Referatas, skaitytas L. M. Draugijos visuotiname susirinkime rugpiučio 5/18 dieną 1908 m. Didžioji dalis straipsnyje minimų vietų mūsų laikais patenka į Baltarusijos teritoriją. Red. p.
1900—1904 m. tekus man kunigauti Kauno gub., Ežerėnu paviete, prie Drukšiu parapijos prigulinčioje Gaidės (arba Graidžiu) pilijoje, apie 20 varstų į rytų-pietus nuo Ežerėnu (Novoaleksandrovsko) miesto, kai kuriose mano gyvenamosios vietos apylinkėse padariau archaiologiškus tyrinėjimus, kuriu rezultatais noriu šiandieną su Lietuviu Mokslo Draugijos nariais bei draugais pasidalinti.
Tyrinėjau Lapušiškės kapyną, Visaginos kapą, Niurvenu kalną, Čeberaku pilekainį ir šiek-tiek Drukšiu miestelio apygardas.
Lapušiškės kapynas (tumuliu Hūgelgraber)
Nuo Ežerėnu miesto 20 varstu į rytu-pietus, o nuo Graidės 8 varstai į vakarus, guli Lapušiškės vienasėdija su kapynu. Dar pavasaryje 1899 m, pirmąją žinią apie Lapušiškės kapus, netolyje Gaidės esančius, išgirdau nuo savo Gaidės pilijos parapijonu. Šeip man sakyta: nuo Dūkšto į šeurės-rytus, atstu 6 varstai, esą „Švedu (žuvėdu) kapai“, kur, be abejo, galimą rasti senovės daiktai. Piemenis, ganydami ir pavirš tas kapu vietas kasinėdami, radę kažkokius daiktus, k. t. sidabrines balno kilpas ir 10 kankalėliu, suvarstytu įrinkyje ant geležinės sutrūnėjusios vielos.
1900 m. gegužio m. nuvažiavau Lapušiškėn išvystų tuos „Švedkapius“. Paėjęs 300 sieksniu nuo Lapušiškės vienasėdijos saulėtekio link, išvydau tą nuo senovės garsią vietą, gulinčią netoli nuo gražaus Visaginos ežero. Tai yra geltonojo paprasto smėlio (smilties) lauko lyguma apie 1 varstą plati, į 2 var. ilga; vieta šiandieną visur jau ariama. Tą lygumą apriboja: nuo saulėtekio ir saulėleidžio slėnesnės pelkiu vietos su šaltiniais, nuo šeurės bent kiek žemesnis, bet pašlapias plotas 150 sieksniu ilgio, į pietus gi ta lyguma nusitraukia gan toli į keletą varstu. Ta graži, rami, atkreipianti į savę kiekvieno praeivio atydą ir sužadinanti daug minčių apie įspėtinąją praeitį, vietelė yra apaugusi, apsiausta nuo rytu, šeurės ir vakaru pusės miškais: pušynais, beržynais ir alksnynais, augančiais ant pakilnesniu vietų ir papelkyse. Žemės plotas, ant kurio tilpsta patįs kapai, tur maždaug apie 0,500 kilometro ilgio ir apie 0,125 kilometro pločio. Neseniai, nes dar apie 1890 m., ant pačiu kapu ir tarp jų augo didžiulios drūtos pušis ir kai kurie kiti medžiai, kurie, pridengę nuo saulės ir vėtrų, per ilgus amžius palaikė juos čielybėje. Bet miškams pranykus (nes dabartiniai aplinkiniai tai tikt jaunučiai), ir kapu likimas tapo kitokias. Ėmė džiovinti, kaitinti jų smėlį saulė, vėjas smiltis nešioti, naminiai gyvuoliai minioti, o žmogus, dirvą taisydamas, juos pamaž naikinti: kartas nuo karto juos ardyti po biskį įrinkyje aplinkui žagre. Bet buvau laimingas: suspėjau tyrynėti, esant didesnei jų daugumai tvarkoje, čielybėje.
