Bubių piliakalnis

Bubių piliakalnis

Bubių piliakalnis su gyvenviete – piliakalnis ir senovinė gyvenvietė Bubiuose, Šiaulių raj., 14 km į pietvakarius nuo Šiaulių, Dubysos upės kairiajame krante, dar vadinamas Pilale. Greta piliakalnio užtvenkus Dubysą susidarė Bubių tvenkinys, tačiau piliakalnis buvo išsaugotas. Pasiekiamas nuo plento Šiauliai-Tauragė (A12  Ryga–Šiauliai–Tauragė–Kaliningradas) pasukus į vakarus dešinėn šiauriniu Bubių apvažiavimu, juo 2 km pavažiavus iki užtvankos per Dubysą ir nuo jos paėjus į kairę pietų kryptimi 250 m.

Šiaurinėje, vakarinėje ir pietinėje papėdėse, 6 ha plote yra papėdės gyvenvietė. Jos teritorija 1993 m. nustatyta gręžiniais, tyrinėta 1997 ir 1999 m. Joje aptiktas iki 1 m storio I tūkstantmečio vidurio – XIV a. kultūrinis sluoksnis su pastato liekanomis, žalvariniais kabučiais, kauline adatine, grublėta, lygia ir žiesta keramika, gyvulių kaulais, molio tinku. Nuo piliakalnio apie 1 km į šiaurės rytus yra Jakštaičių-Meškių kapinynas, tyrinėtas 1973–1974 ir 1982 m.

Istorija

Archeologinių kasinėjimų duomenimis Bubiuose gyventa jau V a. Gyvenvietėje galėjo gyventi apie 200–250 žmonių. Dubysos pilis vok. Dobitzen prie senojo prekybinio kelio, vedusio iš Rygos į Tilžę ant greta Dubysos upės buvusio kalno pastatyta prieš 1230 m. Kalnas buvo paaukštintas ir perkasa atskirtas nuo kalvos, ant kurios buvo įsikūrusi gyvenvietė. Pilyje galėjo būti 50-70 ginkluotų vyrų įgula.

Manoma, kad pilies apylinkėse 1236 m. vasarą plėšikavo kalavijuočiai. Pilies jie nepaėmė, bet apiplėšė gyvenvietę ir priešpilius. Pilies įgulos pasipriešinimas leido kunigaikščiams Bulioniams suorganizuoti ir sutelkti pakankamas pajėgas, kurios plėšikams pastojo kelią prie Mūšos upės, kur jie buvo sumušti Saulės mūšyje.

Dubysos pilis rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą minima 1348 m. vasario mėnesį, kai Vokiečių ordino Livonijos magistras Gosvinas iš Gerikės Šiaulių žemėje užėmė 4 pilis. Neišlikusios Baltramiejus Hionekės „Naujosios eiliuotosios Livonijos kronikos“ (1315–1348 m.) duomenis atpasakojantis Johanas Reneris pažymėjo, kad pultoji Dubysos pilis „buvo stipriausia pilis šioje Lietuvos vietoje“ (Dobisen, dat was dat vasteste slott in Littouwen disses ordes). Kaip rašė Hermanas Vartbergė, 1358 m. sausio 24 d. Livonijos magistras Gosvinas vėl įsiveržė į Lietuvą ir „sugriovė tik ką pastatytą Dubysos pilį Šiaulių žemėje; ir čia žuvo 100 sielų tų laukinių žmonių. Ir du ordino broliai, būtent Johanas Hanė ir Klavenbekė, buvo negyvi numesti nuo sienos“.

Dubysos pilis buvo viena iš Šiaurės Lietuvos fortifikacinės sistemos grandžių. Už 5 km į šiaurės vakarus stovėjo Sauginių pilis, 15 km į šiaurės rytus – Šiaulių pilis, už 25 km – Kulių pilis ant Jurgaičių piliakalnio, dabar geriau žinomo kaip Kryžių kalnas, 12 km į pietryčius – Bauskės pilis ant Normančių piliakalnio, už 23 km į pietus – Burbaičių piliakalnis, už 23 km į pietvakarius – Pažvarkulio piliakalnis, 7 km į vakarus – galbūt, pagrindinė Bulionių pilis ant kol kas netyrinėto Girninkų kalno, o 18 km į vakarus – Biržės pilis ant Kalniškių piliakalnio, už 36 km į vakarus – Šatrija.

Medinė pilis stovėjo piliakalnyje, kuris įrengtas Dubysos kairiojo kranto aukštumos kyšulyje. Iš šiaurės, vakarų ir pietų piliakalnį supo Dubysos slėnis, be to, iš vakarų piliakalnį saugojo ir padubysio pelkės. Pilis buvo aptverta 5–6 m aukščio statinių rastų siena, sutvirtinta akmenimis. Prie sienos iš vidinės pusės buvo pakyla pilies gynėjams.

Bubių piliakalnis (Padubysio val.)

Netoli Bubių dv., arti plento į vakarus yra siaura Dubysos vaga, kuri nuo plytnyčios kiek vingiuoja į šiaurę pro gražųjį Bubių piliakalnį. Iš tilto per Dubysą ties plytnyčia šiaurėj matyti aukštokas išriestas balnas, apaugęs lieknom pušaitėm. Tai Bubių piliakalnis. Apie jį štai kas pasakojama:

Vieną kartą ties Bubių piliakalniu aręs žmogus. Piliakalnyje žaidęs to ūkininko sūnelis. Bežaisdamas radęs skylę ir įėjęs į piliakalnio vidų. Po kiek laiko grįžęs, vaikas išsinešęs pilną kepurę pinigų, kuriuos tėvui atidavęs. Vaikas tėvui papasakojo, piliakalny matęs daug pinigų, paną ir šunį. Tėvas siunčia sūnų antrą kartą. Pana piliakalny vėl pinigų vaikui davusi, tačiau trečią kartą liepusi nebeateiti. Godus tėvas, gavęs dvi kepuri pinigų, užsimanė trečios ir prievarta nusiuntė sūnų vėl pinigų. Sūnus kad ir nenorėdamas, nuėjęs, bet nebegrįžęs. Tėvas tą dieną sūnaus nebesulaukęs ir tik rytojaus dieną rado vaiką negyvą užgnaibytą. Vietoj, kur buvęs rastas užgnaibytas vaikas, tėvas pastatęs kryžių. Bet kryžius negalėjęs vietoje stovėti: iš nakties rasdavę žmonės Dievo mūką pagal Dubysą numestą ir kryžių paverstą. Ir dabar kryžius pastatytas ne ant piliakalnio, bet šalia jo. (Pasakojo Em. Vilienė iš Bubių, 62 m. amžiaus).

Tuo laiku, kai dar Lietuvoje baudžiava buvo, jojęs iš Jakštaičių k. į Bubių dv. lavininkas (kurs i lažas varydavo). Prijojęs arčiau prie piliakalnio, išgirdo lyg ką grojant, o prie pilies pamatęs daugybę žmonių. Į piliakalnį nuo dvaro buvusios didelės durys, o viduje kunigas mišias laikęs. Iš tų žmonių vienas senukas mušęs tabokinę į durų adveriją ir kvietęs lavininką papypkiuoti. Lavininkas labai išsigandęs ir kūręs greičiausiai į dvarą.

Kas norėdavę piliakalnį kasti, tam prisisapnuodavę, kad nekastų, nes kasėjus ištiksianti nelaimė. (Pasakojo Juozapaitis Kazys iš Raizgių, Padub. val., girdėjęs iš savo tėvo, mirusio prieš 21 m., turėjusio 80 m. amžiaus).

Vietos gyventojas M. Kaminskis, eidamas naktį plytų degti, matęs ugningą, spinduliuotą rožę, kuri greit užgesusi.

Nuo piliakalnio už Dubysos į vakarus yra liekanos buvusios sodybos. Gyvenęs eigulys. Bet dėl dažnų ant piliakalnio vaidinimųsi, turėjęs išsikraustyti, o troba sudegusi. (Pas. Ostrauskas Vyt., gyv. Paviekiuose, Padubysio v.).

Užrasė VI. Trinka. Kai kurie padavimai apie archeologines ir šiaip įdomias Šiaulių apskr. vietas // Šiaulių metraštis. – Šiauliai, 1932. – P. 100-101

Apie Bubių pilį (dvaras 13 varstu nuo Šiaulių) esu girdėjęs iš miško sargo šitokį pasakojimą kurį čia žodis po žodžio paduodu su visomis ypatybėmis: žmonės pasakojo! Tokie žmonės buvo: kas Bazilijonų bažnyčion norėdavęs eiti, turėdavęs atsinešti ketvertą gorčių smėlio jei buvęs pėsčias, penketą – jei jotas. Jeigu kas būdavęs reikalingas nedėliai ugnies,- ugnis buvusi šventa, ant kalno (t. y. Bubiuose) ugnis kurindavusis, vėl auka ateina, deda auką, duoda duonos (tiems, kurie tę gyvenę, kaip ir zakristijonas) tiems, kurie gyvenę ant kalno ir savo ugnies turėdavę (paprastieji žmonės), tiktai ne Šventosios; kas – nedėl turėdavęs ateiti pasiimtų ugnies. Jei namų ugnimi išsivirtų pietų žmogui ne sveika; jei šventąją tai nesveikumas neieidavęs žmogun, kadangi ugnis Dievo duota. Gesinti nekad negesindavę, kad amžinai butų.

L. Kšivickis „Žemaičių pilis” // Vilniaus žinios 1895 m. nr. 16, p. 4;