Pažinkime Mažosios Lietuvos rytus. Kiekvienas nuoširdus lietuvis džiaugiasi Mažąją Lietuva. Artėjant vasarai traukia Lietuvos jaunimas per Lietuvos lygumas, kalnus. Daugiausiai lietuvio žvilgsniai nukreipti į Lietuvos vakarus, į lietuviškąjį pajūrį. Baltijos jūra, Neringos kopomis, žvejų gyvenimu mes žavimės, džiaugiamės. Apie juos rašome gražiausius eilėraščius, rašome literatūrinius veikalus, tapome gražiausius paveikslus. Gražus ir romantiškas atrodo mums tas kraštas. Besigrožėdami mes pamirštame Nemuno pakrantę. Mažiau lankome tą kraštą, kuris yra ties Nemunu, ties Vokietijos siena. Į Mažosios Lietuvos rytus lietuvis turi atkreipti dėmesį. Į tą vietą kur kryžiuojasi dvi kultūros, kur eina tų dviejų kultūrų kova. Tas kraštas neturi paslaptingai ošiančios Baltijos jūros, žaliosios Nerijos, bet turi gražių lygumų, didingų kalnų, daubų, piliakalnių.
Į vakarus nuo Jurbarko yra Smalininkų miestelis. Jis savotiškas savo pastatais, gatvių išplanavimu. Gyventojų dauguma lietuviai. Čia yra visa eilė lietuviškų kultūrinių įstaigų. Toliau eina didingi Jūravos miškai. Sakoma, kad anksčiau buvęs čia derlingas kraštas. Ledai slinkdami čia ištirpo ir pasidarė didelis ežeras — jūra, nuo tos jūros tas kraštas gavęs Jūravos vardą. Tą kraštą perskrodžia upė Jūra.
Šalia Nemuno yra gražiausios pievos. Padavimai sako, kad senovės laikais čia gyvenęs velnias. Jis nepaprastai trukdęs žmonėms apsigyventi. Pagaliau vienam gyventojui pasisekė paslaptingu būdu velniuką apgauti ir išvaryti iš šios apylinkės. Nuo tada dalis Nemuno pakrančių tapo apgyventa. Prie Viešvilės upelio yra Viešvilės miestelis. Tai viena gražiausių vietų Klaipėdos krašte, turistų iš toli ir arti gausiai lankoma. Viešvilėje yra gražūs ežerai. Netoli nuo čia yra ir Nemunas. Miestelis žymus savo sena bažnyčia. Sakoma, kad ji statyta Albrechto Brandenburgiečio laikais. Šiaip visas miestelis apsuptas Jūravos miškais. Į šiaurę yra žymusis Kaskalnis.
Keliaudami Nemuno pakrantėmis, prieiname Baltupėnus ir Sokaičius. Jie pasižymi gražiais gamtos reginiais. Ties Sokaičiais, anapus Nemuno, Vokietijos pusėje matyti gražus Lajučių piliakalnis. Padavimai pasakoja, jog kryžiuočiams užėmus pilį, prūsai dideliu šauksmu juos prakeikę, kad net rūmai nugrimzdę. Pasakojama, kad ant piliakalnio vaikščiojanti našlaitė, darydama ypatingai neturtingiems žmonėms daug gero. Viešvilė, Sokaičiai, Baltupėnai buvę tie kaimai, per kuriuos kryžiuočiai eidavo Lietuvos pulti. Šiose vietose būdavo svarbesnieji keliai, vedą iš Prūsijos į Lietuvą. Jie buvo panaudojami ypatingai karo tikslams.
