Nuotrauka: Kauno pilis po restauracijos. Kaunas, 1961 m. Autorius: Stanislovas Lukošius. Negatyve fiksuojama Kauno pilis po restauracijos. Dvidešimto amžiaus septintajame dešimtmetyje pilies pietryčių bokštas fragmentiškai restauruotas ir buvo pritaikytas Vytauto Didžiojo karo muziejaus reikmėms. Pilies bokšte buvo įrengta ekspozicija, kurioje miestiečiai ir svečiai galėjo susipažinti su pilies archeologinių tyrinėjimų radiniais, to laikmečio ginklais bei kitais eksponatais, bylojančiais apie lietuvių tautos kovas su Kryžiuočių ordinu. Iki 1987 m. bokšto ekspozicija veikė vasaros sezonų metu. © Kauno miesto muziejus
Kauno pilies paslaptis: galingos praeities aidai ir lietuviškos dvasios jėga
Pasitaikius būti mūs visokeriopo gyvenimo branduoly Kaune, nori žmogus pamatyti jo retenybes. Dabar branginama labai sena ir labai nauja; tai Kauno pilis patenka pirmojon kategorijon ir ar gali ja nesidomėti?
Bet kame jos ieškoti? „Senajam mieste“ marguliuoja daugybė didžių ir mažų bokštelių – reik drožti ten. Ka-gi? Bevažinėjant ir beieškant atsiduriu panemunėje. Tenai, teisybė, matau bet ką? Ugi nuvargusią „raudoną cerkve ir, kiek toliau, kažinkokio namo apdaužytus bokštus. Et, reik maut į šiaurę.
Štai Viešoji Aikštė, apšiupėję kunigų seminarijos mūrai o pilies griuvėsiai?… Na kame-gi jie? Bet, žūt-būt, reikia rasti. Pakeliu akis – ir pats tasai bokštelis pranyko, kuris nesenai čion atvedė. Žmogų paima nekantrumas, kuris, su nuovargiu susijungęs, vadina grįžti; bet čia jau kažikas pasijudina sielos gilumoje. Nežinau kas, tik jaučiu tylų karžygingumą, kuris, juo labiau skundžias, juo tvirčiau masina eiti, – eiti kame Kauno kūdykystė, kame Lietuvos žila senovė ir jos sūnų puošni Tėvynės meilė.
Nemalonus išsivingiavusių gatvelių kvapas nepajėgia karžygiškumo nugalėti ir pagaliau pasirodo už miesto išstumti, lyg Kauno pilies griuvėsiai. Štai – už tenykščių trobelių besilaiką Kauno pilies griuvėsiai. Staiga karžygingumas išnyksta, savo vietą užleidęs smalsumui, nes prieš akis protėvių rankų padaras. Žvilkt viršus gerokai apgriuvęs, gal nuo audrų, o gal ir nuo kovų. Sienose spokso apvalios skylės-kanuolių vietovės.
Vienas pilies šonas, išsikišęs aukščiau neg kiti, rodyte rodo savo daug iškentėjusį kūną ir sako pasako, kad jis nun visiškoje laiko ir darganų malonėje.
Reiktų pasilsėti ir pasvajoti, reiktų prisėsti. Bet suolelio… na tiek to.
Kyla mintys įvairių įvairiausios, susiveja į painų kamuolį ir išnyksta, palikdamos sujaudintą keleivį. Tačiau nevisai išnyksta, tik ten gilumoj kristalizuojasi, kad iškėlus visą šimtužį klausimų.
Kas privertė tą prastą, tamsų lietuvį tėvą, močiutę palikti, kad nešus Perkūnui brangiausią auką jauną savo kraują?
Kas, oi kas liepė smigti plieno kardui tiesiog širdį mergužės, kad ją išgelbėjus nuo priešų plėšriųjų?
Tėvynės meile! tu slaptinga, tu galinga! Tau nėr kliučių, tau nėr ribų!
Griuvėsiai – tai vienas vertingų mūsų galingos praeities liūdytojų, tebesąs saulės šviesoj, kuomet daugumą tenka kastis, iš „sierosios žemelės“. Žiūrėk ne žiūrėjęs, bet visgi negali tiksliai nuvokti jo senųjų šeimininkų būdo. O po amžių, kas žino, gal greitasis laikas padarys, kad tuosiuos griuvėsius būsimieji kasinės, stebėdamiesi ir daug ką spėliodami.
Sieloj kažkas klausia: Kuri tavo paties esimo prasmė? kur atėjai ir kur žengi?
Tėvynė, valstybė ir tai visų nesuprantami dalykai, bet čia tiek, kaip dieną, aišku, kad turima reikalo su kažkuo dvasingu, nes argi buvo panašu į tiesą, kad po tiek vaitojimų, iš tokių ašarų klanų, iš tiek jauno kraujo upelių Kaune suknibždėtų lietuvių kareivių pulkų pulkai ir iš jų krutinių eitų: „Jau slavai sukilo nuo Juodmarių krašto.“
Akimirksniui mintys nulakstė. Aiškesnis reginys. Pilis ant kalvutės. Iš rytų atbėga maža gatvelė, kuri prapuola slaptinguose jos vartuose. Žiemiuos, sidabrinė Nėris į kurią pilis siekia plačia akmenų siena. Nuo „naujojo miesto“ į senąją pilį tėmyja daug baltų bokštų. Mieste dunda automobiliai, suskamba griausminga karo daina. O čia tiek prisigrūdę paliegusių medinių bakūžėlių, kad, sukišusios nugaras, bestumia pilį Nėries linkon.
Ką tu, senute, į tai? Jos, tos medžio šėtros, drįsta stumti tave, akmeninę, dar dabar daug už jas stipresnę?! Buvai galinga…
Kas čia ateina? Žmogus, tirštais ūsais, apdėvėtais batais, priėjęs, kažikokiam reikalui, pradėjo griauti pilies plytas. Visas įknibo ardymo darban, o didžiausiais ūsais dengė keistą šypseną. Ją aš priėmiau, kaip piliai, man ir mano Tėvynei taikomąją. Taip; tavęs, pilie, išgamos ainiai neapkenčia, nes rodai jiems nesupratamus siekimus.
Vai, pilie! tu apibiaurinta, pas pamatus išmatų kruvos, mėšlynas… Ar neverki žiloji senele?..
Aš-gi, aš atjaučiu tavo ir tavųjų skaudų verkimą; noriu taipgi suprasti jų dvasią; įgavęs drąsos, noriu statyti rūmą senosios pamatais; noriu jį išdabinti pasišventimo ir pasiryžimo dvasia, o užviršuoti beribių padangių siekiančių bokštu.
Jėgų daugiau! Noriu pilį begriuvančią atstatyti! Noriu Tėvynę atgaivinti!
J. Tuzas „Kauno pilis” // Draugija 1922 m., nr. 7/8, p. 279-281.