Naujosios Įpilties alkakalnis (Alkos kalnas)
Naujosios Įpilties alkakalnis, Alkos kalnas
Naujosios Įpilties Alkos kalnas. Nuotr. aplankykkretinga.lt
Adresas
Naujosios Įpilties alkakalnis. Žemėlapyje pažymėta tiksli Alkakalnio vieta
GPS
56.126653845323, 21.266549580653
ŽEMAITIJA · KRETINGOS KRAŠTAS
Naujosios Įpilties alkakalnis – Alkos kalnas
Senoji šventvietė, koplyčia tarp medžių ir padavimai apie žiburėlius, paslėptus pinigus bei juos saugantį žaltį.
Vieta
Naujoji Įpiltis · Kretingos rajonas
GPS
56.126653845323, 21.266549580653
Teritorijos plotas
2,2 ha
Naujosios Įpilties alkakalnis
Naujosios Įpilties alkakalnis, vadinamas Alkos kalnu – alkakalnis šiaurės vakariniame Kretingos rajono savivaldybės teritorijos pakraštyje, Naujosios Įpilties kaime (Darbėnų seniūnija), kelio Darbėnai–Skuodas dešinėje pusėje, Įpilties upelio dešiniajame krante.
Įrengtas ties Įpilties (Juodupio) ir Alkupio upelių santaka stūksančioje natūralioje, moreninėje kalvoje, kurio ilgis šiaurės – pietų kryptimi 115 m, plotis – 60 m. Viršūnėje yra apie 35 m skersmens aikštelė, kurioje stovi medinė koplyčia, trejetas koplytėlių ir pora kryžių. Šiaurės rytinis šlaitas nuožulnus, terasuotas, kiti – statesni, iki 15 m aukščio. Pietrytinis šlaitas nukastas, papėdėje žiojėja žvyrduobės. Kalva apaugusi mišriu mišku. Teritorijos plotas – 2,2 ha.
Į šiaurę nuo alkakalnio yra papėdės senovės gyvenvietė, kurios pakraštyje, kalno papėdėje stūkso vienkieminė sodyba. Į rytus nuo jos, kalvos šiaurės rytinėje papėdėje išliko senosios kaimo kapinės.
Istorija
Ant kalno priešistoriniais laikais veikė pagonių šventykla – alkas. Pasakojama, kad joje buvęs apeiginis akmuo, vadinamas Aukuru, kuris sunaikintas XX a. pradžioje. Įvedus krikščionybę, ant kalno žmonės rinkdavosi gegužinių pamaldų, statė jame kryžius ir koplytėles, šalia kurių 1924 m. pastatyta koplyčia. Senosios ir Naujosios Įpilties gyventojai iki šiol renkasi Sekminių antrą dieną gegužinių pamaldų, gieda Marijos litaniją. Pamaldas veda iš Laukžemės, šiuo metu – Švetosios atvykstantis kunigas. Po pamaldų per Sekmines ant kalno vykdavo gegužinės.
Anksčiau žmonės rinkdavosi prie koplyčios pasimelsti ir sekmadieniais, o pašaukti į kariuomenę jaunuoliai, ant kalno dėdavo iš gėlių ir medžio šakelių nupintus vainikus.
Nuo seno vietos gyventojai, susirgę niežais ar kitomis nesunkiomis ligomis, ateidavo ant kalno apsižadėti nuo ligos, apeidavo keliais koplyčią, pasimelsdavo, paaukodavo pinigų.
1915 m. vokiečių kareiviai ant kalno pastatė trianguliacijos bokštą. Jį statant vienas kareivis nukritęs užsimušė ir čia pat buvo palaidotas. XX a. pirmoje pusėje kalvos pietinėje papėdėje pradėta kasti žvyrą, o 1967–1969 m. pietrytiniame šlaite veikė karjeras, kuriame buvo kasamas žvyras kelio Darbėnai–Skuodas atnaujinimui.
1948 m. kalną žvalgė Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institutas (tyrimų vadovas Pranas Kulikauskas), 1992 m. – Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras (tyrimų vadovas Vilnius Morkūnas), 1993 m. – Vykintas Vaitkevičius.
