Ukmergė ar Vilkmergė?

Ukmergė ar Vilkmergė? Lietuvos vietų vardai — nelaimingiausias viso pasaulio „sutvėrimas”, sako velionis Kazimieras Būga. Taisė juos lenkų, taisė juos rusų ir vokiečių vyriausybės, šiandien tebetaiso ir mūsų pačių vyriausybė. Lenkui nepatiko mūsų Plokščiai, Naumiestis ir Virbalius, jis perdirbo juos į Blogoslawienstwo, Wladyslawow ir Wierzbolow. Rusas nepamėgęs mūsų Vaškų, Kvėdarnos, Deltuvos, Zarasų ir Mažeikių, ištaisė juos į Konstantinovo, Novoaleksandrovsk ir Muravjov. Vokiečiai Klaipėdą, Katyčius, ir Pakalnę, pavadino Memel, Coadjulhen, Niederung… Taip pat ir mūsų vyriausybė (ypač Žemės Reformos Valdyba) yra pa­dariusi kiek netikslumų šioje srityje. Šį kartą man rūpi pakalbėti apie Vilkmergę, savo gimtojo krašto miestą.

Šito apskrities miesto vardas raštuose ir šiaip žmonių kalboje yra labai nevienodai rašomas taria­mas: vieni rašo Ukmergė, Ūkmergė, Vilkamergė ir Vilkmergė, kiti taria net Jukmergė, Jokmergė, ir Aukmergė. Kuris gi čia pava­dinimas būtų tikresnis ir tinkamesnis vartoti?

Pradėsiu nuo Ukmergės. Ukmergė etimolo­giškai neišaiškinama, nes šaknies — uk — mūsų kalboje nėra. Aiškinimas, kad uk yra gilios senovės atbal­sis, kada lietuvių kalba buvo artimos giminės su sanskrito kalba, kurioje vilkas buvo ištariamas kaip vūk, ir senųjų indų kaip vrkas, yra mažos filologiškos vertės. Juk Ukmerge žmonės šį mie­stą pradėjo vadinti ne labai senai, o visuose seno­vės raštuose ir dokumentuose, kaip vėliau pamaty­sime, uk šaknies nėra, visur tik vilk.

Ūkmergės (ū ilgosios) kilmę kai kas aiškina „ūkio merga”, bet šis aiškinimas taip pat abejotinas. Padavimas sako, kad apie dabartinę Vilkmergę buvę daug vilkų, vilkas sudraskęs mergą ir todėl ši vieta gavusi Vilk (a) mergės vardą. Ar šis pada­vimas tikras, sunku ką nors tikra pasakyti.

Kiti pavadinimai, kaip Jokmergė, Jukinergė, yra tik iš kai kurių tarmių (Truskava, Pagiriai…).

Vilkmergės miestas yra labai senas. Kažin ko­kioje lenkiškoje enciklopedijoje, dabar jau nebepri­simenu, buvau radęs mažą žiupsnelj Vilkmergės mie­sto istorijos žinių, kur įsikūrimo metai minimi 1025. XIV amž. kronikos rodo, kad Vilkmergės būta jau pilies miesto. Čia Vilkmergės miesto istorijos nenagrinėsiu, tik paliesiu ją tiek, kiek šio miesto vardui aiškinti reikės. Dabar duosiu pluoštą žinių iš įvairių kronikų ir dokumentų.

Hermanui de Wartberge Chronicon Livoniae, 1333 m. mini ordeno žygį į Vilkmergę: „Anno 1333 idem magister fuit ante ViIkenberge„. Čia Vilkenberge yra germanizuota forma Vilk­mergės, nes ir Johann von Posilje 1384 ir 1391 metais Vilkmergę vadina Wilkinberg ir Wilkenberg. Toliau toje pačioje Livonijos kronikoje rašoma, kad 1365 m. rugsėjo mėn. 15 d. Kęstutis, Lietuvos kunigaikštis, atsisakęs nuo pagonų tikėjimo su 15 raitelių traukęs į Karaliaučiaus pilį ir apsi­krikštijęs gavo Henriko vardą. Vokiečiai daug jam dovanų davę, bet jis vėl atsisakęs nuo krikščionių tikėjimo, todėl ordeno kariuomenė ėjo paliai Vil­niaus ir Vilkmergės pilis (… castrum Vilnee et Vilkenberg…), visa naikino. Tuo pačiu metu Kernavos ir Maišiogalos (…castrum Kiernow et Meisegale…) pilis sudegino.

Vygando Marburgiečio kronikos priede „Die littauischen Wegeberichte”, Vilkmergės vardas visai aiškiai minimas. Karaliaučiaus archyve, drauge su visais kitais ordeno dokumentais, yra kalbamasai priedas. „Die littauischen Wegeberichte” buvo sudaryti vokiečių ordeno ir Švitrigaitos, kuris nuo 1401 iki 1404 m. buvo ordeno sąjungininkas prieš Vytautą. Vietų vardai buvo užrašomi vietos žmonių nurodymais. Todėl pravartu paminėti keletą iš­traukų. „…so czuet man noch .j. mile vort an dy Swintoppe (=Šventoj i upė) uff, do trifft man abir eynen vort, der ist ken dem landė Dewilto (=Dėltuva, 6 km. nuo Vilkmergės); wil man abir den vort nicht, so czut man abir an der Swintappe uft j. mile, do trifft man eynen vort ken Busekindorfe (=gal Buzai, 3 km. nuo Vilkmergės?); von dem vorte liet. Wilkemergt das hus uff dys siet der Swintoppe .j. vierteil wiges bert uff der Swintoppe„. Kitur pažymėtas žiemos kelias į Vilkmergę: „…von Gelwin (=Gelvonys) czu Sirputtindorfeuff der Swintoppe iji mile; von Lannen ist j. mile czu Wilkamergen czumhuse; von Wilkemerge czu Dewilto j. mile, von Dewilto czu Weppre (=Vepriai) j. mile…„

