Dievų šventyklos – tai senovės baltų šventvietės, kuriose vyko apeigos, degė amžinoji ugnis, o žyniai ir krivės palaikė ryšį su dievybėmis. Nors šios šventovės buvo medinės ir retai išliko fizinėmis savo formomis, archeologiniai radiniai ir istoriniai šaltiniai liudija apie išvystytą religinę architektūrą. Nuo Perkūno šventyklos Vilniuje iki šventų kalvų ir giraičių Smolensko žemėse – šie dvasiniai centrai buvo gyvybiškai svarbūs senajam baltų pasauliui. Šiandien jų atminimas vis dar gyvas žemėje, akmenyse ir tautosakoje.
Dievų šventyklos: žynių ir pranašų vietos
Baltų priešistorinė architektūra buvo medinė, dėl to iš archeologinių kasinėjimų sunku tikėtis daug informacijos. Anksčiau baltų religijos tyrinėtojai teigė, jog baltai neturėjo šventyklų. Tačiau XIV a. istorijos šaltiniai mini „šventus namus” (domos sacros) ir „šventus miestus” (sacras vilias), galinčius reikšti šventyklas ir dideles bei svarbias šventąsias vietas. Pagaliau ir archeologai aptiko nemaža medinių šventyklų ir pastatų kompleksų aplink piliakalnio pavidalo kalną. 1955-1957 m. kasinėjimai į pietus nuo Smolensko, t. y. rytų baltų teritorijoje, liudija, jog kai kurie įtvirtinti piliakalniai buvo ne gyvenamosios vietos ar tvirtovės, o šventovės. Piliakalnių šventyklos datuojamos nuo V a. pr. m. e. iki VII m. e. amžiaus. Keliose tokiose vietose rasta daug kultūrinių sluoksnių su apskritų mažų šventyklų ir įvairių kulto pastatų liekanomis. Taigi archeologiniai kasinėjimai rodo, kad priešistoriniais laikais, kaip ir istorinių laikų pradžioje, būta „šventų miestų” – svarbių religinių centrų, kurį apeigas rinkdavosi žmonės iš gretimų apylinkių.
Viena geriausiai ištirtų šventovių yra Tušemlios piliakalnis, 50 km į pietus nuo Smolensko, prie Tušemlios upelio – Sožo intako. Jo apatiniame (V-VI a. pr. m. e.) sluoksnyje rasta daug stulpaviečių, bet pastatų neįmanoma rekonstruoti. Antrame sluoksnyje (III a.) aptikta apskrito 3 m skersmens pastato liekanų. Jis pastatytas iš stačių 20 cm skersmens stulpų. Šio sluoksnio paviršiuje rasta labai daug stulpaviečių – įvairių pastatų liekanų, o centre aptikta net 50 m pločio ir 70 cm gylio duobė, kurioje, manoma, stovėjo stabas (stulpas su dievo skulptūra). Virš šio sluoksnio buvo kitas (VI-VII a.) kuriame piliakalnio pakraščiais irgi pastebėta pastatų liekanų, o šiaurinėje dalyje stovėjo apskrita vertikalių rąstų 5,5 m skersmens šventykla. Jos viduryje buvo didžiulė duobė – stulpinės skulptūros liekana. Piliakalnis apjuostas 3 m aukščio smėlio pylimu. Maži panašūs į kambarius su akmenų židiniais mediniai pastatai vienas greta kito juosė pylimą iš vidaus. Toliau ėjo vidinė ovali stulpų eilė, iš kurios matyti, jog stovėjo 20×30 m dydžio pastatas dengtu stogu, kurį rėmė dvi eilės rąstų.
Dar keletas stulpaviečių ir sudegusių sijų tarp stulpų eilių liekanos rodo buvus vidines sienas.
Gorodoke, 12 km nuo Tušemlios, buvo rasta beveik tokia pat šventovė. Jos ankstyviausios kultūrinės liekanos datuojamos I a. pr. m. e., o vėlyviausios – to paties amžiaus, kaip ir Tušemlios viršutinis sluoksnis. Čia irgi aptikta apskritos 5 m skersmens šventyklos liekanų. Jos viduje rasta meškos kaukolė ir stulpavietė. Smolensko, Mogiliavo ir Minsko apylinkėse žinoma dar keletas panašaus tipo šventovių. Sprendžiant iš meškos kaukolės, Gorodoko šventykla galėjo būti dievo Velino.
Rytų baltų didžiulės šventovės ir mažos apskritos šventyklos, taip pat panašios rytų bei šiaurės vakarų slavų XI ir XII a. šventyklos bei šventovės rodo buvus ilgai trukusią ir labai paplitusią šventyklų statymo tradiciją. Dauguma vakarų slavų šventyklų buvo keturkampės (pvz., XII a. Arkonos šventykla Riūgeno saloje, viduryje su dideliu stulpu – skulptūra, vaizduojančia dievą Svantevitą). Svarbiausios baltų šventovės piliakalniuose galėjo būti skirtos Dievui, Velinui arba Perkūnui.
XIII a. Perkūno šventykla atkasta Vilniuje po katedra. Tais laikais tarp jos ir Neries bei palei Nerį dabartinės Tilto gatvės rajone driekėsi Šventaragio miškas. Perkūno šventykla buvo įrengta karaliaus Mindaugo XIII a. viduryje pastatytos pirmosios krikščioniškos katedros vietoje. Kryžiuočių žygiams į Lietuvą nesiliaujant, Mindaugas atsisakė krikšto po aštuonerių metų, o pats Mindaugas ir jo šeima buvo nužudyti 1263 metais. Kraštas grįžo prie senojo tikėjimo. Krikščioniškoji katedra sudegė arba buvo sudeginta. Jos kvadratinis planas buvo panaudotas Perkūno šventyklai. Šiaurinėje ir pietinėje navoje išmūryti laiptai veda į viduje esantį altorių. Šventykla stovėjo daugiau nei šimtą metų.
1388 metų popiežiaus Urbono VI bulėje, siųstoje Poznanės arkivyskupui, rašoma, kad šią pagonišką šventyklą naujai apsikrikštijęs karalius Jogaila išgriovė, stabus sutriuškino ir sudaužė į gabalus, o toje vietoje liepė pastatyti bažnyčią. XV a. istorikas Janas Dlugoszas dar papildė šį sunaikinimo aprašymą. 1387 m. Jogaila liepęs užgesinti amžinąją ugnį, kūrentą Vilniuje, saugotą žynių ir nuolat kurstomą malkomis, o šventyklą ir altorių, ant kurio aukotos aukos, nugriauti. Toje vietoje, kur buvo deginama amžinoji ugnis, pastatytas Jogailos katedros didysis altorius. XVI a. istorikas Stryjkowskis nurodo, kad katedros vietoje stovėjusi šventykla su Perkūno statula turėjusi bokštą, iš kurio žyniai išskeldavę ugnį. Jis taip pat mini, kad ugnis buvo kūrenta be paliovos ąžuolinėmis malkomis.
XIX a. istorikas T. Narbuttas suteikia dar daugiau papildomų žinių apie šventyklą. Jis sako, kad šventykla buvo mūrinė, be stogo, aptvaro pavidalo. Įėjimas į ją buvo iš Neries pusės. Priešais įėjimą prie galinės sienos stovėjusi koplyčia, o ant jos – aukšta altana su Perkūno statula. Priešais koplyčią buvęs kvadratinis altorius su dvylika pakopų. Narbutas šias žinias paėmė iš XVII a. pabaigos Johano Friedricho Riviuso kronikos, rašytos vokiečių kalba, o pastarasis pasinaudojo Vilniuje gyvenusio istoriko Augusto Rotundo „Lietuvos kronika„, rašyta lotynų kalba, kuri, deja, neišliko.
Apibendrinus Vilniaus katedros kasinėjimų duomenis ir istorinių kronikų žinias, susidaro gana detalus Perkūno šventyklos vaizdas. Vilniaus katedros vieta yra buvusi labai svarbi, greičiausiai tai buvo srities religinis centras nė tik po, bet ir prieš Mindaugo valdymą (po Mindaugo katedra vienas ant kito slūgso keli kultūriniai sluoksniai, juose, galimas dalykas, glūdi bent kelių šventyklų liekanos. Deja, skubūs kasinėjimai dėl techninių priežasčių, susijusių su modernaus šaldymo įvedimu katedroje, tyrinėtojams nesudarė galimybių detaliau atskleisti kultūrinių sluoksnių turinio. Ši svarbiausia Lietuvos šventovių vieta buvo apgyventa beveik ištisai nuo akmens amžiaus laikų (apie 3 tūkstm. pr. m. e.). Neabejotina, kad ten buvo perkūno statula. Panašios X—XII a. šventyklos su Perkūno statulomis yra žinomos rytinių bei šiaurės vakarinių slavų kraštuose.
Pagoniškąjį baltų tikėjimą krikščionių misionieriai vadino idolatrija (stabmeldyste). Idolai (stabai) istorijos šaltiniuose minimi 1240 m. Christburgo sutartyje. Dažnas stabų ir stabmeldybės minėjimas liudija buvus dievų skulptūrų. Tūkstančių dievukų egzistavimas Lietuvoje iki mūsų dienų kalba apie labai seną skulptūros tradiciją. Dievukų drožimas, mano įsitikinimu, yra vietoje gimusi tradicija, galėjusi trukti 5 ir daugiau tūkstančių metų. Skulptūrų temos kito su kiekviena epocha, panašiai kaip kinta pasakojamosios tautosakos temos, bet išliko senoji dvasia. Tokie yra, pvz., Dievo motina – Žemė motina ir Rūpintojėlis – susirūpinęs mirštantis dievas, augalijos dvasia, Vaižganto palikuonis.
Žynių, vaidilų, atliekančių ir tvarkančių apeigas šventyklose bei namuose, buvimą rodo rašytiniai šaltiniai. Lotyniškuose tekstuose jie vadinami sancti viri, auguri, nigromantici, sacerdotes (šventi vyrai, pranašai, burtininkai, kunigai). 1075 m. A. Bremenietis, rašydamas apie kuršius, sako:
„Jų namai pilni pagonių žynių, pranašų, kurie netgi apsirengę vienuolių drabužiais. Pranašysčių čia ieško iš viso pasaulio, ypač ispanai ir graikai”.
Žyniai buvo išmintingi seniai, renkami ir didžiai gerbiami kaip dieviški žmonės, panašiai kaip krikščionių vyskupai. P. Dusburgas 1326 m. rašė, jog Nadruvos krašte, Romuva vadinamoje vietoje, buvo žynys, vardu Krivė. Kilmingieji ir paprasti žmonės jį gerbė kaip popiežių. Per karus su Kryžiuočių ordinu jam pavaldi buvo ne tik Nadruva, bet ir Lietuva. Kuršas bei Žiemgala – beveik visos baltų žemės. Šis aprašymas sugestijonuoja buvus hierarchinę žynių sistemą. Kokio ji senumo, deja, negalima pasakyti, bet aišku, kad susikūrusi ne istorinių laikų pradžioje, o daug anksčiau. Žyniai vadovavo apeigoms ir aukojo dievams. Šalia „šventų vyrų” buvo „šventų moterų” – žynių, burtininkų, kurios tvarkė apeigas ir aukojo deivėms, ypač Žemynai ir Laimai. Jos minimos visais istoriniais laikais, jų būta dar ir XIX-XX a. pradžioje.
Svarbiausias „šventų moterų” ir „šventų vyrų” uždavinys buvo žinoti, kaip elgtis per kiekvieną šventę, bet kuriuo metų laiku ir tarpininkauti tarp dievų ir žmonių, kad laimingai klostytųsi gyvenimas. Pagrindinės funkcijos – aukojimas ir pranašavimas. Ir archeologijos, ir istorijos šaltiniai liudija ypač intensyvų gyvulių aukojimą svarbiausiems vyriškiesiems dievams: Perkūnui, Dievui, Velinui. Perkūnui buvo aukojami buliai, kitiems dievams – žirgai, galvijai ir net žmonės. Moteriškosioms deivėms ir chtoninėms dievybėms aukotas maistas, grūdai, linai, audiniai, vištos. Archeologai yra radę ne tik priešistorinių laikų, bet ir XVI-XVII a. aukurų ir aukų duobių su gyvulių kaulais. Ilgiausiai, iki XX a., buvo aukota Laimai ir Žemynai. Iki XX a. išlikę pavadinimai „Laumės stalas”, „Dievo stalas” ir „Velnio stalas”. Maisto dėjimas ant stalų (ypač ant „Laumių stalų”, kad jos saugotų laukus) rodo juos buvus aukų stalais arba altoriais. Dažnai ant jų buvo pastatomos krikščioniškosios koplytėlės, tai irgi liudija tų plokščių didelių akmenų ritualinį vaidmenį.
M. Gimbutienė „Dievų šventyklos” // Senovės lietuvių Deivės ir Dievai 2002 m., p. 133-140