KĄ PASAKOJA ŠI VIETA
Pasakojimai ir padavimai
Pasakojama, jog kaime gyveno du broliai, kurie ant kalno sumanė pastatyti bažnyčią iš surinktų pinigų. Jie, kad ir kaip stengėsi, bet niekaip negalėjo susitarti, ar šių užteks statybai. Nesutardami ėmė bartis: vienas sakė, jog pinigų užteks, o kitas – ne. Galiausiai jiedu sutarė, kad pinigus paslėps Alkos kalne iki tol, kol pinigai bus surinkti, o bažnyčia pradėta statyti. Tam, jog pašaliniai žmonės negalėtų iškasti pinigų ir jais pasinaudoti, jie sugalvojo užkeikimą: „Kas pastatys bažnyčią Alkos kalne, tai po pirmųjų mišių, atlaikytų šioje bažnyčioje, tas ir atras užburtuosius pinigus.“. Kalbama, kad per sapnus žmones kažkas ragindavo statyti ant kalno bažnyčią, o kalno viršuje buvo užkasti pinigai, skirti jos statybai, kurių dalį Velnias perkėlė. Pinigų užteko pastatyti tik koplyčiai.
Ant kalno būta ne ką mažiau garsios vaiduoklių vietos, tad daugelis vengdavo vėlų vakarą eiti pro šalį. Sakydavo, jog tamsiais pavasario ir rudens vakarais Alkupio ir (Įpilties) Juodupio pakraščiais galima išvysti slankiojant švieseles, žiburėlius. Tos švieselės išeidavusios ir vėl sugrįždavusios į Alkos kalną. Pasakojama dar ir tai, kad sekmadieniais dvyliktą valandą iš kalno išjoja būrys ginkluotų karių – jie trumpam pasirodo ir nužvanga tolyn su savo žirgais. Tai esą yra matęs ne vienas praeivis.
Sykį vėlų rudens vakarą vienas drąsus vyras ėjo pro šalį – jis niekada netikėjo pasakojimais, jog kalne vaidenasi. Tačiau eidamas pakėlė akis į Alkos kalną ir pamatė, jog pietiniame šlaite žemyn rieda didžiulis rato pavidalo ugnies kamuolys, kurio viduryje, juodame rate – į išsigimėlį panašus žmogus. Vyras baisiai išsigando ir visas pamėlynavęs parbėgo į Senosios Įpilties kaimą.
Laukžemė
Laukžemė, Telš. ap. Prie vieškelio iš Lenkimų į Darbėnus, 7 varste, šalia kelio yra aukštas apvalus kalnas, panašus į „cukraus galvą”, kokių 30 sieksnių aukštumo, nuo seno vadinamas „Alkos kalnas“. Ant jo viršūnės stovi nesenai pastatyte mažutė koplytėlė. Čionai tikrai gražus gamtos reginys, neveltui apylinkės žemaičiai gerbia tą vietą. Bet… ir bijos… ypač pavakariais ne kiekvienas sodietis drįs pro ją praeiti; užvis bijosi moterys. Ir nėra ko stebėties: žmonės iš pat mažens yra prisiklausę aibes visokių pasakų apie šį kalną, apie visokias baidykles ir t. t. Tarp kito ko žmonės pasakoja — čia buvusi kuriais ten amžiais bažnyčia, kur susirinkdavusi nesuskaitoma žmonių minia su aukomis. Jei dabar kas tokią bažnyčią įtaisysiąs, tas gausias 9 skrynias pinigų, kuriuos tame kalne sergstąs didelis žaltys¹. Netoli to kalno, už 200 sieksnių, paupyje yra milžiniška senovės pilis (vad. Įpiltis”). Istorija mini, jog čia 14 amžiuje kryžiuočiai apgalėję žemaičius ir čia pat pilyje išpjovę. Iš upės pusės, tos pilies pakraščiais yra keletas urvų, it lapių iškastą. Nepersenai Įpilties sodžiaus vaikai, ganydami žąsis, įleidę į vieną urvą žąsiuką, užrišę ant kaklo raudoną siūlą; žąsiukas prapuolęs. Nebesulaukdami išeinant, vaikai, išbėgę į antrą pilies pusę, atradę tą patį žąsytį vieną begoglinėjantį. Netoli pilies, pakalnėje, žmonės ardami arba ir griovius kasdami, randa daug senų mažne visai surūdėjusių geležinių ir kitokių daiktų ir apsčiai medžio anglių.
