Lietuvių kryžiai

Lietuvių kryžiai. Kuriai nors, tautai, jos būdui bei praeičiai pažinti, yra nemaža šaltiniui. Ištikimiausias šaltinis, rodos, turėtų būti rašytas žodis, t. y. įvairias kronikos bei metraščiai. Bet jų dažnai trūksta, jų teikiamos žinios ne visados esti tikros ir nuolat reikalingos kri­tiškai patikrinti. Čia ateina pa­galbon kalba, folkloras, archeo­logija ir tautinis menas. Lietuvių tauta kaip tik yra viena iš tų, kurių rašytiniai dokumentai ne­duoda užtenkamai medžiagos jos praeičiai pažinti, jai daugiausia tenka šiais antrininkais šaltiniais naudotis ir tik džiaugtis belieka, kad nors jie gausūs yra.

Aš čia pasistengsiu kėliais bruožais charakterizuoti vieną tų šaltinių — tautinį meną ir pasidalinti tomis mintimis, kurias prieini jį bestebėdamas.

Jau senai ir daugelio akis magina mūsų dainos, pasakos ir dailė, žodžiu — tautinis menas. Meną lietuvis ypač mėgsta ir juo paįvairina savo dažnai skurdžią būklę. Dailės žymiausi kūriniai — audiniai ir kryžiai. Be estetinio pasitenkinimo jie dar sudomina mus savo formomis, išsivystymu, tam tikru stiliumi. O iš to jau mes galime daryti tam tikras išvadas ir apie jų dirbėją, jo būdą bei praeitį. Taigi, tautinį meną galima dvejopai nagrinėti ir vertinti: tik kaip meno kūrinys ir kaip istorinis dokumentas. Šiuo kartu aš imsiu vieną lietuviu tautinio meno šaką — kryžius ir panagrinėsiu juos istoriškai archeologišku atžvilgiu.

Gali kilti klausimas: kodėl gi kryžiai yra taip svarbūs mūsų tautinės kultūros padariniai ir ypač kodėl jie reikšmingi isto­rijai? Ogi štai dėl ko. — Didelis veiksnys žmonijos ir tautų gy­venime yra tikyba. Tikybiniai jausmai išsiduoda įvairiais mato­mais pavidalais ir iš tu išviršinių ženklų galime pažinti tautą ir ypač jos praeitį. Žinoma, laikui bėgant, viskas kinta, įvairios išo­rinės ir išvidinės įtakos taip pat turi didelės svarbos, bet visados lieka senųjų sąvokų atbalsiai ir jie padeda atgauti tai, ką rodos, amžiai jau turėtų nuo mūsą nuslėpti. 

Kryžius dabar yra suprantamas kaip krikščionystės simbolis ir tą reikšmę jau 20 a. kaip turi. Kiekvienas krikščionis gyvas bū­damas nuolat jį turi prieš akis ir mirus dažnai jo kapą tuo pačių ženklu papuošia. Dabar kyla klausimas, ar žmonės, pirm krik­ščionystę pažinę, žymėdavo kuo­mi mirusiųjų kapus, ar tas paprotys tik su krikščionyste atėjo? Šiuo klausimų kreipkimės į is­toriją bei archeologiją. Be to, aš čia kalbėsiu tik apie lietuvius, visas jų gimines, vienu žodžiu vadinamus aisčius. Visoje Europoje plačiai yra žinomi vadinamieji mengirai, lie­tuviškai stabakuliai*. Jų apsčiai buvo ir yra Lietuvoje. Tatai žmogaus didumo akmenys, ap­tašyti, nelygios piramidės pavi­dalu ir pastatyti stačiomis. Kitų žymu net galva, rankos. Moksli­ninku jie yrą laikomi seniausiais žmonijos paminklais, dar iš ak­mens gadynės. Spėjama, kad mengirai buvo statomi kapinėse ir pradžioje turėjo religinės reikšmės, nes buvo laikomi to­temais arba fetišais, kuriuose gy­venusios mirusiųjų vėlės. Lietu­viai XIII-X ą. pr. Kr. baigė akmens kultūros laikmeti, taigi, mūsų krašto mengirai yra tikri žilos senovės liudininkai.

_{*Stabakulys yra žemaičių žodis, susidaręs iš stabas + kūlys (kūlys žem. akmuo), t y. akmeninis stabas.}

Kokiu būdu tie mengirai atsirado? Kai kuriuos savo mi­rusius, paprastai karžygius ir kunigaikščius, lietuviai sudievindavo, imdavo garbinti kaip šven­tuosius ir ant jų kapu statydavo numirėlių pavidalo stovylas. Toks mirusių garbinimas vadinaisi nekrokultu. Taip buvusi apdievintą Kerniaus duktė Pajauta, kurios Stovyla buvusi Iiepinė prie Žąslių ežero, Kernius, Spera, Kukuvaitis, Palemonas. Ant Ker­niaus kapo, stovėjusi jų garbei medinė stovyla, kuri paskum dieviškomis iškilmėmis ilgus me­tus buvusi garbinamą. Kuni­gaikštis Utenis, savo tėvui Kuka­vaičiui, ant jo kapo buvęs pasta­tęs „statuam pedestram“, paliai Šventosios upę… Tokias žinias, mums teikia Kojalavičius, Nar­butas ir kiti istorikai.

Bet… juk kiti tvirtina, kad nei Kerniaus, nei Spėros, nei ki­tų čia paminėtų kunig. nė būte nebuvę. Tai vėl prikiša, kodėl tų stovylų dabar nėra. Čia ga­lima šit kas atsakyti. Stovylos buvo statomos iš akmens ir me­džio. Medinės, žinoma, veikiai supuvo, o iš akmens ir metalo padarytąsias, krikščionystę įve­dant, dažniausiai sudaužė, suka­pojo, į balas ir upes sumetė. Tokių atsitikimą raštuose randa­me daugelyje vietų.

Kad tikrai tokių stovylų būta, patvirtina radiniai Prūsuose. Prūsuose tokių prasto darbo ak­meninių figūrų yra likę daug daugiau ir jos yra Lisauer’io, Hartman’o, Bezzenbergerio ir kitų mokslininkų aprašytos. Jų galima esą matyti Prūsijos mu­ziejuje Karaliaučiuje. Tos prūsų stovylos, atvaizduojančios dau­giausia vyrus, buvo randamos ant kapų (kurhanų). Todėl ne­tenka abejoti, kad lietuviai seno­vėje ant savo mirusiųjų kapų statydavo šiokius ar tokius pa­minklus*.

*_{Nauduotasi J. Basanavičius. Apie vėles bei nekrokultą senovės lietuvių. Studija veikale, iš gyvenimo vėlių bei velnių. Chichago, 1903 m.}

Krikščionybę įvedus, jau iš pareigos, kaip emblemą naujos tikybos, reikėjo statyti ant mirusiųjų kapų kryžiaus pavidalo paminklus. – Ir ką gi mes matom? Sambijos vyskupas-Mykolas (Michael) 1426 m. prūsams įsako nestatyti ant mirusiųjų kapų jokių kryžių, pastatytus nugriauti, o neklausančius nubausti pinigais per 3 markes. To draudimo priežastis paaiškėja iš vysk. Tyškevičiaus 1752 m. rašytos knygos. Tenai jis sako, kad Žemaitijoje randa­mi kryžiai ir šventųjų stovylos esą panašūs ne į krikščionių šventuosius, bet į pasakiškus gy­vulius.

Na, kokie gi galėjo tie kry­žiai būti? Basanavičius mano, kad mūsų kryžiai yra išsivystę iš paprasto stulpo. Stulpas senuose raštuose* turi tą pačią reikšmę kaip ir stabas, balvonas, deivė, net abrozas (paveikslas). Kai ku­rie senovės tyrėjai (A. Mierzynskis) tvirtina, kad žodis stabas turįs tik akmens, kad ir švento, reikšmę. Tiesa, prūsų kalboje žodžiai stabas, stabis tiktai reiš­kia akmenį. Ir čia vietovardžiai: stabe-lauken, stabe-brast… Bet atsiminkime ką tik kalbėtus akmeninius paminklus – stabakulius ir stovylas ant mirusiųjų kapų. Tą pat saka ir vietovardžiai. Stabu-kalnė tai ne akmens kalnas, bet kalnas, kurio viršūnėje stovi sta­bai. Be to, senobės, lietuviai deivės (stulpo, stabo) žodžiu taipgi vadinę didelį akmenį, kurs buvęs aukuru^**. 

_{*Žr. Volterio, Lietuviška chrestomatija. Petr. 1903 m. 98 psl.}

_{**K. Būga. „Idolum – Dievaitis”. „Lietuvių tauta” kn. 1, d. 2}

Stulpas, statomas ant miru­sio kapo, buvęs paprasta ar kiek pagražinta grabo lenta. Paskum iš viršaus prikalę dar po dvi že­myn einančias lenteles. Tokių stulpų ir šiandien esą Mažojoje Lietuvoje ir karieliuose (suomių giminė). Suomių giminės su aisčiais turėjo reikalų dar akmens kultū­ros laikmety – taip seni yra kapastulpiai..

Krikščionystės įtakoje kapastulpiai taip pasikeitė: ant vyrų kapų ėmė statyti tikrus kryžius, ant motery kapų statomi kry­žiai pasilaikė senąjį stogelį. Be to, vyrams statydavo kryžius iš ąžuolo, o moterims — iš pušies, liepos ir eglės. Čia reikia atsiminti mūsų dainų ir pasakų „metamorfozes“, kaip bernelis virsta ąžuolėliu, mergelė liepele. Tuos stulpus statydavo ne gale galvų, bet kojūgaly. Mat, atsi­keliant iš kapo būsią ko nusi­tverti.

Kapastulpiai* vystėsi toliau. Prikalė lenteles iš visų keturių pusių ir pasidarę keturkampis stogelinis kryžius; padidino šo­ninių lentelių skaičių ir gavo kūgio pavidalo kepurę. Po ta kepure prikalė dievamūką ar kokio šventojo stovylą. Tokie sto­geliniai kryžiai yra labai retas daiktas. Keturkampių kryžių esą vietomis prie kelio Tiroliuje, o su apskritais stogeliais — Rumu­nijoje, bet jie visur čia retenybė. Lietuvoje, jų netrūksta. Šią vasa­rą gražų keturkampį stogelini kryžių (be jokios kryžavonės) mačiau Lamokų k. kapuose, Va­balninku v., o apskritą (konusi­nį) Tiltagalių k. kapuose, Subačiauš v.

_{*Tokių kryžių ypač daug yra Ku­piškio ir Šimonių — Viešintų apyl. Apie juos dail. A. Varnas taip rašo: „Iš at­siųstųjų pavyzdžių matau, kad Kupiškio apylinkėse yra labai gražių kryžių. Jų kai kurie stačiai pavyzdingi savo ornamentika…“}

Paskum stogeliniai kryžiai, virto koplytėlėmis. Kūginė kepurė pasidarė netaisyklingu kubu, ku­bo šonus ėmė daryti tuščius ir iš visų keturių pusių pristatinėti pjaustytų dievukų. Koplytėlės kartais turi net du ar tris „gy­venimus“ (aukštus), vis stovylėlių pristatinėtus. Viskas baigia­si geležinė spinduliuota viršūne.

Pagaliau įsivyravo kryžavonė ir gavone tikrą kryžių, tiktai vi­są apkabinėtą įvairiais papuo­šimais, rūpestingai iš medžio išpjaustytais*. Mūsų dienomis tų ornamentų nebedaro ir lieka tik plika kryžavonė, metaline mūka. Mūsų dienų kryžiai yra labai aukšti, o koplytėlės visai žemos mat, kas gi, galvą atme­tęs, tas visas gudrybes bėįstebėtu.

_{*Tokių kryžių ypač daug yra Ku­piškio ir Šimonių — Viešintų apyl. Apie juos dail. A. Varnas taip rašo: „Iš at­siųstųjų pavyzdžių matau, kad Kupiškio apylinkėse yra labai gražių kryžių. Jų kai kurie stačiai pavyzdingi savo ornamentika…“}

Tokia yra kryžių išsirutuliojimo eiga nuo seniausių laikų iki mū­sų dienų. Bet čia gali kas pri­kišti: juk kryžiai statomi iš ne­pastovios medžiagos — medžio, greitai pūsta, tad iš kur žinome, kaip atrodė tie kryžiai senovėje? Mes neturime senesnio kryžiaus, kaip per pusantro šimto metų, iš kur mes galime užsitikėti kryžių senumu?

Čia ateina pagalbon kryžių ornamentika. „Rodos — sako Ba­sanavičius*, — ne vienų lietuvių tautinėje dailėje randasi proistorinių laikų ornamentikos Iikučių, bet rodos, niekur josios proistoriškumo nėra tiek daug likę, kaip pas lietuvius ir bendrą su jais turinčius ornamentiką, suomius”. Pirmiausia paieškokime pačios kryžiaus formas kilmės. Pa­sirodo, kad kryžius išrastas dar giliausioje senovėje, toli prieš Kristaus erą ir yra kilęs iš vadinamosios svastikos, saulės bei ugnies simbolio. Šį ženklą ran­dame pas asirus, indus ir dau­gelį kitų senovės tautų. Kitų nuomone, tai esąs indoeuropiečių protautės ženklas. Kryžius, kaip papuošalas, jau senai buvo vartojamas. Ašurbanipalas ant krūtinės nešiojęs papuošalą — kry­želį, visai tokį, koks yra šiandien krikščionių nešiojamas. Sargono bareliefe prie auskaro matome ir kryželį. Kryželiai buvo gerai pa­žįstami ir lietuviams dar stab­meldžiais tebesant. Nors svastika tikroje savo formoje yra lietu­viams mažiau žinoma, bet čia labai dažnai sutinkamas apskri­timas, pusiau mėnulis ir spin­duliuotas kryžius, išsivystęs iš apskritimo (saulės). Pati svastika dar reiškianti ratu einančią saulę, taigi, idėja visur ta pati. Spin­duliuoti apskritimo pavidalo, kry­žiai buvo daromi iš geležies ir jie paprastai esti prikalti kry­žiaus — stulpo viršūnėje.

_{*Lietuviu kryžiai, archeologijos šviesoje“ 21 p.}

Be saulės kryžių ornamenti­koje randame ir kitus dangaus kūnus: mėnesį, (pusmėnulį), žvaig­ždes. Kad lietuviai garbino dan­gaus kūnus, patvirtina dainos, pasakos ir kronikos.

Kiti verti pastebėti ornamen­tai bus geometriniai (zigzagai, spiralės, eglaitės, kriputės, langučiai, pynutės) ir šis tas iš au­galų bei gyvulių pasaulio (tul­pės, roželės, lotosas, karveliai, žalčiai ir kt.). Ypač senas pa­puošalas, taip dažnai randamas lietuvių žalvario sagtyse (fibulo­se), apyrankėse ir saisteliuose yra tulpė. Ypač pastebėtina tulpė, tuomi, kad ji, nuo vartojimo žalvario sagčių užbaigose iki vartojimo mediniuose papuoša­luose, nėra padariusi veik jokių atmainų savo formos raidoje. Tatai rodo, kad lietuvių tauta savo puošybinio grožio pajau­time pasiliko ištikima ištisiems amžiams. Tatai leidžia mums spėti, kad kryžių ornamentika keitėsi labai nežymiai ir ištisus amžius išbuvo neatsimainiusi. Čia galima pastebėti vieną stambų, lietuvių būdo bruožą — pastovu­mą ir to išdavą — konservatyvumą formų keitimosi atžvilgiu*.

_{*Naudotaisi P. Galaunės, Lietuvių kryžiai.}

Tie patys motyvai kartojasi ir mūsą audiniuose. Čia kyla sunkūs klausimai: iš kur lietu­vių tautiniame mene randamas tai Indijos simbolis svastika, tai tulpės, tai gludas (lotus) ar pagaliau lelija, archaiškoji Egipto karalių bei viduramžio riterių emblema?

Iš geometriškų figūrų įdo­miausia yra spiralė, panaši į ap­verstą raidę S žalvario gady­nėje (apie 1500 m. pr. Kr.) ji buvo labai mėgiama Skandina­vuose.

Iš gyvulių ypač pastebėtinas žaltys. Lietuvos mitologijoje žal­tys yra plačiai žinomas, kaip dievo Pikulo, mirusiųjų pasaulio (peklos) valdytojo, emblema,

Kiti papuošalai: širdis, taurė, monstrancija, angelai, žvakės, akis (Dievo apveizda) ir kt. yra aiš­kūs krikščionybės įnašalai. Jie ypač gausus vėlesnio laiko kryžiuose.

Taigi matome, kad kryžiai, kaip savo forma, taip ir orna­mentika, maža teturi savyje krik­ščionių dailės žymių, o daug juose esama su senovės lietuvių tikyba susijusių elementų.

