Vilkijos apylinkės archeologiniai paminklai — tai gyvas, nors ir stipriai primirštas, vietos atminties žemėlapis, kuriame susikerta Nemuno slėnio gamta, senųjų piliakalnių paslaptys ir žmonių perduodamos legendos. A. Makarevičiaus 1925 m. straipsnyje Vilkija atsiskleidžia kaip daugiasluoksnis kraštas: nuo senųjų kapinynų, kur iš žemės vis dar kyla kaulai, anglys ir puodų šukės, iki monetų lobių, žalvarinių papuošalų ir titnaginių skeveldrų, liudijančių tankų gyvenimą bei nuolatines kaitas. Autorius fiksuoja ir vietos pasakojimus — apie nugrimzdusius dvarus ir koplytėles, „degančius pinigus“, prancūzų karo pėdsakus, šventvietes bei dievų akmenis — taip atverdamas platų lauko archeologijos ir tautosakos dialogą.
Šio teksto kelrodžiais tampa Jaučakių, Ringuvos ir kiti piliakalniai, Valmantiškių, Rupumonių, Lauksvidų senkapiai, Riogliškių ir Altonos alkakalniai. Kiekviena vieta čia pristatoma ne tik kaip radinių sąvadas, bet ir kaip istorinių įvykių, kasdienybės bei tikėjimų sankirta. Makarevičius kruopščiai surenka žmonių liudijimus, muziejuose atsidūrusius radinius ir matomus kraštovaizdžio ženklus, todėl šis straipsnis tampa kvietimu pažvelgti į Vilkiją ne vien kaip į miestelį Nemuno krante, bet kaip į atminties lauką, kuriame kiekvienas akmuo, griovys ar kalnelis pasakoja savo dalį bendros mūsų istorijos.
Vilkijos apylinkių archeologiniai paminklai
Seniai pasakoja, kad šioje vietoje buvę dideli miškai, kuriuose buvę daugybė vilkų, iš ko gavo Vilkijos vardą. Gilioj senovėj pasakoja žmonės dabartinėj užnemunėj atsiradęs nuolatinis vagis, kurį gyventojai sugavę, perplukdę į kitą Nemuno kraštą, šis pasiekęs krantą, įlipęs į medį, bet rytojui susiradęs draugą ir vakare susikūręs ugni kitap negalėjo nuo vilkų atsiganti. Taip jie pasistatę trobą, ir atsiradusi tuo būdu Vilkija.
Lietuvos metrikoje yra minima, kad kryžiuočiai jau ją vadinę „Wilkenberg”, kurios pilis 1391 met. naujai atstatyta, kryžeiviams sunaikinus. Stanislovas Augustas 1792 m. davęs Vilkijai miesto teises. Daukantas irgi mini Vilkiją, kaip vieną iš žemaičių apskričių, turėjusią savo vėliavą ir karūžą. Laikui einant visa Vilkijos praeitis buvo užmiršta, nežinoma, tik randami praeities nykstantys paminklai sako buvus joje įvairių įvykių.
Vilkija (Kauno apskr.) Vilkijos senkapis. Dešiniajame Nemuno krante, į rytus nuo Vilkijos, yra neatmenamos kapinės. Žmonės aiškina, kad čionai senovėje tikrai buvę kapinės (kuriose buvusi dar ir koplytėlė); tat parodo čia randami daiktai; žalvariniai kryželiai, sagos ir šiaip pagražinimai. Anksčiau vienoje vietoje rasta geležinių išdirbinių, panašių į kryžių. Kaulų ir dabar dar randama, pirma, sako, buvę begalės. Giliau pakasus, randama anglių. Vienoje vietoje teko rasti pinigėlių (vienoj pusėj vytis 166? m. — Joan III…). Taip pat randama senų puodų šukių. Šis senkapis Vilkijos miesto nuosavybė.
Toliau nuo šių kapinių pil. Rakausko darže kasant rūsį rasta žmonių kaulų ir kažkokių geležinių šarvų; – giliau yra skaldytu akmenu ir aptašytų anglių. Šių dalykų yra tik pirmajame smėlio sluoksny (juodžemy).
Aukščiau šio piliečio, daržo, ant paties Nemuno kranto viršaus pasakoja buvęs apaugęs visas krantas ąžuolynais bei pušynu. Tenai buvusi kažkokia koplytėlė, nes vietiniai pasakoja, jog dar prieš karą kažkoks rusų valdininkas, žemėlapyje radęs, jog prieš 200 metų stovėjusi minėta koplytėlė, Vilkijos miesto nuosavybė.