Dabar duosiu dar kalėtą ištraukų iš rusų ir lenkų dokumentų ir kronikų. Lietuvos metrikos I tome, tarp kitų įvairių dokumentų, yra žemės tvirtinimo dokumentas iš 1455 m. kovo mėn. 28 d. Čia Vilk­mergės vardas šiaip užrašytas: „U Vilkomiri Radivil sam svoeju dobroju voleju postupil svoji zemli pani Kezgajlovoj…” (54 psl). Kitur parašyta: „U Vilkomirskoj volosti.. U Vilkomiri…„

Italas Aleksandras Gwagninus (1538—1614), ku­ris lenkų kariuomenėje tarnaudamas aukštas vietas turėjo, didokus veikalus, ypač apie Lenkijos ir Lie­tuvos istoriją bei geografiją, parašė. Čia duosiu iš jo kronikos („Kronika ziemie Litewskiey, w Krokowie 1611.) porą ištraukų. 1391 m. kryžiuočiai karia­vo apie Vilnių su Lietuviais ir „wracaiąc šie Wilkomiry Nowogrod opanowali, lud na nich wysiekszy, oba zamki spalili” (35 psl.). Kiek toliau yra trumpas Vilkmergės aprašymas: „Wilkomir Miasteszko drewniane nad Swietą rzeke ležy, dwor waim iest sądowy kedy šie sądy szlacheskie odprawuią Zamek na gorze wyrokicy byl, ale go krzyžacy Pruscy, iakosmy piervey pisali, spalili: teras na tey gorze czlachta z dekretu sądowego siedze- nie, namioty tam rozbijaiąc, odpravuie„.

Dar viena ištrauka iš «Kronika Mscieia Stryikowskiego» II tomas, 1766 m. Warszawa. Stryikowski’s rašo, kad Dorsorungus Julianus, Palemono kil­mės, herbo Kitaurų, ėjęs su savo žmonėmis paliai Šventosios upę ir pastatęs pilis: vieną žemiau, kitą aukščiau, kurią „Wilkomirią nazwal, a zkądby to imię y nazwisko uroslo, niemasz pewney wiadomostei. Tenže Julianus Dorsprungus z Herbu Kitaurusa: niedaleko od Vilkomiriey Dziewoltow, iakoby rzekl, Bože przebyvanie, zoložyl, y pisal šie Dziewaltowskim Xiąžęciem, a panuiąc w Wilkomiriey, zgruntoval osady swoie až po Wilią Rzekę, y Dzwinne brzegi„. (85 psl).

Iš šių ištraukų matome, kad senovės raštuose Ukmergės niekur nesutinkame: vienur užrašyta (Dielittauischen Wegeberichte), kaip jau minėjau pačių vietos žmonių nurodymais, tikruoju senu vardu Wilkamerge arba Wilkemerge; kitur vokie­čių germanizuotas Vilkenberge, Wilkinberg; dar kitur rusų ar lenkų vadinamas Wilkomir, Wilkomierz, WiIkomiria… Bet visur lieka pirmoji šaknis vilk neliesta, tik antroji šaknis iškraipyta. Patys vilkmergiečiai visai nesenai pradė­jo vadinti šį miestų Ukmerge. Kiek man teko klausinėti aplinkinių valsčių žmones — visi sakė, kad seniau buvo tik Vilkmergė, o ne Ukmergė. Senų aplinkinių žmonių liudijimu Ukmergė atsirado prieš karą. Kai kurie žmonės (iš senųjų tarpo) pa­sakoja, kad lietuviai pabijojo rusiško Vilkomiro ir, norėdami atsikratyti rusų dvasių, pradėjo Vilkmer­gę vadinti Ukmerge. Nežinau kiek šis faktas tikras.

Be to, Terminologijos Komisija, kur dirbo žy­miausi mūsų kalbininkai, nustatė šios vietos senų vardų Vilk(a)mergę. Man rodos, kad mums nerei­kėtų baidytis žodžio vilk. Juk Didžiojoje Lietuvo­je (Be Prūsų ir Klaipėdos krašto) tokių sudurtinių vietovardžių, tik kaimų, vienk. ir dvarų, yra 89. štai keletas: Vilkabaliai, Vilkablauzdos, Vilkabrukiai, Vilkagiris, Vilkalnis, Vilkakiai, Vilkakumpis, Vilkaluokos, Vilkanairtai, Vilkaristis, Vilkaičiai, Vilkošnis, Vilkupis ir t. t.

Baigdamas šj straipsnį štai ką noriu pasakyti:

1. Miestų vardas geriausiai gali nustatyti tų apylinkių žmonės, kurie iš sena vadina kurią nors vietą senu vardu.
2. Vilkmergės aplinkiniai žmonės iš senovės vadina šią vietą senu vardu Vilkmerge, o ne naujadaru Ukmerge.
3. Tą patį liudija seni istorijos raštai, dokumen­tai, kronikos. Todėl nieko nelaukdami grąžinkime šiam senam Lietuvos miestui ir seną jo vardą Vilkmergę.

J. Puzinas „Iš mūsų savivaldybių istorijos. Ukmergė ar Vilkmergė?” // Savivaldybė 1928 m. Nr. 4., p. 10-13;