Č. Kudaba "Ignalinos landšaftinio draustinio gamtiniai bruožai" // Ignalinos kraštas 1966 m. p. 7-15; Ignalinos landšaftiniu draustiniu buvo paskelbtas nuošalus, beveik dvylika tūkstančių hektarų apimąs, kalvotas, miškais apaugęs, ežerais labai turtingas plotas, esantis į vakarus nuo Ignalinos miesto. Jį sudaro Dringių, Baluošo, Lūšių, Asalnų, Ūkojo ir kitų mažesnių ežerų apylinkės….
Peržiūrėti daugiau
A. Vaidevutis "Stelmužė paslaptingųjų ąžuolų karalija" // Ūkininko patarėjas 1932 m. rugpj. 26 (34), p. 7 Keletą žodžių apie Stelmužę, apie paslaptingų ąžuolų karaliją, apie vaidilų žemę. Nuo Zarasų, maždaug .2 km. į šiaurę, yra senas Stelmužės dvaras. Tas dvaras, gal būtu visai pamirštas, jei ne tas ąžuolas, kuris viešpatauja…
Peržiūrėti daugiau
Teofilis Tilvytis "Gražus mano Tauragnai" // Ūkininko patarėjas 1932 m. lapkr. 18 d. (40), p. 7 Poemos "Nemunas teka" I-os dalies pradžia Nuo Taurapilio, nuo kalno Matos mažesni kalnaiIr ant vieno, kaip ant balno Sėdi mano Tauragnai.Per gilius, vingiuotus šlaitus Tauragnas mėlynas raitos, Gale jo tamsi duobė — Antras ežeras…
Peržiūrėti daugiau
Netoli Vielionių kaimo yra pyliakalnis. Ant pyliakalnio buvo bažnyčia. Priešai norėjo ją paimti. Nepaėmė pilies, priešai ėmė keikti: „Kad prasmegtų šis pyliakalnis!" Ir tuo laiku prasmego bažnyčia. Joje buvo daug žmonių. Ir dabar sekmadieniais vasarą dvyliktą valandą per mišias girdisi, kaip skambina varpais, žmonės gieda ir vargonais groja. Ir dabar…
Peržiūrėti daugiau
P. Tarasenka "Gimininės – Bendruomeninės santvarkos piliakalniai" // Lietuvos piliakalniai 1956 m. p. 23-28 Rytiniame Sartų ežero krante, Velykuškių k. lauke, prie Bradesių atšakos pietinio kranto aukštumos krašto yra prisiglaudęs pagarsėjęs Velykuškių piliakalnis. Nei piliakalnio padėtis, nei jo kukli išvaizda nerodo, jog jis yra tokia nepaprasta mūsų krašto įžymybė. Tai…
Peržiūrėti daugiau
Tauta Ir Žodis, 1923 Pasakose žaltys — tai jūrų — marių karaliūnas, šmėsteli didžiuliais, bet neapčiuopiamais turtais, pagrobia ar suvilioja mergelę ilgakasę, nusigabena į savąsias vaidas. Tai labiausiai paplitęs Lietuvoje pasakų apie žaltį variantas. Visai kitoks aukštaitiškas žalktys — karalius: beribė jo galia ir milžiniški turtai, bet jie sutviska tik…
Peržiūrėti daugiau
Nuotrauka: Sieliai Šventojoje. Iš P. Ivanavičienės albumo. Ona Sedelskytė XX a. 4 deš. © A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje buvo du pagrindiniai sielių plukdymo keliai. Jais mediena buvo plukdoma iš Ažvinčių Minčios girios. Pirmojo – ilgiausio kelio pradžia buvo Uteno ežeras. Pakrantė, kurioje buvo…
Peržiūrėti daugiau
A….s Ž….s „Apie karalienės liūną“ // Tauta ir žodis 1907 m. Knyga I, p. 140-145. Savo kūdykystėje daug esmi girdėjęs ir prisiklausęs senu žmonių įvairiu pasakų, apie tuos žilos senovės laikus, kuriuose gyveno mūsų milžinai – didvyriai ir kurie savo milžiniškais darbais tėvynės ir žmonių labui užsitarnavo sau amžiną atminti…
Peržiūrėti daugiau
Eugenija Šimkūnaitė „Žalkčių karalius“ // Ladakalnis. Nr. 39, 1991 m. balandis – biržėlis p. 3; Nr. 40, p. 4. Pateikiame kiek sutrumpintą įžymios mokslininkės, biologijos mokslų daktarės Eugenijos Šimkūnaitės studiją parengtą iš nuolatinių gimtų jai Šiaurės Rytų Lietuvos vietų etnokultūros tyrimų. Pasisuko saulė ilgėn, įspindo Želmio seklyčion, ir kėlėsi Žalkčių…
Peržiūrėti daugiau
Aringas Gorodeckis „Lados kalnas“ // Ladakalnis. Nr. 38. Kas nors kartą buvo užlipęs ant kalno, pakeleivių Ledakalniu, o vietinių žmonių Ladakalniu, Ladu (pvz.: „Tai į Ladą einat?“) vadinamo, rado laiko kelias minutes pastovėt ant jo susikaupus, pajust jo nepaprastą dvasią, dosniai atveriamų grožybių žavesį – niekados jau šito pojūčio nebeužmirš….
Peržiūrėti daugiau
„Salakas“ // Legendos pasakoja, p. 124; Salako miestelis, įsikūręs ant kuodžio ežero kranto, į pietus nuo rajono savivaldybės centro, rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo 1387 m. Skaitant nuo galo, miestelio vardas – „Sakalas". Padavimai sako, kad Salaką įkūrė kunigaikštis Utenis. Legendose Salakas – didžiulis 7 varstų ilgio ir 7 varstų pločio…
Peržiūrėti daugiau
Tauta ir Žodis – K., 1923, t. I p. 128; Netoli nuo Linkmenų pilutės yra piliakalnis ant ežero krašto, vadinamo Linkmenų, kur senovėje būta pilies ir aukota lietuvių dievaičiams savo. Seni žmonės pasakoja, jogei Zelekčiui (žalčiui) tų senybinių Linkmenų buvęs vardas Ligmanas, Vilniaus — Vilanas, o Rygos — Rygmanas. Vilanas…
Peržiūrėti daugiau