Toliau per Vežimukus, Žukus, Mociškius gražia alėja pasiekiame Vilkiškių miestelį. Miestelis kilometro ilgumo. Pasižymi savo gilia praeitimi. Padavimai sako, kad senovės laikais čia augę didingi miškai. Buvo nemaža vilkų. Todėl ir miestelis gavęs Vilkiškių vardą. Sakoma, kad toje vietoje gyvenę milžinai. Vėliau atėję priešai greičiausiai bus buvę kryžiuočiai, ir juos išžudę. Miestelyje yra didinga bažnyčia ir nepaprastai sena mokykla, kuri esanti prieš keturis šimtus metų įsteigta. Bažnyčios praeitis dar gilesnė ir turiningesnė. Krikščionybės įsigalėjimo pradžioje čia buvęs požeminis vienuolynas. Miestelis ir jo apylinkės buvo karų ir kitokių nelaimių lankytas. Viena didžiausių nelaimių tai buvo 1709 m. išsiplėtęs maras. Jis iš apylinkės pareikalavo apie 3 000 aukų. Dar Šiandien su dideliu pasibaisėjimu senesnieji žmonės atsimena šį nelaimingą įvykį, sakydami: „Giltinė atėjo nuo marių ir smaugė žmonės…“ Išmirė daugiausiai lietuviai. Kai kuriuose kaimuose (Mažurmaičiuose, Vartuliškiuose) neliko nė vieno gyventojo. Daug nelaimių padarė atsilankę rusai, švedai ir kt. Miestelis iš visų pusių apsuptas didingais kalnais. Tai Vilkiškių aukštumos, gamtos mėgėjų vadinamos Mažosios Lietuvos Zarasais, Šveicarija. Nuo kalnų matytis nepaprastai gražus reginiai į visas puses. Nuo jų žiūrėdamas, negali atsigrožėti gražiąja Mažosios Lietuvos gamta, šis kraštas tai viena seniausių kultūrinių vietovių Klaipėdos krašte. Kad nuo senovės laikų čia lietuviai gyveno, rodo užsilikę piliakalniai. Spėjama, jog tokių piliakalnių Jūravos krašte esama virš trisdešimt.
Turiningi padavimai nupasakojo, kad šie senovės gyventojai lietuviai beveik visą amžių turėjo kovoti su gamta ir savo priešais, ypač kryžiuočiais. Kiekvienas kalnelis, kiekviena dauba jam buvo didelė pagalbininkė toje kovoje dėl būvio. Iš tų piliakalnių pažymėtini: Vartuliškių, Uplankių, Mažurmaicių, Šventlaukių, Greižėnų, Keleviskių, Obšteinių, Akmeniškių, Vilaičių ir kitų. Padavimai nupasakoja apie karžygiškas lietuvių kovas, apie nugrimzdusius didingus rūmus, gražias mergaites, laukiančias atvadavimo, laumes, darančias vietos gyventojams gero ir pikto.
Lumpėnuose, rytų pusėje, Vilkiškių link yra lyguma, kurią vietos gyventojai vadina „Kapinėlių“ 1901— 02 m. Karaliaučiaus universiteto profesorius Bezzenbergeris radęs nemaža vertingų senovės radinių, papuošalų, skeletų ir kitokių dalykų, istoriniai radiniai yra daugiausiai Karaliaučiaus „Prussios“ muziejuje. Nemaža vertingų radinių yra ir Klaipėdos muziejuje.
Padavimų yra ir apie Kerkutviečių Karties kalną. Sakomą, kad čia naktimis pasirodančios nuo maro mirusiųjų sielos ir mėnesienoje šokančios.
Nepeilaukinose yra Medinkalnis ir Malūno kalnas. 1930 m. pastatytas bokštas. Iš jo gražią dieną su žiūronu galima matyti Klaipėdą, Kauną ir net Karaliaučių. Žymus savo gamtos grožiu apylinkėje yra Šventkalnis. Čia senovėje lietuviai atlikdavo savo tikybines apeigas. Jis buvo apaugęs didingais ąžuolais. Sakoma, kad šioje šventovėje buvę maldos namai, vėliau buvusi net bažnyčia, kuri nugrimzdusi į žemę. Ant kalno buvo galima užeiti tik iš vakarų pusės. Takas į šventovę ėjęs iš vieno ežero. Prie ežero žmonės padėdavo apavus, ežere nusimazgoję kojas eidavo klūpčiomis ant kalno į šventovę. Atidavę aukas, klūpčiomis grįždavę nuo kalno.
