Ekspedicija „Molėtų ežerais”

Ekspedicija „Molėtų ežerais”

Ekspedicija „Molėtų ežerais” I-oji diena. Steponas Kolupaila  – Lietuvos geodezininkas, hidrologas, spaudos darbuotojas, technikos mokslų daktaras, Lietuvos upių hidrologijos pradininkas. Gimęs 1892 m. Tuminiškėse (Daugplio apskritis), į Dausas iškeliavęs 1964 m.

Be tarnybinių kelionių Hidrometrinio biuro ar Energijos komiteto reikalais, betyrinėjant Lietuvos upes ar inspektuojant jų reguliavimą, profesorius Kolupaila dažnai pakeliaudavo ir šiaip sau poilsiui ar kraštui pažinti. Pradžioje garlaiviu ar valtimi, o nuo 1934 metų plaukiodavo savo baidare su nedidele draugų ir studentų grupe. Profesoriaus baidarė buvo parsisiųsdinta iš Vokietijos, geros konstrukcijos su guminiu apvalkalu, išardoma ir patogiai sudedama transportui traukiniu ar autobusu. Tos jo mėlynos baidarės vardas “Chronus” yra buvęs senoviškas Nemuno vardas lotynų kalba. Į kai kurias keliones prof. Kolupaila pasiimdavo savo vyriausiąją dukterį Eveliną. Kolupaila rašė: “Gražiausias atostogų laikas buvo praleidžiamas baidarėje su irklu, palapinėje kur nors ežero saloje ar neprieinamose džiunglėse. (…) Praplauktos upės: Nemunas, Neris, Nevėžis, Dubysa, Minija, Šventoji, Siesartis, Baltoji Ančia, Dovinė, Strėva, Dzūkijos didieji ežerai, Molėtų — Linkmenų ežerai, Platelių ežerai…” (knygoje “Nemunas”, 1950 m., p. 86). 1934-1940 metais skautininkas prof. Kolupaila vadovavo eilei didelių ekskursijų baidarėmis, kurias organizavo skautai, bet jose dalyvavo ir kitas jaunimas bei vyresnieji. Kolupailos raštuose yra apstu vaizdingų aprašymų su iliustracijomis iš atliktųjų, kelionių, o taip pat straipsnių, raginančių keliauti po Lietuvą ir ją geriau pažinti. Tam tikslui jis yra parašęs ir keletą knygučių su keliautojams reikalingomis informacijomis.

Prof. Kolupailos rašytiniame palikime nerasta pilno jo atliktųjų kelionių sąrašo, bet yra pakankamai informacijų svarbesnėms kelionėms suminėti, tačiau šiame tekste apie profesoriaus keliones tiek neišsiplėsiu, nes tikrai daug rašyti tektu. Paminėsiu tik tai, kad 1932 metais prof. Kolupaila atliko bent dvi didesnes keliones Lietuvos vandenims pažinti. Pirmoji įvyko drauge su kanauninku, tautosakininku, poetu, suomių epo „Kalevala” vertėju į Lietuvių kalbą Adolfu Sabaliausku, plačiau žinomu slapyvardžiu Žalia Rūta.

Prieš tai suradę detalesnį jos aprašymą, būtent šią kelionę, prisimindami profesorių, mes keturių entuziastų grupelė ir nusprendėme pakartoti gražų ir šiltą 2024 m. liepos savaitgalį 06 – 07 dienomis. Kelionę pradėjome 10 valandą ryte, Siesarties upėje nuo Molėtų vasaros estrados.

