A. Vilainis „Istorinės Veliuonos piliakalnio šlaituose“ // Ateitis. – 1943, Nr. 162, p. 3
Vasaros saulė vėl nuspalvino nedideles Nemuno bangeles. Kai prisiartini prie Nemuno vagos, rodos, čia nusileidžia, nuskęsta pats mėlynasis dangus. Pievose jau seniai žydi žvangučiai, mėlynieji varpeliai, baltuoja ramunės, o skarotose smilgose karstosi vabalėliai. Iš lapų pavėsio čirškia žiogas. Vidudienį, rodos visa pailsta, vėjas nebejudina lapų ir margos, šviesios bangelės neberibuliuoja. Slėnis pritvinęs saulės šilimos ir svaiginančio karščio. Dabar taip sunku kopti į Nemuno šlaitus ir Veliuonos piliakalnius. Tačiau ten išaugę puikūs medžiai vilioja savo vėsumu poilsiui.
Platokas takas eina aplink piliakalnio viršūnę. Nuo jo žalioji velėna pašalinta. Visas piliakalnis apsodintas medžiais, akacijomis. Viršukalnėje išvedžioti takai, puiki veja ir žydi gėlės. Ant kalno stovi kryžius su tam tikru įrašu. Kiek tolėliau yra pastatytas akmeninis aukuras. Matyt, tautinių švenčių ir kitų iškilmių dienomis čia susirenka veliuoniečiai ir tada iš aukuro smilksta dūmai garbingajai mūsų praeičiai. Prie aukuro randame bestovint 12 – 14 metų berniuką. Jis atidžiai apžiūrinėja šį akmeninį aukurą. Jo įdubime dar matyti mažos degėsių liekanos ir keli nubirę žali eglių spygliai.
Visi statūs piliakalnio šlaitai, apaugę medžiais. Vaizdai iš piliakalnio žavūs. Ten, pietuose, matyti Nemunas, už jo vėl žaliuoja medžiai, laukai, tarp jų kyšo sodybos ir vienas kitas bažnytkaimio bokštas. Turbūt, nė vienas piliakalnis nėra susilaukęs tokio rūpestingumo, kaip šis — Veliuonoje. Čia pamilusios žmonių širdys jį sutvarko ir padaro puikiausia poilsio vieta.
Dabar mus veda jaunasis vadovas nusileidžiančiu keliu į Gedimino piliakalnį. Eidami pilies taku, užtinkame mažutę įmintą duobelę. Mažasis vadovas į ją atkreipia mūsų dėmesį. Duobutė žmogaus kaušo didumo. Arčiau įsižiūrėję, randame žmogaus kaukolės liekanas. Jis papasakoja, kad čia visas kalnas yra nusėtas vien žmonių kaulais. Jų užtinkame ir kalno viršuje.
Gedimino kalnas dar labiau apaugęs medžiais ir mažiau paliestas žmogaus rankos. Pati viršukalnio plokštuma be medžių, tik padengta gražia, vešlia veja. Čia stovi didžiajam Lietuvos kunigaikščiui Gediminui paminklas. Pats paminklas neaukštas, turi tik apie du metrus aukščio. Jis yra obelisko pavidalo. Ir iš čia matyti tie patys puikieji vaizdai ir kiekvienam atsilankiusiam padaro neišdildomą įspūdį. Abiejų šių piliakalnių grožį ir didybę sunku nusakyti. Jie daugiau veikia širdį ir jausmus.
Abiejų piliakalnių praeitis gili ir prasminga. Veliuonos pilis įkurta Vytenio viešpatavimo laikais, apie 1291 – 1315 metus. Vėliau Lietuvos karų su vakarais metu pilis buvo kartkartėmis sugriauta ir vėl atstatyta. Pati Veliuona yra pereidinėjusi iš vienų į kitų rankas. Veliuonai yra tekę pamatyti savo šlaituose daug įvairių kariuomenių, riterių, net karalių. Kai po ilgų karų Žemaičiai tam tikromis sutartimis buvo atiduoti kryžiuočių ordinui, čia buvo įsteigta Žemaičių sostinė.
Čia prie pilaitės, esančios netoli Nemuno, žuvo didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas. Gediminas, kaip paduoda istorinės kronikos žinios, žuvo nuo pirmukart pavartoto paraku šaunamo ginklo. Manoma, kad Gedimino kūnas buvo čia pat sudegintas ant Gedimino kalno, kur jam supiltas tas didžiulis kapas. Algirdas, atstatęs Veliuonos pilį, šiai vietovei ginti buvo įsteigęs nuolatinę, iš apie 1500 vyrų, įgulą. Paskutinį kartą pilį atstatė Vytautas Didysis apie 1411 metus. Vėliau, praėjus karų metui su vakarais, pilis sunyko ir apsidengė žalia velėna, kaip ir kiti mūsų piliakalniai.
Šiuose piliakalniuose keletą kartų yra daryta tyrinėjimų. Vieną tokį tyrinėjimą yra daręs inžinierius Kšivickis. Jis rastąsias piliakalnyje archeologines iškasenas nugabeno į Varšuvos muziejų. Per kasinėjimus Veliuonos piliakalniuose šį tą surado ir Daugirdas. Šios iškasenos kartu su buvusiu Vytauto Didžiojo muziejų yra patekusios į Karo Muziejų.
Pilaitė, prie kurios, kaip manoma, žuvo Gediminas, yra visai netoli Nemuno, apie 1,5 kilometro atstume nuo pačios Veliuonos miestelio. Tai visai nedidelis kalnelis, tik kelių ar keliolikos metrų aukščio. Buvusios pilaitės žymės dar ryškios, aplinkui matomi buvę grioviai, o už jų viduje — aukštokas kauburėlis. Ant jo auga vienas kitas medis, krūmokšnis.
Per platoką Nemuno slėnį, kuris apaugęs žalia, žydinčia pieva, kitur išmargintas žalių rugių laukeliu, grįžtame atgal į Veliuoną, kad apžiūrėjus jos šventorių, bažnyčią. Bažnyčia stovi ant aukšto, Nemuno aplyginto, kalno, kuris sudaro trečiąjį Veliuonos istorinį kalną. Bažnyčios vietoje anksčiau stovėjusi lietuvių romuva; ten buvęs įtaisytas aukuras, ant kurio smilkusi amžinoji ugnis. Ji, kaip ir pilis, iš kelių kartų buvo sugriauta Ordino valdymo metu toje vietoje buvo pastatytas aukštas mūrinis bokštas, ant kurio viršaus stovėjo geležinis kryžius. Šis bokštas išbuvo net iki mūsų laikų — iki 1930 — Vytauto Didžiojo — metų. Tada vidurvasarį, užėjus didelei audrai, vėtra šį kryžių nuvertė.
Vytautas Didysis, įvedus Lietuvoje krikščionybę, prie šio bokšto 1421 metais pastatydino bažnyčią. Bažnyčia, nors keletą kartų buvo remontuojama, tačiau išsilaikė iki mūsų dienų. Ji pasikeitė tik tiek, kad jai buvo durys iškirstos iš galo; pirma įėjimas tebuvo tik iš šono. Prieš didįjį karą prie bažnyčios buvo pristatytas priebutis, vadinamas „bobinčium”. Bažnyčios spalva iš vidaus ir viršaus balta. Joje įtaisyti penki altoriai. Čia yra du bažnyčios statytojo Vytauto portretai. Vienas, kuris stovi netoli didžiojo altoriaus, yra didelis, padarytas pagal Nesvyžiuje esantį paveikslą. Kitas Vytauto paveikslas yra dešinėje pusėje, greta šalutinio altoriaus. Šis paveikslas yra nedidelis ir apima tik Vytauto galvą.
Tuoj už bažnyčios yra medinė dviejų aukštų pradžios mokykla. Bažnyčia, ir mokykla apsodintos medžiais ir tuo savo aplinkumos vaizdą dar labiau pagražina. Susidaro įspūdis, kad Veliuona savo istoriniais paminklais ir gamtos grožiu yra viena iš gražiausių panemunės vietovių.
Atsitolinant nuo Veliuonos, rodos, širdyje pajuntamas ilgesys. Rodos, norisi dar kartą čia grįžti paklajoti po jos piliakalnius ir slėnius. Pabudęs vėjas vėl kelia vieškelio dulkes. Kelias vis vingiuoja palei Nemuną ir virš medžių pamatome raudoną pilies bokšto viršūnę…