A. Pleškys „Įpilties piliakalnis ir Alkos kalnas“ // Trimitas. – 1927, Nr. 1, p. 18-20;
Beveik pačioje Šventosios ir Alkupio upės santakoje, už kokio šimto metrų nuo vieškelio einančio Liepojaus linkui, ant kranto dabartinio malūno kūdros, tarp tyrų lauktu stūkso nuogas, pasakingas, galingas senis milžinas, Įpilties piliakalnis. Iš. trijų pusių giliu vandeniu supa malūno kūdra ir tiktai iš ketvirtosios, šiaurvakarinės pusės, jis tesusisiekia su lygiausiais laukais. Iš šios pusės siauras, matyt tam tyčia parengtas, kelelis, veda pilies vidun. Pilies (piliakalnio) vidus, arba kiemas yra kiek pailgas, turi 70 metrų ilgumo ir 35 metrus platumo ir yra apsuptas storu žemės pylimu. Šiaurvakarinis pylimas, žiūrint iš kiemo pusės, beveik du kartu atrodo aukštesnis už pietrytinį pylimą, einantį pagal malūno kūdrą. Paskutiniojo aukštis — maždaug dviejų metrų. Viršų viso to pylimo eina, kaip ir užakęs, neplatus griovys, kuris gali būti pėdsaku supuvusių storų ąžuolinių sienų. Išorės puse aplink piliakalnį gali būti apie keturis šimtus metrų. To piliakalnio šlaitų statumas pietų pusėje gali siekti 70° ir šiaurės pusėje apie 50°.
Įpilties pilis yra minima Simono Daukanto „Kalnėnų ir Žemaičių istorijoje”. Sakoma, kad tą pilį kalavijininkai paėmė tarp 1260 ir 1265 metų, tuojau po sugriovimo Kraciaus pilies, kuri turėjo būti kur nors netoli dabartinės Kretingos.
Kiek seniau ties ta pilimi, kaip pasakoja vietiniai gyventojai, buvę randama labai daug, durtuvų ir kitokių žalvarinių daiktų, o ypač daug jų esąs radęs ūkininkas Rupšas. Bet dar ir visai nesenai ūkininkas Lengvys, ardamas savo dirvą netoli tos pilies, radęs septynis ar devynis virtinėn suvertus auksinius žiedus. Kitas ūkininkas Alonderis, žemę ardamas radęs, kaip sakęs jo sūnus, geležies liejyklos išmatų gabalą, visai panašios formos į kaladę. Ir dar vienas ūkininkas, ardamas užėjęs akmenimis apgrįstą rūsį, kurį vėliau tais akmenimis ir užvertęs. Šen ir ten, kaip pasakoja įpiltiškiai, esą galima užeiti įvairių mūro liekanų. Todėl jie mano, ar gal būt pasakomis eina, kad kadaise netoli Įpilties kaimo esą buvęs gana didelis Šventasis miestas.
Yra dar užsilikęs padavimas, (gal jų ir daugiau yra, bet neteko man girdėti) apie tos pilies kasinėjimą. Ta kasinėjimo vieta dar ir dabar tebėra matoma.
Kartą trys vyrai, ar tai turtų ieškotojai, ar tai paslapčių tyrinėtojai, susitarė tą kalną nukasti ir ištirti visus pasakojimus apie paslėptus ten turtus ir kitas brangenybes. Jiems tekasant, nuo Šventosios upės pusės atėjęs prie jų kažkoks „vokytoks” (vokietukas). Šis klausias: „Ką čia vyrai dirbate?”. Šie atsakę: „Ieškome ar nėra tame kalne paslėptų kokių turtų”. Tada „vokytoks” jau smarkiau pasakęs: „Kurį dabar pirmą reikės mesti!?… Turbūt tą dryžkelnį!”. Ir visi viena akimirka nuo to kalno pražuvę. Vienas atsidūręs netoli Lenkimų miestelio, kitas ties Darbėnais, o trečias — kažkokiam pušyne. Nuo to laiko iki šiai dienai niekas to kalno ir nedrįstąs daugiau kasinėti.
Į rytus nuo Įpilties piliakalnio, už kokio kilometro, ant to paties Alkos upelio dešiniojo kranto stūkso, iš tolo gana puikiai atrodąs, žaliomis pušelėmis apaugęs, senas Alkos kalnas, gal būt kelis kartus senesnis už paminėtąjį, garbingą, žilagalvį piliakalnį. Žiloje senovėje tas Alkos kalnas turbūt buvo apaugęs tūkstantmetiniais šventaisiais ąžuolais, kurie padanges siekė, tartum dievams maldas ir skundus siuntė. Tam kalne, kuomet jis tebebuvo apaugęs tais garbingais šventmedžiais, kūrenosi, niekad negęstanti, dievų garbei vaidelučių prižiūrima šventoji ugnis. O apie tą ugnį rinkosi mūsų bočių prabočiai, dievų valia sužinoti ir išminties pasimokyti, čia rinkosi ir senas žilagalvis senelis ir jaunas narsus bernužėlis ir mažas baltaplaukis vaikutis, ir sena žilagalvė senuolėlė, ir jauna skaistaveidė mėlynakė mergužėlė, ir maža palaidaplaukė mergelė. Visi jie čia meldėsi, visi jie čia aukas aukojo ir visi jie karštai dievų prašė, kad juos apgintų nuo nuožmių, kraugerių „vokytių” — kalavininkų. Bet likimas visai ką kitą lėmė: žiaurūs priešai iškirto garbinguosius ąžuolus, užgesino šventąją ugnį ir išblaškė nekaltas vaidelytes. Pasiliko tik vienas, iki šiai dienai, visų apleistas, paniuręs, niekieno nesunaikinamas kalnas.
Prieš karą tame kalne rusai buvo pradėję statyti medinį bokštą, kurį vokiečiai, okupacijos laikais, kiek paaukštinę ir užbaigė. Per visą savo viešpatavimą Lietuvoje iš to bokšto jie kažko žvalgėsi į žiemius, pietus, rytus ir vakarus, tartum ieškodami savo priešų rusų. Vokiečiams išsikrausčius iš Lietuvos, žmonės viena akimirka tą bokštą su žeme sulygino, nepalikdami nė pėdsako. Ir šiandien tą kalną besergsti viena vienintelė, aplūžusi, prie pušelių prisiglaudusi koplytėlė.
