Ant Galvės ežero

R. V. „Ant Galvės ežero“ // Ateitis. – 1943, Nr. 133, p. 4

Kiekvieną pavasari gyvenimas Trakuose atgyja: sužaliuoja visa gamta, iš Galvės ežero dingsta žiemos ledai, o ir žmonių kasdien vis naujų atsiranda. Per visą žiemą gairinę senąjį Vytauto sostą visų krypčių vejai pavasariop sušvelnėja o kai papučia šiltas vėjas iš pietų – trakiečiai žvejai ištisomis dienomis ir naktimis tiesia bures ir merkia tinklus. Dabar Trakų nepamiršta ir vilniečiai, kurių gausūs būriai kas šeštadieni ir sekmadieni nuvyksta į Trakus. Pavasari ir vasarą čia daž­nai lankosi ir Vilniaus Skrajojantis Teatras „Vaidila”, Čiurlionio vardo meno ansamblis, Vilniaus katedros choras ir pan. Užtat nenuostabu kad pavasario ir vasaros Trakuose laukiama ypač su dideliu ilgesiu, o pirmieji svečiai iš tolimesnių apy­linkių ar miestų pasitinkami tiesiog su gėlėmis — juk gyvenimas prasi­deda.

Yra Naujieji ir Senieji Trakai, kurie nuo Naujųjų tėra už 8 km. Tai senas bažnytkaimis, kur istorikų žiniomis Gediminas turėjęs laikina savo sostinę, o vėliau ją perkėlęs Vilniun. Čia gyvenęs ir kunigaikštis Kęstutis ir tik žymiai vėliau visą valstybės gyvenimą perkėlęs į Naujuosius Trakus. Čia yra išlikę ir tų laikų statybos likučiai.

Naujieji Trakai įsikūrė prie pat Galvės ežero. Jau pačioje pradžioje miestelio susiduriam su buvusios bernardinų bažnyčios ir vienuolyno griuvėsiais. Jie buvo sugriauti per didįjį karą. Pamatai šiai bažnyčiai padėti Žygimanto I-jo laikais, po to bažnyčia buvo vis naujai atstatoma ir puošiama.

Dabartinei parapijinei bažnyčiai pamatus padėjo pats Vytautas Didysis. Po to ji buvo nuolat taisoma, didinama ir paskutini kartą pagrindinai pertvarkyta pereito šimtmečio vidury.

Bažnyčia baroko stiliaus. Joje yra įdomus Dievo Motinos paveikslas, kurį, manoma Vytautui Didžiajam padovanojo Bizantijos imperatorius Emanuelis II Paleologas. Kai kurie Vilniologijos istorikai rašo ir apie visą šio švento paveikslo istoriją, kuris 1718 m. buvo apvainikuotas dviem aukso vainikais, padovanotais Popiežiaus Klemenso XI. XVII šimtm. vidury paveikslas buvo perneštas Vilniaus Katedron o po kelių metų iškilmingai grąžintas į Trakus.

Trakuose ilgą laiką gyveno vienuoliai domininkonai, čia įkurdinti Žygimanto III laikais. Jie turėto savo vienuolyną ir bažnyčią, kurią daug kartų perstatinėjo.

Įdomiausia turistams ir šiaip Tra­kų lankytojams yra Trakų pilies griuvėsiai. Yra dveji griuvėsiai — Pusiasalio pilies ir Salos pilies.

Pirmiausia mūsų vadovas mus nu­veda prie Pusiasalio pilies, kurios griuvėsiai žymiai menkiau išsilaikę nei Salos pilies. Ši pilis kadaise saugojo priėjimą iš miesto ir stovi pačiame pusiasalio iškyšulyje, išeinančiam į Galvės ežerą. Ji yra per anų laikų patrankos šūvio tolumą nuo Salos pilies, kurioje vykęs pats svarbiausias sostinės gyvenimas. Ty­rinėjimai parodė, kad Trakai anais laikais buvęs didelis miestas su vi­somis didelės imperijos sostinės sa­vybėmis. Tai įrodo ir išlikę gausūs griuvėsiai, ypač abiejų, pilių. Pa­čiame pusiasalio pilies viduryje yra garsusis „Aukų kalnelis“, nuo ku­rio matyti ypač žavingas vaizdas į Salos pilį ir ežerus.

Salos pilies griuvėsiai, palyginti, labai gerai išsilaikę. Mus prie pi­lies pasitinka senas šios pilies griuvėsių sargas, einąs ir gido pareigas, ir aprodo griuvėsius.

Pilies griuvėsiai taip gerai išsilai­kė, kad ryškiai matyti būdinga aniems laikams mūro statybos technika iš akmenų ir plytų. Labai gausiai išlikę pagražinimo fragmentai, ypač lubose, langų aprėminimuose.

Kazimiero Jogailaičio laikais pilis buvo žymiai praplėsta ir pagražinta. Dar ir dabar matyti pieštų paveikslų žymės, kurių anksčiau nebuvo.

Pilis buvo pastatyta iš dviejų dalių: tikrosios pilies, kur gyveno ku­nigaikščiai ir virė rūmų gyvenimas, ir priešpilio, didelio keturkampio kiemo, apsupto aukštu mūru, kurio trijuose kampuose stovėjo aukšti apskriti bokštai. Šių visų pastatų likučiai, vietomis labai gerai užsili­kę. dar ir dabar tebėra.

Pilies griuvėsiai nuolat buvo ty­rinėjami, atkasami ir sustiprinami.

Didesni sustiprinimai įvykdyti 1905, 1930 ir 1935 metais. Architektai yra sukūrę ištisus senosios pilies planus, padarytus pagal rastus griuvėsius, senovės braižinius ir istorinius da­vinius. Istorikai jau yra parašę iš­tisas studijas apie Trakų gyvenimą ir reikšmę anais laikais.

Vaikščiojame po pilies griuvėsius ir stebime dideles galerijas, sales, kuriose gyveno kunigaikščiai. Jų apartamentai buvo antrame ir tre­čiame aukštuose. Pilies sargybos buvo bokštuose. Iš salių didumo ir impozantiškumo galima įsivaizduoti anų laikų dvaro gyvenimą.

Salos pilyje mirė Vytautas Didy­sis. Jis be galo mėgo Trakus ir vi­suomet poilsiui ir karo planams kur­ti čia parvykdavo. Juo pasekė Ka­zimieras Jogailaitis, išpuošęs pilį ir išgarsinęs Trakų grožį. Čia buvo nužudytas kunigaikštis Kazimieras Kęstutaitis, o ilgesnį laiką gyveno Kazimieras, kuris vienu metu pri­ėmė Venecijos pasiuntinį Contarinį. Šis labai gražiai aprašė audienciją pas Kazimierą ir išgyrė pilies bei Trakų grožį.

Pamažu Trakų reikšmė ėmė nyk­ti, o septyniolikto šimtmečio vidu­ry (rusų invazijos metu) ji visai su­nyko. Pilies pastatai ėmė griūti, o ir patys gyventojai žymiai prisidė­jo prie jos sunaikinimo.

Mūsų „gidas“ vedžioja mus po vi­są pilį, rodo kiekvieną didesnį ak­menį . Per ilgą laiką jis tiek daug „pramokęs“ istorijos, kad sunku su­prasti, kur tikra tiesa, kur grynas melas. Po to jis nusiveda mus į mažą savo „namelį“, kuriame vie­nas naras ir maža krosnelė. Čia jis paslaptingai ištraukia pilies kasinė­jimų metu rastų radinių likučius — akmeninius sviedinius, kūjus, gele­žinius pagražinimus ir rodo mums. Pasakoja prisimerkęs ir nuolatos kartodamas:

— Ot, tai buvo gyvenimas. Kad bent vieną dieną taip pagyvent!

Trakuose gyvena daug karaimų, kuriuos į čia atgabeno pats Vytautas Didysis. Tad mes — du vokiečių žurnalistai iš Berlyno ir Jūsų ko­respondentas — greitai iriamės val­tele per ežerą ir skubame vizitui pas jų Vyskupą.

Mus pasitinka malonios išvaizdos aukotas vyras, apsivilkęs juoda su­tana ir persijuosęs mėlyna ir plačia juosta.

Įeiname į erdvų kambarį, kuria­me didelis ąžuolinis stalas ir plačios kėdės. Tada užsimezga gyvas pasi­kalbėjimas.

Pirmiausia Vyskupas nupasakojo tas istorines aplinkybes, kurių dėka jie čia atsirado. Čia iškelia žymų Vytauto Didžiojo vaidmenį. Kas mahometonims Mahometas, evangeli­kams Liuteris ir kt., tas karaimams Vytautas Didysis. Jis nėra jų dva­sinis dievas, tačiau lygiai gerbiamas, kaip ir tas. Čia pat vyskupas pa­rodo Vytauto Didžiojo portretą, pa­kabintą garbingiausioje vietoje ša­lia jų didžiausio šventiko pasauly.

Vytautas Didysis iš tiesų yra la­bai gerbiamas. Kiekvienoje karaimo trobelėje rasi garbingiausioje vieto­je pakabintą Vytauto Didžiojo portretą ir jo garbingas vardas perduo­damas iš kartos į kartą. Vaikai kal­ba su pagarba apie Didįjį Vyrą, ku­ris valdė žemes ir žmones nuo Juo­dųjų Jūrų, kur yra ir karaimų tė­vynė, iki pat Baltijos jūros.

Iš seno karaimai buvo žinomi, kaip geri amatininkai, tad jų gabumus Vytautas Didysis ir išnaudojo: jie statė namus, mokė vietos gyvento­jus amatų ir kitų praktinių mokslų.

Apsaugoti jų teisėms Vytautas Di­dysis Trakų karaimams išdavė specialias privilegijas. Vyskupas mums rodo didelę ąžuolinę spintą, kurioje už stiklo matyti tų privilegijų origi­nalai. Tos privilegijos iki pat šios dienos karaimų yra saugojamos su ypatinga pagarba, o už tai Vytauto Didžiojo atminimui kasmet laikomos iškilmingos pamaldos.

— Mes dabar nežinome, kur tik­roji mūsų tėvynė, — kalba Vyskupas. — Per ilgus šimtmečius mus lietu­viai laikė savo gerais svečiais, mes pripratome, įsigyvenome ir net „sulietuvėjome“.

Tačiau iš tiesų visiškai taip nėra. Jei karaimai priėmė mūsų kultūrą ir dalis net kalbą išmoko, tačiau jie nuolatos kaskart mažėja. Mat, Jų tikėjimas yra savotiškas, paremtas Senuoju Įstatymu, ir ypač kreipia dėmesio į neofitus, kurių griežtai nepriima. Užtat pasiseka išsaugoti tikyba su visomis tradicinėmis ir archaiškomis apeigomis, išlaikyti gryną tautą, bet kartu gresia ir vi­siškai laikui bėgant išnykti.

Greit prabėga valandėlė pas ka­raimų Vyskupą, baigusį du garsius užsienio universitetus. Savo pasa­kojimu jis prikelia visą mūsų isto­rinę praeitį, kuri labai sudomina vo­kiečių žurnalistus. Jis parodo ir kuklius leidinius, išleistus karaimų ir kt. kalbomis, kuriuose rašoma istorlja apie jų atsiradimą Lietuvoje. Atsisveikinant jis mums dovanoja po keletą savo paties parašytų brošiū­rų, kur ypač šiltai rašoma apie Vy­tautą Didįjį.

Po to mes išeiname apžiūrėti jų šventyklos — kenesos, statytos ant seniau sugriuvusios pereitame šimt­metyje. Tai kuklus pastatas, be jo­kių pagražinimų. Daug puošnesnė kenesa yra Vilniuje, kur gyvena žymiai mažiau karaimų nei Trakuo­se, tačiau čia gyvena pats vyriau­sias jų šventikas visame karaimų pasauly. Jis į Vilnių atbėgo gelbė­damasis nuo bolševikinio teroro Kryme, kur yra tikroji karaimų tė­vynė, bet ir čia laike bolševikmečio Lietuvoje beveik žuvo.

Trakuose yra ir kuklutis, tačiau gana įdomus karaimų muziejus, ku­riame tarp kitko, plačiausiai palie­čiamas jų gyvenimas Lietuvoje.

Reikia pažymėti, kad karaimai do­mina giliau ir užsieniečius. Apie juos nemažai rašo prancūzų, vokie­čių ir kt. geografai, mokslininkai ir žurnalistai, pažymėdami ir iškelda­mi jų gyvenimo būdingus dalykus, surištus su Lietuva. Ypač gražus straipsnis tilpo viename pereitų me­tų „Signal“ numeryje, kur žurna­listas Werner Klau aprašo Trakų karaimų gyvenimą ir primena Vytautą Didįjį.

Šiuo metu visame pasauly karai­mų tėra likę vos keliasdešimt tūks­tančių ir ši įdomi, turinti savotišką praeitį ir tikėjimą Juodųjų Jūrų kranto tauta palengva baigia išmir­ti. Jų tautos istorijoje Trakai ir Vytautas Didysis, be abejonės, už­ima vieną iš didžiausių knygų.

Šiuo metu Trakai yra apskrities miestas, kokiu ir buvo visą laiką nuo pat XVII šimtm. vidurio iki pat didžiojo karo. Gyvenimas čia, nežiūrint ypatin­gai žavingos gamtos, yra skurdus. Žemė prasta, daugiausia smėlynai. Užtat didesnė dalis gyventojų užsi­ima žvejyba ir Trakai yra savotiš­kas Vilniaus krašto žvejų miestas. Jis pagyvėja, kai Galvės ežeras ap­sidengia žaliais vainikais ir sutraukia tūkstančius lankytojų.