Vilnius Lietuvos praeityje – taip pavadintame straipsnyje istorikas Zenonas Ivinskis pabrėžia, kad sostinė niekada nebuvo tik paprastas miestas. Jo žodžiais, retai kur Lietuvoje rasi tokį kraštą, kuris taip glaudžiai būtų susijęs su visos valstybės istorija. Čia, Vilniaus žemėse, formavosi Mindaugo valdžia, čia kūrėsi garsioji Gediminaičių giminė, čia iškilo didžiausios ir svarbiausios pilys. Nuo Gedimino laikų Vilnius tapo ne tik valdovų dvarų centru, bet ir aiškiu politinės galios simboliu – kas valdė Vilnių, tas laikytas tikruoju Lietuvos karaliumi. Ivinskis atskleidžia ir dar vieną svarbų dalyką: sostinė visais laikais išliko lietuviškosios tapatybės branduoliu, nepaisant svetimų įtakų, kalbinės kaitos ar okupacijų. Vilniaus istorija, anot jo, – tai nenutrūkstama grandinė nuo pirmosios Lietuvos valstybės iki naujausios nepriklausomybės, gyvas įrodymas, kad šis miestas niekada negali būti atskirtas nuo lietuvių tautos likimo.
Vilnius Lietuvos praeityje
Vargu galima rasti kitą tokį miestą, kuris taip neatjungiamai būtų suaugęs su viso krašto istorija. Vilnius ir jo kraštas organiškai yra susijęs su visos didžiosios Lietuvos kunigaikštijos istorija. Jo praeitis yra tik dalis anos garsiosios valstybės istorijos. Štai, ne kur kitur, o Vilniaus krašto plotuose kūrėsi Mindaugo valstybė. Todėl XII-jo — XIII-jo amžiaus Lietuvos, kurią rusų metraščiai vadina “Litva”, branduolys yra didesne dalimi Vilniaus žemių plotai. Ir Mindaugo, to pirmojo ir paskutinio Lietuvos karaliaus, ir jo įpėdinių tėviškės sritys, iš kurių jie savo valdžią skleidė svetur, buvo ne kur kitur, o šitame krašte, o jų sostinė Kernavė prie Neries. Garsioji Gedimino giminė, kuri ne tik Lietuvai ir Lenkijai, bet ir kitiems kraštams davė savo valdovų, yra kildinama taip pat iš šito krašto. Klaidingai aiškinantis šaltinius ligi šiol, dažnai yra manoma, kad Gedimino, to Vilniaus įkūrėjo, giminės pradžia yra Žemaičiuose. Bet žemaičiai tada dar gyveno savitą, beveik autonominį gyvenimą, kuris uždėjo savo antspaudą ir tolimesnėje jų istorijoje didžiojoje kunigaikštijoje. Kadangi Gedimino savosios žemės buvo Vilniaus krašte, kūrė jisai ir pilis šituose plotuose. Apskritai, daugelis žymesnių Lietuvos pilių, pradedant Gedimino pastatytais Trakais ir baigiant nebežinomo vardo piliakalniais, yra Vilniaus žemėse. Jau to fakto pakanka įrodyti, kad tas visas kraštas XIII — XIV amžiuose buvo neabejotinai lietuviškas.
Gediminas įkūrė ne tik Trakus. Gražioje ir strategiškai parinktoje vietoje ant kalno, kur Neris susibėga su Vilnia, kunigaikštis pastatė pilį, kuri buvo pavadinta Vilniaus vardu. Deja, istorija mums pašykštėjo daugiau žinių. Mes nežinome tiksliai nei datos, nei kitų aplinkybių. Vilniaus įkūrimas yra apipintas gražiomis, bet, rodos, ne anksčiau, kaip XVI amžiuje atsiradusiomis legendomis. Tačiau neabejotinai tikra yra tiek, kad jau 1323 metų pavasarį Gedimino į krikščioniškąjį pasaulį išsiųsti laiškai yra surašyti jo sostinėje Vilniuje. Pačiuose laiškuose apie tai yra pasakyta. Vadinasi, 1323 m. Gedimino sostinė jau buvo Vilniuje. Tuose laiškuose valdovas mini, kad Vilniuje esanti krikščionims pastatyta ir bažnyčia. Vilnius turėjo būti tada jau ne tik paprastas piliakalnis su pilies statybomis jo viršūnėje, bet žymesnis žmonių susibūrimo centras.
Nors mums Gedimino sostinės įkūrimo aplinkybės nebėra žinomos, kad ir kaip besistengtume tą nežinios miglą praskleisti, tačiau labai aišku, kad nuo to didžiojo kunigaikščio laikų Vilnius palieka visiems laikams Lietuvos sostinė. Tarp Vilniaus, Trakų ir kitų Lietuvos kunigaikščių dvarų tuoj aiškiai nusistato tokie santykiai, kas sėdi Gedimino paliktajame Vilniuje, tas yra didysis Lietuvos kunigaikštis. Vilnių valdyti reiškė turėti kitų kunigaikščių pripažinimą ir autoritetą jų akyse. Todėl Jaunutis, kuriam tėvas Gediminas buvo pavedęs didžiojo kunigaikščio valdžią, t. y. Vilnių, savaime tos valdžios neteko, kai iš Vilniaus buvo išvarytas. O Algirdas jo vietoje tik tada galėjo pasivadinti didžiuoju kunigaikščiu, kai užėmė Vilnių, nors anksčiau buvo valdęs žymias žemes rytuose. Lygiai tas pat su Kęstučiu. Didžiojo kunigaikščio titulą jis turėjo nuo tada, kai už dėjimąsi su kryžiuočiais atėmė iš Jogailos Vilnių, t. y. 1381 m. Tik Vilniuje sėdinčio kunigaikščio kiti privengė ir jį pripažino didžiuoju. Šitaip Vilnius paliko Lietuvos sostinė ligi pat politinio Lietuvos didžiosios kunigaikštijos gyvenimo galo, t. y. ligi 1795 metų. Nors nuo XV-jo amžiaus pusės didieji Lietuvos kunigaikščiai, ant savo galvos turėdami ir Lenkijos karūną, savo sostinę nukėlė į tolimą Krokuvą, tačiau Vilnius vis tiek buvo Lietuvos sostinė. Ne vien dėl to, kad čia stovėjo puošnūs didžiųjų kunigaikščių rūmai, bet natūraliai Vilnius ir toliau paliko viso ano meto Lietuvos politinio ir visuomeninio gyvenimo centru.
Dažnai sostinės turi įvairių tautų mišinio, nes į jas telkiasi iš visur įvairūs gyventojai. Ir Vilniuje ilgainiui ėmė rastis svetimo elemento, bet kaip rodo sąrašai, inventoriais vadinami, XVI amžiuje Vilniaus miesto gyventojai amatininkai buvo daugiausia lietuviai. Ligi pat 1737 metą Vilniuje dar buvo sakomi lietuviški pamokslai. Vadinasi, buvo dar kam jų klausyti.
Kai kurių Vilniaus krašto plotų sugudėjimas ir sulenkėjimas yra rezultatas tam tikrų aplinkybių, kurios lietuvių tautai ilgainiui taip nepalankiai susidėjo. Tame krašte per vėlybesnius šimtmečius susidūrė ir maišėsi dvi skirtingos kunigaikštijos gyventojų dalys, būtent, lietuviai ir gudai. Tas susidūrimas ir maišymasis nebuvo lietuviams palankus. Todėl jų etnografinė siena rytuose vis mažėjo ir traukėsi. Dar XIII—XIV amžiuose Nemunas pietuose buvo tarp lietuvių ir rusų elementų riba. Volinijos kronika sako apie Mindaugo sūnų Vaišvilką, kad jisai, ant Nemuno kranto, tarp Lietuvos ir Naugarduko, pasistatęs sau vienuolyną. Tokiu būdu Nemuno aukštupys buvo siena tarp tikrosios Lietuvos ir rusiškųjų kunigaikštijos žemių. Dešiniajame Nemuno krante jau buvo “Litva”. Toliau, pavesdamas 1387 m. Lietuvą Skirgailai, Jogaila tiksliai sumini, kokias žemes jis savo broliui paveda. Tarp kitko figūruoja “na russkoj storonie” (rusų pusėje) Lebedžių valsčiukas su aplinkiniais kaimais. Jis yra ant Ašmenos ir Vileikos apskričių sienos. Vadinasi, XIV amžiaus gale, visa Ašmenos apskritis, kurioje dabar daugiausia gyvena gudai, buvo dar visai lietuviška. Lenkiškojo arba teisingiau lenkiškai kalbančiojo elemento visas Vilniaus kraštas tada dar nepažino. Tas elementas yra ne abocigeniškas, t. y. ne vietinės kilmės. Tas elementas yra taip pat lietuviams nepalankaus proceso padaras. Lenkiškai kalbantieji Vilniaus krašte yra atsiradę paprastos kultūrinės penetracijos, sąmoningos kolonizacijos, o ypač lenkėjimo keliu, kurio svarbiausi veiksniai buvo du: bajorų dvarai ir ypač vietinės žmonių kalbos nemoką dvasininkai. Tas sulenkėjimas yra dar, palyginti, ne senos datos. Iš XVI—XVII amžiaus inventorinių sąrašų galima lengvai atskirti lotyniškai krikštytų lietuvių vardus nuo pravoslaviškų vardų. Kaip kompaktinė masė lietuviai tada gyveno ištisai Trakų ir Vilniaus apskrityse, Lydos apskrities šiaurinėje dalyje (be pačios Lydos), Ašmenos apskrities vakarinėje juostoje (be pačios Ašmenos), o visa Švenčionių apskritis, išskyrus šiaurės rytų kertę tarp didžiojo Naručio ežero ir Neries, kaip tada, taip dabar pasiliko lietuviška. Tai yra didžiausias lietuvių masyvas Vilniaus krašte, kuris nusitęsia į rytus ligi Apso, Pelekų, Vidžių, Tverečiaus, Adutiškio, Kamajų. Deja, tik nedidelė dalis Švenčionių lietuvių ploto įeina į naujas Lietuvos rytines sienas, gautas 1939 m. spalio 10 d. Tai bus grynai lietuviškos parapijos, kaip Kaltanėnai, Linkmenys, Švenčionėliai, Palūšė, Kazitiškis, Dūkštas ir dalis Rimšės parapijos.