Gra­žiai čia pastebi Basanavičius: „Viršum stogelių, kur seniau, rasit, tik saulę, mėnesį ir žvaigždes tedėjo, ėmė statyti ir kryželių, ta­čiau dažnai taip juos supindami su anų emblemomis, kaip mes juos dar šiandie matome. Se­novėje lietuvių garbinamieji: sau­lė, mėnuo, žvaigždes dar turi ant tų paminklų savo emblemas; ant jų matome žalčius, kuriuos taip gerbė senovėje; ant jųjų tu­pintieji paukšteliai savo čiulbė­jimu ramina kapuose gulinčiųjų vėles, įvairūs skambalėliai suteikia joms muzikos garsų.

Žinoma, medinėse šventųjų stovylėlėse yra daug bažnytinės įtakos. Šventųjų stovylės, be abejojimo, yra atneštos iš svetur. Bet ar neturėjo jos gilesnių šak­nų tautoje? Rodosi, kad taip. Tatai, logiškai galvojant, seka iš aukščiau pasakytojo. „Jei mes dabar sutiktume, — sako Basanavičius — kad dar prieš įvedant Lietuvoje krikščionystę, stogastulpiai, prasti ir su koplytėlėmis, jau buvo ant kapų ir prie kelių statomi, turėtume teisę manyti, jog tuo­met po stogeliais prie stulpų ir koplytėlėse buvo statomi tautos dievai, dievaičiai ar kokie šventieji — kitaip būt negalėjo. Kad die­vų bei dievaičių ir įvairių šventųjų senovės Lietuvoje turė­ta, tam žinių nestinga. Dargi žinomi yra vardai taip vienų, taip ir kitų.

Dail. A. Varnas taip pat yra linkęs matyti, kad lietuviai yra turėję stabus. Jis nurodo kad vi­sas, katalikiškam tikėjimui atatinkamas šventųjų statulėles, žmonės nevadiną kitaip, kaip dievukais. Antra — pačiuose dievdirbiuose, matyti visuomet butą ir esą užsilikusio palinkimo atsi­palaiduoti nuo bažnyčios varžo­mų taisyklių, beskaptuojant šven­tųjų pavidalus. Tą pat, pirštu prikišamai, rodo ir incidentai su vyskupais bei kunigais. Čia vėl žodžiai balvonas, dievainis, dieveklis, stovyla, stabas, dievadir­bys (žmogus, kurs mokėdave dirbti dievaičius, o paskum kry­žius ir dievamukus) rodo, kad turėjo būti jiems atatinkamos sąvokos.

Iš viso pasakytojo matome, kaip didelis turtas yra mūsų tau­tinis menas. Mes patys turime jį įvertinti ir kitiems parodyti. Daug pastangų reikalinga buvo padėti atgimstančios Lietuvos pionieriams, kad pirmoje tarp­tautinėje parodoje Paryžiuje 1848 m. Lietuvos etnografijos rinkinys, įterptas Rusijos rinkiniu tarpan, napraeitu be žymės, be aido, o gautu Lietuvos skyriaus vardą. 1925 m. tarptautinėje me­no parodoje Monzoje, Čiurlionio Galereija, už dalyvavimą su savo eksponatais (fotogr. kryžių nuotraukomis ir geležiniais jų galais), gavo aukščiausią dovaną – garbės diplomą. Pasirodė spe­cialūs leidiniai apie mūsų tautodailę ir prancūzu kalbose. Italu meno teoretikai ir istorikai negalėjo atsidžiaugti mūsą tau­todaile ir apgailestavo, kad mes ją turime pas save kaip po už­raktu ir vargu bau patys žinome, koks tai didelis yra mūsų dva­sios turtai.

Literatūra:

„Lietuvių kryžiai”. Surinko A. Jaroševičius, įžangą parašė dr. J. Basanavičius, vinjetes iš tautinių motyvų sutaisė A. Žmuizdinavičius. Vilnius, 1912 m. čia yra 80 pieš, ir Basanavičiaus studija „Lietuviu kryžiai archelologijos šviesoje” (1 – 30 psl.), ku­ria šiame savo raišinyje daugiau­sia naudojausi.

Balys J. Lietuvių kryžiai // Panevėžio balsas. – 1927, Nr. 43-52