Teofilis Tilvytis "Gražus mano Tauragnai" // Ūkininko patarėjas 1932 m. lapkr. 18 d. (40), p. 7
Poemos „Nemunas teka” I-os dalies pradžia
Nuo Taurapilio, nuo kalno
Matos mažesni kalnai
Ir ant vieno, kaip ant balno
Sėdi mano Tauragnai.
Per gilius, vingiuotus šlaitus
Tauragnas mėlynas raitos,
Gale jo tamsi duobė —
Antras ežeras Labė —
Kai tik vasara praeina,
Prisiartina ruduo
Juodas ežeru vanduo
Uždainuoja griaudžią dainą —
Grioviai, ežerai, kalnai —
Gražus mano Tauragnai —
Surašiau graudinga raštą
Iš tėvynės Tauragnų,
Kas nežino mano krašto,
Gal pamils jį iš dainų
Kalba žmonės, būk Labėje
Žuvį staugiančią girdėjo,
Balsas slegiantis, baisus,
Gąsdiną tenai visus.
Jinai šaukia ne prieš gera.
Prieš nelaimes, prieš ledus
Jinai rėkus prieš švedus,
Bliovus ir prieš šitą karą —
Nors ir staugusi seniai,
Bet gyvena ji tenai —
O už Pavarlio, miškuose
Yra trejetas šeimų.
Jei pro šalį pravažiuosi
Pasidaro neramu.
Žmonės visą laiką tyli.
Spokso iš trobos per skylę;
Ten ir trobos be langų —
Ten vienam keliaut baugų —
Sako, meldžias ten Perkūnui,
Kelmas ąžuolo troboj
Ten Švenčiausioj pagarboj —
Slepia jį seni Trinkūnai —
Ten aš vaikščiojau, buvau,
Ganiau banda, grybavau —
Vaikšto klaikūs padavimai,
Kai žmonių pasiklausai.
Ten nuskendę grovai Vimai,
Sako, girdis dar balsai —
Viduj raisto pelkė tūno,
Nieks neperžengęs šio liūno;
Ten paskendę trys vaikai.
Žiūrint šiaušiasi plaukai —
Sako, girdis kai naktimis
Krūmuos verkia mergina,
Laksto raiste tekina,
Keikias grieždama dantimis —
Kai ilgai įsiklausai —
Girdis vaikiški garsai —
O išeik į gryną lauką
Pievose palši rūkai
Kažko ieško, kur tai plaukia,
Jų nežinomi takai –
Laumė pečiu ten kūrena,
Naktimis, būk, vėles gano;
Sako ji pikta, sena
Ir kaip Dievas amžina —
Viršuj pievos pempė klykia,
Ten baisu, tenai gražu…
Prie, anų dviejų beržu
Lakstanti balta pelikė —
Kas ja skriausti pamėgins —
Visą kraštą sunaikins —
Ten ant Žadavalnių kelio,
Greta ąžuolo Dičių
Žmonės mate ant tiltelio
Septyniolika, kačių —
Dar toliau ant dirvonėlio
Kas tai matęs piemenėlį
Su baisiom, baltom avim
Kalbanti vis su savim —
O už lazdynų krūmelio,
Nuo tiltelio kiek toliau
Jeigu naktį kas keliaus
Mato lakstančia kumelę —
Visą tai gerai žinau,
Nes tenai aš gyvenau
