Jaučakių piliakalnis

Jaučakių piliakalnis

Jaučakių piliakalnis ir alkakalnis – piliakalnis ir gyvenvietė Kauno rajono savivaldybės teritorijoje, prie Jaučakių kaimo, (Vilkijos apylinkių seniūnija), 0,95 km į pietvakarius nuo kelio Kaunas-Jurbarkas. Piliakalnis, dar vadinamas Kartuvių kalnu, yra į pietvakarius nuo kaimo, 0,6 km į rytus nuo Nemuno dešiniojo kranto, Pilies ir Piliakalnio upelių santakoje, miške. Tai tarp upelių įsiterpusio kyšulio vakarinė (aukštesnė) dalis. Jį iš šiaurės ir pietų juosia gilios daubos, rytinėje pusėje likusi kyšulio dalis.

Piliakalnį sudaro prie gilios daubos kranto esanti atskira kalva. Ovali, lygi piliakalnio aikštelė tur 65 m ilgio, 25 m pločio ir užima 1 100 m² plotą. Labai statūs, iki 60° kampo šlaitai iš rytų, arba lauko, pusės yra apie 10 m aukščio, o iš vakarų, arba daubos, pusės iki 30 m aukščio. Aikštelėje paste­bimas kultūrinis sluoksnis, kuris aikštelės viduryje siekia net 80 cm storumo, kultūrinio sluoksnio susidarymas rodo tai, kad gyvenamieji trobesiai šiame piliakalnyje stovėjo viduryje aikštelės, o pakraščiuose buvo tuščia ir, matyti, čia stovėjo sutvirtintos medinės sienos ir bokštai. Į rytus nuo Jaučakių piliakalnio apie 1 ha ploto dirbamajame lauke aptinkami sodybvietės pėdsakai. Piliakalnio kultūriniame sluoksnyje ir sodybvietės dirvos paviršiuje buvo atrasta lipdytosios ir nedidelis kiekis žiestinės, linijiniu ornamentu papuoštos keramikos, kuria remiantis piliakalnis ir sodybvietė priskirtini IX—X m. e. amž.

Apie 0,3 km į pietvakarius nuo piliakalnio ir apie 0,3 km į rytus nuo Nemuno dešiniojo kranto yra alkakalnis. Jis dar vadinamas Svirnakalniu. Tai didelė pušimis apaugusi aukšta kalva, iš šiaurės juosiama gilaus bevardžio upelio, iš pietų ir pietvakarių pusių yra Nemuno dešiniojo kranto slėnis, iš rytų – žemuma. Viršūnės aikštelė apskrita, apie 25 m skersmens. Šlaitų viršutinėje dalyje išliko kultūrinio sluoksnio žymių.

Užmirštas piliakalnis

Nemuno dešiniajame krante, apie 1,5 klmtr. nuo Vilkijos miestelio, už trijų gilių grioviu ir smiltynų, ties pat Jaučakių kaimu, yra didokas piliakalnis, išvaizda šiek tiek panašus Veliuonos piliakalniui, pailgas (karsto išvaizdos), viršūnėje apie 55 mtr. ilgio ir 20 mtr. pločio.

Nemunu plaukiant piliakalnio nesi­mato, nes jį slepia priešais esąs didokas kalnas ir medžiai. Iš piliakalnio viršū­nės Nemunas matyti net netoli Sere­džiaus, t. y, apie 10 klmtr. Piliakalnio viršūnėje, beveik pačiame vidury, auga berželis, netoli šalia jo 3 drebulaitės, skroblelid ir jovaras. Abejuose piliakal­nio galuose yra apvalios duobutės, mato­mai kažin kas darė kasinėjimus. Žemėj iš galo ir dviejų šonų yra dideli grioviai, apaugę jaunais lapuotų veislių medeliais. Tačiau paties piliakalnio medeliais ap­augęs tiktai vienas šonas iš Vilkijos pu­sės, kuris atrodo bent kiek apslinkęs. Piliakalnio šonai labai statūs.

Ziminskas J. Užmirštas piliakalnis. Vilkija // Lietuvos aidas. – 1928, birž. 12, p. 4

Istorija

Spėjama, kad čia stovėjusi Paštuvos pilis (Castra Pasten). Petras Dusburgietis savo kronikoje mini 1292 m. kryžiuočių įsiveržimą į Paštuvos (Pastovis) žemę. Paštuvos žemę dažnai mini ir XIII a. antrosios pusės – XIV a. Vartbergės kronika, Vygando Marburgiečio kronika, Dietmaro kronika. 1369 m. po 5 paras trukusios apgulties pilis kryžiuočių, kuriems vadovavo maršalas Hermanas Šindenkopfas, buvo sunaikinta, bet greitai lietuvių atstatyta. Vygandas Marburgietis mini, kad Paštuvos pilis stovėjusi Nemuno saloje. Pilį ir gyvenvietę nuo XIV a. antrosios pusės lietuviai, manoma, ėmė vadinti Vilkija – XV a. pirmosios pusės Vytauto dokumentuose minima Vilkijos pilis. Kai kurie istorikai mano, kad tai yra 1388 m. kryžiuočių sudeginta Wildenberg pilis.

Legendos ir padavimai

Pasak gyventojų, ant kalno stovėjo bažnyčia, kuri prasmegusi į kalno vidų.

Seniau viena pilia­kalnio duobiu buvusi kiaura — metant akmenį girdėjęsi skambinant, o dugno jokiu būdu pasiekti nebuvę galima. Šį piliakalnį kepurėmis supylę švedai savo buvimui priminti. Kitą kartą čion buvęs kažkoks dvaras, bet kaž­kas jį prakeikęs, ir dvaras nugrim­zdęs į bedugnes. Dažnai vakarais iš šio dvaro išeidavo raudona mergina, kuri nusileisdavo žemyn i griovį ir atsisės­davo ant vieno iš daugybės akmenų, ku­rią daug kas matę. Kažkada vienam prisisapnavę, kad jis Šv. Jono naktį atei­tų. 12 v. nakties, ir, numetęs rąžančių bėg­tų neatsisukęs į Nemuną, tuomet iškil­siąs nugrimzdęs dvaras, bet jeigu nesuspėsiąs — pats nugrimsiąs į gelmes. Dabar vėl kam nors prisisapnuosiąs po tiek pat metų, kiek prieš tai buvo nu­grimzdęs dvaras. Kartais jame gir­dėdavo griežimą, dundėjimą ir šiaip apsupančiuose ji grioviuose matydavę­si „negerųjų dvasių“, kurios žvangė­davusios grandiniais ir švilpaudavusios. Kai kurie matydavę, „vokietukų“, da­bojančių pinigus, kūrenančios ugnies pavidalu. Vakare ir naktimis vietiniai žmonės bijosi pro jį eiti nes ten vaide­nasi. Kažkada tame piliakalny iš va­saros vakarų žemai į jį buvęs urvas.

Anot padavimų, Jaučakių pi­liakalnį esą supylę kareiviai laike senovės didelių karų. Kalną pylę kepurėmis. Piliakalny senovės laikais stovėjęs, užkeiktas dvaras, kuris paskui nugrimzdęs skradžiai žemės. Nugrimzdusio dvaro vietoję likusi bedugnė kiaurymė, kurion įmetus akmenį, girdėdavosi požemiuose duslus dundėjimas. Spėja­ma, kad po kalnu esą požeminiai urvai nuo senų laikų.

Žmonių pasakojimu, prie Jaučakių piliakalnio buvę didelį ginklų fabrikai. Čia buvusios liedinamos iš geležies ir vario, sukilėlių patrankos, bombos ir kitokį ginklai. Taip yra manoma todėl, kad šioje vietoje, ariant žemę užtinkama kažkokios iš akmenų su kal­kėmis sumūrytos sienos, tai esą buvusieji ginklų fabrikai.

1930 metų pavasarį vienas Jaučakių kaimo gyventojas nurodė vietą kaimo, laukuose netoli piliakalnio, kur prieš keletą metų esanti atrasta senovės pagonių bažny­čia ar aukuro vieta. Aukuras buvęs sumūrytas iš akmenų ir degintų molinių plytų. Ant buvusio­jo aukuro rasta pelenų, anglių, sudegintų kaulų liekanų ir kt. Aukurą kaimiečiai sugriovė, o jo medžiagą sunaudojo namų staty­bai. Tik vieną vienintelę išlikusią plytą kažkoks kaunietis radęs ir išgabenęs ją Kaunan.

Buračas B. Vilkijos istoriniai paminklai / Buračėlis // Sekmadienis. – 1939, Nr. 28, p. 3