Išvydau kapu apie 40 su viršumi. Jų eilė tęsėsi nuo pietų-rytų į žiemių-vakarus. Norints iš jų kai-kurie buvo visiškai žemi, bet visgi iš tolo žymus savo balzganai-geltonu laisvu smėliu, žolių šaknimis nesuvaržytu ir jų žaliumu ne pridengtu.
Tai buvo apuoliai supiltos didesnios ar mažesnios paplokščios smėlio krūvos, kurios savo pamatuose susiliedavo su taisykliškojo rato ribomis. Kapai buvo nevienodos rūšies. Didesnis mažesniųjų skaičius turėjo aukštumoje 0,20 m., skersai (=djametre) 6 m. Pačiu didžiųjų aukštis siekė iki 0,71 m. ir iki 12 m. skersinyj (diametre); vieno gi būta net 1,42 m. aukšto. Mažumas ir jų aukštumas pažymėta maždaug ant situacijos plano.
Nuo kapo № 2 vietos paėjus į pietu-žiemius per pelkes,, tolumoje į į vieną trečiąją varsto, pakilnesnioms vietoms randantis, pušynėlio smiltynuose dar yra 3 kapai, mažesnios rūšies. Nieko tenai, kasinėjant, nerasta.
Dar prieš kasant, bevaikštinėdamas ant карų vietų (Pav. 4—n. 5, 6, 7), radau 5 skardinius juostu ornamentus (Pav. 1, 4, 5); trejuose iš jų buvo pasilaikius, viduryje tarp dvejų metaliniu skardučiu, sutrūnėjusi oda. Dar rasta prie pat kapu linijos (ilgumoje) vidurkio nudužusi akmeninio kirvelio pentis ir ašmenis.
Priėjęs prie aukščiausiojo kapo (№ 7), kurs turėjo aukštumo 1, 42 m., išvydau ji per pusę išardytą: iš jo kyšojo žirgo dar nesupuvę kaulai. Taipogi ir prie jo atrasta šalyse viršminėtos skardelės.
Įstabu, kur tiek daug baltojo smėlio gauta kapams supilti. Žemės gilumoje ant vietos, nei apylinkėje, nei ant Visaginos ežero kraštu, jo niekur nesiregi.
Lapušiškės vienasėdijos apylinkėse senesniejie žmones, minėdami tuos kapus, klaidingai pasakoja, buk čionai žuvėdų (švedu) kariauta. Dėlei buvusios kovos ir kritusiu joje kareivių paminėjimo ir pagarbos ant jų kapinių supylę tuos kapus. Kad jie tačiau ne žuvėdams, bet lietuviams priguli ir kad juose senovės lietuviai palaidoti dar kūnu deginimo laikais, kada dar su mirėliu kūnais ir jų žirgus laidota — abejoti negalima, nors iš radiniu, aprašytuose kapuose suješkotuju, ir negalima tikrai paženklinti, kuriame metašimtyje jie čion sudeginti ir palaidoti. Tiek tik galima spėti, kad Lapušiškės kapynas paein iš gadynės prieš krikščionystės Lietuvon įvedimą. Anot A. Spicyn’o šitos rūšies, kaip ir Lapušiškėje, lietuviu kapai, su degintais lavonais, žirgu kaulais ir identiškomis iškastųjų daiktu formomis, priderą VIII —IX metašimčiui. [Dr. B.]
Nuo šitų kapu iki Visaginos ežero yra 1,75 varstu. To ežero kraštus nuo pietų ir vakaru puošia kelios kalnu viršūnės: Klevino, Verugos, Erelio kalno ir Pilekalnio. Pats aukštasis, Veruga, turi aukščio iki 85 m., bet garsiausias iš tu kalnu, žmonių minėjamas, tai artymiausis Pilekalnis: Jis tęsiasi nuo šeurės į pietus per 319 m., platus 138 m.; aukštas 32 m. To kalno rytu pusėje yra atskardi įduba (įlomis) su ketvirtaine (kertuota) duobe tieskerčio rombo pavidale bent kiek pailga, kurios ilgosios pusės turi maždaug po 6 m. Tos duobės šalis ne stačiai, bet nuolaidžiai iškastos; jos pakraščiu išrodo kažikada butą išgręstu akmenimis: taip yra ir sakoma. Sausos vasaros laiku vanduo joje visiškai išdžiūsta. Senųjų pasakojama, kad toji kalno nuolaidumoje duobė buvusi pilies įgulos šulnys; buk tame kalne esama labai daug didžiu tvirtu plytų ir kad kalno sklepuose esą užmūryti kareiviai už keliu duriu, bet ateisiąs laikas, kada jie iš tenai kelsiąsis ir išėję, kariausią už tautos laisvę: jau vienas kišąs kardą pro duris. Ir esanti užkasta skrynia pilna aukso. Nė jokiu plytų neregėjau, nei nieko įpatingo pačiame kalne, nors jį visi vaidina „pilekalniu“. Ant pat kalno viršaus keliose vietose pakasinėjęs, patyriau, jog žemė nesupilta ir neliesta. Šiandieną tas kalnas vietomis ariamas.
Visaginos kapas
Šalyje kelio iš Ilijanavos į Visaginos kaimą, arti ežerėlio Postavėlio ir Briedsalio pelkiu, rasta miškelyje, Visaginos kaimo lauke, du, vienas prie kito, kapu 0,40 m. aukštu, 3,5 m. diametre. Vienas į šeurę buvo apgriautas; kitas gi čielybėje rastas. Ant paskutiniojo viršaus sukrauta keletas vidutinio didumo akmenų ir tarp jų rasta biskį anglių. Gilumoje, artymoje su žemės lyguma, rasta pilnoje tvarkoje žmogaus kaulai, paguldyto aukštienialku su atsukta į rytus burna: gulėjo gryniausioje geltonoje smiltyje. Šalyje lavonkaulių rasta prie dešiniosios šlaunies sutrūnėjęs, sutrukęs į tris dalis, geležinis peilis: 0,14 m. ilgas, 0,02 m. platus ir 0,005 m. storas. Kaulai visi buvo čieli; daugiaus nieko nerasta.
Niurvenų kalnas
Nuo Drukšiu 4 varstai į pietus guli Niurvenu kaimas. Netoli šito kaimo į šeurę per kokį tris ketvirčius varsto yra kalnas, apie kurį pasakojama, jog ant jo kažikados butą bažnyčios,. Jis yra 85 m. ilgas, 42 m. platus ir 8,5 m. aukštas. Jau pro šalį važiuojant — kelias iš Drukšiu į Niurvenus eina pro pat jo galą — galima pastebėti to kalno įpatingąjį juodumą, tarsi butu apipiltas suodžiais. Ne abejotina, jog senovėje sudeginta ant jo daug medžio, jei lig šiol pasilaikė žemiu juodumas, su anglimis sumaišytu. Bene buvo tai kokiu senovėje signalu kalnu, ar kūnu deginimo vieta — ragas (ustrina)? Keliose vietose pabandžiau pakasinėti ir nieko kito neužėjau, kaip tikt primitiviškojo išdirbimo senovės puodu šukes, ant kalno viršaus pamėtytas. Nuo vakaru pusės kalno viršaus gale užėjau įdomu kapą, bene akmens amžiaus laiku. Per lopetą gilume rasta čiela akmeninė eilė 1,20 m. ilga, 0,65 m. plati ir 0,25 m. stora: ji buvo korizontališkai suklota, kertėse gi ovališkai užbengta. Akmenų tarpe bent kiek buvo anglių šmoteliuose ir suodžių pavidale, viršminėtu šukiu ir žemiu (molio su žvyru). Viduryje po tos į lopetą storumo akmenų eilės rasta kaulu, kurie taip buvo apipuvę ir smulkūs, jog negalima buvo nieko iš jų spręsti: jų apdeginimo nebuvo žymu; prie jųjų taipogi buvo puodu šukiu ir anglių. Tarp kauleliu rasta akmeninio kirvelio pentis, į du šmotu pardaužta, su lygia skylelės vieta. Po tais daiktais giliaus buvo žemė nejudinta, kietas molis su žvyru. Apart to dar tame kalne rasta, man kiek paskiaus atneštas, vienas smulkutis žalvario periodo daiktelis, čielybėje pasilaikęs. Tai buvo žalvarinė, ornamentuota pakabėlė — trikampė skardutė su taškeliais ant jos išmuštais ir gale su grandelę, dėlei prikabinimo prie lankelio.