Švenčionių ploto lietuvių elementas yra dar XIX amžiaus pradžioje susisiekęs su kitu lietuvių gyventojų masyvu nuo Marcinkonių per išlikusias arba lenkinamas lietuvių kalbos salas Dubyčių, Rodunę, Eišiškes, Asavą, Žirmūnus, Beniakainį. Dieveniškį, kylant toliau į šiaurę. Tai bus tas antrasis lietuvių kalbos masyvas, kuris per Gervėčių — Varnėnų lietuvių kalbos salą turėjo susisiekti su Švenčionių lietuvių plotais. Dar XIX amžiaus pirmoje pusėje, kaip matyti iš Korevos, Balinskio, Lebiodkino darbų ir statistinių tyrinėjimų, svetimojo elemento juosta apie Vilnių buvo daug siauresnė. 1861 m. Korėva priskaitė prieškarinėje Vilniaus gubernijoje 46% lietuvių, lenkų tik 12%, gudų 27,8%, o 1897 m. pravestasis oficialusis Rusijos gyventojų surašymas toje pat Vilniaus gubernijoje berado lietuvių 17,5 %, t. y. du kartus mažiau, tuo tarpu svetimojo elemento du kartus daugiau — lenkų 24% ir gudų 50%. Vadinasi, didelis sugudėjimas ir sulenkėjimas įvyko spaudos uždraudimo metu, ypač kai trūko lietuviškos knygos. Todėl klaidinga būtų galvoti, kad lietuvių kalbos nebevartojimas ano ploto gyventojų tuo pačiu jau visada turi automatiškai išbraukti iš lietuvių skaičiaus. Itališkai ir prancūziškai kalbą šveicarai jokiu būdu dar savęs nelaiko prancūzais ar italais, nes kalbos vartojimas dar nėra galutinis tautybę apsprendžiąs veiksnys.
Vilniaus krašto istorijoje daug svarbesnis veiksnys yra tai, kad tas kraštas geopolitiniu, administratyviniu, politiniu ir kultūriniu atžvilgiu buvo ne tik su visu Lietuvos kūnu suaugęs, bet visada išliko ir jo centras. Ar ne Vilniuje buvo išleistas Lietuvos statutas, ar ne Vilniuje išspausdinta pirmoji lietuviška knyga D. Lietuvoje, būtent, Daukšos katekizmas (1595). Ar ne Vilniuje įkurta du šimtu metų gyvavusi Akademija. Ar ne Vilniuje pagaliau formavosi tautinis lietuvių atgimimas ir po spaudos atgavimo ėjo pirmieji laikraščiai (Vilniaus Žinios, Viltis ir kiti). Vilniuje taip pat rinkosi Didysis Vilniaus Seimas. Jame koncentravosi per Didįjį karą Lietuvos atstatymo mintis, jame įvyko 1917 m. lietuvių konferencija, jame veikė tos konferencijos rinktoji Lietuvos Taryba, Vilniuje paskelbė ji ir Vasario 16 d. aktą, ir t.t. Nepertraukiama faktų grandinė iš praeities į dabartį saisto Vilnių su naująja Lietuvos valstybe. Niekada Vilnius dirbtiniu būdu, ar jėgos teisės aktu negali būti išbrauktas iš lietuvių tautos gyvenimo ir jos istorijos.
Vilniui dabar vėl skirta vaidinti tą istoriškąją misiją, kurią jis turėjo per amžius.
Z. Ivinskis „Vilnius Lietuvos praeityje” // Raštai II t. 1986 m., p. 138-142;