¹ Iš to viso matyti, kad čia buvęs stabmeldžių lietuvių žinynas – šventa vieta kur buvo laikomas šventas žaltys. Simanas Daukantas ir kiti istorikai mini, jog Palangos apylinkėje, be Birutės, buvęs dar vienas žinynas, greičiausiai bus ji buvęs ant minėtojo kalno.
A. Šilgalis „Laukžemė” // Viltis. – 1909, rugpj. 9 (22), p. 2
95 metų senumo Paulauskas, gyv. Lendimų k., štai ką papasakojo apie Alkos kalną: „senais čėsais Alkos kalnas buvo laikomas šventu. Ten degindavo apieras. Žmonės garbindavo žalčius ir ant kaklo pasikabinę jų skūrą per pažiaunes nešiodavo. Garbindavo ir meldsavosi kokiems miškams ir gyvuliams. Kaimas Užalkės (miškas) gavo pavadinimą nuo kalno: sakydavo, nuvaryk gyvulius Užalkėn (už Alkos). Alkos kalne buvo pastatytas didžiojo karo metu mojakas. Prie Alkos kalno tekanti upė vadinasi Alkupis. Pilies kalnas pastatytas švedų. Dar jo tėvas atmenąs, kad piliakalny buvusios dvejos ar trejos durys iš prūdo ir iš dirvų pusės. Karės kalnas yra švedų supiltas, ten buvo per karą pastatytos puškos. Čia kaip yra karių kapai, tai buvęs miestas, miestas buvęs abiem pusėm Šventosios, kurios pakraščiui ir nuo malūno Margininkų link. Jo vardo nepamename tikrai — Rimkos, Alijos, ar Lendimų. Miestas žuvo per švedų karą. Dabar dar randa plytų — miesto likučių. Buvęs kadaise Lendimų ežeras. Šis ežeras Dievo galybe buvo pasikėlęs į padanges ir jis ten, kai įspėjo jam vardą, jis nusileidęs toli. Dabar to ežero vardas Papa. Koks tai žmogus ištarė žodį papa ir ežeras nusileidęs. Tas ežeras ant dangaus buvo matyti kaip koks juodulys ir išpūs jam vardą virto ežeru. Kažkur buvęs gončius, apginkluotas su kardu, ir iš jo užaugęs miestas.
Dr. J. Šliūpas „Dėl 1260 m. mūšio pas Durbą” // Lietuvos aidas 1930 m. Liepos 4 d., nr., p. 3
VIETOS ATMINTIS MUZIEJŲ RINKINIUOSE
Alkos kalnas ir koplyčia fotografijose
Alkos kalnas ir Įpilties apylinkės
Tęsti kelionę
Įpilties piliakalnis ir Alkos kalnas
A. Pleškio 1927 m. straipsnyje keliaujama nuo Įpilties piliakalnio iki senojo Alkos kalno. Vietos žmonių pasakojimai apie radinius ir paslėptus turtus susipina su šventvietės, šventųjų medžių bei ugnies atmintimi. Atrask senosios spaudos pasakojimą apie dvi artimai susijusias Įpilties krašto vietas.
Dėl 1260 m. mūšio pas Durbą
Dr. J. Šliūpas 1930 m. tekste aptaria Durbės mūšio reikšmę baltų kovoms ir ieško jo vietos sąsajų su Darbėnais, Senąja Įpiltimi bei Alkos kalnu. Autoriaus svarstymuose istoriniai šaltiniai susitinka su kraštovaizdžiu ir vietinių žmonių padavimais.
Atrask Alkos kalną.
Naujosios Įpilties alkakalnis. Žemėlapyje pažymėta tiksli alkakalnio vieta.
