Pirmą kartą prie Armenos upelio apsilankiau kiek daugiau nei prieš metus su tikslu surasti P. Cvirkos aprašytą „baisiai didelį akmenį, kurio vienoje pusėje iškaltos žmogaus rankos ir kažkoks nežinomas ir neįskaitomas parašas, kurio pirmoji raidė lyg ir būtų „N”. Tada radome daugybę akmenų, bet ne tą dėl kurio ten vykau, greičiausiai iki mūsų dienų jis aplamai neišliko. Kiek žinau, jo ieškojau ne aš vienas ir dar niekam Laimė nenusišypsojo jį rasti. Šį kartą (2024 11 30) buvau pakviestas vietos kraštotyrininko Arvydo Sviderskio prisidėti prie jo organizuojamos ekspedicijos Armenos pakrantėmis ir leistis į paieškas surandant rašytojo Jono Mačiulio, kilusio iš šio krašto ir taip pat tyrinėjusio upelio pakrantes, ranka pieštame planelyje, pažymėtas kai kurias vietas.
Jonas Mačiulis (1919–1992) buvo rašytojas, archyvaras, muziejininkas. Gimė jis 1919 m. liepos 20 d. Veliuonos valsčiaus Kalvių kaime – netoli Armenos ir Nemuno santakos gyvenusių ūkininkų šeimoje. Buvo devintas vaikas šeimoje. Baigęs gimnaziją, Vytauto Didžiojo universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Čia jam didelę įtaką darė iškilūs ano meto dėstytojai Zenonas Ivinskis ir Antanas Maceina. Pastebėję vaikino darbštumą ir gabumus, jie ėmė jį globoti. Studijos nutrūko 1943 m. vokiečiams uždarius universitetą. Karui pasibaigus, toliau žinias gilino Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultete. Po studijų dirbo mokytoju Garliavos vidurinėje mokykloje. Nuo 1969 m. ėjo Centrinio valstybinio literatūros ir meno archyvo direktoriaus pavaduotojo pareigas. 1973–1983 m. buvo Vilniaus rašytojų memorialinio muziejaus direktorius. Tuo laikotarpiu jo rūpesčiu buvo įkurta Kristijono Donelaičio memorialinio muziejaus Tolminkiemyje ekspozicija, buvusiame rašytojo Vinco Mykolaičio-Putino bute Vilniuje įsteigtas memorialinis muziejaus. J. Mačiulis rinko istorinę medžiagą, artefaktus, sukauptą informaciją naudodavo rašydamas dokumentines apybraižas apie Kristijoną Donelaitį, Ievą Simonaitytę, Antaną Jušką, Petrą Cvirką ir kt. kūrėjus. Žymiausios jų sudėtos į rinkinius „Augo diemedis“ (1961) ir „Iš dienų tėkmės“ (1963). 1977 m. išspausdintas J. Mačiulio romanas „Troškulys“ (2 leid. 1995 m.), kuriame kronikinio pasakojimo stiliumi pavaizduotas kaimo gyvenimas baudžiavos laikotarpiu. Kitame romane – „Bėga upės krantai“ (1982) jis aprašė sielininkų gyvenimą po baudžiavos panaikinimo. J. Mačiulis mirė 1992 m. balandžio 5 d. Vilniuje. Palaidotas Vilniaus Rokantiškių kapinėse.
Beje šio rašytojo knygą „Troškulys” berašydamas šį tekstą, apimtas susidomėjimo įsigijau, už 2.17 eur., internetiniame skaitytų knygų knygyne – bus įdomu ir apie baudžiavą paskaityti, apie ką šiaip visai nedaug žinau, o ir aplamai naudinga ir sveika protui skaityti knygas apie Tėvynės praeitį.
Ekspedicijos organizatorius Arvydas tyrinėja Seredžiaus ir apylinkių istoriją, kaupia archyvą ir sužinojęs, kad minėtas rašytojas J. Mačiulis taip pat tuo užsiėmė, atvyko į Vilnių į Lietuvių literatūros ir tautosakos archyvą, susirado Mačiulio surinktą medžiagą, ją išstudijavo, ja remiantis mes ir leidomės stačiais, molingais ir slidžiais Armenos upės šlaitais, ieškoti Šventosios Ąžuolijos lauko ir kitų paminėtų vietovių.