Toliau į rytus už žydų kapinyno, ties upeliu, bėgančiu į Nemuną, yra didelis nugriuvęs krantas (pirm matyt būta gražaus kalnelio), kuriame išslenka daugybė kaulų, o kai kur pasirodo ir karstų žymių. Prie to visko rasta daugybė pinigėlių medalikų, ginklų ir t.t. Tam pačiam griovyje, matyti anglų ir puodų šukių, per metrą gylio ar mažiau. Šalia suaugusių kaulų matyt ir jaunų vaikų. Žmonės pasakoja, kad čia buvusios kokios kapinės. Paskiau buvusios toje vietoje kazokų kautynės su prancūzais. Žuvę čionai buvę palaidoti. Per lenkmeti, sako, vieną ponaitį iš kažkokio dvaro ir dar kelius maištininkus sušaudytus palaidojo. Ši vieta dabar apleista ir dalimis kartas nuo karto griūva. Vilk. miesto nuosav.
„Kartuvių kalnas”. Dešiniajame Nemuno krante į vakarus nuo Vilkijos, aukščiau miestelio yra ,,Kartuvių kalnas”. Jis dabar vietomis apauges alksniais. Jame yra aikštelė, kurioje rasta daug titnaginių skeveldru ir puodų šukių.
Toje vietoje nuo paviršiaus žemės, apie metrą gylio žemėje yra ąžuolinių anglių.
Pirma žmonės rasdavo pinigų, žmonių kaulų ir žalvarinių sagų. Pasakojama, kad čia kadaise kardavo prancūzus ir šiaip nusikaltėlius, „paliokus”. Artimi gyventojai pasakoja, jog čia dažnai vaidindavęsi. Kada dar buvo medžiai didesni, tai atrasdavo ant šakų kariamų pančių.
Vilkijoje, aukštutiniam miesto tarpe, dabartinio valsčiaus ir kapinių, prie pil. Mato Girdausko, pasaloja, bu- vęs ežeras, kurio dabar jokio pėdsako nematyti. Ant kranto minimo ežero sto- vėjusi karčiama, praminta,Varlyne”, Tame ežere prancūzai páskandine 7 statines aukso. Prieš karą kažkada buvo atvažiavę prancūzai ir ieškoję minėto aukso, bet kadangi ežero žymės nė neberado, tad ir grįžo be aukso. Šis pradingęs ežeras buvo kadaise išsiveržęs iš žemės gilumos vandenim, bet žmonės išsigandę užvertė.
Ties pil. Kersnauskiene ir pil Fridlandu, prie dab. lentpjūvės Nemuno pakrašty, ledams išgriovus krantą, rasta žalvarinis apyrankis ir apykakle (1922 m.).
Vilkijoje, Nemuno pakrašty, netoli nuo senkapio rastas senovės žalvarinis žiedas. Šiaip Nemuno pakrašty, visu miestelio ruožu, rasta daugybės senų pinigėlių.
Vilkijoje (Vytauto g-vė). pil. Amanaičio darže, kasant namo pamatus apie 1 mtr. gylio rasta apie 200 egz. pinigėliu, Rygos miesto (1), Vienoje pu sėje pinigėlio „Cive Rige, Mon Nova, kitoj pusėj „,Gust Mol Mg.” Viduje sudėtinis herbas (2) pin. vienoje pusėje Solid. V. S. Livonia vidury herbas, panašus į liūtą, kitoj pusėj: Carol. Vsd. G. k. b. Rex. s.-herbas, raidės „C R”. (Iš jų esama įv. rūšių, kai kurių Jono III. 1658 m., visi plonai iškalti.), Kasant dabartinės Vilkijos bažnyčiai pamatus, rasta daug žmonių kaulų. Taip pat rastas sidabrinis pinigas sulig rusų rublių didumo. Vienoje pusėje: Mon. Nova A. K. G. — R. E. G. Polon 1671 m. lenkų ir lietuvių herbai, kitoj: JOAN III. D. G. REX PUL M; D 1: Vidury karaliaus galva.
Jaučakiai (Vilk. vals.). Važiuojant keliu iš Vilkijos, į jaučakius, netoli jų iš dešinės pusės yra mažas, anot žmonių „Ežerėlis”, pil, Vaidotienės lauke. Pasakojama, kad seniau šis ežerėlis buvęs gana didelis, užimdavęs pil. Jachimavičiaus ir B. Dubinskio žemes. Jam esant vakare išeidavęs ant paviršiaus būrys baltai pasipuošusių palaidais plaukais, gražių mergaičių, kurios ilgai dainuodavusios. Tame „Ežerėly” buvęs užkeiktas nugramzditas dvaras su jo turtu. Jam mažėjant, toliau šios merginos nepasirodydavo. Be to, iš to ežero naktimis išeidavo baltas žirgas ir vaikštinėdavo po laukus. Pasakojama, jog likusiame ežerėlyje yra bedugnė.
Už Vilkijos į rytus antrajam upelio krante už žydų kapinių, priešais ūkininką Nekrašiu, pasakoja, esanti užkeikta skrynią auksinių pinigų. Vienam žmogui prisisapnave, kad jis Velykų rytą nueitų su dukterim (vienturte); ją palikęs, galėsias tuos pinigus paimti. Jam nuėjus, tuoj išgirdęs tos skrynios dundėjimą, veržiantį lauk į paviršių. Bet tuo kartu bažnyčioj suskambinę varpu ir duktė tėvui liepusi eiti į bažnyčią. Ši skrynia sušukusi „Vėl tiek gulėsiu kiek gulėjau prieš tai“ Ir nugrimzdusi.
