų užtvindė senąją Lietuvos sostinę. Kai miestas pavirto į ugnies jūrą, išmušė paskutinė prakeiktų mergelių prakeiksmo valanda.“Kelkis sesuo- pasigirdo vyresniosios balsas-
Atėjo galas mūsų kančioms, mes laisvos, nes žemėje pasikeitė septynios kartos“.
Vos pasiekė išėjimą, kaip siaučianti ugnis apėmė jų žilus plaukus ir aukso rūbus. Blaškėsi jos krante, kaip liepsnojantis fakelai, ir nerasdamos išeities, puolė nuo pilies sienos į ežerą. Tačiau aukso rūbai nugramzdino jas į dugną.
Praėjo karas, pabėgėliai grįžo namo. Vieną syki, varganas žvejys už prakiurusios valtelės, melduose, rado du stipriai susikabinusius kūnus. Pažino juose prakeiktas mergeles, nesusigundęs drabužiu auksu, užkasė jas saloje, kuria vėliau žmonės praminė „Kryžinė“. Nauja valdžia išvijo
dominikonus, nuėmė varpą nuo vienuolyno bokšto, o atimtas iš vienuolyno žemes išdalino buvusiems baudžiauninkams.
Užrašyta pasakojant A.Grigulevič, S.Novickiui.
1933.IV.14
Apsėdimas
Paniūrai stūksojo virš senosios kunigaikščių sostinės Trakų, kaip žmogaus kraujas, tamsiai raudonų plytų Dominikonu vienuolyno mūras. Žemi, geležiniais užraktai vartai, reti langai su tankiom grotom ir niūrius bokštai ant mūro sienos šiurpino miesto gyventojus. Skaisčios saulės spinduliai neprasimušdavo už mūro sienų, o giliose požemiuose, po žemais skliautais aidėjo gūdžios kaliniu dejonės.
Lig šešėliai slankiodavo nuniokotos sostinės gatvėmis inkvizicijos tarnai, šiurpindami įdėmiais žvilgsniais nesuspėjusi pasislėpti, retą praeivį. Daug graudžių ašarų buvo pralieta varganose lūšnose, dažni budeliams siunčiami prakeiksmai už bandymus prievarta uždrausti tikrąjį protėvių tikėjimą.
Bet tik tautos priešams galima buvo pasidūlyti už skatikus įsigyti savo dukrų ir žmonų ranku darbo dirbinius. Vargas bei nepakeliami mokesčiai vijo vargšus link niūriu sienų, apšlakstytu kankinių už tikėjimą krauju, ant kurių antkapių užrašas ” Te atkeršija Viešpats už kraują jo“ išliko iki šių dienu.
Tarp tu kurie siūlė vienuoliams savo šiurkščiu rankų darbo dirbinius buvo du broliai Charčenko, besiglaudžiantis varganoje lūšnoje prie vienuolyno sodo tvoros. Syki vienas iš jų
nunešęs į vienuolyną plono audinio rietimą, gavės užmokestį, stipriai užspaudęs sidabro skatiką saujoje žengę pro vienuolyno vartus. Kaip grabo lenta užsisklendę sunkus vartai ir sucypė užrūdyje užraktai. Vos žengęs kelis žingsnius, besileidžiančios saules spinduliuose, kažkas stipriai apglėbė jo kojas. Iš netikėtumo audėjas vos nesuklupo, bet atgavęs pusiausvirą pakele nuo žemės juoda dominikono gaubtą. Su keistu radinių rankoje nustebęs pakėlė galvą ir pamate tik niūrias vienuolyno sienas, kurios pradingo tamsoje. Akimirka padvejojęs, suglumintas Charčenko, užsikišo gaubta užantin ir ryžtinga paž