Laimingai grįžę iš pirmos savo kelionės po „šventą” Žemaitija, padrąsinti jos pasisekimu, o daugiausiai suvilioti jos garsios praeities tyliais paminklais, pasiryžome ir dar kartą keliauti, kad tiksliau pažinti šį įdomų ir Lietuvos kraštą.
Pastatėme tikslu nukeliauti dar toliau i praeitį, pasiekti žinomos dar ir IX šimtmečio Apuolės pilies. Nors šios kelionės tikslas ir nebuvo visai aiškus, nes buvo abejojimų, ar ištikruju yra likę kas nors nuo Apuolės pilies, net ar yra ir pati ta vieta. Visos esamos žinios, kiekviena savaip apie Apuolę kalba. Dar 1924 metų pradžioje a. a. kalbininkas A. Vireliunas buvo plačiai pastebėjęs dienrašty „Lietuva”, kaip Apuolės pilies vietos ieškojo bei tikrino nekurias žinias apie ją mūsų senovės žinovas, gerbiamas prof. E. Volteris. Negalėdamas kitaip surinkti reikalingų žinių, prof. E. Volteris kreipiasi į vietinę policiją, kuri pravedė kvotą ir surašė savo ieškojimus į oficialų protokolą. Bet reikalingų žinių suteikė mažai. Paslaptingumas neišrištas.
Vėl anksti rytą išvažiuojame iš Klaipėdos į Palangą. Randame Palangoje kitus savo kelionės dalyvius ir skubinamės toliau jau pažįstamu smėlingu keliu per Tenžės upeli į Darbėnus. Nuo Darbėnų pasukome nauju keliu į Skuodą. Kelias tiesus ir lygus, bet motoras piktai skaudžiasi. Smėlis, duobės, purvas trukdo mūsų automobiliui įsibėgti.
Privažuojame plačiai išmetytą Įpiltų kaimą. Ipiltų kaimas dabar nieko nesiskiria nuo kitų žemaitiškų kaimų. Yra įdomus savo praeitimi. Senovės raštuose yra pažymėta, kad kuršių žemėje „in terris Dovzare” yra miestas „Empilten”, paminėtas 1253 metuose, o 1291 metuose randam vėl pažymėta vardą „Ampilen”. Tie paminėjimai ir pats kaimo pavadinimas rodo, kad čia būta pilies ir todėl sustoję čia valandai kitai stengiamos pažinti esančius čia senovės paminklus, kurie dar ir dabar galėtų mums parodyti, kaip gyveno XIII šimtmety kuršiai ir koks buvo tuo laiku jų miestas. Nemažai yra čia senovės liekanų ir gaila kad laikas neleido jas pažinti geriau ir plačiau patyrinėti. Tačiau ir pamatytos liekanos vertos yra pastebėjimo. Reiktų, kad ir kiti keliauninkai į mūsų senovę susijdomautų ta vietele ir pašvęstų jai daugiau laiko ir darbo.
Kiek į vakarus nuo Ipilties kaimo, prie kelio į Latvija, dešiniajame krante Juodupės upelio tvenkinio kilo gražus piliakalnis, kuris vietinių gyventojų skaitomas švedų supiltu. Piliakalnis sudarytas lauko ploto, atskirto nuo lauko grioviu ir aukštu pylimu, o neaukšti piliakalnio krantai nuo upės pusės, irgi apvesti net dviem pylimais, bet jau daug žemesniais, nes iš šitos pusės apgina jį ir Juodupė. Piliakalnis turi apie 50 meterių ilgio ir 35-40 met. platumo. Piliakalnio vidurys jau dabar ariamas ir neretai čia išariama medžio anglių.
Kilometra toliau prie pat Latvijos sienos ant Šventosios upės kranto kyla dar kitas piliakalnis, vadinamas „Karokalniu”, irgi gyventojų skaitomas švedų supiltu. Piliakalnis sudarytas kranto iškišuliu tarp Šventosios ir atskirtas nuo lauko grioviu ir pylimu.
Visa „papilė” protarpis tarp šių pilių XIII šimtmetyje buvo apgyvendinta amatininkais pirkliais ir šiaip „piliečiais” ir ju ramumą saugojo įrengtos ant piliakalnių pilys. Dar ir dabar kur ne kur lauke plūgas bei žagrė užkliuva akmeninį grindinį, o lauko dalyje, vadinamam „Rymkiškiai” užtinkama ir namų pamatų akmenis. Gyvendami ilgą laiką Ipilty „piliečiai” turėjo palikti ir kitų savo gyvenimo pėdsakų ir neabejoju, kad čia būta ir anų laikų senkapio, kuriame „Įpilties piliečiai” laidodavo savo mirusius sulig anų laikų papročių su įvairiais pagražinimais bei buities daiktais, kurie ir galėtų mums daugiau pasakyti apie anų laikų kultūrą. Nepaspėjau pasiteirauti dėl senkapio pas priėjusio prie auto vietinio ūkininko, kaip grąžuji piliakalnį ir jo apylinkę apžiūrėjęs ir fotografaves mūsų bendrakeleivis p. Ig. Končius džiaugdamas pastebėjo, kad jo sutikta žmogaus, kuris ne tik kad nurodė senkapi, esantį lauke vadinamam „Desetina”, bet pasakęs turis ir bronzinių daiktų ir jo, kuriuos netrukus mums ir atidavė. Tai buvo gražios bronzinės sagtys.
Gražus reginys tylaus piliakalnio, atspindinčio šviesioje tvenkinio lygumoje sužavėjo ir kitą mūsų bendrakeleivi, gerbiamati prof. A. Janulaitį, kuris vaikščiodamas po laukus ilgai ieškojo, patogios vietelės savo didžiuoju fotografijos aparatu nutraukti gražiausi piliakalnio vaizdelį.
Padarę kelias fotografijos nuotraukas, užvažiavome į kaimą paimti pažadėtų bronzinių daiktų. Jau buvome pasiryžę ir toliau keliauti, bet vėl sustojome suįdominti dar viena senovės liekana papildančia senovišką miesto vaizdą.
Piliakalnis, papilė, senkapis dar nesuteikia pilno XIII šimtmečio miesto vaizdą, nes jo gyventojai, būdami jau aukštos kultūros ir turėdami išvystytą visuomeninį gyvenimą, turėjo jau ir aukštai išvystytą religini kultą ir jo palaikų mes ieškojome. Pasitelravęs, ar nėra čia ir alkvietės, sužinojome, kad yra kalnas vadinamas „Alkokalniu„.
Pravažiavę kiek keliu į Skuodą, sustojome ties senobine Ipiltų religinio kulto vieta. Kad pažinus ją geriau, užlipome ant paties kalno. Įpiltų „Alkokalnis” yra naturalus kalnas, jokių žymių žmogaus apdirbimo ant jo nematyti. Alkokalnio šlaitai jau ariami. Ant viršūnės auga keleta drebulių ir pušių. Nieko čia jau nėra, kas sakytų apie kalno reikšmę. Tačiau jo pavadinimas ir pagerbimas dar ir dabartiniu laiku, pastatytais čia kryžiais ir gražia žemaitiška koplytele su pagražintu altorėliu kalba už tai, kad „Alkakalnis” tai buvusioji senovėj šventykla, kur Ipilties gyventojai rinkdavosi savo dievų maldauti.
Praėjo šimtmečiai. Naujoms gyvenimo sąlygoms užėjus apleisti tapo garsus senovės Įpiltai, sugriuvo pilies rūmai, išsiskirstė gyventojai ir liko tik neskaitlingai apgyvendintas kaimas, tačiau užsilikusieji, mūsų pamatyti senovės pėdsakai duoda daug medžiagos mūsų praeities pažinimui. Turėdami noro geriaus pažinti šią įdomią vietelę, visgi neturėjome tam laiko ir apleidę alkokalni skubinamės toliau i Skuodą.
Ūžia motoras, sunkiai juda kelio smėlyje auto ratai, šaukia auto sirena perspėdama važiuojančius į bažnyčią žemaičius. Nenaujiena auto ir Žemaitijoje. Paprato prie jų ir „žemaitukai”, ramiai praleidžia jie pro šalį auto ir tik retai kuris, dar jaunas „žemaitukas” pašoks ant vietos, bet sulaikomas žmogaus ranka greitai nusiramina. Mainosi ir laikas ir papročiai. Dar taip netolimais prieškariniais laikais vargas buvo keliauti po Lietuvą net su dviračiu. Užtekdavo pamatyti dar iš tolo važiuojantį arkli, kaip turėjai padėti į griovį dviratį ir laukti, kol nepravažiuos pro šalį. Paprato prie visokių XX amžio stebuklų žmonės, nesigazdina ju ir gyvuliai.
Kartu su nepertraukiama eile sodiečių, skubinančių į bažnyčią, įvažiuojame i Skuodą. Keliaudami tik dėl senovės, neminėsiu čia dabartinį Skuodą, gyvą Žemaitijos miestelį, kurio vystymui daug padėjo pravestas karo metu gelžkelis Bajorai-Priekulė ir artimas Latvijos rubežius, o priminsiu tik keleta bruožų iš jo praeities.
Skuodo vardas žinomas dar XIII šimtmetyje, čia 1257 metais sukilę žemaičiai sumušė vokiečių riterius, bet tu senesniųjų laikų palaikų nėra likę, nėra jie dar plačiau žinomi ir nieko nepastebėti. Daugiau atminimų Skuode yra likę iš vėlesniųjų laikų, surištų su vardu garsiojo mūsų karo vado Jono Karolio Chodkevičiaus (Katkaus), kurio giminėms dar 1568 metais karalius Zygmantas yra pavedęs Skuodą valdyti. Jonas Karolis Chodkevičius daug rūpinosi savo miestelio vystymosi, apgyvendino čia daug vokiečių amatininkų, net ir pati miestelį pavadino „Johanesberg”. Pastatė čia 1614 m. bažnyčią ir įsteigė prie jos parapijos mokyklą. Mirtis vadytoja sustabdė ir nors nauji jo valdytojai, nuo 1625 m., Sapiegai, išrūpino Skuodui miesto teises ir magdeburgija, bet tas nieko negelbėjo ir Skuodas pradėjo silpnėti.
Skuodo praeities pažinimu rūpinasi vietinis kunigas dekanas Pr. Žadeikis, kuris svetingai vaišindamas mus arbata, supažindino su Skuodo praeitimi.
Skuodo bažnyčios archyve gerbiamojo kunigo dekano buvo rasta sena knyga su sąrašu šv. Izidorio Artojaus Draugijos narių, pradėtu 1678 metais. Nagrinėjant tokią paprastą medžiagą kaip surašytas knygoje pavardes gerbiamas kunigas dekanas pastebėjo, kad surašytos knygoje pavardės visai kitokios, negu dabar vartojamos Skuodo apylinkėj. Žemačiai, mažindami mergaičių pavardes, teikia jiems galūnę -„alė”, kaip antai: Jurkaus duktė Jurkalė, Narvydo – Narvydalė ir t. t. Atrastam gi senobiniam sąraše mergaičių pavardės užrašytos grynai aukštaitiškai, dabartine literatūrine forma, su galune „aitė” – Jurkaitė, Norvydaitė ir t. t. Šis keistas reiškinys gerbiamojo tyrinėtojo skaitomas įvykusiu tik todėl, kad sąrašus darė kunigai, kurie norėdami sušvelninti pavardes ir užrašinėjo jas aukštaitiška tarme. Vargu ar tikėtinas tas paaiškinimas, nes XVII šimtmetyje ir net daug vėliau dvasiškija vartoja tik vietines tarmes ir dar daug vėlesniais laikais, XIX šimtmečio pradžioje, kunigų rašyti pamokslai, esantis Kretingos vienuolyne, rašyti yra žemaitiškai, o ne literatūrine lietuvių kalba. Ši Skuodo praeities paslaptis bus paaiškinama tik tuomi, kad Skuodo valdytojai Chodkevičiai rūpindamosi apgyvendinimu ištuštintos per senovės karus su vokiečių riteriais Skuodo apylinkės, buvo perkėlę čia ne tik vokiečius amatininkus, bet ir aukštaičius ūkininkus, kurie gyvendami čia dar ilgai laikėsi savo tarmės. Bet vėliaus asimiliavosi su žemaičiais ir priėmė jų tarmę. Negaliu būti užtikrintas savo spėliojimu del tos vienos Skuodo paslapties ir lauksime kol gerbiamas kunigas dekanas pažinęs. tą paslapti geriau, paskelbs šiuo klausimu ir platesnus savo pastebėjimus.
Po ilgų ir gyvų kalbų buvome užtikrinti gerbiamojo kunigo dekano del Apuolės. Pasakė, kad esas Apuolės piliakalnis, nurodė jo vietą ir kelia prie jo. Padėkojame už vaišes ir keliaujame toliau.
Važiuojame keliu į Įlakius. Pravažiave Truikinių bažnytkiemi sukam į dešinę. Vokiečiu generalio štabo žemėlapyje kelias pažymėtas antros rū šies vieškeliu, ir nors labai žymus skirtumas tarp jo ir plataus vieškelio Skuodas-Įlakiai, tačiau vargais negalais važiuojame. Privažiuojam mažą upeli su vos gyvu tiltuku. Nepasitikėjus tilto stiprumu pereinam ji pėsti, o tuščias auto laimingai prašoko per judantį tiltą. Susėde važiuojame toliau, pravažiuojame vieną kitą kaimą ir stačiu siauru keliuku nusileidžiame į Luobos upės slėnį. Žemėlapyje kelias pažymėtas tiesus, kaip ištempta virvė, per Luoba pervažiavimas užtikrintas tiltu ties malūnu. Nusileide prie upės, sustojame ant aukšto kranto. Kelias baigiasi, nei tilto, nei malūno, nei jokios brastos priešakyje. Nei pirmyn nei atgal… Dairomės, tikrinam vietą žemėlapyje, viskas teisingai, bet reikalingo mums kelio ir tilto jau nėra… Išgelbėjo subėgusieji vaikai, kurie pasakė, kad jau 15 metų kaip malūnas sudegė, tiltas sugriuvo ir žmonės važiuoja jau nauju keliu. Rodo siaurą taką per pakrantės krūmus. Vos prasiplėšia auto per krūmus, nusileidžia prie upės, bet čia vėl sustoja, Gili brasta ir vanduo gali pakenkti motorui. Drasūs vaikai norėdami parodyti, kad negilu, įbrido į upe, bet mūsu šoferis ilgai juos sekdamas abejojo ar važiuoti, bet ir atgal irgi sunkus kelias, taigi pasiryžom paleisti motora. Motoras suūžė ir auto šoko smarkiai į vandenį, pasinėrė ratai vandenyje, bet akimirksnis ir auto jau antroj pusėj upės. Keliamės toliau į aukštą krantą, pasikėle sėdame ir važiuojame džiaugdamies, kad laimingal įvelkėm tokią sunkią netikėtą kliūtį. Trumpas buvo mūsu džiaugsmas. Nurodytas žemėlapyje tiesus kelias staiga pasisuka kartą, antrą ir baigiasi…
Dar naujas nuotykis… sustojame… klausiame moteriškės kelio i Kaukolikų kaimą. Nustebo moteris pamačiusi auto ties savo grytele, netikėjo, kuomet pasakėme kokiu keliu čion patekom, bet pasakė, kad vieton seno kelio jau dabar yra naujas keliukas į Kaukolikus, tik reikia vėl nusileisti į Luobos slėnį ir nuo buvusio keliuko važiuoti dešiniuoju keliuku, nes tiesiai per laukus pravažiuoti negalima, nors tas kelias buvo visai netoli. Paleidę vieną auto su šoferiu, patys einame prie nurodyto kelio tiesiai lauku, turėdami omenyje tuos persergėjimus mums besiruošiant į Žemaitiją.