Vilkijos piliakalnis. (Vilkijos) valsč., Jaučakių sodž.). Į žiemos rytus, 1 klm. nuo Vilkijos, ties Jaučakių sodž. dešiniajame Nemuno krante (apie 300 m. nuo jo) yra minėtas piliakalnis. Piliakalnis supiltas natūraliame krante, tarpe dviejų susibėgusių upėlių, kur vasaros rytų šone baigiasi lyguma. Savo padėtimi pailgumu tarp vasaros, rytų ir žiemos vakarų. Pietų piliakalnio šonas žemesnis ir lėniau nusileidžia, nekaip siauras apgriuvęs šonas. Pats piliakalnis vietomis rečiau ar tankiau apžėlęs krūmais ir medeliais. Viršuje netoli nuo vieno ir kito galo yra dvi duobės. Baigiantis natūraliam krantui, į žiemos vakarus, prasideda pylimai. Žemės rūšis molis ir juodžemis. Jų aukštumos 7-1 metr., plotis 3-0,5, ilgumo 100-25 met.
Visas piliakalnis supiltas iš juodžemio ir molio. Šonuose tik vietomis matyt smėlio, o visur molis. Kai kuriu gyventojų minima, kad buvę matyti plytų griuvėsiai. Piliakalnio aukštuma ne didesnė, nei kiti griovio krantai. Toliau nuo piliakalnio žemės rūšis juodžemis ir smėlys. Viršuje vienoje vietoje po vėlena buvo matyt žmogaus kaulų. Grioviuose, nuo pietų ir vakarų pusės yra daugybė didelių akmenu. Piliakalnis viršuje 64 metr ilgumo; platumo 24 metr.; iš galu aukščio nuo natūralio paviršiaus 9,5 metr. Prie pamatų ilgis 90 metr. Plotis iš vasaros rytų 48 metr, žiemos vakarų 30 metr. Kasinėjimu nebuvo. Yra ir žmonių padavimu bei pasakojimų: 1) Seniau viena piliakalnio duobių buvusi kiaura — metant akmenį girdėjęsi skambinant, o dugno jokiu būdu pasiekti nebuvę galima. 2) Šį piliakalnį kepurėmis supylę švedai savo buvimui priminti. 3) Kitą kartą čion buvęs kažkoks dvaras, bet kažkas ji prakeikdinęs, ir dvaras nugrimzdęs į bedugnes. Dažnai vakarais iš šio dvaro išeidavo raudona mergina, kuri nusileisdavo žemyn į griovį ir atsisėsdavo ant vieno iš daugybės akmenų, kurią daug kas matę. 4) Kažkada vienam prisisapnavę, kad jis šv. Jono naktį ateitų. 12 v. nakt., ir, numetęs ražančių bėgtų neatsisukęs į Nemuną, tuomet iškilsiąs nugrimzdęs dvaras, bet jeigu nesuspėsiąs pats nugrimsiąs į gelmes. Dabar vėl kam nors prisisapnuosiąs po tiek pat metų, kiek prieš tai buvo nugrimzdęs dvaras. 5) Kartais jame girdėdavo griežimą, dundėjimą ir šiaip apsupančiuose ji grioviuose matydavęsi „negerųjų dvasių“, kurios žvangėdavusios grandiniais ir švilpaudavusios. Kai kurie matydavę „vokietuku“, dabojančių pinigus, kurenančios ugnies pavidalu. Vakare ir naktimis vietiniai žmonės bijosi pro jį eiti, nes ten vaidenasis. 6) Kažkada tame piliakalny iš vasaros vakarų žemai į ji buves urvas. Piliakalnį ir pati Vilkijos miestelį mini Lietuvos metrikai: „Vilkija arba Vilkai, apskritai miestas yra tarpe dubysos ir Nevėžio įtakos. Čia XIV amž. būta lietuvių pilies, kurią 1388 met. kryžeiviai buvo apgulę, bet įgulos sargyba sudeginusi pilies sienas, o pati į mišķus pasišalinusi, 1391 met. naujai atstatytą žemaičiai atidavė Vyrautui, kurs tuomet ėjo kryž. didž. magistro lydimas Lietuvos užkariauti. Vokiečių kronikose Vilkija vadinama: ,,Wilkenberg”. Vietos bažnyčią įsteigė Zigmantas 1606 met. Vilkija Stanislovo Augusto gadynėje 1792 m. buvo gavusi miesto teises. Minimas piliakalnis priklauso pil. Jachimavičiui (Jaučakių sodž.).
Svirnakalnis. Nemuno linkui nuo piliakalnio yra kalnelis apvalia viršūne Svirnakalnis. Pasakoja, kad Svirnakalny kadaise stovėjęs dvaro svirnas, nuo kurio ir kalnas gavęs tokį vardą. Dar pasakoja, kad šalia jo ant bėgančio upelio buvę trys malūnai vienas – kur piliakalnio pylimas ir trečias ties Svirnakalniu, kuriame buvęs malūno svirnas. Ant Svirnakalnio dažnai vaidindavęsi, matydavosi įvarių baisenybių; be to, matė daug kartų degant pinigus. Nuosavybė P. Šatinskienės. Jaučakių kaim…
Jaučaikiuose arti piliakalnio buvo rasti šie dalykai: a) perkūno kirvelio dalis, b) balto putnago kaltelis, c) Pinigai: 1) vienoj pusėj: Frid. Wilh. D.G.M. B.S.R.J. ARC… FLBC, kitoj: SUPREMUS. DUX, N. Y. PRUSSIA 1685-aras. 2) vienoj pusėj: ETFR… vidur. sėdi noteriškė, ant rankos jai tupi paukštis S. C. – kitoj STJNAP… ÌVĂ, FAV IVA. moteriškės galva, 3)…. vienoj pusėj neaišku, kitoj pusėj neaiškus parašas ir ornamentiškas kryžius, 4) vienoj pusėj ……. TIVM.: SERVĀ. TA……. POT- JOKO, EMETAL JOEST viduryje raidės. kitoj… NOV. ARG. POL 1665 XXX GRO. POL lenkų ir lietuvių herbas ir dar keletas panašių. Be to, Jaučakiuose buvo rasta ir daugiau akmeninių kirvelių.
Jaučakių kapinaitės. Važiuojant į Kauną, dešinėje pusėje, yra be kryžių ir kitų paviršutinių žymių, kapinaitės. Kaipo smiltynas, kasant rūsius, matyti ir iškasama daug žmonių kaulų. Viet. gyv. pasakoja, kad labai senai jose laidoję. Bendra Jaučakių gyv. nuosavybė. Netoli nuo šių kapinių buvo rastas kažkada puodas pinigų.
Už Vilkijos kaimo į vasaros rytus, viensėdyje, už kokio 1,5 km., Martyno Koletkos žemėje, yra apvalios formos kalnelis, vad.: „Kalvos kalnu”, kurio viršuje pasakoja, buvusi skylė, metant akmenį, ilgai girdėdavosi ji krintant. Dabar paviršius apartas, dalis nukasta (žemės rūšis molis, smėlys ir žvyras) ir iškasinėtas rūsiais, kur nieko rasti neteko, be kelių vietų anglių. Priskaityti prie istoriškos vietos – abejotina.
Vilkijoje, prie bažnyčios, yra labai senos žydų kapinės, kurios nevartojamos jau apie 105 m., nes nuo to laiko įtaisytos naujos. Žymės likę tik keli žemėje akmenys. Ar nebus tik nuo to laiko kaip jie čia apsigyvenę.
Ringuvos piliakalnis (Vilk. valsčius). Vadinamajame viensėdyje, už Vilkijos į vakarus, gražioj padėty yra supiltas apvalios formos kalnas. Minimas piliakalnis iš vakarų ir rytų yra apsuptas upeliais. Didesnė jo dalis yra apaugusi medžiais ir krūmais. Vakarų pusėje einąs ties juo kelias apgriovė jo dalis. Savo padėtim augščiausiai viršaus plotas siekia 2,80 metr. aukštumo nuo Nemuno pusės, kur stačiau, nusileidžia 3,50 metr. ir plotis prie pamatų 12 metr. Jokių padavimų apie minimą piliakalnį neteko rasti. Valdžios nuosavybė…
Valmantiškių senkapis (Vilk. valsč.). Žiemos vakaruose. Nemuno link nuo sodžiaus pil. Ambraziūno lauke yra kalnelis (dabar išartas) vadin: „Kapinėliai”. Ardami minėtas „Kapinėles” rasdavo žmonių kaulų ir šiaip laidojimo žymių nuo neatmenamo laiko, kame rastas vienas akmens kirvelis. Taipogi Valmantiškių dirvose buvo rasta pinigų su vytimis.
Dūdai (Vilk, vals.). F. Stanevičiaus žemėje, į pietus nuo gyvenamos trobos (prieš karą) kasant rūsį apie 1% metr. gilumo, rado žmogaus griaučius ir senovišką kardą, bet minimo piliečio daiktai buvo vėl užkasti.
Lauksvidų senkapis (Vilk. valšč.). Piliečio Rimkaus Juozo 1911 met. kasant namo pamatui griovį, buvo aptikta, senovės laidojamoji vieta. Prie griaučių rasta daugybė geležinių kirvių, – kardų, šalmų ir įvairių žalvarinių pagražinimų ir kt. apyranklų, kaklo papuošimų ir t. t. iš XV-XVI amž. Atvažiavus T. Daugirdui, buvo padarytas kasinėjimas, kame iškasta daugybė archeloginių brangenybių. Kai kurios iš jų dabar yra Kauno miesto muziejuje. Kasinėjimai buvo neplatūs, tad manoma dar galima rasti naujų iškasenų. Vietiniai gyventojai pirmiau rasdavę nemažą pinigų lobio. Iš jų buvo kaip pasakoja su vytimi. Kartą radę odinių su aukso antspaudais.
Stanislavo palivarkas (Vill valsč.). Dešiniajame Nemuno krante priešais Žem. Panemunę, už Naudupio upelio, nuo Vilkijos. Stanislavos foliv. rėže, kasant keliui griovius, nuo miško pusės, rastas geležinis senoviškas durtuvas ir pinigas kurio vienoj pusėj pažymėta Soli Mag. Doc Lit. 1666 – kitoj pusėj Cas Rex Joan III.
Ručkonių senkapis (?) (Vilkjos valsč.). Į žiemos vakarus nuo sodž. Ručkonių, be pirma laidojamų kapinių, randasi kitos neatmenamos ir senos, apaugusios krūmais ir trimis didelimis pušimis; be jokių laidojimo žymių. Žemės rūšis molis. Šalia šių kapinių rastas pinigų lobis,
Gailiūnai k. (Vilk. valsč.). Į vakarus nuo Gailiūnų sodž. per upeli matyti pilkas pylimas (apie 27 mert. ilgio ir 3 metr. pločio iš molio su juodžemiu). Sondonavičiaus Kazio lauke rasta pinigų su vytim. Už sodžiaus į vasaros rytus, kasdami rūsius žmonės aptinka kaulų.
Vištpilis (Vilk. valsč. Antalkių sodž.). Antalkių lauke, Juozo ir Jokime Zumaru nuosavybėj, ties upeliu yra kalvelė, vadin: „Vištpilis”. Mat, anot viet. senų žmonių, čia senovės laikais buvęs lietuvių ir kryžiuočių karas. Dalis lietuvių kariuomenės pabūgusi, pasitraukė ant šios minėtos kalvėlės, manė patogiau būsią kauties. Likusiai kariuomenei pasisekė sumušti kryžiuočiai, o pabėgusius draugus praminė „vištomis”, o tą jų kalvele: „Vištpiliu”. Kasant šią kalvelę, rasta žemėje supuvusių pakulų ir parako.
Dulkių, senkapis (Vilk. valšč.). Dėšinėj kėlio pusėj nuo Vilkijos į Kauną, baigiantis Dulkių sodžiuj, tuoj randasi kalnelis vardu „Kapu kalnas“, kurio didesnė viršutinė dalis nukasta žvyrui (randasi ir molio) ir išrausinėtos rūsiais. Nesenai dar buvęs vienas kryžius. Bekasinėdami viet, gyv. rasdavo daugybe kaulų. Kitame sodžiuje teko girdėti, jog jame kažkada rado degtinės butelį, šalia lavono. Vietiniai pasakoja, jog šios kapinės esančios nuo labai senų laikų. Dabartiniu laiku minėtas senkapis yra bendra kaimo nuosavybė.
Rupumionių senkapis. (Vilk. valsč.). Nuo Vilkijos į Kauną, kairėje kelio pusėje, ūkin. Žemaičio žemėje, ant kalnelio, randasi nežinomas senkapis. Ardami randa kaulų. (Vieno lavono ranku kauluose buvo rasti du žalvariniai apyrankiai). Iš vietinių nemenama, kada čia buvo laidojama. Atskirai buvo rasta pinigų, kurių viename buvo pažymėti herbas, vytis ir 1755 m. Be to, daug kartų šiame senkapyje mate vietiniai žmonės ugnį — degančius pinigus. Žemė juodžemis, vietomis ir žvyras.
Aušrutas (Girninkų sodž. Vilk. valsč.). Karalgiriu krūmuose į šiaurę už Girnikų sodžiaus (Vokiečių žemėlapy „Paviatova Puščia”) netoli Strabo upelio, kuone lygiagreta su Rukiškių sodžium, yra kalnelis, vadinamas „Aušrutas”. Pasakoja, kad ant jo buvusi kažkokia koplytėlė, kuri dabar nugrimzdusi, ir tik likęs akmuo su parašu, kurio vizgi neteko rasti. Toj vietoj, kur koplytėlė nugrimzdusi buvusi ilgą laiką kiaurymė. Valdžios nuosavybė.
Toliau, kuo ne tiesiai į žiemos rytus yra aikštė ir du nežymūs kauburiai kurie vadinami: „Stanaviskas“. Ten, sako, senovėj buvęs miestas, kuris yra nugrimzdęs.
Išdagas. Toliau į pietus arčiau prie Girnikų kaimo, baigiantis krūmams, yra vieta, vad: „Išdagas”. Čia pasakoja, kad seniau čia buvus bažnyčia, kuri irgi nugrimzdusi. Vieną sekmadienį ji iškilusi, ir į ją priėję daugybės žmonių, bet pavakare, kada išėję žmonės ji vėl nugrimzdusi. Girnikų gyventojai pasakoja, jog dažnai, ypatingai žiemos rytą, tiesiai ant Karalgirių krūmų, daug kartų matę rūkstančius kažkokius senovės miestų šešėlius.
Užbalių „Piliakalnis“ (Čekiškės valsč.). Važiuojant vieškeliu iš Vilkijos į Čekiškę, dešiniajame šone, tarp pelkėtų pievų ir dirvų, yra pailgos formos kalnelis, vad.: „Piliakalnis“, dabar jau nustojo pirmykščio savo pavidalo, nes didelė jo dalis yra nukasta (žvyrui). Jis turi apie 90 metr, ilgio ir 60 metr. pločio. Jo sastatas daugiausiai žvyras ir vietomis molis. Aplink jį didžiai pelkėta lyguma, kuri senovėj pasižymėjo ir didelėmis neišbrendamomis pelkėmis. Kaip tik netoliese yra sodžiai, vad.: „Užbaliai“ ir „Pabaliai”. Vietiniai tvirtiną tą kalnelį buvus daug didesnį ir tųrėjus tinkamą formą. Anot vietos gyventojų, kadaise eidami ji supylę švedai, kiti pasakoja, kad tai likęs nuo tvano. Kasdami smėlį, rasdavo daugybę kaulų; dabar jų yra mažiau. NetoIi jo buvo rasta varinių pinigėlių su vytimis.
Užbaliuose rastas akmeninis kirvukas, pusiau nušlifuotas
Daučioniuose (Seredžiaus valsč.). Teko rasti perkūno kirvuką, pusiau apdailintą ir įdomia forma.
Kalnyčiuose (Raudondvario valsč.). Rastas nušlifuotas Perkūno kirvelis. Minėtas kirvelis laikomas turinčiu gydomos galios, su kuriuo apsieinama gana keistai. Juo trina sutinusi karvės tešmenį ir šiaip sutinusias žmogaus kūno dalis. Gydymasis tik turi galios vakare ir rytą, apsukant pasauliui apie gydomą opą. Mat su saule nusileidžianti ir liga. Minėtas kirvelis vadinamas „Perkūno kulka“ ir turi panašios galios žmonių apylinkėse.
Babtų senkapis (Kauno aps.). Ant pačio Nevėžio kranto, į pietus už miestelio, prie paskutinių gyventojų ir Teškupio upelio yra vietos senkapis. Gyventojai pasakoja, jog senkapis esas labai senas. Šiaip jokių antkapiu bei kryžių nėra, vieta apleista be jokios priežiūros. Dalis senkapio suvartojama daržams. Žemės rūšis molis su smėliu. Girdėjau, kad šį senkapi mano panadoti naujoms kapinėms.
Pepalių piliakalnis (Babtų valsč.). Dešiniajame Nevėžio krante, beveik priešais Babtus į žiemos rytus už Pepalių kaimo, Babeinos dvaro lauke, yra vietos piliakalnis. Savo padėtimi nuolaidžiame krante, apsuptas nuo vakarų iki vasaros rytų upelio, į kurį skardžiu nusileidžia piliakalnio pamatas. Piliakalnis pailgos formos, ir žiem. vak. apaugusiais šonais medžiais, ir krūmais. Jo viršaus ilgumas 13 metr., platumas 4 metr., o aukštumas 4 metr.; ilgumas prie pamato 27 metr. Piliakalnio aukštumas maždaug susilygina su Nevėžio krantais. Gyventojai pasakoja, kad jį supylę prancūzai paslėpdami dėžę aukso. Kartą du Babeinos dvaro kumiečiu nuėjo susitarę kasti šių pinigų. Iškas didelę dėžę, ant kurios visuose kampuose tupėjo po vieną „britvoną“. Reikėjo atvesti arkliai, bet iš jų vienas kitų nepasitikėjo, taip nesusitaikę prakeikė šiuos pinigus, kuriuos nuvilko minimi „britvonai“ į Nevėžį ir ten tiesiai nugramzdino į dugną. Be to, matydave ten „baltą šunį“ ir šiaip vaidinimų.
Žemiau Kaniuku kaimo (Babtų valsč.) už kelio į kairę einančio nuo Bukalainių palivarko Babcinos dvarą bei Raudondvari, Nevėžio dešiniojo kranto pusėje yra Kaniūku k-mo kapinaitės, nuo kurių už kelio einančio į Nevėžį, rastas lavonas ir prie jo kardas. Šioji kelio pusė jau priklauso Bukalainių palivarko savininkei Milvidienei.
Žemosios Panemunės senkapis (Šakių apskr.). Lygiagreta su bažnyčia, dešinėj kelio, prie Nemuno kilnojamosios stoties, yra lyguma – pieva. Pasakojama, kad čia buvusi bažnyčia, kurią perkėlė jau į trečią t. y. dabartinę vietą. Prie tos bažnyčios buvo senos kapinės, kuriose prieš Did. Karą atvažiavęs Daugirdos, padaręs kasinėjimus rado žiedų, apirankių ir t.t. Toje vietoje daug kas matę degant pinigus.
