Senovės praeities liudininkai

Dainavos girios – Navasodų vienkiemyje – Praeitų laikų aidai – Nuostabios pilys ir griuvėsiai

J. Gailius „Senovės praeities liudininkai“ // Ateitis. – 1943, Nr. 259, p. 3

Į Šiaurės vakarus nuo Merkinės dunkso didžiulė Subatonių giria. Šiukštu ir krupnu joje vėlų vakarą, o ir nykią, debesuotą dieną joje ne­jauku.

Didžiulės, ištekinės pušys, išsikėtrojusios liepos, topoliai ir skroblai, lazdynų krūmai ir tankiai suaugę klevai sudaro tokią žalumynų sieną, kad vietomis nė neperžengsi.

Eini skynimu, užeini kokį ramų užgožį, įsistoji į girios kelelį lyg kokį romantišką sodintkelį, — žiūrėk, priekyje bala telkšo. Turi grįžt at­gal, ieškot sauso takelio arba ant paginos muštis į lauką.

Noriu į Navasodų vienkiemį nueit Subartonių giria, bet pasiklystu me­džių sprūstėje. O čia prieš akis dau­ba ir drumzlinas vanduo. Grįžtu at­gal, surandu atkaupiai vingiuojantį takelį su įvairių lapų ir šapelių išskiromis ir traukiu nežinoma kryptimi.

Vičvienaitis pasijaučiu didelėje girioje ir klausausi, kaip burgia upe­lis. Tokuoju toliau ir nematau nei dangaus, nei saulės. Girios švokšti­mas gūdus ir paslaptingas.

Pagaliau nušvinta. Pro medžių šakas matau saulėje raibuliuojančią lygumą. Kaitri rudens saulė spragi­na prilytas valkeles ir pievas. Kar­vės šlemščia žolę ir neklauso pieme­nėlio raliavimų.

Lauku dzengti kas kita — saulė­ta, žalia, garsu. Žiogeliai smuikuoja, uodai zyzia, praskrenda prašauja pasivėlinusi kregždutė.

Atsiduriu Volungevičių sodyboje. Mes turime baigt savo kalbas, nes, nors ir daug Įpasakojo guvusis dė­dė, dar visko neišdėjo.

—Gūdus jausmas pagauna, einant Subatonių giria! — sakau.

— Giria kaip giria! — atšauja dė­dė. — Bet, man rodos, ir ji turi sa­vo amžių. Ten, pakraštyje, kur retesnis pušynėlis, dar ir dabar gali­ma pastebėti lyg kokį arimą. Lygios, ilgos lysės driekiasi visu plotu. At­rodo, čia senovėje buvo ariama.

— O gal medelius sodinant su­arta? — suabejoju.

— Kas tau ars, kas be reikalo vargs. Be to, girioj, kai kuriose vie­tose, galima užtikt ištisą akmenyną. Ir kokių akmenų ten neprikraulinta! Taigi, žmonės arė, lauką dirbo ir įvairius akmenpalaikius krovė į vieną vietą.

Patraukęs papiroso (būtinai savo tabako!) dūmą, dėdė porina toliau:

— Kaip atmenu, seniau čia ma­žiau žmonių gyventa. Mano apskai­čiavimu, kur seniau būta vieno ūkio, dabar keturi penki. Žmonės tada savo gyvulių nežinojo. Jų kiau­lės ištisus metus girioje su dzykiais gyveno. Nieks jų neskaitė nerokavo. Susimaišą su dzykiais, vesdavo di­džiau šeriuotus paršelius. Tačiau dzykiai į tvartus nelįsdavo: ateis su kiaulėmis į lauką, pasidairo, pauosto ir skuodžia sau į girią.

— Geri buvo laikai, — įsižiūrėjęs į tolumą, vokrina senelis. — Laukų niekas nekapčiavo: kur nori, ten ari. Nori, kerti girią, verti kelmus, ari, triūsi. Paskui atvažiavo cariniai kamarninkai. Pasišneki su matininku, pažadi jam ką nors geresnio, jis ir apkapčiuoja tau didžiulį keturkam­pį. Tačiau žmonės nesipuolė plačių žemių. „Et, sako, kaip tėvų buvo, taip ir mums pakaks! Kam čia plė­šytis“.

— O Navasoduos žmonių seniai gyvenama? — klausiu.

— Man rodos, ne kažin kada. Prieš keliasdešimt metų čia gyveno tik du ūkininkai. Tačiau seniau čia tikrai gyventa. Štai, mano sūnus, be­ardamas lauką, žagre užkliudė kažin kokią šūsnę plytų. Pasiėmęs kastu­vą, pradėjo kasti. Ir kas pasirodė? Iškasė visą krūvą puikių plytų. Toje vietoje, matyt, stovėjo krosnis, nes visos plytos aprūkusios. Palaukit, parodysiu!

Dėdė valandėlei pražuvo, bet ne­trukus atvilko tris plytas, koklius. Dvi iš jų poliruotos, žalsvos spalvos. Vienoje įmontuota karališka karūna, o apačioj, skydo pavidalo stilizuo­tam dugne šešiakampė, pilnavidurė žvaigždė. Antros plytos viduryje Dovydo žvaigždė su apskritimėliu viduryje. Žvaigždė apibrėžta dviem apskritimais, kurių tarpe maži taš­keliai, o aplink išorinį apskritimą — saulės spindulių imitacija. Pagaliau trečia plyta paprasta, su audeklinio rašto žymėmis. Viduryje puikus pumpuras su išsiskėtusiais nematyto augalo lapais.

— Tai dar ne viskas! — sako dė­dė. — Radome mažesnių, poliruotų, karnyzinių plytelių. Jas įmūrijome į savo pečius.

Einame žiūrėti. Plytelėse uodegą paglaudęs liūtas, iškišęs liežuvį. Už­pakaly jo — dvigalvis erelis. Jo uodega nuleista, su trim kryžminiais plunksnų pluoštais.

— Man rodos, plytos bus kokių trijų šimtų metų, — spėlioja dėdė.

— Bet kaip puikiai išsilaikė, kaip naujos! Dabar tokių gražių nepada­ro. Matyt, gyveno turtingi žmonės, ponai.

— Bet kur jie dingo?

— Ir aš galvojau! Man rodos, ka­rų metu daug žuvo. Paskui užėjo marai, badas. Žmonės krito kaip musės. Kažkur girdėjau, kad po ma­ro visoj Lydos apskrity tesirado vos trys žmonės… Galėjo ir čia taip bū­ti. Karas — Dievo rykštė. Ji plaka kaltus ir niekuo nekaltus žmones…

Dėdė vėl traukia dūmą, mąsto. Aš netrukdau jo minčių sriauto.

— Yra ir daugiau senovės likučių, — po valandėlės sako. — Kur dabar gyvena Kudarauskas, atrandama daugybė didelių plytų. Jos paprastos, deginto molio. O kai Silvestra­vičius Adasius Ilgininkuose statėsi trobesius, aptiko didžiausią duobę kalkių. Negi viskas taip sau ir atsi­rado… Tikrai, reikėtų patyrinėti šios apylinkės plotuose randamus seno­vės likučius: gal ką daugiau sužino­tume.