Plaukimas prasidėjo ramiai, nerimą šiek tiek kėlė upės protakis einantis po Molėtų plentu, tačiau jis pakankamai platus tad jį perplaukėme be jokių sunkumų ir dar šiek tiek pasiyrę upe pasiekėme Siesarties ežerą. Pradžioje plaukimas ežeru taip pat buvo ramus ir tik išplaukus į platesnius vandenis pajutome, kad 12 m/s vėjelis verčia ežerą banguoti, o bangos, savo ruožtu, siūbuoja mūsų baidares. Išsiaiškinę, kad nė vienas nesergame jūros liga toliau yrėmės pro miško, įdomiu pavadinimu Šaukiamasis ragas, pakrantę, link tuo pačiu vardu pavadinto, tik jau pietiniame ežero krante esančio iškyšulio. Apie šią vietą, profesoriaus V. Vaitkevičiau knygoje „Senosios Lietuvos šventvietės. Aukštaitija” yra užrašyta padavimų, kurie pasakoja, jog „prigert norėja žmogus prie to kalno ežeri ir kaip anas šaukė, tai jį praminė Šaukiamu ragu“. Kitas padavimas byloja, kad: „Seniau apylinkėj buvo daug vagių ir plėšikų. Apiplėšę kaimą bėgdavo į Šaukiamą Ragą ir, didžiu balsu pašaukus, jiems iš anos pusės paduodavę laivus, kuriais persikeldavo kiton pusėn. Nukentėję sodiečiai, plėšikus pasiviję iki ežero, turėdavo bėgti kelis kilometrus aplink ežerą: tuo laiku plėšikai dingdavo miškuose. Laivų irgi nieks rasti negalėdavęs. Plėšikų šauksmus apylinkėse gyventojai girdėdavę beveik kasnakt“. Anksčiau Šaukiamasis Ragas buvo mėgstama apylinkių jaunimo susirinkimų vieta. Vietovės topografija ir pavadinimas leidžia įtarti, kad Šaukiamasis Ragas priklauso tai pačiai Molėtų krašto Mergakalnių grupei, kaip ir Ažuluokesos Mergų kalnas (atstumas tarp jų – 5,5 km), Lakajos Mergakalnis (atstumas – 11 km), Kertuojos (Šlavingalio) kalnas (atstumas 13 km). Apie 1,5 km į pietvakarius nuo Šaukiamojo Rago, Rudesos ežero pakrantėje, yra trys Rudesos ir Rudesėlės pilkapių grupės. Rudesos pilkapiai datuojami I t-mečio viduriu.

Šiauriniame ežero krante susiradę patogią ir jaukią, o svarbiausia – neužimtą stovyklavietę, žemėlapyje apžiūrėjome visus ežerų ragus pro kuriuos ketinome praplaukti, šiek tiek pasistiprinome ir sėdę į laikinais namais tapusius laivelius, nuplaukėme link didžiausios ežere – Birutės salos.

Beplaukdami pamatėme, kad priešais salą yra kita, mažutė, bet gana aukštai virš vandens iškilusi, beržu ir pušimi pasipuošusi salelė, kurios vardo neįsiminiau. Nusprendėme ją aplankyti ir priplaukę išsilaipinome. O salelė iš tiesų jauki, į jos viršų veda takelis, bylojantis, kad sala dažnai lankoma, greičiausiai šiauriniame krante įsikūrusios kaimo turizmo sodybos svečių. Pasigerėję širdžiai mielu reginiu ir šiek tiek pasamprotavę apie šios salos susidarymą, tęsėme kelionė pro čia pat esančią Birutės salą, kuri plačiausioje vietoje siekia 300 m plotį. Birutės vardu pavadinta buvusio savininko iš Juočių kaimo P. Petronio dukros garbei. Padavimai salą sieja su mergomis-raganomis, kurios sutartinę giesmę giedodavo su Kertuojos Mergakalnio mergomis: „Yra galas ažera ir matas tynai sala tokia. Tai būdavo da mano senelis pasakoja, kad tį tos raganos vienų punktų gieda, a čia (Lakajoj) tų kalną vadina Margakalniu <…> kitų punktų traukdava tos raganos i jos dainuodavo. Toks nuotolis, a jos po punktų traukdava“ (P. J. Kraujalienė, 74 m., Lakajos k. U. V. Vaitkevičius, 2005 m.).

Už salos ir visai nebedaug likę iki Kamužių kaimo, o pasiekę kaimą, pasiekėme ir vietą, kurioje kelią mums pastojo Kamužių užtvanka ir čia savo baidares persinešėme į Kamužėlį. Mes nešame savo baidares ir matome jog iš čia pat įsikūrusios sodybos ateina jos savininkas, kuriam, kaip supratome ir pati, kelią mums pastojusi, užtvanka priklauso. – Ar duosite leidimą mums persikelti? mandagiai klausių šios vietos šeimininko. – Leidimą duoda tik Dievas, o aš laiminu, taip pat, draugišką, atsakymą gauname ir pradedame kalbėtis. Mūsų paprašo, kad atitemptume atgal bebro nugriaužtą medį, kurį buvome patraukę, sako čia specialiai jį esu palikęs, nes dažnai, užsėdę ant keturračių motociklų, čia atvažiuoja avinai patriukšmauti ir pademonstruoti koks vis tiktai svarbus yra gyvenime auklėjimas ir išsilavinimas, jau nekalbant apie sąmoningumą ir kitas gerąsias žmogaus savybes. Pakalbėjome apie inžinerinius trūkumus projektuojant šioje vietoje užtvanką ir kaip yra sunku juos pašalinti, papasakojome apie savo kelionę, žodžiu susibendravome iki tiek, jog nedaug trūko, kad būtume pakviesti prie stalo, tačiau turėjome skubėti, atsisveikinome ir gavę užtvankos šeimininko palaiminimą, per Kamužėlio ežerą pasiekėme labai trumpą Kamužės upelį ir be galo gražų protakį einanti po Muziejaus gatve. Įplaukėme į Baltuosius Lakajus.

Beje, dar pamiršau paminėti, kad ir kai kuriuose padavimuose Kamužėlio ežero laumės siejamos su Ažuluokesos Mergų kalno laumėmis. Būdamos skirtingose vietose, jos giedodavę sutartinę giesmę. Veikiausiai sietinos su Siesarties ež. Birutės salos mergomis-raganomis. Galima galvoti kaip nori, bet akivaizdu, jog esame plačiai sklindančių sutartinių bei jas giedančių raganų ir laumių krašte.

Na, o apie Lakajus Legendos pasakoja, kad čia gi­rioje gyvenusios dvi laumės, kurios laikiusios savo namuose šimtus žalčių ir lakindavusios juos pienu. O apylinkės gyventojai nuolat tu­rėjo nešti laumėms pieną jų žal­čiams lakinti. Už tai laumės kerė­jimais ir žolelėmis gydydavo žmo­nes ir gyvulius nuo įvairių ligų. Ta­čiau žmonėms įgriso nuolatinė pie­no duoklė. Laumes jie praminė pie­no lakėjomis. Vieną vasarą, kai karvės mažai pieno duodavo, žmo­nės visai atsisakė mokėti laumėms duoklę. Tada laumės apleido jų gyvulius ligomis: karvės visai už­trūko, arkliai, jaučiai ir avys gai­šo. Įpykę vyrai apsiginklavo ir nu­tarė laumes nugalabyti. Kai jie atė­jo į mišką, laumės juos pasitiko grasinimais. Bet vyrai nepabūgo ir puolė jas sugauti. Tada laumės išsitraukė iš užančių po žaltį ir juodaplaukė metė žaltį į dešinę, baltaplaukė į kairę, o kur žalčiai nukrito, ten atsivėrė ežerai. Juo­se nugrimzdo miškai, dirvos ir pie­vos, o laumės pranyko. Tuos eže­rus žmonės praminė Juodosios La­kėjos ir Baltosios Lakėjos vardais.

Įplaukę ežeran iškart pasiekėme Mindūnų stovyklavietę, kurioje pasikėlėme į apžvalgos bokštą ir pasigėrėję atsiveriančiais toliais, pilnais plaučiais pakvėpavę gimtos šalelės oro, vėl išplaukėme tęsti savo kelionės St. Kolupailos maršrutu.

Plaukdamas Baltaisiais Lakajais, profesorius nakvynei pasirinko Ščiūro rage esančia ežero pakrantę, tik mes to padaryti deja, bet negalėjome. Mūsų dienomis čia nei stovyklauti nei juo labiau deginti laužų negalima, nakčiai praleisti turėjome susirasti kitą vietą. Ir susiradome, visai netoli rago esančią, didžiausią, net 5 ha ploto salą pavadinimu Anglija. Pats salos pavadinimas nesusijęs su valstybe kaip greičiausiai daugelis pagalvojote, tai veikiau nuo žodžio anglis kilęs vardas, tačiau daugiau duomenų apie pačią salą ir jos vardo kilmę kol kas nesuradau.

Išsilaipinę saloje pamatėme, kad tikrai ne pirmieji tokie gudrūs esame. Saloje radome laužavietę ir netgi šalia jos paliktų, nors jau sutrūnyti spėjusių malkų. Pati sala be galo graži, jos dalis, kurioje apsistojome apaugusi beržais, pušimis ir kadagiais, o krantas smėlėtas. Be to mažai uodų. Apsirūpinę malkomis, susikūrę laužą ir pasistatę palapines sėdome vakarieniauti ir virtis žolelių arbatą. Kolega Audrius parodė kaip atrodo genio kalvė – plyšys medyje į kurį genys įspraudžia kankorėži ir taip jį įtvirtinęs, išlesa iš jo sėklas, ko pasekoje aplink medį, kuriame tokią kalvę įsirengia genys, atsiranda daugybė prigliaudytų kankorėžių. Anksčiau galvodavau, kad tai voverių darbas, o pasirodo genio. Devintą valandą sugiedojome himną ir sėdome vakaroti prie laužo ugnies. Tokie vakarai ilgam įsirėžia atmintin stebint ugnį, uodžiant dūmus ir mėgaujantis, ežero paviršiuje atsispindinčiu, besileidžiančios saulės rausvai nudažytu dangumi.

Sutemo. Ilgai nelaukę ir mes sulindome į savo palapines pasiilsėti prieš likusią kelionės dalį. Įveikėme 19 kilometrų.

Ekspedicija „Molėtų ežerais” II-oji diena. 5.45 val. ryto. Pats metas kišti nosį iš palapinės ir apsidairyti po kylančios saulės nudažytus ežero tolius. Ir tikrai, palapines pasistatėme taip, kad išėjimai būtų į rytus ir tik iškišus nosį mus pasitiko jau virš horizonto pakilusi saulė ir visą aplinką nuskalsinusi auksiniais savo spinduliais. Rytas išpuolė šiltas, tad rytinėms maudynėms ežere geresnio oro būti tikriausiai ir nebegalėjo. Išsimaudėme, nuplaudami nuo veidų paskutinius miego likučius ir sukrovę užsikūrėme laužą, rytinei kavai virti. Papusryčiavome, susipakavome stovyklavimo inventorių, aprinkome ankstesnių stovyklautojų paliktas stiklų šukes aplink laužavietę ir palikę viską taip, kaip radę, sėdome į laivelius tęsti kelionės. Iš laikinai mus priglaudusios Anglijos salos išplaukėme lygiai 8.00 val.

Kryptis – Mergakalnis, iškyšulys skiriantis Juodųjų Lakajų ir Lakajos ežerus. Padavimai, kaip jau įprasta šiose apylinkėse, kalną sieja su mergomis-raganomis, kurios sutartinę giesmę giedodavo su Siesarčio ež. Birutės salos mergomis: „Yra galas (Siesarčio. – Vait.) ažera ir matas tynai sala tokia. Tai būdavo da mano senelis pasakoja, kad tį tos raganos vienų punktų gieda, a čia (Lakajoj. – Vait.) tų kalną vadina Margakalniu <…> kitų punktų traukdava tos raganos i jos dainuodavo.
Toks nuotolis, a jos po punktų traukdava“ (P. J. Kraujalienė, 74 m., Lakajos k. U. V. Vaitkevičius, 2005 m.; Vakarais ant kalno ragana dainuodavo, o kita ragana Molėtų apylinkėse jai atsakydavo – Ikamas V , 1992).

Lyginant su vakar diena, šiandieną vėjas pučia jau stipresnis, o ir plaukti tenka lygiai prieš jį, tad irtis per bangas jau gerokai sunkiau. Pasiekę Mergakalnį, kurio visose prieinamose pakrantėse apsistoję vasarotojai, tik iš baidarių apžiūrėjome, gražią, pušimis apaugusią kalvą ir atsukę vėjui nugaras, pasileidome pavėjui. Kažkur kranto nendrynuose turime surasti iš Kertuojų į Lakajus įtekančia Kertuoja, kuria, irdamiesi prieš srovę, bandysime pasiekti Kertuojų ežerą. Nendryne, guminėje valtyje žvejojanti moteris perspėjo, kad pasiekę kaimą, baidares turėsime persinešinėti, nes per upelį nemažai tiltų, pro kuriuos nei praplauksi nei apiplauksi. Šiaip ne taip, nendrėse, suradę gal pusės metro pločio vandens kelią, kuriame nė irklų į vandenį negalima nuleisti, skynėmės kelią aukštyn Ketruoja. Neilgai mums teko taip kankintis ir gal po 50 metrų Ketruoja tapo gražiu iš abiejų pusių miško apsuptu upeliu, kur vienintelis nepatogumas buvo nuolat mus atakuojantys kraujo ištroškę mašalai. Bet neilgai galėjome džiaugtis šia idilija, prieky kelią mums pastojo pirmasis tiltas per kurį be didesnių sunkumų baidares tiesiog persikėlėme. Toliau jau buvo sudėtingiau, vandenyje vienas po kito išsirikiavę medžiai ir rastai mums užtvėrė visą kelią, todėl vietoje to, kad plaukti, nusprendėme tiesiog bristi upelio vaga, o paskui save temptis savo transporto priemones. Nebesuskaičiuosiu kiek viso tokių kliūčių įveikėme, bet kol pasiekėme protakį einanti po Labanoras – Inturkė keliu, visai nebetoli ežero, užtrukome gerą valandą. Po tiltu pasilikę baidares, istorinio smalsumo vedami, aplankėme visai čia pat esantį Antrojo pasaulinio karo, nežinomo rusų kareivio kapą. Pasvarstėme kaip jisai čia galėjo atsidurti, kas jį palaidojo, kas vis dar ant jo kapo neša žvakeles ir dirbtinių gėlių puokštes.

Likusius keliasdešimt metrų Lakajos įveikėme be didesnių sunkumų, nors šioje vietoje įrengtas žuvitakis ir srovė čia stipri, tad teko kaip reikiant pamojuoti irklais, bet tai buvo tik lengvas apšilimas palyginus su tuo, kas mūsų laukė pasiekus ežerą.

Išplaukus į Kertuojus supratome, kad reikalų turėsime gerokai daugiau nei norėtume, vėjas gan stiprus ir ežeras banguojantis, o kadangi jis apskritas, teks kirsti jį išilgai ir kaip reikiant irklais pamojuoti maždaug 3 kilometrus be sustojimo. Bet prieš tai, turėjome aplankyti dar vieną vietą – Kertuojos piliakalnį, tad pasiirę link jo ir laivelius prišvartavę smėlėtame ežero krante, pasinėrėme į gaivinantį vandenį, o tada patraukėme link už 50 metrų esančio piliakalnio.

Piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje, rytiniame ežero krante. Aikštelė ovali, pailga P­-Š kryptimi, 55×28 m dydžio. Aikštelėje rasta lipdytos keramikos, trinamosios girnos. Užlipimui į piliakalnį įrengti laiptai, piliakalnis prižiūrėtas, iškirsti menkaverčiai medžiai. Būta planų išretinti ir nuo piliakalnio ežerą užstojančius medžius, tačiau iki šiol tai dar nėra padaryta. Legendos byloja, kad piliakalnį supylė raganos, nusižiūrėjusios miške gražią vietelę. Kasė žemę, nešė ją prijuostėmis ir pylė už upelio. Daug dienų nešė, kol supylė nemažą kalvą. Toje vietoje, kur kabino žemę, liko griovys. Tačiau per daugybę metų jis sumažėjo ir užslinko žemėmis. O raganų supiltas kalnas dar ir dabar dunkso. Raganaitės buvo smagios ir balsingos. Tyliais ramiais vakarais jos susėsdavo ant kalno ir užtraukdavo dainą. Joms atsiliepdavo giminaitės nuo Mergakalnio (prie Juodųjų Lakajų) kalno ir aidėdavo žalia giria nuo raganaičių dainų.

Mano supratimu visai būtų įdomi programa į sekančios dainų šventės repertuarą įtraukti ir sutartinių giedojimą nuo visų, šioje apylinkėje esančių kalnų, ragų ir salų, ant kurių senovėje giedodavo raganos, laumės ir mergos, o dabar tai galėtu daryti įvairūs sutartinių ansambliai ir kolektyvai. Potyris būtų neįkainojamas ir neabejoju jog toks renginys galėtu pretenduoti į vienus iš autentiškiausių reiškinių, kuris susilauktu ne tik vietinio, bet ir dėmesio pasauliniu mastu.

Ežerą turime praplaukti beveik įstrižai ir surasti kažkur nendryne pasislėpusią Vaikštėnų upę. Susitaikę su likimu čiumpame už irklų ir iš visos širdies kabiname ežero vandenis irdamiesi prieš vėją ir bangas. Kuo labiau tolstame nuo kranto tuo stipresnis pučia vėjas, tuo didesnės bangos kylą priešais laivelius ir neilgai trukus tiek mano, tiek bendrakeleivių baidares pakreipia šonu ir vėl jas atstatyti prieš vėją jau nebepavyksta. Visi prieš savo valią parpučiami į krantą.

Planas B. Kadangi kirsti įstrižai ežerą nebepavyks, nusprendžiame irtis pakrante, nors kilometrų gal dvigubai daugiau, užtat čia vėjas silpnesnis ir bangos mažesnės. Irklais mojuojame kiek įkabindami nevengdami pakrantės nendrynų. Kertuojų atabradas ilgas ir negilus, tad nendrėmis apaugusių pakrančių čia apstu, tad norėdami išvengti vėjo, turėjome nevengti nendrių. Ir taip po pusantros valandos intensyvaus irklavimo pasiekėme vietą kurioje Vaikštėnų upė įteka į Kertuojus. Žiūrint į žemėlapį viskas aišku ir paprasta, tačiau sėdint baidarėje ir priešais save matant tik nendrynus, už kurių medžių ir krūmų viršūnės, pasidaro visiškai neaišku kur upė, o kur tiesiog, nendrėmis apaugusi vandens kišenė. Įplaukiame vienur – siena, plaukiame kitur, vėl siena. Ne juokais pasimetėme, plaukiojome ir niekaip negalėjome surasti kur mums reikia plaukti. Šioje vietoje mus išgelbėjo technologijos – telefone atsidarius „Google Maps” programėlę ir įsijungus palydovinį vaizdą, ėmėme kruopščiai studijuoti vietovės vaizdą iš viršaus. Paplauki 20 metrų, atsidarai programėlę, pažiūri, vėl paplauki, vėl pasižiūri ir taip pamažu iriesi link įėjimo.

Visas negandas nuplovė momentas, kuomet suradę kelią įplaukėme į upę. Iš abiejų pusių apaugusi užpelkėjusiu mišku, upė panašėjo į visiškai laukinį kampelį į kurį gal tik vietiniai brakonieriai kartas nuo karto užklysta pastatyti tinklų. Visiškai laukiniame kraštovaizdyje, tarp žydinčių baltų lelijų, lėtai yrėmės aikčiodami nuo laukinės gamtos grožio. Jautėmės tarsi pakliuvę į kitą pasaulį į kurį tik retas įkelia koją.

Iš lėto artėjome link Išnarų, kuris tą pavadinimą gavęs dėl to, kad senovėje iš visų apylinkės miškų pulkai gyvačių šliauždavo prie to ežero ir į jį su­mesdavo savo išnaras.

Plaukiame visiškoje idilėje ir priekyje išgirstame žmonių balsus – matome išplaukia trys medinės valtys su žmonėmis, kurie kaip ir mes leidosi į neeilinį žygį, tik iš kitos pusės. Kelionę jie pradėjo nuo Galuonų ežero, jiems pasidomėjus ar įmanoma perplaukti Kertuoja, atsakiau, kad tokiomis valtimis nepavyks, tad jie pasiryžo valtis tiesiog persinešti. Kaip jie tą padarė, ir ar jiems pavyko, aš iki dabar nesuprantu.

Išnarų ežero dalis, kurią kirtome, apaugusi vandens augalais ir nendrėmis, lygiai taip pat kaip ir plati Vašuokus upė į kurią įplaukėme. Daugybė laukinių vandens paukščių, vėjas, jame siūbuojančios nendrės ir kiti vandens augalai vėl mus patalpino į savotišką pasaulį, kuriame buvome tik trumpam užklydę ir laukinės gamtos idilę sujaukę, neprašyti svečiai.

Vašuokos upe pasiekėme Molėtus ir Pabradę jungiantį kelią, per kurį eina tiltas, o jį kirtus, įplaukėme į Galuonų ežerą, kur dar gerą kilometrą pasiirę priplaukėme Inturkės paplūdimį, galutinį mūsų kelionės tašką. Iš čia mus atvažiavo pasiimti Trainiškio komanda iš kurių mes nuomavomės baidares plaukimui.

Kam įdomu plaukėme su keturiomis dvivietėmis baidarėmis Vista. Ėmėme dvivietes nes į tokią baidarę gali daugiau daiktų pasiimti, o ir šiaip ji kiek stabilesnė vandenyje nei, kad vienvietė. Už baidares, transportavimą iki starto vietos Molėtuose ir rytojaus dieną mūsų paėmimo iš Inturkės, mokėjome po 60.00 eur už baidarę. Aplamai su Trainiškio komanda reikalų turime jau nebe pirmą kartą ir tiktai patys geriausi atsiliepimai, jie gerai organizuota chebra. Įsikuri kur nors stovyklavietėje Aukštaitijos nacionalinio parko ribose, reikia malkų, reikia pirties, kubilo ar elektros generatoriaus, skambutis jiems ir priveža, reikia baidarės pačiame sezono įkarštyje, kada plaukia visi, skambutis ir yra.

Po kelionės tradiciškai užsukome į Kaltanėnus, suvalgyti po kaukazietišką šašlyką ir aptarti kelionėje patirtų nuotykių bei tolimesnių krypčių kelionėms.

Atsisveikinome, bet iki greito. Žemėlapyje jau braižau sekančios kelionės maršrutą. Vasara dar net nespėjo įpusėt.

Na ir visai pabaigai, jei ir Jums kiltu minčių leistis į šią kelionę, dalinuosi mūsų nuplaukto maršruto schema. Jei kils klausimu, rašykite komentaruose, pasistengsiu kuo greičiau į jkuos atsakyti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *