Pakasas

Pakaso ežeras tįso šiaurės-pie­tų krypties pažemėjime, esan­čiame į rytus nuo Kirdeikių miestelio. Ežeras rininės kilmės, ilgas, siauras, vingiuotas. Ge­riausia jį pasiekti iš pietinio ga­lo ir nuo Kirdeikių miestelio.

Ilgis—3 km, didžiausias plotis — 1,1 km, vidutinis plotis — 0,5 km, plotas — 155,3 ha. Kranto linija lygi, mažai vin­giuota, didesnis pusiasalis yra tik pietvakarinėje pakrantėje. Jos ilgis 9,4 km. Dugno reljefas nesudėtingas. Gyliai palaipsniui didėja vidurio link. Giliausia vieta yra plačiausioje ežero da­lyje — 17 m. Vidutinis gylis — 7,3 m.

Krantai skirtingo aukščio. Aukščiausi ir stačiausi — ryti­niai, nes čia tęsiasi aiškus gali­nių morenų ruožas. Netoli ežero rytiniai krantai kyla iki 50 m. Kiti krantai neaukšti, lėkšti, ap­augę krūmais. Šiauriniame eže­ro gale nemažus plotus užima durpynas.

Pakaso ežeran iš šiaurės bei vakarų įteka keturi upeliai. Di­džiausias jų — Tauragna, at­plukdanti vandenis iš gilaus Tauragno ežero. Kitas didesnis intakas, įtekantis į šiaurinę eže­ro dalį, vadinamas Kapyna. Jis braunasi per pelkes, esančias netoli ežero, dabar kanalizuotas. Pietuose Pakasas nedideliu pra­takų jungiasi su gretimu Ūkojo ežeru ir atiduoda jam savo van­dens perteklių,

Ežero pakraščiais tęsiasi meldų-nendrių juostos, vietomis nemažos. Daugiausia sugaunama kuojų, lydekų, ešerių, mažiau — karšių ir lynų. Vandens skaidrumas —2,5 — 3 m.

Turistams įdomiausios rytinės ežero pakrantės. Čia nuo aukštų stačių kalvų atsiveria gražūs vaizdai į žemiau besidriekian­čias Kirdeikių apylinkes. Per Pakaso ežerą eina turistiniai valčių maršrutai. Jis yra toli­miausias turistinio valčių marš­ruto, kuris prasideda iš Ignali­nos turistinės bazės Palūšėje, ežeras.

Seni žmonės pasakoja, kad po Pakasu yra urvas jungiantis priešingus krantus. Tuo urvu, esą, naudojosi lietuvių ka­riuomenė, nuo kryžiuočių ginda­ma Ginučių, Stripeikių, Šiliniškių kalvose išsidėsčiusias gy­venvietes ir pilis. Nuo šio urvo, pasikasimo esą ir kilęs ežero vardas. Pakasas „prarijęs“ daug priešų, bandžiusių pavergti mū­sų kraštą.

Kitas padavimas, susijęs su ežeru, pasakoja, kad ten kur Tauragna įteka į Pakaso ežerą, stovi senas senas malūnas. Kadaise jame su dukra gyveno senas malūnininkas. Duk­ra buvusi graži ilgakasė lietuvai­tė. Vieną audringą naktį pas ma­lūnininką pasibeldė paklydęs pa­keleivis. Tai buvo svetimšalis pirklys. Malūnininkas jį gražiai priėmė, apnakvindino. Pirklys gyveno savaitę, o paskui net neatsisveikinęs dingo. Pasirodo, kad jis suvedžiojo malūnininko dukrą ir iškeliavo. Dukra ilgai verkė, sielojosi ir, nesulaukusi pirklio, nusiskandino ežere. Dabar, kai būna ramus ežeras, papūtus vėjeliui, jo paviršius pasidabina raibuliuojančiomis ir ramiomis juostomis. pasakojama, kad tai skenduolės, malūnininko dukters, kasos. Esą, ir ežero pavadinimas yra kilęs nuo šio žodžio.