Čeberakų piliakalnis
Nuo Gaidės pilijos į šeurės-vakarus, 4-tame varste tarpu Čeberaku kaimo ir Pasamanės k. vidurkyje, stūkso supiltas, aplinkiniams gyventojams žinomasis, pilekalnis — Čeberaku pilekalnis. Šiandieną tasai kalnas ir jo apylinkės yra apaugusios tankiais pušynais, eglynais: jis yra 85 m. ilgas. 43 m. platus, 27 m. aukštas. Nuo rytu pusės žymu senovėje buvusi didelė grabe (fossa) su volu, nes kalno trauktasi savo aukštumu toliaus į rytus, todėl didelis griovis jį atskiria; nuo šeurės iš prigimimo yra didelė duobė, ir kalnas čionai buvo labai status, beveik ir dabar neužeinamas; taipogi ir pietų pusėje mažai ką nuolaidesnis, o nuo pietu-vakaru apgintas buvo ežeru Samane ir jo dar ir dabar nepereinamomis pelkėmis. — To pilekalnio visos keturios pusės turi atskirus vardus: Beržalatas, Kumša, Barankiškė ir Šlininė.
Apie tą kalną iš senovės daug ką pasakojama. Buk senovėje čionais būta kažikokios bažnyčios, šventenyčios: senesniejie matę jos pamatu pėdsakas, palaikus. Ant to kalno rastas akmuo su kažikokiomis neperskaitomojo rašto 10 eilėmis. Tas neabejotina: nes sakė man ne vienas, nurodydamas raidžiu didumą. Akmuo sudegintais vėliau kalkių duobėje. Dar rasta tris aptašyti akmenis 18x36x60 cm. didumo. Pasakojo man, jog užlipti į kalną nuo šeurės pusės tyčiai buvę padaryti akmeniniai laiptai į žemę įleisti. Sunku buvo susekti tą vietą dėl apaugimo storomis samanomis ir tankaus miško šaknimis. Visas kalnas labai apsamanojęs. Ant pietinio Samanės ežero krašto, senovės žmonės nurodo senkapiu vietą: yra tai smėlinis kalniukas. Tenai, buk, dar ne per seniai stovėję supuvę ąžuoliniai kryžiai; tai buvę kapai artymiausios ant pilekalnio šventenyčios. Nežinia dėl ko, kaip vieną vietą t. y. Čeberaku pilekalnį, taip ir kitą, t. y. kapus, senesniejie žmonės vadina: „Holub gorodas“. Aplink čionai visur gyvena aplenkėję lietuviai (lietuviškai dar tebekalbą), baltgudžiu visiškai nėra.
Girdėjau šias, pilekalnį puošiančias, pasakas.
1) Seniaus, kada tas kalnas dar nebuvo apaugęs, kaip dabar senomis pušimis, eglėmis, aplinkui gyventojai čion ganydavę galvijus. Kažkokį rytą piemenė, beganydama ant kalno viršaus, radus labai gražius raktus. Kada ji juos namol parsinešus, tūlą laiką pas save paslėpus laikė, prisisanavęs jai kažikas, tarydamas: „Mergel, kam tau tie raktai; nunešk ir padėk juos, kur radai; ne tau jie priguli. Už tai gausi daug pinigu”. Paklusni tam paslaptiniui balsui, padarius, kaip sakyta. Nunešus raktus, padėjo, kur buvo radus ant kalno viršaus; toje vietoje radus sau tris tolerius. —
2) Tūloje iškilmingoje šventėje aplinkiniai pilekalnio gyventojai susirinkę ant pamaldų. Po mišių, pamokslo laike, dėlei nesuprantamų priežasčių, bažnyčia su žmonėmis ėmus ir prasmegus. Bet kaip bažnyčia, taip ir joje esantis žmonės per ilgus amžius pasilaiko tame pačiame padėjime: kunigas, kaip pamokslą sakė, taip ir sako, žmonės gi, kaip atydžiai klausė, taip ir klauso ligšiolaik, nežinodami ir nejausdami, kad jau amžiai praslinkę. Bet, kada kunigas, pabaigęs pamokslą, pasakysęs — Amen, — tai busianti svieto pabaiga ir paskutiniojo teismo diena. – Senovėje žmonės, ar tai saulei tekant, ar tai prieš tekėjimą rytinį rūką (miglą) regėdami, sakydavę: „tai dūmai iš Čeberakų pilekalnio, stebuklingai prarijusio bažnyčią su žmonėmis“ Jei tie patįs žmonės senovėje būdavę kada šventadieniais arti pilakalnio, tai girdėdavę neaiškų toli gilumoje balsą — giedojimą, todėl sakydavę, jog tai iš žemės prarytosios bažnyčios jis paeinąs. —
Pasamanės kapynas
Nuo Čeberakų priekalnio vienas varstas į pietų-vakarus, ant Samanio ežero vakarinio krašto, vietoje, kur riogso Pasamanės keturkiemis kaimas, guli to paties vardo iš stabmeldijos laikų kapynas. Nors žemė aplink Pasamanę žvirynai, bet pati kapyno vieta yra geltonojo smėlio plotas nuo 32 iki 43 metrų platus, 130—150 m. ilgas ir savo ilgumu tęsiasi į šeurę. Tyrinėjimas šioj vietoje 1908 m. rugsėjo 27 d. davė šiuos rezultatus.
Viršminėtojo pailgo ploto šeuriniame ir pietiniame galuose rasta po 2—4 atskirus kapus, maždaug tos pačios rūšies, kaip ir Lapušiškės kapai, t. y. smilties paplokščios krūvos rato ribose supyltos. Jų diametras siekė nuo 5 iki 7 metrų, o ankštumas ką tik žymus savo kiek didesniu balzganumu ant žemės lygumos. Per lopetą arba net pusę lopetos giluman, juose rasta retą angliasuodžių sluogsnį nuo 0,08 iki 0,12 m. storumo. Tas sluognis horizontališkai supyltas dengė visą apuolų kapą, plonesnių būdamas tik pakraščiuose. Po juomi buvo grynas geltonas smėlys. Bet viršminėtojo pailgo ploto pats vidurys, maždaug trečdalis jo viso, savo supylime turėjo kitonišką išvaizdą. Ta vieta, rodos, buvo vienas didis kapas. Ant jo kai kuriose vietose yra kelios bulbeduobės. Kaip tų duobių kraštai, taip ir mano, šviežiai pakasinėtos to didžio kapo, vietos parodė šį vienodą jo supylimą. Nuo pietų pusės mažne pačiame jo krašte, pakasus giluman per 0,40 m., rasta tirščiausį vienų angliasuodžių sluogsnį, nuo 0,20—0,40 m. storumo; po juomi rasta gryniausis baltosios smilties tokio pat storumo sluogsnis; abu sluogsniu suglaustu. Tokią išvaizdą turėjo pats to kapo pietinis kraštas. Bulberūsiuose, kurie yra arčiau kapo vidurio, tą patį patėmyta; nuo rytu pusės kapo krašte buvo tie patįs sluogsniai, tiktai perpus plonesni. Paties kapyno vidurio negalima buvo kasti, nes eina per jį kelias, stovi triobėsiai, auga keli beržai ir tt. Nėra abejonės, kad tie sluogsniai plačiai tęsiasi kapyno vidurkyje, kaip tai liudija kelios įvairiosiose vietose duobės. Nuo vietiniu gyventoju girdėjau, kad nei jie, nei jų pratėviai nieko nėra radę iš geležies ir vario tame kapyne. Bet iš akmens amžių mano senovės daiktu rinkinyje turiu rastą, per kelioliką sieksniu nuo to kapyno, ovališkos formos galąztuvėlį, su kuriuo, rodos, galązta titnaginiu ječiu galus.