Į paieškas laidomės šešiese, susitikę Ramovės Žinyčioje, išgėrę rytinės kavos ir arbatos, šiek tiek pastudijavę senus žemėlapius ir raštus, sėdome į automobilius ir atvykome prie Armenos upės. Didžiausias noras surasti Ąžuolijos lauką ir J. Mačiulio ranka pieštoje schemoje pažymėtus Baisųjį slankių, šaltinį, suskaldytą akmenį, Baisiąją bei Račiaus daubas ir Račiaus ąžuolą. Visos šios vietos schemoje sužymėtos ne taip ir senai – 1979 m., tad tikrai turėjome vilties jog viskas bus išlikę iki mūsų dienų. Asmeniškai mane labiausiai domino Šventasis Ąžuolijos laukas, norėjau šią vietą nufotografuoti, aprašyti ir patalpinti svetainės vietosdvasia.lt kataloge.
Nuo automobilių, per suartą ir žiemkenčiais užsėtą lauką, moliu aplipusiais ir trigubai pasunkėjusiais batais, pasiekėme Baisųjį slankiu, kuris iš tiesų baisus – nuo tokio nukritus ne tik galvą gali nusisukti. Įdomu tai, kad „slankiais” schemoje pavadinti skardžiai, greičiausiai nuo žodžio slinkti, nuslinkti ir pan. Vargais negalais nusileidę į Piktają daubą pasiekėme Armenos upelį, kurio kitame krante, slėnis o tame slėnyje kažkadaise greičiausiai augo ąžuolai ir buvo šventvietė, nuo to ir pavadinimas „Ąžuolijos laukas”. Ąžuolų čia jau seniai nėra nė kvapo, dabar čia karaliauja eglės, skroblai ir beržai, tačiau vieta ypatinga, apgaubta geros energijos aura, šioje vietoje slėnį upė apjuosia kilpa. Pakėlėme droną ir iš viršaus įsitikinome šios vietos grožiu ir, kad tai tikrai ta vieta, kuri pažymėta schemoje.
1979 m. Laikraščio „Šviesa” rugsėjo 19 d. numeryje išspausdintas rašytojo J. Mačiulio straipsnis pavadinimu „Kokia ta Ąžuolija?”. Šio straipsnio eilutėmis dalinuosi:
„Kryžiuočių keliu į Lietuvą aprašymuose neseniai perskaičiau kelio į Stenionių vietovę aprašymą. „1394. Liepa. 22. Šiuo keliu yra ėję Perbaudas, Vientylis ir Sudervis iš Spliterio; pirmiausia iš Marienburgo link Kuvalke upės; nuo tos upės aukštyn paupiu, per vietovę vadinamą Vėlinių lauku į kraštą, kuris nuo Marienburgo yra septynios mylios; tuo keliu pora mylių žvyringo kelio; kraštas vadinasi Stenioniai; pakelyje į kraštą yra trejetas užkardų, viena jų apeinama, o kitos lengvai pašalinamos…”
Šitaip kryžiuočiai aprašė kelią nuo Dubysos žiočių, kur saloje buvo jų pastatyta Marienburgo pilis (dabar kalvelė vadinama „palocėliu„), į vakarus iki Armenos upelio, įtekančio į Nemuną ir toliau aukštyn paupiu į šiaurę. Stenionių vietovę, kuri šiuo metu yra Raseinių rajono kaimas, Verėduvos apylinkėje. Dėmesį atkreipiantis Kuvalke vietovardis, be abejo, iškreiptas Kalvių kaimas, buvęs Bajerkalnio papėdėje, kitapus Armenos upelio, vietinių vadinamajame Epidėmės slėnyje. Zigmantui Augustui 1557 metais, įvedant žemės ūkyje valakų sistemą, Kalviai buvo nukelti ant Nemuno šlaito, maždaug pusę kilometro vakarų link. Kelio į Stenionius aprašyme minimas Vėlinių laukas visiškai sutampa su taip vadinamos Šventosios Ąžuolijos prie Armenos upelio vietove.
1910 metais Kalvių kaimui skirstantis į vienkiemius, mano tėvas, kaip raštingas žmogus, buvo iš- rinktas kaimo įgaliotiniu prie carinės valdžios atsiųsto matininko Kotiachovo. Matininkui labai patikę skardingi Armenos šlaitai, o kai išgirdo, kad šlaitai, esantys į pietus nuo Baisiojo slankiaus, vadinami „šventąja Ąžuolija”, atmatuotą čia vienkiemiui žemės sklypą įpiršo mano tėvams. Iš motinos pasakojimo man atrodė, kad Kotiachovas buvo ne itin praktiškas žmogus, o daugiau romantikas, mėgęs pasvajoti. Užtikęs aprašymuose Vėlinių lauką (welunenfeld) prie Armenos prisiminiau ir prie tėviškės esančią šventąją Ąžuoliją, susidomėjau jos reljefu. Šioje vietoje tėkmė stipri, vagoje seniau buvo daug didelių akmenų, slėnį supa kelios aukštos atodangos, gilios daubos. Ąžuolijos šlaitas atsisukęs į rytus. Nuo jo veržęsis šaltinis su šlaitu, kaip pasakojo, nuslinko žemyn seniau, bet apie 1930 metus iš atodangos dar veržėsi šaltinis. Uždaras slėnis pasižymėjo garsingumu, upės šniokštimu. Šiuo metu šlaitai apaugo medžiais, tačiau ąžuolų čia reta. Ąžuolijos lauke prie Račiaus daubos yra senas ąžuolas, galbūt, tai iškirstos šventos Ąžuolijos anūkas.
Išspausdintame kelio aprašymo komentare paaiškinimas, kad Vėlinių laukas, be abejonės yra esanti vietovė, kurioje lietuviai po 1367 metu sugriovimo bus šventę vėlines. Nepasakyta, kieno sugriovimo Veliuonos ar Bajerburgo? Ar kartais už Bajerkalnio piliakalnio vardo neslypi Kęstučio statyta medinė pilis, kurią kryžiuočiai sudegino su 900 vyrų įgula? Beyery. Beyerburg juk tai labai pavedu Bajerkalnį. Šis piliakalnis, mano manymu, dabar visai neteisingai perkrikštytas į Rūsteikonių piliakalnį. Bajoro Rūsteikos buvusio kaimelio pavadinimas be reikalo primestas piliakalniui, kuris nuo seno priklausė Kalvių kaimo laukams ir turėjo savo vardą. Senieji mūsų kaimo gyventojai, gimę, augę ir visą amžių nugyvenę toje pačioje vietoje, matyt, pastoviau išsaugodavo ir savo vietovardžius.
Nuo Bajerkalnio šventoji Ąžuolija yra į šiaurę maždaug už kilometro. Matyt, tai buvo vienas iš daugelio mūsų protėvių ąžuolynų, galbūt tai paskutinioji Veliuonos apylinkėse senosios lietuvių tikybos šventovė, kurios ąžuolus iškirto statyboms (Račiaus dauba), įvedus Lietuvoje krikščionybę ir 1421 metais pastačius Veliuonoje bažnyčią.„
Suradę lauką norėdami pagerbti šią vietą, sukūrėme ugnelę, šiek tiek prie jos parymojome, kol ji sudegė, o mes patraukėme upės slėnių toliau. Įdomus dalykas, kad eidami suradome dar visai gerai išsilaikiusį baravyką, nors ir sukirmijusį, bet lapkričio 30 d.
Pavyko surasti beveik viską kas buvo pažymėta schemoje, aplankėme visus slankius ir daubas. Nesuradome tik šaltinio trykštančio pietiniame Baisiojo slankiaus krašte, jis greičiausiai tiesiog išdžiūvęs. Neradome ir pažymėto suskaldyto akmens, jį kas nors bus susirinkę savo reikmėms. Račiaus ąžuolas, vienas iš nedaugelio Šventosios ąžuolijos palikuonių dabar dar senesnis ir labiau šakotesnis nei 79 metais, jis didingas, prie jo pasidarėme keletą nuotraukų ir vėl, per laukus, grįžome prie paliktų automobilių.
Vėl visi sugužėjome į Ramovės Žinyčią, kur Arvydo žmona Asta jau mūsų laukė su garuojančia, karštą ir labai skania grikių ir daržovių koše. Kelias valandėles dar pasėdėjome, pabendravome ir išsiskirstėme kas sau.
Seniai svajojau ir ieškojau žmonių, su kuriais būtų galima kartu tyrinėti savo Gimtąjį Kraštą ir dabar, kai svajonė pildosi, suprantu tai ir dar labiau vertinu kokia yra dovana bendrauti su bendraminčiais, turinčiais bendrą požiūrį ir supratimą. O, kad Armenos upė, nuo žodžių junginio Ar-meni, yra apgaubta laiko ir paslapties šydų, abejonių nelieka. Anksčiau P. Cvirkos, taip pat kilusio iš šių vietų, aprašytas didžiulis akmuo su ženklais, upės vagoje, dabar J. Mačiulio aprašyta šventvietė byloja, kad senovėje čia turėjusi būti kažkokia ypatinga vieta. Labai tikiuosi, kad Arvydo dėka, ateityje dar teks praskleisti paslapties skraistę ir atrasti dar kažką naujo apie šią nuostabią vietą, kurios pats pavadinimas stengiasi kažką mums priminti.
