Ginučių piliakalnis

Ginučių piliakalnis

Adresas

Ginučių piliakalnis. Žemėlapyje pažymėta tiksli piliakalnio vieta.

GPS

55.3736944, 25.9850278

Adresas

Ginučių piliakalnis. Žemėlapyje pažymėta tiksli piliakalnio vieta.

GPS

55.3736944, 25.9850278

Ginučių piliakalnis – dviejų piliakalnių kompleksas Ignalinos rajone, ~2 km nuo Ginučių, tarp Linkmeno ir Ūkojo ežerų, netoli Ladakalnio. Archeologinis paminklas. Rytiniai ir vakariniai šlaitai statūs, pietiniai ir šiauriniai – nuožulnūs. Pasiekiamas Kimbariškės–Ginučių keliu (yra dešinėje, ties Linkmeno ežero Š galu). Atskiras įtvirtinimas pasiekiamas iš šio kelio ties Linkmeno ežero Š galu pasukus į kairę (R) miško keliuku, už 350 m (yra kairėje (V) nuo keliuko, prieš poilsinę ežero krante).

Aikštelė ovali, pailga Š–P kryptimi, 47×19 m dydžio, su kultūriniu sluoksniu, kuriame rasta žiestos keramikos. Ji apjuosta pylimu, kuris aukščiausias galuose: Š – 2,5 m aukščio, 22 m pločio (jame matyti molio tinko), P – 1 m aukščio, 6 m pločio. Pylimus aikštelės šonuose jungia 0,4 m aukščio, 4 m pločio pylimėlis. Šlaituose, 10–16 m žemiau aikštelės iškastas griovys, kurio šonuose supiltas pylimas. Š pusėje yra 8 m pločio dugne, 40 m pločio viršuje, 11 m gylio griovys, P šlaite – 8 m pločio dugne, 30 m pločio viršuje, 7 m gylio griovys. Abu grioviai V ir R šlaituose jungiasi 5 m pločio, 1 m gylio grioviu, kuris R šlaite turi iškilimus – greičiausiai vandens srauto stabilizatorius. Jų išorinėje pusėje, V ir R šlaituose supiltas 1 m aukščio, 8 m pločio pylimas, kurio statesnis išorinis 4 m aukščio šlaitas pereina į kalvos šlaitą. Pylimai šonuose lenkdamiesi kyla į ožnugarį susiliedami su jo šlaitais. Piliakalnio šlaitai iki griovio statūs, dirbtinai pastatyti, 16 m aukščio, nuo pylimų žemyn – dar 25 m aukščio, kiek mažiau statūs.

Į P nuo piliakalnio, už griovio esančioje kalvoje-ožnugaryje yra papilys. Aikštelė ilgo stačiakampio formos, pailga Š–P kryptimi, 130×10 m dydžio, iškiliu viduriu. Papilys galuose įtvirtintas pylimais ir grioviu. Š aikštelės krašte supiltas 1 m aukščio, 9 m pločio pylimas, P krašte – 1 m aukščio, 10 m pločio pylimas, už kurio iškastas 16 m pločio, 2 m gylio lanko formos griovys, už kurio supiltas antras 7 m pločio, 0,5 m aukščio pylimas. Šlaitai statūs, 10–28 m aukščio.

Ant piliakalnio mėgdavo lankytis Antanas Smetona, atvykdavęs pas buvusį Mintaujos gimnazijos klasioką Juozą Breivą Kirdeikių kleboną. Vieno iš piliakalnių viršūnėje seniau buvo prezidento A. Smetonos 1934 m. savo 60-mečio proga pasodintas ąžuolas, 1937 m. greta pastatytas paminklinis akmuo (pastatė pasienio policininkai). 1956 m. ąžuolas nukirstas, o akmuo 1962 m. nuridentas į Linkmeną. 1989 m. Vilniaus žygeivių klubo nariai surado akmenį ir užritino ant piliakalnio. 1997 m. atstatyta paminklinė lenta apie A. Smetonos viešnagę šioje vietoje. Atsodinti nudžiūvusį A. Smetonos ąžuoliuką ant Ginučių piliakalnio neleista, nes šis yra kultūros paveldo dalis, kasinėjimai ant piliakalnio negalimi. Du ąžuoliukus Ladakalnio šlaite 1997 m. spalio 4 d. pasodino prezidentas Algirdas Brazauskas – vieną A. Smetonai, kitą – sau.

Dar vienas nutolintas gynybinis įrenginys – greičiausiai sargybinio bokšto vieta įrengtas atskiroje Linkmeno ežero R krante esančioje kalvoje, 180 m į R nuo Ginučių piliakalnio. Aikštelė – tik 1 m skersmens, iš visų pusių apjuosta žiediniu 8 m pločio, 1 m aukščio pylimu. V šlaite, 2 m žemiau pylimo viršaus yra natūrali 8 m ilgio terasa. Įtvirtinimas apardytas aikštelėje ir terasoje iškastų duobių. Šlaitai statūs, 10 m aukščio, PV į ežerą – 16 m aukščio. Dabar apaugęs pušimis.

V pašlaitėje 2 ha plote yra papėdės gyvenvietė, įrengta Papiliakalnės piliakalnio papėdės gyvenvietės vietoje. Joje rasta žiestos keramikos, puoštos lygiagrečių linijų ornamentu.

XIX a. 7 dešimtmetyje piliakalnį kasinėjęs S. Gimžauskas rado tik molio tinko. Piliakalnyje stovėjo Linkmenų pilis, minima 1373 m. Pilis buvo sunaikinta 1433 m. vasario pradžioje Livonijos ordino puolimo metu.

Piliakalnis datuojamas XIV–XV a. pirmąja puse.

Apylinkės žmonės šį piliakalnį gerai žino. Ir į kraštotyri­nius aprašus jis pateko jau XIX a. Piliakalnio aprašymą ran­dame 1872 m. Rusų geografinės draugijos medžiagoje, esan­čioje Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko vardo universiteto bib­liotekos rankraščių skyriuje. Užrašinėtojas aprašo piliakalnio vietą, kultūrinio sluoksnio sudėtį ir duoda įdomią žinią, kad tuo metu pavasarį valstiečio vaikas piliakalnyje radęs du va­rinius raktus, iš kurių vienas buvęs iš jo paimtas, o antrasis dingęs.

Be to, autoriaus nurodymu, žmonės pasakoję, jog dar prieš dvidešimt metų piliakalnyje buvusi dviejų uolekčių gylio ir tokio pat pločio duobė, į kurią įmetus daiktą pasigirsdavęs gi­lumoje kritimo garsas, o kitą dieną tas daiktas vėl atsidurdavęs kalno paviršiuje arba šalia kalno. Patsai užrašinėtojas, kaip pažymima, tuo netikįs, tačiau sakosi matęs vienos uolekties gylio duobę, pilną primestą akmenų ir kitokio šlamšto. Jis mini ir dar dvi duobes piliakalnio aikštelėje, bet jų neaprašo. Piliakalnio viršūnė jau tuo metu buvusi apaugusi krūmais, pu­šimis, eglėmis ir beržais. Piliakalnio aikštelėje ir šiuo metu yra duobių. Deja, tai tik liūdnas neatsakingų „lobių ieškotojų” pa­likimas.

Legenda pasakoja, kad kartą vaikai ganė gyvulius prie Ginūčių pilia­kalnio. Dūkdami jie įmetė į urvą vieno vaiko kepurę. Vaikas bijojo be kepurės grįžti namo, todėl piemenys su virve jį nuleido urvan. Nusileidęs žemyn, vaikas priėjo duris, atidarė jas ir pamatė senutę. Ši atidavė jam kepurę ir dar aukso maišelį pridėjo. Vaikai ištraukė laimingąjį į viršų. Išvydę dovanas, labai jam pavydėjo. Tada dar vienas piemuo sumanė lįsti į urvą. Nuleido ir šį, bet jis pataikė į kareivio duris. Kareivis kad užriko ant to vaiko, vaikas sudrebėjo ir norėjo bėgti, bet buvo sučiuptas, nuneštas į tamsią kamarą ir uždarytas. Kiti vaikai laukė laukė prie urvo, bet taip savo draugo ir nebeišvydo. Tas urvas ir dabar yra. Sako, iš jo girdisi varpais skambinant. Gal ten ir bažnyčia yra.

***

Papiliakalnės laukuos yra kalnas. Prieš patapą te buvo didžiausias miestas ir bažnyčia. Kai buvo patapas, patapijo laukus, apinešė miestą ir bažnyčią, padarė kalną. Vidury kalno skylė, ties varpine. Močiai senelė pasakojo: gano piemeniokai nedideli, primeta akmenų — rytą visi ore.

Vienas piemeniokas buvo drąsus. Atsinešė virvę ilgą, sako:

— Jūs mane leiskit ton duobėn, aš padabosiu, kas te yra.

Tada piemenys ažurišė virve vaiką, inleido duobėn. Anas pradėjo tąsyt virvę, anys ištraukė. Anas posakoja, ką matęs. Sako:

— Sėdi karalaitė, an stalo šviesu šviesu. Prie stalo šuva tupi, liežuvį iškoręs turi. Pasakė karalaitė: ,,Jau daugiau neateik tu. Ir tu teip čia sėdėsi.”

Palikite atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *