A. Vaidatonis "Dionizo Poškos tėviškėj" // Trimitas 1938 m. nr. 41, p. 993-994.
Už Kryžkalnio, važiuojant didžiuoju Palangos vieškeliu, pervažiavus Ančios upę, yra nedidelis, vienkiemiais išmėtytas, Bardžių kaimas. Pro šią vietą pravažiuoja, šimtai vasarotoju, bet labai retas čia sustoja ir žino, kad už pusvalandžio kelio yra didžiojo žemaičiu romantiko Dionizo Poškos tėviškė — garsusis Baublys.
Mes, keturiese išvažiavę iš Kryžkalnio, garsiai paprašėme konduktorių bilieto ligi artimiausios nuo Baublio vietos, šis, truputį pagalvojęs, paima kainoraštį, bet, jį kiek pavartęs, padeda ir pasilenkęs, klausia šoferį. Tas neigiamai papurto galvą. Konduktorius kalto žmogaus šypsena mandagiai kreipiasi į keleivius, ar nežinąs kas, kurioje vietoje yra Baublys. Mūsų autobuse 26 keleiviai, čia keletas karininkų, studentų, vienas Kauno laikraštininkas, keletas žinomų Kauno ponių ir kitų.
Visi nemaloniai tylime.
Pačiame autobuso gale sėdi pagyvenęs ūkininkas. Jis ramiai pasako Bardžių kaimą, paaiškindamas, kad nuo jo Baublys visai arti, girdi, net ir miesto panelėms su aukštais batukais lengva būtų ten patekti. Aišku, pašiepia. Bet ką gi į tai? Mandagiai atsisveikinę; išlipame ir greit nueiname. Mus prisiveja dar vienas kauniškis.
Baublio apylinkės nieku ypatingu nepasižymi; tačiau pats Baublys yra ant gražios kalvos, apaugęs aukštomis liepomis ir klevais. Iš tolo matyti graži mokykla, didelis tvenkinys ir dvi pilaitės, ant jų paminkliniai akmenys Vytauto Didžiojo metams pažymėti. Apie pilaites tankia žole užaugę kadaise žvirgždu pilti takai. Tylūs, paveikti iškilmingo medžių šlamėjimo, einame prie didžiojo Baublio. Mus pasitinka vaikas. Jo rankose svečių knyga. Tylėdamas, nė nepasisveikinęs, atrakina jis duris, kurios, lyg daržinės plačiai atsiveria. Viduje matome Baublį, žmonės jam padarė pastatą nuo darganų ir vėjų ir čia jį įspraudė. Tas pastatas mums atrodo lyg juokinga dėžė, o pats Poškos kūdikis — lyg surakintas kalinys. Mes spraudžiamės į dėžę, įeiname į Baublio vidų. Jis labai apleistas ir prišiukšlintas: pilna papirosų nuorūkų ir popierių: Skaitome nublukusius parašus, skaitome Poškos pranašavimus, jo testamentą; Savo Matuzalį, savo tikrąjį brolį, jis paliekąs ateities kartoms, jis prašo kaimynus, gimines ir pažįstamus nejudinti jo Baublio. Lyg įspėdamas gimtojo krašto audringą ateitį, lyg aiškiaregis, jis prašo ir ginkluotą kareivio ranką pagailėti jo vaiko. Ir rusų žandarai, ir okupantai vokiečiai, ir bolševikai su bermontininkais pro šią vietą praėjo nuleidę savo žvangančius kardus. Tiek daug galios buvo Poškos žodžiuose.
Štai čia ilsėdavęs Baublio šeimininkas. Dar tebėra išlikęs ir audeklu dengtas suolelis, tebėra nedidelis stalas ir įvairūs daiktai, čia vėl netvarkingai suversti senovės kareivių šarvai, tinklinės, pabūklo sviedinys, mamuto iltys ar suakmenėję medžiai. Ir niekur jokio paaiškinimo, jokio užrašo, niekur nesimato rūpestingos rankos. Ir mes stebimės, kad ir šie daiktai sulaukė tokio ilgo amžiaus. Sako, seniau daug daugiau įvairenybių buvę, bet „paslaugūs“ lankytojai jas išnešioję. Išlipame iš dėžės, žiūrinėjame keistus akmenis, labai primenančius mažus, vaikus. Pasakoja, kad tai maži pagoniukai, virtę akmenimis. Senovėje čia buvusi lietuvių šventovė.
Taip pat tylėdamas vaikas mums paduoda knygą. Tai paprastai įrišta liniuoto popieriaus nedidelė buhalteriška knyga. Pusė jos prirašyta. Jai penkeri metai. Atsargiai vartome lapus, ieškome žinomų vardų, įdomių lankytojų įrašų, štai sumirga keli žinomi vardai. Profesoriai Dovydaitis, Pakštas, Kolupaila, dailininkas žmuidzinavičius, d-ras Bačkus, architektas Liandsbergis su žmona, Kraštotyros d-jos nariai teisėjas Pečkauskas, Liutikas, inžinieriai Tamašauskas, Turlajus, kaunietis verslininkas Urbonas ir dar keletas kitų profesijų žinomesnių vardų. Tai ir viskas.
Didžioji lankytojų masė — pradžios, Žemės ūkio ir vienos kitos gimnazijos mokiniai, mokytojai, dvasininkai ir kiti, kuriems vardas — gimtojo krašto mylėtojai. Skaitome tų žmonių įrašytus žodžius, mintis. Jie lygiai kaip ir mes, liūdnai nuteikti, įvairiais gražiais vardais vadindami senelį Baublį jaučia dėl jo likimo baimę, nepatenkinti abuojumu šiai vietai. Rodos, jie kartu su mumis klausia, kur mūsų studentija, šaunioji inteligentija, kur mūsų rašytojai, žurnalistai, tie populiarintojai gražiųjų mūsų krašto vietų; Randame užsienio lietuvių, randame jau ir lenkų, ekskursijų iš Varšuvos, dalyvių parašus. Nustebę žiūrime į jų drąsius ir ryškius parašus. Jau ir jie suspėjo apeiti šią vietą. Sukandę dantis skaitome vieną lenkiškų įrąšą: „Naujieji pastatai tyli, senovės griuvėsiai kalba apie praeiti… lenkiškai“. Jie juokiasi iš mūsų, jie savinasi Baublį, jie mato, kaip mes jį mažai gerbiame. Taip, jie teisūs.
Paniurę apleidžiame šią brangių vietą. Einame iš dvaro tuo pačiu keliu, kuriuo jo senasis šeimininkas paskutini kartą iškeliavo į amžinojo poilsio vietą. Dar kartą sustojame. Prie pilaitės papėdės sėdi mergaitė. Jos rankose ilgi virbalai ir kamuolys siūlų. Ji mus stebi, pagauna musų žvilgsnius ir kartu su mumis žiuri į Baublį. Paskiau jos žvilgsnis grįžta prie musą. Mes nepažįstami, bet jos liūdnos akys supranta mus. Mes ją sveikiname ir pamažu keleliu nueiname, o ji vis dar mus akimis lydi, kol išnykstame nedidelio upelio dauboje.
Dionizas Poška ramus ir išdidus ilsisi Kaltinėnų kapuose, tikėdamas, kad jo testamento vykdytojai šventai pildys jo pomirtinę valią.
Tad. kol nevėlu, susirūpinkime ir pagerbkime Baublį, jį lankydami, nes niekas ji aplankęs nesigailės sukoręs tuos du kilometrus į šalį nuo didžiojo vasarotojų tako į Baltijos jūros krantus.
A. Vaidatonis "Dionizo Poškos tėviškėj" // Trimitas 1938 m. nr. 41, p. 993-994. Už Kryžkalnio, važiuojant didžiuoju Palangos vieškeliu, pervažiavus Ančios upę, yra nedidelis, vienkiemiais išmėtytas, Bardžių kaimas. Pro šią vietą pravažiuoja, šimtai vasarotoju, bet labai retas čia sustoja ir žino, kad už pusvalandžio kelio yra didžiojo žemaičiu romantiko Dionizo…
Peržiūrėti daugiau