Aukštaitijos nacionalinio parko archeologiniai paminklai

R. Rimantienė "Draustinio archeologiniai paminklai" // Ignalinos kraštas 1966 m., p. 16-21;

Tuo tarpu dar sunku pasakyti, kada Ignalinos krašte pirmieji žmonės įkūrė savo sodybas. Tačiau naujajame akmens am­žiuje, t. y. III tūkstantmetyje pr. m. e., jiems šios apylinkės jau buvo pažįstamos. Tai rodo to laikotarpio akmeniniai kirvukai, rasti pavieniui Kirdeikių kaime, netoli Ginučių piliakalnio ir kitose vietose. Tačiau tuo metu gyventojų čia dar nebuvo gausu, nes žmones labiau traukė lengvesnės žemės, kurias jie savo kauliniais bei akmeniniais įrankiais nesunkiai galėjo įdirbti.

Šiose apylinkėse gyventojų pagausėjo tik apie mūsų eros pradžią. Patogesnėse vietose jie gyvendavo ilgą laiką. Tad ir šiandien jų palikimą — archeologinius paminklus — randame tam tikromis grupėmis.

Viena ankstyviausių gyvenviečių yra prie Linkmenų easntis piliakalnis, žmonių vadinamas Pilele. Jis yra 3 km į šiaurę nuo Linkmenų miestelio ir apie 1 km į dešinę nuo kelio, einančio iš Linkmenų į Kirdeikius.

Visas piliakalnis primena nupiautą kūgį. Jo aikštelė apskri­ta, lygi, nežymiai aukštėjanti į šiaurę, padengta tamsiu kul­tūriniu sluoksniu. Iš visų pusių piliakalnį supa balos ir drėg­nos pievos.

Piliakalnio papėdėje žymios gyvenvietės liekanos. Rasta geležies gargažių ir puodų šukių brūkšniuotu paviršium. Iš šių radinių galima spręsti, kad čia buvo gyventa greičiausiai dar prieš mūsų erą. Vėliau, matyt, išnykus gyvenvietei, piliakal­nyje imta laidoti žmones. Prieškario laikais matininkas, su­sidomėjęs šiuo piliakalniu, bandė kasti ir rado žmonių kaulų bei I m. e. tūkstantmečio įkapių, kurios dabar saugomos Kau­no Valstybiniame istorijos muziejuje.

Netoliese tokių gyvenviečių būta ir daugiau. I m. e. tūks­tantmečio antroje pusėje buvo gyvenvietė prie Kirdeikių. Kartu čia buvęs ir pilkapynas. Tačiau šie paminklai jau su­naikinti, apie juos žinome tik iš keleto apdegusių siauraašmenių pentinių kirvių, patekusių į Kauno ir į Vilniaus muziejus.

Visų įvairiausia ir įdomiausia paminklų grupė yra prie Ginučių kaimo. Čia yra du piliakalniai: Piliakalnis ir Papiliakalnis, gyvenvietės liekanos ir pilkapiai.

Piliakalnis įrengtas ant ilgos ir gana siauros kalvų keteros, einančios tarp Linkmeno ir Ukojo ežerų. Dalis keteros, matyt, jau pačios gamtos atskirtos griovomis, kurias tereikėjo tik pagilinti, ir buvo panaudota piliakalniui įrengti. Šiuo metu pietiniame ir šiauriniame šlaite, jau beveik papėdėje, matyti dirbtiniai apie 6—8 m pločio ir apie 15 m ilgio grioviai, lan­kais apjuosiantys piliakalnį. Piliakalnio šlaitai statūs. Viršū­nėje yra ovalinės formos 38 m ilgio ir 26 m pločio aikštelė. Joje ilgą laiką buvo gyvenama, nes susidarė apie 1 m storio juosvas kultūrinis sluoksnis. Gyvenvietė buvo sutvirtinta, ap­supta pylimų. Aukščiausias pylimas, esąs šiauriniame aikšte­lės gale, dabartiniu metu yra 2,5 m aukščio ir 16 m pločio. Tačiau jis kiek apnaikintas, tad senovėje galėjo būti dar aukštesnis. Šonuose pylimų beveik nėra, o pietiniame aikšte­lės gale vėl matyti 60 cm aukščio ir 2 m pločio pylimėlis.