Pagaliau laimingai pasiekiame kelio Kaukoliku kaimo link, nuo kurio nebetoli jau ir mūsų kelionės tikslas Apuolė. Paklausėm priėjusių prie mūsu ūkininkų, ar yra Apuolės piliakalnis, pasakė, kad jokio piliakalnio nėra… Štai tau dar viena naujiena kuri mus visai prislėge, bet prisimine, kad piliakalniai vadinami ir kitais vardais, ėmėm kartoti visa leksikoną pavadinimu. Tas pagelbėjo ir sodiečiai pasakė, kad ištikruju Apuolėj yra pilis – „toks kalnas” ir nurodė kaip patogiau prie jo privažiuoti. Turiu pastebėti, kad mūsų liaudis piliakalnius vadina visokiais vardais, paskirstydama juos į dvi rūšis. Senesnieji, apeigų bei sueigu kalnai, šiek tiek, sutvarkyti, vadinami piliakalniais, tuo tarpu kalp vėlybesnieji apsigynimui piliakalniai vadinami: piliais, pilaitėmis, pilalėmis. Todėl vienoj vietoj nesupranta vieno piliakalnio pavadinimo, o kitoj kito, kaip tai atsitiko ir su Apuolės piliakalniu, kuris kaipo apsigynimo piliakalnis liaudyje vadinamas „pile”. Toks skirtumas piliakalnių pavadinime ryškiai pastebiamas Aukštaitijoje ir Žemaitijoje. Aukštaitijoje apsigynimo piliakalnių yra regiama mažai, o tankiausiai yra tik apeigu piliakalniai, Žemaitija visa apstatyta apsigynimo piliakalniais, pavadinimo piliakalnis neišgirsi, čia tik žino: pilė, pilaitė, pilelė.
Privažiuojame pagaliau mūsų galutino kelionės titkslo Apuolės kaimą, išskirta į vienkiemius, ir sustojome prie vienos sodybos. Pasiteiravę sužinome, kad pilis jau nebetoli ir paprašėme ūkininko mus palydėti, džiaugdamies pasieke kelio. Einame gera gala siauru lauko taku kalbėdami apie Apuolės istorija. O ši istorija turininga. Pavadinimas Apuolė nors ir plačiai nėra žinomas, mūsų istorijoj visgi minimas. Ištikro yra vertas platesnio pastebėjimo, nes tik jis vienas likęs yra nuo seniausiųjų laikų, liudijantis, kad jau IX šimtmetyje Baltijos pajūryje gyveno kuršiai, kurie buvo jau aukštai kultūringa tauta, turėjo savo valstybe, skaitlingai apgyventus miestus-pilis ir net turėjo santykių su svetimomis valstybėmis normanais.
