Juodieji Lakajai – kai miškas virto ežeru

Juodieji Lakajai

Juodieji Lakajai – ežeras rytų Lietuvoje, Molėtų rajono rytuose, Švenčionių rajono paribyje, apie 12 km į rytus nuo Molėtų, Labanoro regioniniame parke.

Ežero ilgis iš šiaurės vakarų į pietryčius – 7,15 km, didžiausias plotis – 1,2 km. Altitudė 145,3 m. Kranto linija labai vingiuota, jos ilgis 20,02 km (su salų krantais 22,6 km). Krantai sausi, aukšti, apaugę mišku. Ežere yra 8 salos: Anglijos sala 5,02 ha ir 7 bevardės (0,35 ha, 0,22 ha, 0,22 ha, 0,03 ha, 0,03 ha ir 2 po 0,01 ha). Šiaurinėje ir šiaurės rytinėje dalyje yra pusiasalių (Ščiuro ragas, Cibaragis). Atabradas siauras, padengtas smėliu. Dugne yra gilių daubų, padengtas dumblu. Ežerą supa Lakajų, Inturkės, Juodenėnų, Rašios miškai.

Ežeras šiaurėje 60 m pločio Pertenio sąsiauriu jungiasi su Baltųjų Lakajų ežeru. Rytuose išteka Lakaja (Žeimenos intakas), pietuose iš Kertuojų ežero įteka Kertuojos upelis. Ežero pratakumas 153 %.

Prie ežero įsikūrę Kertuojos ir Joniškės kaimai. Šiaurės rytų pakrantėje auga saugoma dvikamienė pušis. Yra 2 stovyklavietės. Pietrytine pakrante eina kelias 2816 Inturkė–Kertuoja–Lakaja. Rytiniu krantu eina riba su Švenčionių rajonu.

Legendos ir padavimai

Čia gi­rioje gyvenusios dvi laumės, kurios laikiusios savo namuose šimtus žalčių ir lakindavusios juos pienu. O apylinkės gyventojai nuolat tu­rėjo nešti laumėms pieną jų žal­čiams lakinti. Už tai laumės kerė­jimais ir žolelėmis gydydavo žmo­nes ir gyvulius nuo įvairių ligų. Ta­čiau žmonėms įgriso nuolatinė pie­no duoklė. Laumes jie praminė pie­no lakėjomis. Vieną vasarą, kai karvės mažai pieno duodavo, žmo­nės visai atsisakė mokėti laumėms duoklę. Tada laumės apleido jų gyvulius ligomis: karvės visai už­trūko, arkliai, jaučiai ir avys gai­šo. Įpykę vyrai apsiginklavo ir nu­tarė laumes nugalabyti. Kai jie atė­jo į mišką, laumės juos pasitiko grasinimais. Bet vyrai nepabūgo ir puolė jas sugauti. Tada laumės išsitraukė iš užančių po žaltį ir juodaplaukė metė žaltį į dešinę, baltaplaukė į kairę, o kur žalčiai nukrito, ten atsivėrė ežerai. Juo­se nugrimzdo miškai, dirvos ir pie­vos, o laumės pranyko. Tuos eže­rus žmonės praminė Juodosios La­kėjos ir Baltosios Lakėjos vardais.