Vartuliškiuose yra Didysis Pilkalnis. Padavimai pasakoja, kad čia yra didingi rūmai vėliau jie tapo prakeikti ir su visais gyventojais nugrimzdę. Kunigaikštytė per metus vieną kartą pasirodanti ir laukianti išvadavimo. Vienam ūkininkui beveik pasisekė gyventojus ir rūmus išgelbėti, bet vėliau viskas vėl nugrimzdę. Pasakojama, kad tie gyventojai pasiverčia varlėmis, rupūžėmis ir kitais gyvuliais. Netoli upelio Gilandėlio yra Pilkalnis. Jame rasta ir nemaža vertingų istorinių radinių. Seni žmonės pasakoja, kad netoli Pilkalnio dvi mergaitės milžusios karves. Jos pamačiusios dvi baltai apsirengusias mergaites, kurios lipusios nuo kalno viršūnės, bet laukuose visai netikėtai dingusios. Baimės paimtos, mergaitės nubėgo namo. Ilgą laiką nedrįsę žmonės tuose laukuose vaikščioti. Į pietus nuo Vilkiškių yra visa eilė kalnų. Ties Obsteiniais yra Obsteinių piliakalnis. Jis nepaprastai gražus, tai gamtos šedevras. Padavimas sako, kad čia gyvenęs kunigaikštis, kuris turėjęs vieną dukterį, vardu Selmytė. Daug jaunikių — kunigaikščių sūnų norėję ją vesti. Ji sutiko tekėti tik už lietuvio kunigaikščio. Sužieduotuvių dieną priešai užpuolė pilį. Selmytė matydama, kad nėra išsigelbėjimo nuėjo į požemį prašyti Laimos pagalbos. Laima padėjo Selmytei. Pilis pamažu su jos gyventojais nugrimzdusi ir laukianti atvadavimo. O atvaduoti galima nakties metu, nelaimės įvykio dieną. Aplink piliakalnį yra Obsteinių, Keleriškių ir Jorandų kaimai. Tie kaimai pasižymi gražia gamta.
Toliau į pietus yra Šereiklių miškas ir dvaras. Dvaras nepaprastai didelis, ūkis pavyzdingai vedamas Šepeiklaukių miškas žymus ne tiktai didingomis eglėmis, gausingomis daubomis, bet ir savo gyventojais briedžiais. Jų čia esama virš 100. Miške yra du didžiausieji Klaipėdos krašto kalnai — Abšrutų ir Kopiyčio kalnai. Nuo jų matyti ne tiktai gražūs Didžiosios Lietuvos Klaipėdos krašto, bet ir Prūsų Lietuvos tolimi krašto reginiai. Čia pat matyti buvusieji Lietuvos kultūros centrai Ragainė, — kiek toliau Tilžė. Apačioje praplaukia gaivingasis Nemunas. Vokiečių turistai šį gražų Nemuno reginį lygina su Reino grožiu. Todėl ši vieta gausiai lankoma ir lietuvių, ir tolimųjų kraštų turistų. Mums lietuviams Šreitlaukiai įdomūs dar ir savo piliakalniu. Padavimai sako, kad senovėje čia buvę didingi kunigaikščio Šereikio rūmai. Šėreikis buvo ir turtingas ir galingas Lietuvos kunigaikštis. Jo žemė siekusi nuo Rusnės ligi Jurbarko. Ypatingai jis rėmęs žemaičius. Nuo Šereiklaukių netoli ir Bitėnai. Tai savotiškas, tipiškas lietuviškas kaimelis. Bitėnai mums daug primena. Primena „Aušros“ laikus, Mažosios Lietuvos patriarchą Martyną Jankų, Rambyno kalną. Į Bitėnus atvykęs kiekvienas lietuvis turi jausti pareigą aplankyti Mažosios Lietuvos patriarchą Martyną Jankų.
Netoli Bitėnų yra Mergava. Sakoma; kad senovės laikais čia gyvenusios gamtos ir vandens dvasios. Kai kada jos žmones nutraukdavusios į vandens gelmės.
Kiek toliau riokso gražusis ir paslaptingasis Rambynas. Jis paslaptingas savo laumėmis, šungalviais ir kitokiomis dvasiomis. Nemaža yra padavimų apie Rambyno aukuro akmenį, Aistytę, Alvydą ir kitokius dalykus. Rambynas — tai gražus gamtos šedevras. Birutininkais — lietuvybės mylėtojai jau vergovės laikais rinkosi čia švęsti lietuviškas šventes. Kiekvienais metais Joninių švęsti susirenka lietuviai iš toli ir arti. Sunku Rambyno gamtos grožį aprašyti, jį turi kiekvienas lietuvis matyti ir jausti.
Už Bitėnų yra Bardėnai, Lumpėnai, Traskininkai ir Pagėgiai. Pagėgiai anksčiau buvo mažas kaimas. Tik atvadavus Klaipėdos kraštą, jis pradėjo, augti ir paskutiniu laiku tapo rytinės Klaipėdos krašto kultūros Centru. Prieš dešimtį metų įkurtą Duonelaičio vardo gimnaziją lanko virš 500 jaunuomenės iš apylinkės. Miestelis turi tendencijos augti ir paskutiniu laiku vyksta sparti statyba. Vakarų pusėje yra didelis Dinkių miškas ir Nemuno pievos. Ypatingai tipišku vaizdu pasižymi šalia Nemuno esančios pievos. Kai kurie turistai šį kraštą vadina Lietuvos Olandija. Čia ypač gražu tuo metu, kai vyksta šienapjūtė. Tada tas kraštas virsta lyg kokiu didingu žmonių skruzdėlynu. Suplaukia šienautojai iš toli ir arti. Vakarais galima išgirsti šienautojus dainuojant skambias lietuviškas dainas. Iš tolo nuo pievų matyti Plaškiai, Kaukėnai, Šilgaliai ir kitos apylinkės. Pievose matyti dideli raudoni pastatai. Tai daugiausia dvarai, užsilikę iš kryžiuočių laikų. Iš bažnytkaimių dar pažymėtini Rukai, Katyčiai, Natkiškiai, Piktupėnai ir kiti. Tai seni miesteliai, turį įdomią praeitį. Iš piliakalnių dar pažymėtini ties Piktupėnais Kulminų ir ties Katyčiais Akmeniškių. Nors-1709 m. didysis maras nemaža lietuvių išmarino, bet Pagėgių apskrityje esama daug lietuvių. Paskutiniu laiku lietuvių kultūrinis gyvenimas verda. Įsisteigė visa eilė privatinių lietuvių mokyklų, vaikų darželių. Lietuviškų organizacijų veikla žymiai sustiprėjo. Ypatingai gerai veikia santariečiai, jaunieji ūkininkai, kiek silpniau šauliai ir moterų draugija. Inteligentinės jėgos irgi padidėjo ir turi tendencijos dar padidėti. Kraštas apjuostas lietuvių mokytojų tinklu. Nemaža vietos inteligentijos paruošia Tauragės ir Pagėgių aukštesniosios mokyklos. Studentija, lankydama šiais metais Lietuvą, ypatingą žvilgsnį turėtų atkreipti ir į Klaipėdos krašto rytinę dalį. Daug vietos lietuvybei jie nusipelnytų suruošdami lietuviškų studentiškų švenčių, paskaitų, pasikalbėjimų. Studentija turėtų progos geriau pažinti Pagėgių apskrities gyventoją, o pagėgiškis Lietuvos studentus. Tad lietuviškoji studentija su linksma lietuviška daina į Klaipėdos krašto rytus!
F. Tumosas „Pažinkime Mažosios Lietuvos rytus” // Akademikas 1938 m. nr. 11-12, p. 262-264.