Be abejo, senovėje piliakalnio aikštelėje buvo pastatų, o kalvos pakraščius virš pylimų juosė rąstų sienos su bokštais. Iš šių sutvirtinimų piliakalnio pylime ir šlaituose matyti plūk­to bei apdegusio molio gabalai.

Apylinkės žmonės šį piliakalnį gerai žino. Ir į kraštotyri­nius aprašus jis pateko jau XIX a. Piliakalnio aprašymą ran­dame 1872 m. Rusų geografinės draugijos medžiagoje, esan­čioje Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko vardo universiteto bib­liotekos rankraščių skyriuje. Užrašinėtojas aprašo piliakalnio vietą, kultūrinio sluoksnio sudėtį ir duoda įdomią žinią, kad tuo metu pavasarį valstiečio vaikas piliakalnyje radęs du va­rinius raktus, iš kurių vienas buvęs iš jo paimtas, o antrasis dingęs.

Be to, autoriaus nurodymu, žmonės pasakoję, jog dar prieš dvidešimt metų piliakalnyje buvusi dviejų uolekčių gylio ir tokio pat pločio duobė, į kurią įmetus daiktą pasigirsdavęs gi­lumoje kritimo garsas, o kitą dieną tas daiktas vėl atsidurdavęs kalno paviršiuje arba šalia kalno. Patsai užrašinėtojas, kaip pažymima, tuo netikįs, tačiau sakosi matęs vienos uolekties gylio duobę, pilną primestą akmenų ir kitokio šlamšto. Jis mini ir dar dvi duobes piliakalnio aikštelėje, bet jų neaprašo. Piliakalnio viršūnė jau tuo metu buvusi apaugusi krūmais, pu­šimis, eglėmis ir beržais. Piliakalnio aikštelėje ir šiuo metu yra duobių. Deja, tai tik liūdnas neatsakingų „lobių ieškotojų” pa­likimas.

Už griovio, apie 100 m į šiaurę nuo Piliakalnio, yra Papiliakalnis. Tai aukšta kalva, išskirta toje pat keteroje, kaip ir Piliakalnis. Papiliakalnis taip pat apaugęs medžiais.

Papiliakalnio šlaitai statūs. Pietiniame šlaite apie vidurį yra 50 m ilgio pylimas, nuo šlaito atskirtas grioveliu. Šiauri­niame šlaite, maždaug jo viduryje, įrengta 36 m ilgio ir 16 m pločio terasa, o už jos — neaukštas 20 m ilgio ir 12 m pločio pylimėlis.

Papiliakalnio aikštelė lygi, be jokių įtvirtinimo žymių, tik per patį vidurį eina nedidelis pakilimas, o pietiniame gale — neaukštas pylimėlis.

Šiaurinėje ir šiaurės rytinėje Papiliakalnio papėdėje, o taip pat vakarinėje Piliakalnio papėdėje yra gyvenvietės pėdsakų. Čia laukuose rasta geležies gargažių, lipdytų molinių puodų šukių su gausiomis grūsto granito priemaišomis, molio apkrato gabalų ir perdegusių akmenų.

Iš viso to galima spręsti, kad šiose vietose gyvenvietės būta nuo mūsų eros pradžios. Jos apsaugai tuo metu ir buvo įrengtas Papiliakalnis. Vėliau, greičiausiai ankstyvojo feoda­lizmo laikotarpyje (II tūkstantmečio pradžioje), ši gynybinė sistema buvo dar sustiprinta, įrengiant žymiai geriau apsau­gotą Piliakalnį, kuriame, be abejo, jau gyveno ir koks nors apylinkės valdovas — feodalas. Aplink piliakalnius gyvenvie­tėje spietėsi amatininkai ir pirkliai, sudarydami pirmykščio miestelio užuomazgą.

Be to, dar neištirtas archeologinis paminklas yra Ūkojo ežero salelėje, kur randama degėsių. Ten galėjo būti ankstyva gyvenvietė, o gal ir alkvietė.

Šių piliakalnių gyventojai savo mirusiuosius laidojo pilka­piuose. Ankstyvuoju piliakalnių egzistavimo laikotarpiu toks kapinynas buvo į pietus nuo piliakalnių, kur žmonės dar at­mena buvus akmenų vainikus jau visai sunykusių pilka­pių. Antrasis pilkapynas, taip pat jau bebaigiąs sunykti, yra apie pora kilometrų į šiaurės vakarus nuo piliakalnių, kairėje kelio pusėje, einant iš Ginučių į Stripeikius, apie 100 m į va­karus nuo Ginučių malūno.

Šiuo metu tėra išlikę 10 suplokštėjusiu pilkapių (jų sam­pilo aukštis — 30—50 cm, o skersmuo — 7—8 m). Pilkapiai yra vienoje krūvelėje, nutolę vienas nuo kito per 4—5 m.

Grupė gyvenviečių yra buvusi ir tarp Šakarvų ir Žel­menų ežerų. Piliakalnio čia nėra buvę, o pačios gyvenvietės, matyt, dabartiniu metu apaugusios mišku, todėl nėra žinomos. Tačiau iš jų turime išlikusias dvi pilkapių grupes.

Pirmasis pilkapynas yra miške, apie 200 m nuo kelio į kai­rę, einant iš Ignalinos į Švenčionėlius. Iš vakarų jį supa Ša­karvų, o iš pietų — Žeimenų ežerai. Čia 250 m ilgio plotelyje yra apie 40 pilkapių. Jų skersmuo — 8—12 m, aukštis — 85 —130 cm. Vienas nuo kito pilkapiai nutolę kai kur per 2—3 m, o vietomis net iki 14 m. Beveik visi pilkapiai apkasti griove­liais arba pailgomis duobėmis.

Dauguma pilkapių gerai išlikę, tik keturi perkasti grio­viais. Be abejo, tai dar 1906 m. V. Kaširskio tyrinėti pilkapiai. Tuo metu pilkapyje buvo rastas palaidotas nedegintas žmo­gus. Kapinynas priklausė I m. e. tūkstantmečio pirmajai pusei.

Kiek vėlesnis yra antrasis pilkapynas, kuriame laidoti su­degintų žmonių palaikai. Ten taip pat išlikę apie 40 pilkapių. Šis pilkapynas yra maždaug per pusantro km nuo pirmojo, miške, dviejų kelių (į Švenčionėlius ir į Linkmenis) trikampy­je. Pilkapiai yra vienoje krūvoje, 8—10 m nutolę vienas nuo kito. Daugumos skersmuo yra 8—12 m, tačiau kai kurių siekia iki 16 m. Visų aukštis maždaug vienodas — 70—100 cm. Be­veik visi pilkapiai yra apardyti, iškasinėti, tačiau mokslui ver­tingos medžiagos juose dar daug pasilikę.

Grupė paminklų yra ir prie pat Palūšės. Gyvenviečių pėdsakų surasti nepavyko, tačiau du pilkapynai ir senkapis liudija, kad čia irgi nuo seno būta sodybų.

Pirmoji pilkapių grupė yra apie 1 km į rytus nuo Palūšės bažnyčios, keli šimtai metrų už dabartinių kapų, kairėje pu­sėje kelio, einančio iš Palūšės į Antagavės kaimą. Pilkapyną sudaro beveik šimtas pilkapių. Šiuo metu jis yra miške, kal­velėje, pilkapiai išplitę apie 50 m pločio ir apie pusės km ilgio ruože. Pilkapyno pakraščiuose atskiri pilkapiai nutolę vienas nuo kito per 6—7 m, o centre — per 2—3 m. Pilkapių skers­muo siekia 8—10 m, o aukštis — 80—100 cm, tačiau rytiniame pilkapyno gale yra trys pilkapiai, siekiantys pusantro metro aukščio. Beveik visi pilkapiai apkasti šešiomis pailgomis duo­butėmis. Kaip galima spręsti iš rastų balno kilpų, pilkapiai priklausė ankstyvojo feodalizmo laikotarpiui.

Antroji labai panašių pilkapių grupė yra apie 1 km į šiau­rės rytus nuo pirmosios grupės, taip pat miške, pietrytiniame Gavio ežero krante, dešinėje kelio pusėje, einant iš Palūšės į Ignaliną. Pilkapynas yra apie 300 m nutolęs nuo kelio ir maž­daug tiek pat nuo ežero. Šią grupelę sudaro aštuoni gana di­deli 9—14 m skersmens pilkapiai. Jų aukštis — 50—60 cm, tik visų didžiausias buvęs pusantro metro. Prie kai kurių sam­pilų pagrindų matyti duobių liekanos.

Kraštas buvo nuolatos apgyventas ir vėliau, kai pilkapių pylimo paprotys jau buvo išnykęs. Apie tai liudija Palūšės senkapis, esąs apie pusę km į šiaurės vakarus nuo minėtosios antrosios pilkapių grupės, pusantro km nuo Palūšės, kairėje kelio pusėje, einant į Ignaliną. Šiuo metu ten belikusi smėlėta kalva, kurioje vėjas dažnai išpusto žmonių kaulų ir geležgalių.

Tie paminklai yra palikti nuo seno šiose apylinkėse gyve­nusių lietuvių (vėliau pavadintų aukštaičiais). Vakaruose lie­tuvių aukštaičių gentys siekė maždaug Nevėžį, kur ribojosi su žemaičių gentimis. Skirtingai nuo žemaičių ir kitų genčių, aukštaičiai gaminosi kai kuriuos tik jiems vieniems būdingus įrankius bei papuošalus, o savo mirusiuosius laidojo pilka­piuose dažniausiai po vieną. Mūsų eros pirmaisiais šimtme­čiais aukštaičiai, kaip ir dauguma kitų Lietuvos sričių gyven­tojų, savo mirusiuosius laidojo nedegintus; tik IV m. e. amžiu­je iš pietų ėmė plisti kūnų deginimo paprotys, kurį atskiros šiose teritorijose gyvenusios gentys pasisavino ne vienu laiku. Ilgiausiai, iki VI m. e. amžiaus, savo mirusiųjų nedegino gen­tys, gyvenusios šiaurinėje Lietuvos dalyje. Šiaurinė šių lietu­vių genčių riba ėjo kaip tik per dabartinius Ignalinos ir Zara­sų rajonus, o pietuose siekė Alytaus bei Lazdijų rajonus.

Ignalinos draustinio archeologiniai paminklai beveik nety­rinėti ir dar laukia archeologo kastuvo. Tačiau per ilgus am­žius ne vieno neatsakingo žmogaus ranka pasikėsino į juos. Išraustos kelios duobės Ginučių piliakalnyje, duobutės dauge­lio pilkapių viršūnėse — vis nesėkmingo „lobių ieškotojų” darbo rezultatai. Kada jos atsirado, žmonės dažniausiai neat­mena, nes ir pušys šiose duobutėse jau išauginusios 30—40 ir daugiau vainikų. Tikrasis lobis tegali būti tos žinios, kurias gali suteikti tik visapusiškai moksliškai ištirtas paminklas. Tad kiekvieno šį kraštą gerbiančio žmogaus pareiga — išsaugoti tuos paminklus, kad juos galėtų ištirti specialistai.