Paremdami savo istoriją vien tik svetimų chronikų daviniais galime apsirikti. Mes tikėdami tam lenkų chronikos melui ir nepažindami savo istorijos minime ja tik nuo XIII-XIV šimtmečio, nes nieko nežinome apie ankstyvesnę mūsų tautos krašto praeiti, ir tikim visai neteisingiems chronikų daviniams. Daug yra minima ir į mūsų istoriją įrašyta, kad Lietuva nuo VIII-IX šimtmečio priklausė normanams, kurie valde visą kraštą ir po visą Lietuva statė savo pilis. Pagaliau Palemonas, daves pradžią visoms lietuvių bajorų giminėms, irgi esąs išeivis ne tai iš Romos, ne tai iš Skandinavijos. Imant priešistorinį Lietuvos laikotarpį ir palyginus chronikos davinius su įvairiais praeities mokslo daviniais, pamatysime chroniku melą. Narsūs jūreiviai normanai nors ir atkeliaudavo į Lietuvą ir buvo priverte nekuriuos kuršių giminės gyventojus mokėti duoklę, bet didelės įtakos į kuršių kultūra nepadarė ir normanai keliavo į Lietuva ne kariauti, bet pirkliauti. Apuolės vardas irgi primena mums viena bruoža iš santykių mūsų krašto su normanais dar IX šimmetyje.
S. Daukantas savo istorijoj ir neatspausdintam veikale „Darbai senuju Lietuvių ir Žemaičių”, o taip pat chronika Švedu kunigo Kimberto aprašo vieną normana žygį į Lietuvą, įvykusį 853 metais. Kuršiai, kurie gyveno pajūryje penkiomis valstybėmis ir turėje vyriausiuoju savo mestu Apuole, atsisakę mokėti normanams duokle (Danų karaliai Olafui kaip rašo S. Daukantas ir vartoja kuršių žodį žemaičiai). Supyke normanai 853 metais keliais laivais atplaukė į Lietuvą, paėmė pilį „Seebura”, kuri buvusi ties Liepojumi ir palike laivus keliavo penkias dienas prie Apuolės pilies. Apuolėje buvo susirinke 15 tūkstančių kovotojų, kurie nors narsiai gynėsi devynias dienas, bet priversti buvo pasiduoti ir sumokėti normanams išpirkimo duoklę po puse svaro sidabro nuo žmogaus, be to pasižadėje mokėti ir ateityje.
Tas istorikų pasakojimas apie pergalėjimą kuršiu ir jų priklausomybę normanams neturi archeologinio pagrindo. Nors kuršiai kartais ir būdavo normanais kovoje pergalėti, bet kulturinio pergalėjimo nebuvo ir jie išlaikė stebėtinai graižia savotiška VIII iki IX šimtmečio kultūra, bei Tenzės kultūrą, apie kurias minėjau anksčiau. Atvykdami į Lietuva normanai daugiausia ėmėsi prekybos, tiekdavo kuršiams įnagius, kuriais kuršiai dirbdavo visokius daiktus. O is kuršių gaudavo gintarą ir javus.
Taip primindami Apuolės praeiti priejome prie vietos, nusileidome į Luobo slėnį, paėjome kiek pieva ir per maža Užlubos upeli priėjome prie stataus, stataus piliakalnio – Apuolės pilies. Statūs ir aukšti piliakalnio šlaitai, kai kur yra visai išgriuve ir tankiai apauge storais medžiais. Pavarge įlipome į piliakalnio viršūnę. Pilakalnis, kaip ir dauguma jų tarp Luobos ir mažo upelio Užlubos iš rytų nuo lauko pusės atskirtas mažu ir aukštu grioviu, vos užsilikusiu pylimu. Piliakalnis turi apie 90 metrų į rytus ir į vakarus ir apie 50 metrų pločio, yra taigi vienas didžiausių Lietuvos piliakalnių. Piliakalnio paviršius apaugęs medžiais ir krūmais, ypatingai tankiai prie taip vadinamo „šulinio” – mažos duobelės, kurioj nebuvo nei vieno lašo vandens. Kai kur randami pelenų ir anglių pėdsakai, prasmeigus 40-50 centimetrų atsiduriame į akmenis. Ilgą laiką sėdėjome ant piliakalnio, šnekučiavome, atydžiai klausėmės tylų lapų šlamėjimą, bet nežinodami jų kalbos neužsirašėme, nepavyko sužinoti ir kitų tos vietos paslapčių, kuomet ir kaip žlugotoji garsioji pilis, kur ilsisi jos gynėjų kaulai, kaip gyveno ir vargo pilies gyventojai. Nieko nepasakė apie piliakalnį ir mūsų palydovas. Na argi ištikrųjų yra pamiršta ta garsi senovė, nejaugi nėra apie ją įvairių pasakų bei padavimu? Nesinori tam tikėti ir nors vietos gyventojai daugiausiai nesenai apsigyvenusieji čia nežino apie piliakalnį, bet toliau nuo jo, po šiaudiniais stogais žemaičiai gal ir daug ką papasakotų apie tą visų užmirštą vietą, kurią ir ieškoti reikia ko ne su policijos pagelba! Nejaugi neatsiras tarp vietos šviesuomenės žmonių: kunigų, mokytojų ir kitų, kurie daugiau susirūpintų savo krašto praeitim, jos nebilios senovės paminklais, rinktų apie juos nykstančius liaudies paminklus ir pasakas? Šį darbą reikia paskubinti, nes jau ir taip daug yra žuvę atsiminimų, o ilgainiui ir jie išnyks. Daug pasakojama apie kiekvieną piliakalni ir gal daug pasakojama ir apie Apuolę, tik reikia ieškoti tuos padavimus jau toliau nuo jo.
Kalbėdami su savo palydovu ir klausinėdami jį, ar nekalbama apie kalno padavimus, ar nėra kas daręs jame kasinėjimų, sužinojome, kad jo kaimynas latvys yra kasęs piliakalnyje ir iškasęs keletą senobinių daiktų. Sugrįžę atgal prie kelio aš ir p. Ig. Končius, užėjome pas tą latvį. Ukininkas latvis atidavė mums rastus piliakalnyje daiktus ir pasakė, kad kasta buvo ties „šuliniu”, visai negiliai žemėje buvo sudegusių kviečių krūvos ir molinių puodų šukės. Atiduotieji mums daiktai: dalys mažos rankinės apyrankės, molinis ritulys su skyle viduryje. Panašūs tankiai randami seniausiuose piliakalniuose. Molinis keturkampis „svarstis” yra su skylute viršuje ir vienam šone perskirtu skrituliu, perskirtu keturiomis skersinėmis. Šis daiktas, kaip man žinoma, Lietuvoje yra atrastas pirmą kart ir jo reikšmė man nėra žinoma. Pasakodamas toliau ūkininkas pastebėjo, kad kartu buvę rastas ir bronzinis kirviukas. Toji pastaba, kad Apuolėj yra rastas bronzinis kirviukas, nors ir trumpa, bet mūsų archeologijos mokslui labai reikšminga, nes tokių vietų, kur buvo rasta bronzinių padarų ankstybesnių laikų, tankiausiai kirviukų-celtų, Lietuvoje žinomos tik kelios. Del negausumo radinių senobinių bronzos padarų yra mokslininkų ginčijamas klausimas, ar buvo išviso Lietuvoje tikroji bronzos kultūros gadynė. Vieni mokslininkai tikina, kad tikros bronzos gadynės nebuvo, o užsitęsusią iki VI-VII šimtmečio akmens kultūrą iškarto pakeitė geležies kultūra. Kiti gi mokslininkai, remdamies nors ir neskaitlingais, klasiniais bronzinės kultūros padarais, randamais Lietuvoje ir daviniais cheminio analizo vėlybesnių laikų įvairių bronzinių pagražinimų, rodo jų artimą chemini sąstatą su senesnėmis bronzomis, tvirtina, kad kaip visur taip ir Lietuvoje priešistorinis kultūros vystimasis ėjo vienodai t. y. akmens kultūrą pakeitė bronza, gi pastarąją vėliau pakeitė geležies kultūra, kuomet dauguma bronzos padarų buvo perdirbti į įvairius pagražinimus.
Laikas pagalios apleisti Apuolę. Džiaugdamies kelionės pasisekimu ir gautais daiktais apleidžiame tą tylią, bet įdomią vietą. Vilioja mus dar viena arti Apuolės vieta-Pirkšvos kaimas ties kurio, liaudies tvirtinimu, buvo senobinis miestas Bereikava, nuo kurio jau jokių pėdsakų nebliko. Bet pasiteiravę kelio, kuris vėl ėjo per Luobą, pabūgom šią kelionę važiuoti auto, važiuojame atgal, nors ir toliau, bet geresniu keliu. Važiuojame per Šatę, Natenus, Ginteliškius, Salantą. Tai vis įdomios vietelės, kurių vardai randami ties jų palaikais ir rišami su senobiniais Žemaitijos gyventojais kuršiais; bet nesustodami niekur skubame atgal. Ir čia nepergeriausias kelias, tai statūs kalneliai, tai purvas slėnyse ir miškuose, tai smėlys trukdo skubinanti motora.
Nors skundžiasi motoras, nors tenka važiuoti labai išlėto aplinkiniais keliais, bet džiaugiamės gimtojo krašto grožybėmis. Vėlyba vasara, jau nupiauti ir suvežti į klojimus rugiai, nupiautas ir į gubas sustatytas vasarojas ir kur nekur geltonas lapas, medžių žalumyne, sako apie artimą rudens laiką, tačiau dar šviesu, šilta ir taip jauku. Įvairaus aukštumo kalneliai, laukai aptraukti įvairia spalva, žaliuojantys miškeliai ir krūmai sudaro gražią gyvą panoramą, į kurią nepavargsti žiūrėti ir džiaugtis. Pasiekėm jau mums pažystamus Salantus, nesustoję važiuojame toliau ir išlepinti vis naujais vaizdais nevažiuojame artimesniu keliu per Leplaukę, Daubenus ir Palangą, o pravažiavę Salantus sukame į Kartenos kelią, kurio dalis nutiesta gražiu Salantos upės slėniu. Pravažiuojame pro stovintį kairiajam Salantos krante gražų Imbarų piliakalnį, irgi viena gražiausių ir jau mokslui žinoma kuršių senobinė liekana. Čia ilgai tyrinėjo piliakalnį ir šalia esančius senkapius T. Daugirdas ir kun. Žioga, kurie yra paskelbę apie juos mokslui. Negalėdami aplankyti šitą vietą, nes prie jų prieiti kliūdė vandeninga Salanta, važiuojame toliau, pasikeliam ties Kalnelių kaimu aukštu kalnu, bet pavažiavę kiek aukštuma, vėl nusileidžiame prie Salantos ir pagalios pasiekėmė Kartenos. Čia vėl senovės liekanos mini kuršius, jie čia ant aukšto kalno prie Minijos kranto įrengė piliakalnį dabar vadinamą „Lušties” kalnu bei švedkalniu, bet jį neaplankome, tikėdamiesi ateity pašvęsti tam ilgesnį laiką. Susirūpinę šoferio nusiskundimu, kad del sunkios ir tolimos kelionės išėjo daug benzino ir vargu ar užteks nuvažiuoti iki Kretingos, ieškom benzino po mažas žydelių krautuves, bet nerandame. Pastebėję vaistinę apsidžiaugiame, kad rasime benzino. Ištikrųjų radome… vieną literį, bet vaistinės kaina 5 litai literis. Imame kiek yra ir atsargiai skubame į Kretingą o iš čia jau lengvai patekome į Klaipėdą.
Dar viena graži ir įspūdinga kelionė po ,,šventos” Žemaitijos senovės, nors ir vargingai atlikta, bet nenugązdina mus šios kelionės prietikiai, ir sulaukę liuosesnę dieną mes vėl keliausime į Žemaitijos senovę.