(Isz mano atminties apie musu kelionę po Zemaiczius.)
…Senovės žinyczios, kur prabocziai musų liaupsino dievus savo, paskirtos tapo garbei krikszczioniszkojo Dievo: stabai vyriausiųjų Lietuvos dievų isznaikinta o jų vieton altoriai įtaisyti…
Kas gi beliko mums nů musų tėvų? -Rasztai apie jų senovės veikalus ir…. pilekalniai – tai visos musų istoriszkos liekanas.
Basanavyczius.
Bekeliaujant per Žemaiczius pabaigoje Gegužės mėnesio 1894 metůse teko mums apsinakvoti pas nekurį bajorą Ž., gyvenantį apie porą viorstų nů miestelio Ilakių, Telszių pav. Kauno red. Ponas Ž. yra tikras žemaitis – bajoras, mylintis savo krasztą, kalbą, įproczius ir vis, kas tik yra „Žemaitiszka”; nebjaunas jau, prażilęs ir nuplikęs, bet pilnas energijos ir gyvumo, iszrodo dar ant jaunikaiczio… Vieszėjom mes pas jį arti trijų dienų, per kurį laiką buvom su jo dviem sunais, mokytiniais Liepojaus gimnazijos, nuėję apveizėti kalną, žinomą po vardu „Alka„.
Tas kalnas guli apie tris keturis viorstus nů miestelio Ilakių, į pietų-vakarų kertę, nů gyvenimo p. Ž. į du viorstus atstu – į pietų szalį. Augszczio bus mažumą žemesnis uż Byrutės kalną, platumas gi ir ilgumas virszunės toksai pat beveik, kaip ir palangiszkio, tik labjaus nůžulnus.
Puiki regyklė persistato akimis, kada paveizi nů virszunės to kalno ant aplinkinio kampo. Sztai matosi laukai, iszmargůti nesenei žagrėmis triusaus žemdirbio, czion zaliůjanczios lankos, pasipüszę ankstybais laukiniais žolynais, ten vėl tęsiasi girios, apsiaubtos mėlynu ruku, o gyvenimai żemaiczių puikiai kavojasi uksmėje żaliůjanczių visoje savo galybėje medžių – jau paprastų, jau vaisingų. Czion kaip ant delno, stovi Ilakiai; pirmą vietą užima daili muro szventnyczia su dviem augsztais boksztais; ji iszkilmingai veizi ant aplinkinio sklypo ir tarytum rankas iszkėlus, szaukia į savo apglėbimą visus vargstanczius ir dusaujanczius… Puiki ta žemė, ,,szventa Žemaiczių žemė”, uż kurią tukstanczių – tukstancziai galvas padėjo, – apverkta tėvynainių, apgiedota poètų. – O, tėvyne, kaip gi sunkiai dabar dusauji tu po skaudžiomis plėgomis meszkino! Matau, kaip jau visas ežeras prisipildė kruvinomis tavo aszaromis, ir su kokiu szétoniszku pasimėgimu geria jas sziaurės erelys. -,,O, numyléta žeme! Tu esi mano su upėmis ir kalnais! Arba su lyg savim asz tavę pakelsiu, jei bus tiek spėkos, arba apsilpęs pulsiu żemyn ant tavo aszaroms ir krauju aplaistytos krutynės, bet gi ir tůmet tu mano pasiliksi”…
Zingeidus yra padavimas apie tą kalną, užsilikęs dar iki sziol tarp aplinkinių gyventojų, kurį tas patsai p. Ž. mums papasakojo.
Alkos kalnas tapęs supiltas żmonių rankomis laikůse lietuvių stabmeldystės. Aplinkui tysojo didelė giria, isz vienų beveik aržůlų susidedanti. Virszunė kalno buvus plika ir tik pacziame viduryje virszunės augo labai drutas ir iszsiszakojęs arżůlas, kame buvo patalpintas stabas dievo Perkuno. Apaczioje, pagal aržůlą, stovėjo įtaisytas aukuras, deginimui ant garbės to dievo aukoms. Ant to kalno buvo ir rumas vyriausiojo žiniaus – krive-krivaiczio. Nů to, kad czionai kurenosi amžina ugnis ir buvo deginamos tankios aukos, tas kalnas senovėje turėjęs vardą „Auka”, bet ilgainiu ir tai po įvedimui Žemaitijon krikszczionybės, žmonės perkeitė jo vardą ir isz ,,Aukos” padarė „Alkos” kalną, kaip ir po sziądien vadinasi.
Tarpe aplinkinių gyventojų vaiksztinėja ir kitas padavimas apie tą kalną, bet painus ir neaiszkus.
Labai, labai senei, skamba antras padavimas: buvo czionai didelis miestas, o tas kalnas tai liekanos buvusios tvirtynės, kuri buvus supilta apginimui miesto nů užpůlinėjimų szvedų. Czionai padavimas skiriasi į dvi dalis. Vieni pasakoja, kad tas miestas kokiu tai įstabiu budu nugrimzdęs į žemę su visais gyventojais; kiti gi vėl pasakoja, kad tapęs szvedų apgalėtas ir iki pamatui sugriautas bei sudegintas, gyventojus gi jau ant vietos iszgalabindami, jau į vergystę paimdami ir į už marę iszsivežindami.
Dabar ant to kalno randasi medinė koplytėlė ir varpnyczią kurios kaip viena taip ir kita baigia nů senumo griuti. Varpnyczioje kabo dar ir varpas, o koplytėlėje prieszakinė pusė ir isz dalies szoninės nulipytos keistais senoviniais paveikslais szventųjų. Nekurie paveikslai gražiai papůszti zolynais, vainikais bei kaspinais, – tai darbas, matyt, mergelių. Esas po koplytėle pakavotas kunigas, kuris ją ant to kalno įtaisė, bet vardo to geradėjo neatmenu, nės nebuvau užsraszęs.
Tiek tai apie Auką arba Alką.
Kyrupis. „Žodelis apie Alkos kalną” // Vienybe lietuvninkų 1895 m., nr. 38, p. 456-457.