Žemyna – tai senovės lietuvių Motina Žemė, gyvybės, vaisingumo ir teisingumo įsikūnijimas. Ji globojo viską, kas gyva: nuo dygstančio grūdo iki žmogaus sielos. Žemyna buvo ne tik simbolis, bet ir gyva jėga, kuriai meldėsi, aukodavo, bučiuodavo žemę prieš sėją ir dėkodavo po derliaus. Jos galia slypėjo laukuose, akmenyse, vandenyje ir kiekvienoje kalvoje. Net šiandien, tyrinėdami senąsias tradicijas, atpažįstame jos atspindį mūsų kultūroje, pasaulėjautoje ir santykyje su žeme.
Žemyna: motina, žemė, gyvybės pradas
Žemyna yra ir antropomorfinė deivė, ir paslaptingoji žemės jėga. Antropomorfiniu pavidalu ji žemiškos motinos analogija. „Žeme Motina, aš iš Tavęs esu” – lietuvių dar neužmiršti žodžiai. Rytas vakaras ji buvo bučiuojama kaip motina. Pavasarį ji buvo įsivaizduojama esanti nėščia kaip moteris, reikalaujanti gilios pagarbos. Jos negalima įžeisti, jokiu būdu negalima žemės mušti rykšte ar spjauti ant jos (jei taip padarai, turi atsiprašyti kaip žmogaus). Žemyna tyra ir teisinga. Nusikaltėlius baudžia prarydama arba į save nepriimdama. Negalėjimas sugrįžti į Žemę Motiną – viena iš labiausiai gąsdinančių teisingumo deivės Žemynos bausmių. Šventa žemė nedorėlių nenešioja.
Augalijos gyvybė kyla iš žemės. Ji „žiedkėlėlė”, „pumpurų budintoja”. Taip ji buvo vadinama XVII a. maldelėse. Vienoje maldelėje sakoma: „Žemyna, Žiedkėlėle, žydėk rugiais, miežiais ir visais javais.” Gėlės ir medžiai, miškai ir gojai, akmenys, kalvos ir kalnai prisipildę stebuklingų Žemynos jėgų. Jos laimina, gydo, saugo nuo nelaimių, užtikrina vaisingumą ir sveikatą. XIX a. užrašytoje maldelėje į Žemyną buvo taip kreipiamasi:
Žemyna, mus kovok,
Dirvas mūsų peržegnok,
Peržegnok girias, laukus,
Kluonus, lankas ir šlaitus.
(Užrašyta Mažeikių apylinkėje 1866 m. Kumutat-Kumutaičio). Sėjėjas, pradėdamas sėti, pabučiuoja žemę.
Žemyna yra gimdanti, auginanti, žydinti ir galop prinokstanti, pasenstanti deivė. Ji saugo ir globoja jauną gyvybę. |domu pastebėti, kad lietuvių liaudies meno Dievo Motina, laikanti mažą Kristų ant kelių, labiau panaši į madoną, laikančią kūdikį, o ne mirusį suaugusį vyrą. Beveik visose Dievo Motinos skulptūrose Kristaus figūra yra neproporcingai maža. Čia Dievo Motina yra labiau Žemė Motina, visų motina. Spėju, kad madonos buvo drožiamos iš medžio daugelį amžių prieš krikščionybę, kaip ir kitur Senojoje Europoje.
Žemynos jėga glūdi akmenyje, taip pat kaip ir Laimos, tik ne stačiuose stulpo pavidalo menhiruose, bet plokščiuose ar plokščiu paviršiumi. Visoje Europoje akmenys plokščiu nugludintu paviršiumi buvo laikomi vaisingumą teikiančiais akmenimis. Bergždinukės ar moterys, norinčios turėti vaikų, atsisėdusios šliauždavo tokiais akmenimis. Nuo ilgo vartojimo tokių akmenų paviršius nusigludindavo. Vokiečiai juos vadina „Brauststeine”, o anglai „Bridestones”.
Legendos pasakoja apie didelius akmenis su ertmėmis ar pėdomis. Lietaus vanduo, patekęs į šias duobeles, įgaudavo stebuklingų savybių. Beveik iki mūsų laikų moterys, grįždamos iš darbų, sustodavo prie tokių akmenų pagydyti savo ligų ar žaizdų, nusiprausdavo tuo vandeniu. XIX a. Lietuvoje buvo žinomas akmuo, turintis moters torso formą, kuris suteikia vaisingumo nevaisingoms moterims. 1605 m. jėzuitų reliacijoje apie vakarų Lietuvoje garbinamus akmenis šitaip rašoma:
„Dideli akmenys plokščiu paviršiumi yra vadinami deivėmis. Tokie akmenys uždengiami šiaudais ir garbinami kaip derliaus ir gyvulių saugotojai.”