Panemunės dvaras, Pasižiūrėjus į Žem. Panemunės dvarą, galima tvirtinti ji esant senu laiku. Visu pirma, jo padėtis kaip tik pritaikinta apsigynimui, nes stovi aukštame Nemuno krante ir iš vakaru pusės ligi pietų pusės apsupa upelis gana aukštais krantais. Einant iš rytu į kauną yra kelias, kur gali sutikti senus susmukusius mūrinius vartus, nuo kurių abiem pusėm stovi aukšta triju dvieju gyvenimų ir nerūmu siena, kuri iš visų pusių sueina padarydama kvadratą. Ten, kur dabar spirito varykla, buvusi kareivių stovykla. Po rūmų virtuve yra sklepas, kuriame vienos durys esančios užmūrytos nuo dabarinto, einančio po visą dvarą, kuriose kurį laiką vaidindavęsi. Kiti pasakoja ten esant aukso. Per 1863 met. sukilimą tuose labirintuose slapstėsi sukil. kariuomenė.
Arčiau Nemuno kranto, į vasaros rytus nuo dvaro žemių yra truputį pakili, lyg pilta medžiais apsodinta aikštelė. Iš vas. ryt. aikštelė baigiasi apaugusiu medžiais skardžiu, einančiu šalia kelio. Viduje tos aikštelės esti keturkampio pavidalo akmuo, kurio ilgis 1,20 metr. plotis 0,67 metr. ir aukštis 0,67. Visas akmuo aptašytas taisyklingu paviršiuje keturkampiu. Žmonės pasakoja, kad ant šio akmens stovėjęs kažkoks dievaitis.
Leidžiantis krantu žemyn į žiemos rytus, tuojau vėl randi mažą kauburį, kuris į pietus staiga baigiasi skardžių, į kelią einančiu iš dvaro. Ties skardžiu matyti storo ąžuolo išdegintas kelmas, kur pasakoja, po medžiu stovėjęs antras dievaitis.
Žemosios Panemunės piliakalnis. Toliau į vakarus, baigiantis dvaro sodui, yra vietos piliakalnis. Šis stovi ant aukšto kranto, kur Nemuno pusėj leidžiasi daug stačiau, negu iš vakaru bei pietų. Piliakalnio žemės rūšis paviršiuje dirvožemis, giliau molis. Jo aukštis 5 mtr. viršaus apskritumo skersmuo 4 metr. prie pamato 15 mtr. Pats piliakalnis neapaugęs medžiais. Išlaikęs kūgio formą. Užlipus ant viršaus, nuo jo aiškiai matyti Seredžiaus piliakalnis. Pasakojimai mini, kad ir čionaj stovėjes dievaitis. Valdžios nuosavybė.
Senkapis. (Žem. Panm. valsč.) Į žiemos rytus keliu einant palei Šukėtos upeli, aukščiau dabartinių Žem. Pan. kapinių, yra kauburė, apaugusi pušaitėmis, kurioj, pasakoja buvę laidojami prancūzai. Prieš tai buvusios kažkokios senos kapinės. Kasdami žvyrą, iškasa žmonių kaulų, kilpų, kamanų ir šiaip mažesnių žalvarinių daiktų. Šis kapinynas pirma buvęs dvaro, žemę dalinant tapo Pieščių Juozo Kibildos nuosavybė. (Pan. valsč. Šakių apskr.).
Pavilkijos senkapis (Lekėčių valsč. Šakių apskr.). Už Mikytų sodž. į rytus, kairėje pusėje kelio, už ūkininko Sarapino, ir jo žemėje kasant rastas nežinomo laiko geležiniais lankais apkaustytas karstas ir šiaip laidojimo žymės. Kai kurie primena kažkada buvusias kapines. Dabar ta vieta dirbama išarta.
Toliau nuo šio senkapio Vilčinsko dirbamoje žemėje į rytus kairėje kelio pusėje, už likusio Nemuno duburio (mat Nemunas kitkart kitur bėges) buvo randama daugybė žmonių kaulų ir įvairių žalvarinių „pinučių“, kryžkelių, grandinėlių ir t.t. Toje vietoje prieš kelerius metus buvo rastas puodas jau sugedusių žalvarinių pinigų ir du keturkampių aukso pinigu, kuriuodu vienas kunigas priskyręs prie III amž. po Krist, gim. Dar toliau į vasaros rytus Nemuno pusėn truputį pakilesnėje kalvelės vietoje sakoma buvus pirmutinė bažnyčia. Prieš Did. Karą, kasant akmenis, iškastos toje vietoje girnos, kurios padėtos Kauno miesto muziejuje (?) ir kažkokią akmeninę lentelę su nesuprantamu parašu.