Apie Drukšius
1) Nuo Ežerėliu į rytu-pietus 30 varstu atstu guli Drūkšiai arba Drysvietai: miestelis ir dvaras. Vieškelis, kuris eina pro Drukšius, pagal senųjų žmonių pasakojimą, buvęs svarbus, didis kelias, kuris seniau vedęs iš Vilniaus per Dunapilį (Duneburgą) į Rigą. Dar neperseniai išmirę tie seneliai, kurie pasakodavo apie Gaidžius savo vaikams, kad seniau, kaip Drukšiu didysis dvaras, taip ir kiti aplinkiniai dvarai prigulėję kun. Raudaviliui, ir kaip jis per Cepuku kaimą ir aplinkinius važiuodavęs su meškomis. Dar apie 1826 m. Drūkšiuose vartoję daugumas lietuvišką kalbą ir buvę sakomi lietuv. pamokslai, kaip man pasakojo mirusieje 1904 m. žmonės: Bobrušės dvaro Gajevskis, Beržaniku Tuzikas ir Svikščiu kaimo Lapkauskas, visi tris gaidiškiai 85-mečiai seneliai. Dabar tenai nei žodžio lietuvystės: baltgudiškai kalbama. Didžiausiu Drukšiečiuose lietuvystės priešu buvo apie 1860 m. lenku kunigas Czernickis; jis biauriausiu budu visur koliojęs lietuviškąją kalbą. Būdamas Drukšiu klebonu netiktai jos nesimokino, bet ją systematiškai naikino: lietuviu, nemokančiu lenkiškai, suvisu neklausydavęs išpažinties!… 1863 metais, kada bajorija kėlė žmonelius valsčionis prieš rusu vyresnybę, paskutinioji varu privertė giedoti Drukšiu ir Gaidės bažnyčiose suplikacijas lietuviškai, bet, nutilus maištui, bajorai tą įvedimą panaikino. Taipogi buvo padaryta ir su pamokslais; lietuviškąją evangeliją Drūkšiuose perstota skaityti kunigo Žirgulevičiaus apie 1886 m.
2) Apie Drukšiu ežerą, su seneliais besikalbėdamas, patyriau, jogei žvejai nuo senovės to ežero gelmes vadinę lietuviškais vardais; jaunoji-gi karta, sugudėjus, tu ežero gelmių lietuviškuju vardu nebežino, vadina kitoniškais, tiktai gudiškais. Tie vardai: Gimbė, Milaška, Lišienė, Vrotnia, Meškinė, Užuol, Meliok, Ciurelinė, dvi Melki, Piskinė (dvi gelmi), Džiaugiškė, Čiulkinė, Sieninė, Gnila, Podburninė, Samania, Raudanka, Ganitvarka, Lipoviec, Milem, Stubur (palei Juodinės kaimą), Liktarna, Beržinė, Pušeninė, Visaginka, Žilvičynė, Kieckiškė, Pupinė, Valakla, Viršbobruša, Tekinė, Jelcy, Malokinė, Gelavce arba Stubur, Zezula.
Arti Drūkšių yra garsus kalnas, dar ligšiol retkarčiais vadinamas Broliakalniu. Jaunoji karta jau tikt bevadina „братняя гора“. Dvarponis Kareivo Januarius savo dvarą „Meištaučius“ jau vadina: „Vysoki dvor.“ Žinoma, kad ir kitur Lietuvoje yra nemažai visokiu „Nowy“, „Stary”, „Žolty dvoru“, ne lietuviškai vadinamu. Ten pat netoli gulintis palivarkas „Galai“ jau vadinama šiandieną „Koncy“ i t. t.
Ant vakaru ežero krašto yra du įdėmiu kalnu tarp Klikalnyčios kaimo ir Sčytniku dvaro. Dar užsilaikė jų lietuviški vardai: gudai ir lenkai vadina juos: „Malaja Verkakalne“ ir „Bolšaja Verkakalne“ (Verksmo kalnai.) Mažasis kraštuose ariamas: didysis Verksmo kalnas, turįs apie 13 sieksniu aukštumo, yra supyltas tarp ežero ir jo aplinkiniu purvynu, slėniu, pelkiu. Lytingi metai neleido man jų ištyrinėti.
Per 3/4 varsto nuo Drukšiu į vakarus yra sala su pile „Замокъ,“ „zamkowa wyspa“ vadinama. Žemė ant šios salos, į du valaku didumo, yra aplinkui visiems gyventojams žinoma savo didžiu riebumu, derlingumu, kad ji niekados nereikalaujanti nu tręšimo, kad dar-gi tręšimas javams kenkiąs. Ir tos pilies paeiliumi keli lytingi metai neleido man ligšiol ištyrti. Vilniuje gyvenąs prelatas Kurčevskis sakęs 1903 m. buvusiam Drukšiu klebonui K. Kaziuliui, kad jis Vilniuje, katedros archyve, radęs svarbius raštus, jog ant tos salos butą senovėj vienuolyno; žinias apie tą salą kun. Kurčevskis tebeturįs.
3) Drukšiu ežeras, šiandieną dar užimąs 4000 dešimtimi pločio, žiloje senovėje buvo daug didesnis: apie tai liudija aplinkinės pelkės, daug vietos aplink ežerą užimančios, purvynai, tyreliai ir raistai, kuriuose ir dabar pavasariais kartais per ilgą laiką tvakso vanduo. Čionai ketinu pridurti kelis žodžius apie šito ežero pakraščius. Nors juos šiandieną perpjauna didžiuliai grioviai, nutraukiantiejie vandenius iš visu pusiu, vis gi vietomis negalima išbristi, kiaurai marma, klimpsta. Vieškelis, kuris šiandieną eina nuo Grutunu kaimo (nuo Vidžių) į Drūkšius, arti pat Drukšiu ežero rytu krašto (bus 260 sieksniu), kitados ne buvo tiesus, kaip dabar, bet buvo lanko pavidale, nustumtas nuo dabartinio vieškelio į 250 sieksniu į pietų-rytus. Ligšiol tas kelio vingis per raistą arba pelkes yra labai žymus, nors nieks nebeatmena, kada juomi bevažiuota; įpatingai yra žymi viena vieta pačiame sulinkimo vidurkyje. Dabartinio vieškelio seniaus nebūta. Senuoju keliu per pelkes, buk, buvę važiuojama su dideliu vargu, nes buvęs visas nuklotas rąstais, žabais, kiek nupiltas, ir važiuojant, buk, bent kiek linkdavęs. Perėjimas galimas buvęs visados tik nedideliais būriais žmonių ar tai vežimu. Visu aplinkiniu gyventoju atmintyje palaikyta pasaka, buk gilioje senovėje eita tuo keliu kariumenės, bet kokios, kur, iškur ir kada — to niekas ne mini. Tiktai eidama ties pat kelio sukumpimu karumenė kiaurai prasmegus, nebepalikus nei pėdsakos savo žuvimo. Šiandieną dažniausiai ant tos vietos tvakso vanduo, — vieta neprieinama.
4) Seniai, labai seniai gyvenęs Drukšiu miestelyje didžturtis ponas, kuris, dėl nežinomųjų priežaščiu, buvęs priverstas pergabenti didelį skarbą — čielą pinigu skrynią kitan dvaran. Ar tai jis buvo iškur atsiustas, ar savasis — nežinia, tiktai buvęs didelis skarbas. To pernešimo darbą ponas pavedęs savo keturiems ištikimiems pavaldiniams. Kada šie, turtą paėmę, buvę jau kelionėje, apie tą pinigu skrynią gavęs žinoti tūlas plėšiku vyresnysis: tas tuojaus pasiuntęs savuosius, pinigu nešėjus pavytu ir atimtu. Keturi-gi pono tarnai, tolokai nuo miestelio paėję, buvę beeiną per lazdynus, nes per krumus vedęs kelias; žvilkterėję užpakalin, išvydę juos besivejančius, todėlei, permanę jų biauru užmanymą, kuo greičiausiai pasisukę į lazdyną ir, kaip galėdami, paslėpę aukso pinigu skrynią. Plėšiku, klausiančiu apie vežamus pinigus, užpultiejie tarnai, žinoma, išsigynę, kad jie apie kokius pinigus net ne girdėję. Plėšikai jiems įtikėję ir kiek padejavę dėl suvedžiojimo, nusispjovę ir pagrįžę atgal. Paskui, kiek lukterėję, kada nebebuvo pavojaus, pono tarnai nuėję į lazdyną pasimtu skarbą, ale labai nustebę, niekaip jo negalėdami rasti, nors visi padėjimo vietą gerai atminę. Nuliūdę ir nusiminę tuom nepasisekimu, baimės perimti, grįžę prie savo pono. Ponui apsakę viską, kaip su jais ir skarbu atsitikę, bet ponas su visu nenorėjęs tikėti į jų išsiteisinimą. Apskaltintus baisiai plakęs rykštėmis, lig užplakęs negyvai. Daug laiko praslinkus po šio atsitikimo, sužinota, jog vienas pono pavaldinys, daug kartu pareidamas iš kažinkur namon, vis kažinką parsinešąs ir tai slapta. Tarnai apie tai pranešę ponui, ir pats ponas toliaus tą patį pastebėjęs. Kad vieną kartą ponas užklausęs, ką šis nešąs, atsakęs — antį. Sekta ir dabota jį toliaus. Visi pastebėję, kad anas žmogus greitai labai praturtėjęs, nešiodamas pinigus kepurėje iš to paties lazdynu krūmo, kuriame keturi pono tarnai buvo praradę pavestuosius dėl pargabenimo pinigus. Nuveita pono su tarnais į tą vietą ir atrasta skarbus. Ponas labai nuliūdęs ir susigraužęs, jog keturius tarnus nekaltai nužudęs rykštėmis. Kiek pamįslijęs sušukęs: „iš tu pinigu testosis bažnyčia“! Paaukota juos Drūkšių bažnyčiai pastatyti1 Bažnyčia stojusi iš tu pinigų, kurie buvę nekaltojo kraujo praliejimo priežastimi. Apie ką žmonių aplinkiniu ir šiandieną sakoma: „Drukšiu bažnyčia sulig langais kraujuose”.
Kun. Juozas Žiogas „Archaiologiški tyrinėjimai Gaidės apylinkėje” // Lietuvių tautas 1909 m. 1 kn., 3 dalis, p. 313-332