Rorpėnai turėjo panašių papročių. Grūdų saugotojos deivės Ops Consua akmuo buvo laikomas įkastas į žemę ir apdengtas šiaudais. Toliau jėzuitų aprašyme sakoma:
„pati vieta taip visų pamaldžiai saugoma, kad niekas arčiau neišdrįstų prieiti; jei kas jį paliečia, mano, kad bus nutrenktas. Aukoja žindomą paršiuką, dažniausiai juodą, kurį virtą suvalgo šeimos galva tėvas ir motina kartu su žyne; o mažas dalis tiek nuo paršiuko, tiek nuo kito maisto žynė nuneša į svirną kartu su tris kartus devyniais gabalais duonos, kur minėtas deives viena, visiems atsitolinus, maldauja.”
Graikai žemės derlingumo deivei Demetrai irgi aukodavo paršiuką. Kiaulės ar paršiuko aukojimas buvo praktikuojamas Europoje tūkstančius metų prieš graikų kultūrą. 8-5 tūkstantmetyje kiaulių skulptūros ir kaukės arba derlingumo deivių skulptūros su kiaulės kaukėmis liudija, kad kiaulė yra buvusi šventas žemės derlingumo deivės gyvulys. Jos ypač greitas augimas ir storėjimas bei vislumas turėjo magiškos galios laukų vaisingumui.
Akmuo ar kalnas yra koncentruota, dar į viršų neišėjusi šventa žemės galia. Augalai ir javai yra jos kūdykiai. Ypač rugiapjūtės papročiuose ryškus jos kaip motinos vaidmuo. Paskutinis rugių pėdas buvo padaromas moters formos ir vadinamas rugių boba, motinėle, arba bamba. Tai žemės jėga, kurią pagimdė Žemė Motina. Paskutinio pėdos nuėmimas yra panašus į naujagimio atskyrimą nuo gimdyvės. Virkštelė nupjaunama. Dėl to suprantamas motinėlės ir bambos pavadinamas. Tas, kuris nupjauna paskutinį pėdą, pavadinamas bambėraiža. Paskutinis pėdas iškilmingai nešamas namo, įteikiamas šeimininkams ir kai kur laikomas iki kitų metų derliaus. Vieta, kur jis buvo nupjautas, apšvarinama, nuravima, ten įkasama duonos ir druskos kaip auka Žemei Motinai. Yra žinomas ir Javinės vardas.
Su rugių dvasia yra susijusi ir vyriška dievybė, vadinama įvairiais vardais: Javinis, levaras, Dirvolika, Nuogalius. Tai paskutinė nenupjautų rugių sauja, iš kurių varpų pinamas vainikas, levaro vainikas iškilmingai nešamas namo, dainuojant rugelio dainas, įteikiamas šeimininkams ir pristatomas kaip svečias, kuris grįš atgal į laukus. Vainikas pakabinamas klėtyje virš aruodų, levaras būdavo laikomas pagimdytu ir kasmet gimdomu kūdikiu. Jo tęstinumą išlaikyti yra būtinybė. Kad ta simbolinė gyvybė nenutrūktų per žiemą, buvo paaukojamas oželis juodbarzdėlis:
„Po rugsėjo prieš žiemelę vesma tave, juodbarzdėli, ant to tai kalnelio, vo Ruginis su Žvanginiu tave, mūsų, voželtėli, Dievų garbei brauks.”
Derliaus šventės metu šalia Žemynos lietuviai ir latviai garbino sodybos dievybę Žemėpatį, ar Žemininką (latviškai Zemnieks), gyvulių bandos globėją. Jis minimas kaip Žemynos brolis. Čia vėl sugestionuojama matrilinearinė socialinės struktūra. Žemyna yra centrinė, pagrindinė, o Žemininkas – tik jos pagalbininkas, brolis.
Gruodžio pabaigoje, prasidedant kūlimui, buvo šventinami javai, švenčiami Sambariai, arba Trejos Devynerios. Buvo suberiama kiekvienos rūšies javų po saują ir padalijama į tris dalis. Tada triskart po devynias javų rūšis buvo suberiama į krūvą. Po to buvo dėkojama Žemynėlei ir po tris kaušelius jai nupilama žemėn. Aukos Žemynai: alus, duona, grūdai, rugių pėdai.
M. Gimbutienė „Žemyna: Motina Žemė, Teisingumo ir žemės dalingumo Deivė” // Senovės lietuvių Deivės ir Dievai 2002 m., o. 66-69