Jundakalnis (Šėtijų K-mas Lekėčių valsč.). Kairiajame Nemuno krante, į vakarus už Liekės upelio, ant gana skardaus natūralio ir aukšto kranto vasaros rytų šone yra pilta kalvelė, vad. „Jundakalnis”. Kadangi supiltas buvo iš blogos medžiagos – smėlio, tai neišlaikęs savo reikalingos formos. Visas Jundakalnis su savo krantais apaugęs pušynėliu. Jo viršus mėgintas kasti. Tuojau į pietų pusę prasideda kažkoks pylimas, kurs baigiasi 48 metr. ilgumo, Liekės upelio skardžiu. Jo plotis viršuje du metru (2 metr.) ir ilgis 2 metr. Supiltas iš smėlio ir visas apaugęs krūmais ir medžiais. Anot žmonių pasakojimų, Jundakalnis, jo reikšmė ir pavadinimas pareina nuo to, jog kuomet būdavo pavojų, ant minimo kalno užkurdavo laužą, o tuo būdu sujudindavo apylinkę. Nuo viršaus matyti Vilkijos piliakalnis. Jundakalnis ir pylimas malūnininko žydo Lebenzono nuosavybė.
Raguva (Jadagonių kaim. Lekėčių valsč.). Kairiajame Nemuno krante yra piliakalnis, kurs galėjo labiausia būti alkakalnis, vad.: „Raguva”. Pats piliakalnis su natūraliu krantu vasaros rytuose staiga leidžiasi žemyn, iš priešingos pusės irgi skardžiu į kelią einanti Jadagonių kaiman. Piliakalnio aukštumas 3 metr. viršaus ilgumas 6 metr. plotis 4 metr.: prie pamato ilgumas 20 metr. platumas 12 metr. Žemės rūšis molis. Krantai apaugę medžiais. Padavimų nėra. Nuosavybė Šileikos.
Ragakalnis (Jadagonlu km. Le kėčių valsč.). Baigiantis Jadagon kaim., į žiemos rytus, tarp Nemuno Judrės upelio yra „Ragakalnis“. Pirm buvęs apaugęs pušynu. Tamulaičio Antano nuosavybė.
Rioglos alkvietė (Lekėčių valsč. Riogliškių k-mas). Ant kairiojo Nemuno kranto į vakarus už Aluonos upelio, prie Riogliškių k-mas smiltyne stovėjusi Rioglos deivės maldykla. Kurį laiką rasdavosi žymės plytų. Vienas lenkų kronininkas istorikas šiaip sako: Riogla biauri tinginių deivė. Ji atsirioglinusi bet kur bėgėdiškai it pajodžarga gąsdindama žmones. Tarp jos kitų vietų, jos stabas ar šventenyčia stovėjusi ant kairiojo Nemuno kranto, prie Aluonos upelio, kur dabar yra Rlogliškių kaimas. Žemės plotas, ant kurio stovėjusi minėta maldykla, pil, A. Obelieniaus nuosavybė.
Riogliškių senkapis (Riogliškių k-mas Lekėčių val.) Riogliškiuose prie paprastų kaimo kapinėlių pil. Abelieniaus žemės plote yra minėtas senkapis. Savo padėtim aukščiau šioj vietoj iš žiemos vakaru tęsiasi pelkėta dauba, kuri seniau buvusi ežeru, iš žiemos rytų toliau teka Aluonos upelis, už kurio matyti Altonos maldyklos alkakalnis. Pats senkapis – graži buvusi kalvelė, kuri dabar nustoja pirmykštės formos, nes tapo išpūstyta; ten matyti daug puodų, šukių (šukelių stor. 1,5 cent. molis su žvyru per pus. iš vidurio išdegintos.), žmonių kaulų ir anglių. Tadui Daugirdui pakasinėjus rado (ant piršto kaulo) sidabrinį žiedą, siekianti XV-amž.
Senkapio šone į vakarus, buvusiame ežero kranto smiltyne randa titnaginių skeveldru.
Riogliškiuose yra akmens kirvelių. Randama ir pinigų nuo unijos lenkų su lietuviais ir Rygos miesto.
Altonos alkakalnis (Zapyškio valsč. Mariampolės apskr.). Jo padėtis, ant aukšto skardaus Nemuno ir up. Aluonos kranto, netoli Altoniškių k-mos. Pats alkakalnis nustojęs pirmykštės formos, pakilęs nuo natūralio kranto apie metr. Šonai nežymiai nusileidžia į krantus. Ant viršaus auga keli medžiai; pirmiau būta gan storų ąžuolų. Nežinomas kronininkas rašo: „Altonė bene bus Alaus ir apynių dievaitė. Jos šventinyčia stovėjo ant kairiojo Nemuno kranto, kur dabar yra Altoniškių sodžius“. Altoniškių sodž. Ūkininko Danėno nuosavybė.
A. Makarevičius „Vilkijos apylinkės archeologiniai paminklai” // Lietuva. – 1925, liep. 9-liep. 13 (Nr. 150,151 ir 153).
Rekomenduojame aplankyti aprašyme paminėtus objektus esančius ir mūsų svetainės kataloge:
