Žemaitija senovėje

Žemaitija senovėje. Lyginamojo žemaičių, aukštaičių ir sudaviečių charakteristikoje bene reiškiausiai savo individualiz­mu išsiskiria žemaičiai. Žemaitijoje jus matote kažkokį senovišką žemaičių kaimą, regite kažkokį tarsi par excellence žemaitišką krašto vietovaizdį. Kiek­vienas iš savo patirties gerai žinome kažkokį masyvų žemaičių charakterį: žemaitis yra tarsi nepažangūs galvosenoje ir lėtas judesiuose, suakmenėjęs ir siau­ras savo gyvenimo pasaulėžvalgoje, neatviras ir at­kaklus, kažkaip susitaikęs su savo buitimi ir savimi; žemaitis tarsi geriau gali pavergtas nežūti, nekaip laisvas varyti pažangų kūrybos darbą. Žemaitija ir šiandien mums yra tasai mūsų kraštas, kuriame ma­tome tiek mūsų praeities dvasios ir archaiškų lietu­vių būdo bruožų. Vienu žodžiu, tie sunkiai prikritę prie žemės žemaičių nameliai, tasai sodietiškas žemai­čių gyvenimo santykių realizmas, tie nepaslankūs žmonių charakteriai ir tie simboliški piliakalniai — štai visa mūsų šiandieninė Žemaitija, kuri tokia pa­naši į per anksti sustingusią ir sustojusią istoriją…

Kuo turėtume šitą Žemaitijos paslaptį aiškintis? — Mano supratimu, tiktai praeitimi. „Akademike“, žinoma, nęra tiek vietos, kad galėčiau pavaizduoti laužytą Žemaitijos praeitį iki šių dienų, praeitį, kuri davė Lietuvai nemaža didžių žygių ir nemaža didžių žmonių, gyvenusių ir tebegyvenančių. Pastebėdamas, kad Žemaitijos praeitis buvo vis dėlto trumpesnė, nekaip tos praeities chronologija, aš imuosi čia pa­vaizduoti tiktai herojinį Žemaitijos istorijos laiko­tarpį. Tada žemaičiai, suturėdami vokiečių rytų varž­tą, atliko monumentališką misiją ne tiktai Lietuvai, ne tiktai vieniems aisčiams, bet ir visai Rytų Euro­pos istorijai. Ta misija šiandien darosi vėl aktuali. Todėl šia proga ir bus labai pravartu atsiminti Že­maitijos senovė ir jos didieji istoriniai uždaviniai naujoje aisčių ir germanų imtynių fazėje. Tyrinėda­mas Žemaitijos praeitį juste junti, jog tyrinėji drau­ge lietuvių tautos širdį, junti, kaip nejučiomis, pa­laipsniui pažįsti pats save — dirbi svarbų savęs pa­žinimo darbą ir aiškiniesi lietuvių tautinės ideologi­jos pamatus.

Žemaičių žemės istorija

Žemaičių žemė, kaip pasakoja mums geologai ir archeologai, nėra jauna ir bus turėjusi keletą geo­loginių periodų ir archeologinių kultūrų. Gal būt, bus buvę laikai, kad Žemaitijos žemė buvo jūrų dug­nu, paskui iškilo, dar vėliau buvo padengta milži­niškomis ledų masėmis. Ledams ištirpus, Žemaitijoje, žinoma, kaip ir visam aisčių krašte, bus buvusi, tur būt, arktinė tundra — bus augusios tiktai samanos, maži šiaurės berželiąi ir gluosniai. Vėliau klimatas bus švelnėjęs ir švelnėjęs, bus šėlusios girios ir pasi­rodęs pirmasis šių šalių gyventojas — akmens kul­tūros savininkas ir atstovas. Apie jį mums jau ne­maža pasakoja archeologija.

Akmens kultūros pėdsakų Žemaitijos piliakal­niuose ir kapuose yra apsčiai. Toji kultūra čia bus tvėrusi dar ir po Kristaus gimimo. Paskui prasidėjo metalų kultūra, kuri, pagal žalvarinius, geležinius ir sidabrinius radinius, ypačiai bus buvusi turtinga že­maičių pajūryje. Tačiau visos šitos kultūros, aptik­tos žemaičių žemėje viena po kitos ar sumišai, var­gu bus priklausiusios aisčiams arba kokiai vienai ne aisčių tautai: dabar dar sunku pasakyti, ar tų kultū­rų kaita buvo vienos kokios etnografinės formacijos kultūrinės evoliucijos dalykas ar tautų keitimosi re­zultatas; taip pat nelengva kokiu būdu tas priešisto­rines kultūras sumegzti su mūsų aisčiais, kurie čia bus atvykę jau, gal būt, neolito laikais. Tokiu būdu, kaip matome, žemaičių žemė iki aisčių atvykimo jau buvo turėjusi kelių tūkstančių metų praeitį, kurtą žmogaus, jau turėjo savo, tariant, geopsichiką. Šitas anos tolimosios praeities palikimas nebus buvęs be reikšmės, kaip pamatysime, žemaičiui naujakuriui.

Žemaičių kolonizacija

Aisčiai, atvykę į Pabaltę, bus radę, tur būt, čia gyvenančius suomius. Smelkdamiesi plačia lėta ban­ga iš rytų į vakarus, nauji ateiviai stūmė suomius į šiaurę arba juos asimiliavo. Kad ir nėra žinoma viso šito įdomaus judėjimo chronologija, bet dabar jau galima pasakyti, kad IX—XI a. aisčių ethografija pamatiniuose savo bruožuose jau buvo susikristaliza­vusi ir kad ir žemaičiai jau buvo savo krašte.

Savo kraštą žemaičiai, tur būt, bus paveržę ne tiesiai iš suomių, bet iš latvių, kurie, traukdamiesi į Padauguvius, bus ėję iš pietų ir, vadinasi, bus Lie­tuvoje kad ir neilgiausiai pašeimininkavę.

Iš pradžių Žemaitija, žinoma, neturėjo tokių linearinių, stacionariškų tarminių ar politinių sienų, ne­turėjo nekintamo etnografinio ploto. Žemaičiai, kaip žinome, ir istoriniais laikais dar gerokai pasistūmėjo Šiaurėn latvių ir kuršių teritorijose, kolonizavo vi­sas pasienio miškų zonas, kurios buvo ištuštintos kryžiuočių karuose, vadinasi, dar tebevarė savo ko­lonizaciją, tebeformavo savo istoriškai dialektologines sienas.

Šalia šitos nuolatinės kolonizacijos, nuolatinio etnografinių sienų kitėjimo vyko ir žemaičių tarmi­nis ir kultūrinis savaimėjimas.. Sunku būtų tarti, kada žemaičiai iškilo iš bendrinio lietuvių tautos ka­mieno — ar dar aisčių protėvynėje ar jau kraustan­tis ar gal jau Nemuno baseine, bet reikia manyti, kad tiktai Panemunėse žemaičiai galutinai išsiskyrė į atskirą kiltį ir, gyvendami paskirą istorinį gyve­nimą, sustiprino savo tarminį individualizmą. Visą šitą žemaičių tarminį ir kultūrinį savitėjimą bus pa­veikusi ir pati kolonizacija — atvykimas į Žemaitiją, įsikūrimas ir atsidūrimas naujose sąlygose.

Lyginamosios kalbotyros duomenys leidžia spėti, kad aisčiai, taigi ir žemaičiai į Pabaltę bus atsinešę iš savo protėvynės ne per menkiausią sėslią kultūrą. Toji kultūra persikraustant turėjo smukti. Tačiau Pabaltėje turėjo prasidėti jos restauracija. Tą res­tauraciją bus veikusios ir vietos gyventojų kultūros liekanos: vadinasi, vyko, galima spėti, kultūrų sin­kretizmas. Šalia šio kultūrų sinkretizmo bus vykęs nemažiau svarbus ir rasinis sinkretizmas: žemaičių etnologinis tipas bus susidaręs ne be suomių, kuršių ir žemgalių įsravos. Tačiau užvis labiausiai žemaitį naujakurį bus paveikusi toji gamta, kokią rado savo naujojoj tėvynėj, ir geografiškai politinė Žemaitijos padėtis, nulėmusi jos nelengvą istoriją.

Teritorija ir gamta

Kaip žinome, linearinių ir nekintamų sienų tada Žemaitija neturėjo. XIII—XV a. istorijos šaltiniai leidžia tarti, kad istorinę Žemaitiją nuo Aukštaitijos bus skyrusi Nevėžio upė (Liubavskij, Zajączkowski, Salys, Balinski): „Limitum terre Lithwanie cum terra Samagitarum mediavit et mediat fluvius dictus Nyewesza“. Šiaurėje žemaičius nuo latvių kilčių skyrė nesiaura miškų juosta, kuri kryžiuočių karų laikais dar bus pasidariusi platesnė, tokia, kaip atžy­mėta mūšų žemėlapyje. Tas pats tinka pasakyti ir apie Žemaitijos vakarines ir pietines sienas. Tokiu būdu XIV a. Žemaitija bus buvusi siauriausia ir bus apėmusi, Lowmianskio manymu apie 20.000 km². Klausimas, ar Žemaitija bus siekusi Baltijos jūrą, dar reikalauja tyrinėjimų, ir šį klausimą čia mes ap­leidžiame. Tiktai yra nutarta, kad Ceklio ir Karšu­vos žemės tikrai buvusios gyventos žemaičių, ku­riuos iš tų kraštų laikinai buvo prasklaidę kryžiuo­čių karai. Pietinė dabartinio Klaipėdos krašto pusė buvo gyventa Šalavijos lietuvių. Patsai Žemaitijos pavadinimas yra hidrografiškos kilmės: Žemaitija yra kraštas Nemuno žemupyje — terra inferior („Sed quod terra“, pasak Vytauto, „Samaytarum est terra inferior ad terram Lythawanie, ideo Szomoyth vocatur, quod in iythwanico terra inferior interpre- tatur“). 

Šitos žemaičių žemės gamta nėra dabar, nebuvo ir tada egzotiška — žemės reljefas neįvairus, pats kraštas nedidelis, be jokių klimatinių, botaninių ir hidrografinių kontrastų. Čia visur tada buvo per daug miško ir vandens, per maža agrikultūrai dirvų ir pievų, per reta žmonių ir per tanku medžių. Šian­dien, kaip žinome, Lietuvos miškai teapima tiktai 15% visos teritorijos, o smėlynai, pelkės, ežerai ir upės — apie 9%, taigi visas neeksploatuojamas plo­tas — 24%. Prieš 700 m. apie tiek procentų tiktai teturėjo eksploatuojamas žemės plotas. Pasinaudodami Lowmianskio duomenimis, kurių tikrumas ar netikrumas šiuo atžvilgiu neturi didelės reikšmės, galime apytikriai susekti ir anuometinį miško procentą. Lowmianskio duomenimis, XIII a. lietuviai bus turėję apie 58 000 km², apie 170 000 gyventojų, lat­viai — taip pat apie 58 000 km², apie 145 000 gyv. ir senprūsiai apie 42 000 km² apie 170 000 gyventojų. Tokiu būdu visi aisčiai bus turėję apie 158 000 km²„, apie 485 00 gyventojų. Toliau, Lowmianskio duome­nimis, viena vidutiniškai 5 narių valstiečio šeima tada bus eksploatavusi maždaug kokius 34 ha, o vie­na didiko šeima — maždaug apie 100 ha. Didikai bus sudarę apie kokį 10% visų gyventojų, taigi bus tu­rėję apie 9 700 šeimų su apie 970 000 ha, o visi kiti valstiečiai (436 500 žmonių = 87 300 šeimų) bus eks­ploatavę apie 2 968 200 ha. Tokiu būdu visas eksploa­tuotas tada aisčių žemės plotas bus buvęs apie 3 938 200 ha, arba apie 25% visos aisčių gyvenamos teritorijos. Vadinasi, neeksploatuotas plotas, t. y. daugiausia miškai bus tada sudarę apie 75% teri­torijos.

Šitie skaičiai nedviprasmiškai pavaizduoja ir Že­maitijos gamtą, kuri reikėjo žemaičiui, taip sakant, nugalėti. Miškas ir vanduo tada buvo pikta ir sunki gamtos stichija. Iš pradžių žemaičių sodybos spau­dėsi prie upių, ypač prie Nevėžio, kur joms laukų ir pievų paliko dar akmens kultūros laikų medžioto­jas ir žyejys; paskui pamažu aplinkui skynė skynymus, stūmė mišką atgal, atiminėjo iš jo derlin­gesnes kalveles, keitė krašto vietovaizdį tol, kol jį padarė tokiu, kokį dabar Žemaitijoje matome. Miš­kas tau negailėjo miškų pramonės dalykų, bet tu jė­ga turėjai ginti nuo jo savo dirvas ir atiminėti lau­kus; miške tau buvo gera kopinėti bitės ir gaudyti kiaunes, bet tame pačiame miške tave gąsdino plė­šikai ir miškų dvasios; rudenį ir pavasarį miškai ir liūnai tave draudė nuo priešų, bet kartu tave izo­liavo nuo pasaulio, skyrė kaimą nuo kaimo, paliko tave tavo likimui ir natūrališkai, be šuoliavimų isto­rinei raidai. Tau miškas buvo sunkus, tu jį eksploa­tavai ir garbinai, mylėjai ir nekentei, su juo bičiu­liavaisi ir varžeisi. — Tokia gamta, žinoma, sudarė ne tiktai aisčių, taigi ir žemaičių ūkio rėmus, ne tik­tai tam tikrą, pasakyčiau, kasdienišką, nesukilėlišką dvasinės kultūros nuotaiką, bet išauklėjo ir lėtą, nors ištvermingą valią, ramų aisčių būdą.

Apskritai, masyvi ir vientisa aisčių krašto gamta, ankšti horizontai, uždari vietovaizdžiai, nedubūs upių slėniai ir nepakilios aukštumos anaiptol nebuvo aisčiams toki galingi, veiklūs veiksniai, koki buvo Nilas aigiptiečiams, Dniepras Kijevo rusams, Balka­nų kalnai, įlankos, pusiausalai ir Agejaus jūros grai­kams arba Skandinavijos uolų fjordai normanams, švedams. Pas mus lietuviams Nemunas per tyliai tekėjo, girios per kurčiai ošė, o jūra — jūra visiš­kai neviliojo. Aisčiai, taigi ir žemaičiai ramiai, sau skendėjo savo miškuose, lėtai brendo sociališkai ir vėlai pradėjo savo istoriją, pradėjo dar nespėję su­sivienyti, susidaryti pakankamos kultūros ir visuo­meninės santvarkos.

Senieji žemaičiai ir jų kultūra

Aptartoje teritorijoje, kurią nužymėjome ir pavaizdavome jos gamtą, suprantama, negalėjo daug žmonių gyventi. Kaip mūsų žemėlapyje matome, žemaičiai gyveno lyg dviem didelėm gru­pėm: Nevėžio slėnyje ir vakarinėje Žemaitijoje. Tas dvi grupes bus skyrusi miškų juosta. Tokie pat miš­kai, ypač kryžiuočių karų laikais, bus juosę Žemai­tiją ir aplinkui, nors tas, žinoma, nereiškia, kad tie miškai, kaip jie atžymėti mūsų žemėlapyje, buvo vi­siškai neapgyvenami. Lowmianskio manymu, žemai­čių tada bus buvę viso apie 33 000, vadinasi, vienam kv. kilometre po 1,5. Manydami, kad žemaičių bus buvę vis dėlto dvigubai tiek, vis tiek matome, kad gy­ventojai gyveno labai retai, toli kitas nuo kito, kad spartesnė kultūros kūryba nebuvo įmanoma.

Ir tikrai, žemaičių kultūra, kaip ir visų aisčių, bus buvus nedidelė. Agrikultūra buvo menka, derliai nekokie, gyvulininkystė, bitininkystė, žvejyba ir me­džioklė taip pat primityvi, mainų prekyba su kito­mis tautomis ir namie vos pastebima, vadinasi, ūkis uždaras ir silpnas. Tikresnį turtų šaltinį sudarydavo karo grobis, kuriuo versdavosi noroms nenoroms sunkmečiais visi, o šiaip jau paprastai didikai (nobiles, potiore, reges, regūli etc.). Paprasta liaudis (eteri, alii, communis populus) turėjo savo žemės, asmens laisvę, dalyvaudavo vadinamuose „viešėse“ ir karuose ir ypač gaji ir stipri buvo žemaičiuose: kai Vytautas ir Žemaitijoje buvo pradėjęs tuos laisvuo­sius valstiečius su jų žemėmis dalyti bajorams, tai jie 1418 m. sukilo.

Žemaičių didikai taip pat nebuvo stambūs, val­dydavo gerą valstietišką ūkį, ne daugiau, daugiausia, kaip ir visur užsiiminėdavo karu, medžiokle, sudary­davo raitelių būrius puolimo žygiams, turėdavo turnų ir „družiną“, spręsdavo savo ar bendrose viešėse ka­rą, taiką, derybas, sąjungas, įkaitus, karo duokles, — vadinasi, tvarkydavo karo ir politikos gyvenimą, turtėdavo iš karo grobio, keldavo savo ekonominį pajė­gumą ir autoritetą, didindavo savo družiną ir socia- liškai vis griežčiau skirdavosi iš liaudies.

Liaudis ir didikai sudarydavo gimines, gyvenu­sias vienoje apylinkėje ir rūpinusiais savąja sauga, karu, ūkio veikla ir senelių kultu. Kelios giminės vienoje apylinkėje sudarydavo valsčių, kuris viduti­niškai turėdavo po kokį 1000 gyventojų, rūpindavosi bendra sauga, turėdavo pilį, pasitarimų, išsirinktų karo vadų ar įgulų viršininkų ir t. t. Mūsų žemėlapy visos sužymėtos gyvenamos vietos ir buvo tokie val­sčiai. Keli valsčiai kai kur sudarydavo „žemę“. Že­maitijoje aptinkame Ceklio, Karšuvos, Medininkų, Knietavo, Šaulių ir Upytės žemes. Taip pat ir že­mės, visos drauge arba kiekviena paskirai rūpinda­vosi saugumu, karu. Kaip tuoj pamatysime, Žemaiti­ja mokėjo veikti koordinuotai. Vienu žodžiu, kaip matome, Žemaitijos santvarka buvo tarsi demokratiš­kai aristokratinė ir išsiskyrė nepaprastu savo konservatyviškumu, patvarumu ir aiškiu militariniu pobū­džiu. Visų aisčių kilčių Žemaitija, išsiskirdama savo nusakytąja santvarka, savo organizaciniu konservatizmu, savo prisirišimu prie savųjų tradicijų ir tiky­bos, turėjo ir savotišką savo istorinį likimą.

Didžioji žemaičių kova už nepriklausomybę

Istorinį žemaičių likimą, be jų pačių konserva­tizmo, didele dalimi apsprendė ir jų politiškai geog­rafinė padėtis. Ligi XIII šimtmečio žemaičių mes negirdime. Kai latvių giminės jau buvo susidūrusios su rusais ir normanais kai kuršiai ir sambiečiai ne­maža vargo turėjo su švedais ir danais, senprūsiai su lenkais, o aukštaičiai jau svečiavosi rusų žemėse, tai žemaičiai, matyt, gyveno tarsi kokiam užkampy, be didesnių išorinių įtakų, susigyveno su savo kraš­tu ir tradicijomis, su savais dievais ir dvasiomis. Pirmą kart žemaičių vardą išgirstame 1219 m. lie­tuvių kunigaikščių ir Voluinės – Haličo taikos su­tartyje, kurią darė jau ir du žemaičių kunigaikščiai — Erdvilas ir garsusis Vikintas. Erdvilas buvo vedęs Mindaugo seserį, o Vikintas savo dukterį buvo išlei­dęs už vieno aukštaičių kunigaikščio Daujoto. Šitie politiniai ir šeimyniniai abiejų Lietuvos dalių ry­šiai, buvo, turbūt, ankstesnės sutelktinės veiklos rezultatas ir tam tikros politinės Lietuvos konsolida­cijos ženklininkas. Toji konsolidacija, išaugusi greičiausiai iš bendrų žygių į rusus, dabar, Padauguvy įsitaisius kardininkams, dar labiau pribrenda. Nuo šio laiko žemaičiai ima rodyti savo nepaprastą ener­giją, pradeda, atsiradus tikrajam, specifiškam jų priešui, savo herojinį istorijos tarpą.

1236 m. rugsėjo 22 d. žemaičiai laimėjo pirmą didžiulį ties Šauliais mūšį su kardininkais. Visos ap­linkybės rodo, kad vokiečių karo žygis bus buvęs tikrai pakreiptas prieš Žemaitiją ir Šaulių pergalė bus buvus laimėta Vikinto su žemaičiais ir su pagal­binėmis lietuvių kuopomis (Zajaczkowski). Kardi­ninkų žemaičių ir lietuvių žemių pakariavimo prog­rama pirmukart susitrenkė į žemaičių atsparumą. Tasai susitrenkimas buvo toks stiprus, kad 1237 m. gegužės m. 12 dieną kardininkai ir kryžiuočiai gavo susijungti ir aisčių užkariavimą pradėti varyti su­tartinai iš dviejų galų. Tačiau nesusijungė žemai­čiai su aukštaičiais.

Mindaugas, varydamas įvairiomis priemonėmis Lietuvos jungimo darbą, susikirto su didikais ir kuni­gaikščiais, kurie nenorėjo išsižadėti politinės savo lais­vės ar gal net ir savo sričių. 1239 m. Mindaugas, no­rėdamas ir Žemaitijoje įsitaisyti, pasiuntė kartu su ki­tais kunigaikščiais ir Vikintą į Rusus, o pats, Livoni­jos vokiečiams vėl prislinkus prie Žemaitijos ir pasi­stačius Amboteno pilį, 1244 m. bandė su didele kariuo­mene vokiečius atmušti. Žemaičių pasieny nuo to lai­ko kovos jau nesiliovė. 1247 m. rusuose Vikintas su savo draugais už kažką prieš Mindaugą sukilo, Min­daugas 1248 m. de facto ir de jure pasisavino Žemai­tiją ir pasiuntė kariuomenę prieš sukilėlius. Tada Vi- kintas su Voluinės Haličo kunigaikščiu Danieliumi su­darė didelę prieš Mindaugą koaliciją, sidabru ir kito­kiomis dovanomis pritraukė ir pietvakarių žemaičius ir pradėjo karą. Suspaustas savų ir svetimų Mindaugas sumanė koaliciją suskaldyti, pasikrikštijo, susiartino su Livonijos Ordinu ir tuo patim dar labiau atstūmė nuo savęs pagoniškąją Žemaitiją.

Vikintas ir kiti jo bendrai patys vieni 1251 m ap­gulė Mindaugą jo sostinėje Vorutoje. Apgulimas ne­pavyko. Vikintas dabar turėjo pats gintis Mindaugo apgultas savo sostinėje Tveriuose ir mūšyje bus kritęs. Dabar Mindaugas, kad ir papirko žemaičius, negalėjo kaip krikščionis papirkti tų konservatų simpatijų, ne­galėjo patikti vietos diduomenei savo aštria autokra­tija. Tatai žinojo gerai ir pats Mindaugas. Kad kaip nors žemaičius sudorotų, Mindaugas, visai nepramatydamas tikrosios Žemaitijos jėgos ir atsiteisdamas Ordinui už krikštą, karūnaciją bei sąjungą, ėmė ir pa­dovanojo savo apaštalams Kūlius, Karšuvą, Rietavą, Kražius, pusę Raseinių, pusę Laukuvos, pusę Betygalos ir pusę Airiogalos. Nors Žemaitijos laimėjimas jau ir da­bar buvo vokiečių tikslas, bet nei jie, nei Mindaugas savo tikslų nepasiekė. Dar daugiau. Negili Mindau­go politika, užuot gerinusi ir taip jau surizgusią, kri­tišką Mindaugo padėtį, palaipsniui stvarstėsi kas kartą pavojingesnių priemonių.

Šiaip ar taip, žemaičiai pasijuto beesą juridiškai vokiečių, pasijuto beesą replėse. Tačiau šiuo kritišku metu žemaitis kaip tiktai ir parodė pasauliui savosios prigimties potenciją, savo didelį mokėjimą pavojaus metu nežūti. Žemaitis netiktai pradėjo persekioti jau­ną Lietuvos Bažnyčią, siaubti vyskupo valdas, kurias sudarė pusė Raseinių, pusė Betygalos ir pusė Laukuvos vals­čių, bet taip pat neleido ir vokiečių riteriams Žemaiti­joje įsikurti. Žemaitija sujunda. Lietuvos istoriko dėmesį dabar pagauna tiktai tasai neskaitlingų že­maičių sąjūdis, toji didžioji kova už savo tėvų žemę, kurią 1259 m., berods, jau visą Mindaugas atidavė vokiečiams.

Livonijos Ordinas tuo metu jau buvo isitąisęs Kurše, o Prūsijos Ordinas jau kariavo netoliese, Sambijoje. Dabar vokiečiai ir sumano savo misines valstybes su­lieti per Žemaitiją teritoriškai, skiria nuo šio laiko šiam tikslui visas savo geriausias jėgas. Aisčių rasinio iš­likimo ar žūties klausimas susikoncentravo Žemaiti­joje, kuri tarsi kokiu granito kyliu nuo šio laiko su­stingdė amžiams tą kalbamąjį klausimą, laiku, galima, sakyti, sustabdė vokiečių varžtą. 1252/4 m. vokiečiai ,,in loco, ubi fluvii scilicet Memele et Danga confluunt“, savo programos vykinimui pasistatė Klaipėdos tvirtovę. Šita tvirtovė ir paliko aisčių ir germanų ko­vų vyriausiuoju mazgu, kovų, kurios visu savo svoriu reikėjo pakelti ne tiek visiems lietuviams, kiek tai tris­dešimčiai tūkstančių žemaičių.

Kovos prasidėjo tuojau ir iš pradžią koncentra­vosi apie Klaipėdą, o paskui užvirė visam krašte. Pa­sirodo antrasis po Vikinto garsus žemaičių vadas Alemanas, didžiai rūstavęs ant Mindaugo. Alemanas 1256 m. įpuolė į Kuršą, siaubė, degino ir plėšė. Neuž­ilgo ir vokiečiai trimis būriais patraukė į Žemaitiją ir pašeimininkavo joje 9 dienas. 1257 m. žemaičiai, dar daugiau užsirūstinę ant Mindaugo, kam jis su landmeisteriu Burhardu pasikeitė dovanomis, bestovyklaudami Klaipėdos apylinkėse gerokai apmušė vokiečius ir suvijo į pilį. Burhardas pradėjo ruošti revanšą. Bet žemaičiai pasiūlė, taiką ir ją jie, tie padovanoti Or­dino „valdiniai“, padarę 2 metams su savo „viršinin­ku“, patvirtino rankų paspaudimu. Paliaubų žemai­čiai labai riteriškai laikėsi.

1259 m. vokiečiai pasistato Jurbarką, o 3000 že­maičių įsilaužia į Kuršius ir prie Skuodo laimi didelį mūšį, patiesia 33 riterius. Netrukus įsilaužia Kuršan antrukart, tačiau ties Wartdachu, sutikę didelę priešo kariuomenę, naktį tyliai pasitraukia atgal. Dabar že­maičiai pasisuka prieš Jurbarką ir Karšuvą, prieš Kar­šuvą pasistato savo pilį ir formališkai apgula; Pilių įgulos dažnai susiduria. Burhardas sumanė tvirto­vėms gelbėti didelę ekspediciją, pasikvietė talkos iš Prūsijos. Žemaičiai tada vikriai atsivertė į Kuršą ir čia pradėjo sau šeimininkauti. Burhardas gavo sku­biai traukti atgal į Kuršą, ir čia prakišo žemaičiams didžiausią mūšį, kokį kada buvo turėję. 1260 m. lie­pos m. 13 dieną Durbės mūšis Pabaltės vokiečių vals­tybes sutrenkė iš pat pamatų, pradėjo didžiulį senprū- sių ir latvių giminių sukilimą, malšintą 15 metų. Tuo mūšiu žemaičiai sujudino visus aisčius, sukėlė juose visą tautinį sąjūdį prieš vokiečių viešpatavimą Pabaltėje, pakėlė kažkokį negirdėtą laisvinimosi entuziazmą, kokio daugiau niekad nepasitaikė.

Durbės mūšio žemaičių vadas bus buvęs garsusis Treniotas, berods, ar ne tik Vikinto sūnus, Vikinto valstybės, šlovės ir garso, kadaise laimėto prie Šiaulių, paveldėtojas. Treniotas, pasak šaltinių, buvęs turtin­gas kaip pats Mindaugas, išsiskyręs savo veiklumu, ambicija, tautiniu entuziazmu, patraukęs su savim nė tiktai žemaičių, bet ir aukštaičių nuotaiką. Dar ne­spėjo vokiečiai kaip reikia atsitiesti, o žemaičiai ir vėl patraukė į Latviją, perėjo Dauguvą ir 1261 m. vasario m. 3 dieną vėl laimėjo Lenewadeno mūšį, vėl pelnė tikrų didvyrių laurus.

Mindaugo padėtis paliko tragikomiška, jis atsidū­rė Treniotos šešėlyje, istoriją kūrė žemaičiai, tie že­maičiai, kuriuos jis, Mindaugas, buvo atidavęs vokie­čiams ir kurie vokiečius, vienintelę Mindaugo atsparą, triumfališkai sugniuždė. Tauta ėjo su nauja srove be Mindaugo. Durbės mūšį fiziškai pralaimėjo vokiečiai, o morališkai — Mindaugas. Treniotas morališkai da­bar karaliavo visoje Lietuvoje, paveržė anam karūnuo­tajam karaliui visuomenę ir tautą. Kas liko Mindau­gui daryti? — Nei daugiau nei mažiau, kaip paklausyti žemaičių ir Treniotos įsakymo mesti vokiečius ir dėtis į bendrą aisčiu sąjūdį, kartu su Treniotu puldinėti vo­kiečius.

Abiejų vyrų — vainikuoto ir nevainikuoto karaliaus santykiai tačiau jau nebuvo atviri, garbė ir mo­ralinė jėga nebuvo lygi. Treniota su savo žemaičiais triumfališkai žygiuoja į tolimą Kulmiją, Pomeraniją ir Mazoviją arba į Estiją ligi Pernavos. Kovos siautė ir prie Klaipėdos. Vienu žodžiu, mažutė Žemaitija triukšmingai išsiliejo iš savo sienų, pralenkė pati save; menki žemaičių valstiečiai artojai ir bitininkai bei jų didikai skraidė kaip didvyriai po visą aisčių kraštą, su­kėlė didelį politinį, religinį ir tautinį sąjūdį. Visas ši­tas sąjūdis buvo, žinoma, ne su Mindaugu, ir pakako nežymios asmeninės priekabės — ir Mindaugas krito kaip sąmokslo auka.

Soste be kieno nors pasipriešinimo paliko žemai­čių Treniotas. Dabar jisai galėjo realizuoti savo tau­tinio sąjūdžio programą — vytį iš Pabaltės vokiečius. Tačiau dabar visas žemaitiškas Treniotos sąjūdis savo anarchiškais pradmenimis susiardė pats save, pakirto tąsias aukščiausios valdžios vienybės šaknis, kurių taip dabar reikėjo pačiam Treniotui. Nuo Trenioto rankos krito Mindaugo partijos žmogus Tautvilą, o Mindaugo arklidininkai pirtyje nužudė ir patį Treniotą.

Kad ir kokiu požiūriu vertintume šį pavaizduotą audringą žemaičių sąjūdį, bet negalėsime nepripažinti, kad gražiausios XIII šimtmečio lietuvių pergalės buvo laimėtos žemaičių, kad, gal būt, ne aukštaičiai, bet že­maičiai šitame laikotarpyje savaime patraukia istoriko dėmesį, nusistebėjimą ir simpatijas ir kad, galiausiai, visas tas aštrusis Lietuvos vienijimosi dramatizmas teisingai priklauso žemaičiams. Treniotos žūtimi že­maičiai išgyveno savo pašėliškos energijos zenitą, bet neišgyveno visų savo turtingų jėgų, savo gyvenimo valios ir savo didžiųjų aistiškų uždavinių, kurie dar buvo prieš akis.

Žemaičių ir kryžiuočių kovos

Prieš akis žemaičiams buvo dar pusantro šimto metų kryžiuočių karas. Ir žemaitiškiausios energijos ir atkaklumo tam nelengvam karui negalėjo būti per daug. Jei Žemaitija, nesubrendusi kaip reikia sociališkai ir politiškai, tikrai bus nusikaltusi Vikinto ir Trenioto laikais Lietuvos vienybės idėjai, tai ji savo nuopelnais kryžiuočių karuose ir Lietuvos sosto isto­rijoje visados bus atlikusi taurią atgailą. Šita gija, tvirta ir sklidina potencijos kiltis Treniotos sąjūdyje anaiptol dar neišgyveno visų savo jėgų.

Surusėjęs Vaišvilkas Mindaugaitis Žemaitiją bus gavęs jėga pamušti, o po ruso Švarno Danilovičiaus Žemaitija vėl bus davusi Lietuvos istorijai talentą, ku­ris pirmas pradėjo antrojo Lietuvos vienijimo darbą. Pasak Voluinės kronikos, šitas naujas žemaitis Did. Lietuvos kunigaikštis Traidenis (1270—1282) buvęs piktas kaip Kainas, bedievis, prakeiktas, negailestin­gas ir, reikia manyti, bus buvęs toks pats tautinis lie­tuvių didvyris; vokiečių, lenkų ir rusų priešas, kaip ir Treniota, Traidenis laimėjo keletą nemenkų mūšių su vokiečiais, savo žygiais pasiekdavo net Eželį, Christburgą, Lenčicą, o savo veiklą pakėlė smukusį suirutėse Lietuvos prestižą ir vienybės idėją. Tačiau, deja, jis per anksti bus miręs, nes 1283 m. prie Lietuvos ir Že­maitijos visiškai prislinko ir patsai Prūsijos vokiečių Ordinas. Dabar ir prasidėjo tikrasis šimtmetinis kry­žiuočių ir žemaičių karas, dabar vokiečiai surėmė Že­maitiją iš trijų šonų. Prasidėjo naujas Žemaitijos isto­rijos tarpas.

Tačiau laiku šiai paaštrėjusiai kovai pribrendo ir Lietuva, susiradusi Žemaitijoje galingą Gediminaičių dinastiją, kuri kad ir ne motiniškai glaudė Žemaitiją po savo sparnu, kol galutinai palaužė abi plėšriąsias vokiečių misijų Pabaltės valstybėles. Besiaiškindami naujosios dinastijos genezę, istorikai jos šaknis suseka kaip tiktai Žemaitijoje: Vytenis ir jo brolis Gediminas, taip pat ir jų tėvas Liutaveras (ar Pucuveras) yra žemaičiai. Vytenis bus kovomis iškilęs iš žemaičių didikų — karaliukų ir kunigaikščių, — kurie nuo šio laiko tenai vieni ir šeimininkavo, gyveno savą sritinį tradicinį gyvenimą, tiktai nestipriai tejusdami Lietuvos suvereninę valdžią ir priklausomybę, čia, ir kovojo amžiną su kryžiuočiais kovą.

Ilgu butų paeiliui dėstyti tų kovų smulkmenas, kovų, kurios visu savo sunkumu paslėgė ypačiai Žemaitiją, kliudžiusią Ordiną teritorijom susilieti. Ir vieno ir antro Ordino šarvuoti vienuoliai ir svečiai maldininkai dabar vaikščiojo po Žemaitiją skersai ir išilgai ir, nevaliodami jos pamušti, ėmė varyti sistematišką naikinimo kovą, kad kraštą visiškai ištuštintų ir tada patys įsikurtų tyrumose. Priešas, vadinasi, buvo piktas, it kadaise rusams polovcai ar totoriai; kovos nežmoniškos.

Visa Žemaitija atrodė tarsi karo stovykla, kiekviena sodyba buvo tarsi fortas, kiekvienas valsčius tarsi sudėtinga^: mūsų laikų tvirtovė — sutvirtinta pilių, medžių išvartų, slaptų kelių ir liūnų, kiekvienas gyventojas buvo ir artojas ir kareivis. Priešais vokiečių pilių liniją išsirikiuodavo žemaičių pilių grandinė. Žemaičiai gavo apleisti, kaip vaizdžiai parodo mūsų žemėlapis, visus savo žemės pakraščius — Karšuvą, Ceklį, Ventos vidurupį ir Mūšos aukštupį: aplinkui susidarė negyvenama girių karo zona, kur tiktai kur-ne-kur pasitaikydavo buvusių sodybų pėdsakai. 

Nebuvo saugu ir Žemaitijos centre. Visur sukiojosi kryžiuočių karo žvalgai ir šnipai, tyrinėjo karo kelius (Wegeberiehte). Kasmet po 2, 3, 4, 5, ar 6 kartus galėjai laukti kryžiuočių „Kriegreise”, kasdien galėjo įsilaužti pasienio pilių komtūrai. Kiekvieną minutę turėjai būti pasiruošęs su savo šeima ir manta nešdintis į tankumynus ar pilis, kiekvieną dieną galejai nustoti savo šeimos, visų savo gyvulių ir namų. Vienu žodžiu, daugiau kaip šimtą metų kasmet mažutė Žemaitija nustodavo šimtus stipriausių savo vyrų ir moterų, netekdavo daugumos savo arklių ir galvijų, kaimų ir kitokių turtų, Gyvenimas buvo nenormalus, kultūra nekilo, gyventojų nedaugėjo, žmonės paliko atkaklūs.

O vis dėlto tasai, pasakyčiau, jau chroniškai pa­tologiškas žemaičių atkaklumas, neįlaužiamas nei sa­distiškų vokiečių žiaurybių nei bado ar ugnies mirties apgultoje pilyje, trupino kryžiuočių kalaviją. Vos priešo banga su gyvulių vilkstinėmis ir belaisvių bū­riais pasitraukdavo atgal ir dar nesuspėdavo ataušti pilių ir kaimų degėsiai — iš tankumynų vėl pasirody­davo žemaičiai ir arba tučtuojau šokdavo priešą vytis arba nedelsdami atstatinėdavo savo pilis ir kaimus ir, melsdami savuosius dievus, ruošdavo nemažiau stiprų vokiečiams revanšą. Žemaičių energiją, paslankumas, įtūžimas ir maži jų žirgai niekados žemaičių neapvildavo, dievai niekados savo paramos neatsakydavo sa­vo ištikimiesiems ir uoliesiems išpažintojams. Prieš žygį žemaičiai visados teiraudavosi dievų valios, pa­tikrindavo ją sau trečdalio grobio ir geriausio belaisvio pažadėjimu, pakeldavo savo kovos entuziazmą svajo­nėmis apie pomirtinį gyvenimą — anapilį. Po žygio savo pažadus visuomet tesėdavo. Antai 1320 m. į Medininkų žemę įsilaužė Sambijos maršalas, išplėšė kaimus, prisiplėšė turtų ir prisigaudę belaisvių ir ėmė jau trauktis. Tačiau tučtuojau susitelkė vietos gy­ventojai, išmušė pasiviję visus vokiečius, pagavo vaitą Gerhardą Rude ir ginkluotą bei raitą sudegino jį savo dievams: apginklavo, sako šaltinis, 3 vyrų ginklais, užsodino riterį ant žirgo, žirgą pririšo savo papročiu prie 4 baslių, apkrovė raitelį malkomis ir taip sude­gino. Kitą kartą (1389 m.) kryžiuočiai vėl buvę įpuolę į Medininkų žemę, žemaičiai pusnynuose pagavę vieną komtūrą, nudūrę jį paaukoti dievams, pasodinę visą kruviną ant žirgo, pririšę kojas ir rankas prie 4 ber­želių ir taip sudeginę komtūrą dievams.

Paskutinis anuometinės didvyriškos ir dramatiškos Žemaitijos istorijos aktas buvo paskutinė kova su kryžiuočiais ir pagonystės galas — kova ir pagonystė, kurie ir sudarė tos istorijos abudu pagrindinius mo­mentus ir uždavinius. Kęstutis, vedęs žemaičių ba­joro Vidimanto dukterį Birutę ir pats — tas pasku­tinis Lietuvos kunigaikštis pagonis entuziastas — visu kuo priminęs Treniotą ir Traidenį, buvo lyg pasku­tinis ir Žemaitijos kovų didvyris ir religinės senovės gynėjas. Tačiau Jogaila griežtai pasisuko krikščio­nybės kryptimi, o Kęstučio sūnus Vytautas savo kos­mopolitiškoje politikoje atsisakė tėvo tautinių ir re­liginių principų. Jei Jogaila 1382 m, atidavė vokie­čiams Žemaitiją ligi Dubysos, tai Vytautas, kuris bu­vo beveik vienų žemaičių iškeltas, atidavė tiems pa­tiems vokiečiams ją net 3 kartus (1384, 1398, 1404 m.) ligi paties Nevėžio ir net ginklu padėjo pamušti. Te­gul tatai buvo tiktai Vytauto politikos manevras, bet vis dėlto tasai manevras buvo skaudus žaidimas su Žemaitija, galiausiai, laimei, pasibaigęs Ordino katas­trofa ir 1422 m. taika, pagal kurią Žemaitija amžinai liko Lietuvai ir laimėjo jau senai beturėtą ramų gy­venimą. 1413—1416 m. Žemaitija, visų aisčių paskutinė atsisakė ir savo pagonystės. 1416 m. buvo įkurta Me­dininkų vyskupystė, Varniuose buvo pastatyta kate­dra, o Viduklėje, Kaltinėnuose, Kelmėje, Raseiniuose, Luokėje, Kražiuose, Airiogaloje ir Veliuonoje buvo pastatytos bažnyčios ir įkurtos parapijos. 1418 m. sociališkai religinis žemaičių sukilimas buvo paskutinė žemaičių senovės konvulsija o 1440 m. sukilimas prieš Kazimierą Jogailaitį buvo kaip ir paskutinis didesnis Žemaitijos separatiškas sąjūdis. XV — XVI a. žemai­čiai kolonizavo pasienio miškų juostas ir gyveno to­liau provincišką užkampio gyvenimą. Savo savaimiška praeitimi ir tradicijomis, savo nuošalia politiškai geografiška padėtimi Lietuvos ir Lenkijos valstybėje Žemaitija patikrino sau kitonišką autonominę administratyvinę santvarką, pasiliko visam laikui kitonišką socialinių savo elementų santykį ir archaiškai tautinę konservatyvią fizionomiją. Žemaitija visą laiką buvo vaizduojamasi ne kaip tarminė aukštaičių antitezė, bet net kaip paskira tauta šalia lietuvių ir kaip paskiras jungtinės Lietuvos ir Lenkijos valstybės politinis vie­netas, išreikštas ir valdovo titule: „Dei gratia rex Poloniae, magnus dux Litvaniae, Samogitiae, Russiae, Kijoviae etc. etc.“

P. Štuopis „Žemaitija senovėje” // Akademikas 1934 m. nr. 4., p. 81-82; nr. 5, p. 102-106.