Istoriniai apsaugos vartai Darsūnišky. Trakų apskrityje, dešiniame Nemuno krante, prie Liutikės upelio žiočių glūdi nedidelis, bet labai senas ir garsios praeities Darsūniškio miestelis. Važiuojant į jį Kruonio vieškeliu keleiviui pirmiausia krenta į akį keisto stiliaus senoviški vartai. Ant keturių mūro stulpų iškeltas stogelis, o po juo lyg kokia koplytėlė su balkonėliu. Tai garsieji apsaugos vartai, pastatyti šv. Agotos garbei prieš 120 metų. Kai 1818 m. baisus gaisras nušlavė Darsūniški, gyventojai griebėsi ne tik atstatyti miestelį, bet ir apsaugoti jį ateityje nuo stichinių nelaimių. Tuo tikslu miestelio pakraščiuose pastatė trejus apsaugos vartus: pirmuosius ant Kruonio vieškelio. Agotos garbei kad ji saugotų miestelį nuo gaisro nelaimės, antrus šv. Jurgio garbei, kad jis globotų gyventojų gyvulius nuo įvairių ligų ir epidemijų, trečius — šv. Kazimiero garbei, pavesdami jam ginti Darsūniškį nuo karo, maro, bado, potvynių ir kitokių nelaimių. Ir štai per visą šimtmetį Darsūniškio nė karto nepalietė didelis gaisras, nenaikino laukų audros, liūtys ir krušos, net Didysis karas nesunaikino miestelio, glūdinčio už senų apsaugos vartų.
Jau XII šimtmečio pabaigoje Nemuno krante, prie Liutikės upelio, ant kalno stovėjo stipri pilaitė, su aukštais kurorais, stačiais ąžuoliniais rąstais aptverta. Padavimai skelbia, kad pilį valdė narsus karžygis Darsūnas, kurio vardu vėliau buvo pavadinta pilis ir aplinkinės sodybvietės. O upelis gavęs Darsūno dukters Liutikės vardą, kuri jame nusiskandinusi, nenorėdama patekti į užpuolusių pilį kryžiuočių nelaisvę. Vėliau didysis kunigaikštis kažko supykęs ant Darsūno, atėmęs iš jo pilį ir atidavęs kitam tėvūnui. Iš pilies varomas žilagalvis Darsūnas metęs prakeikimą ir pasakęs, kad tada, kai po jo mirties sueis šimtas metų, iš tos pilies neliks nė vieno rąsto. Po to jis nujojo į girią ir nuo to laiko niekas daugiau jo nebematė. Bet jo pranašavimas išsipildė.
Darsūniškis senovėje buvo labai svarbus strateginis punktas ir susisiekimo Nemunu laisvės sargas. Pilies gynėjai kliudė kryžiuočiams keliauti į Nemuno aukštupį, skandino jų laivus, naikino plieno šarvais apsikausčiusius riterius. Todėl priešai daug kartų puolė Darsūniškio pilį, bet vis atkąsdavo dantis. 1381 m. kryžiuočiai, pasitelkę daug riterių, Ridigerio, Elnerio ir Kuno Hattensteino vadovaujami, puolė Darsūniškio pilį vasario 3 d. Visą savaitę pilies gynėjai vertė ant riterių galvų sunkius rąstus, akmenis ir verdančią dervą. Bet kai išsibaigė šios amunicijos ištekliai, jie pamatė, kad nepajėgs išsilaikyti. Tada pilį patys padegė ir požeminiais takais pasitraukė į apylinkės girias. Kryžiuočių kronikos mini, kad per pilies šturmą žuvo 80 drąsiausių aukštakilmių riterių ir 300 karių, o laimėjo jie tik lavonus ir nuodėgulių krūvą. Padavimas byloja, kad kryžiuočiams pasitraukus nuo pilies degėsių, iš girios atėjęs žilas krivis ir verkiantiems žmonėms pasakęs: Šiandien sukako lygiai 100 metų nuo narsaus Darsūno mirties. Ir tuojau dingęs girioje. Gal būt, tai buvo Darsūno vėlė, o gal jo vienintelis sūnus, kuris gyveno Darsūniškio girių ramovėje, lyg koks praeities skriaudos liudytojas.
1418 m. Darsūniškis matė didelį ir nepaprastai puošnų laivyną. Tai Jogaila su savo žmona ir dideliu pulku dvariškių plaukė į Veliuoną tartis su kryžiuočiais. Karaliaus laivyne buvę 17 laivų, stipriai apginkluotų ir išpuoštų brangiais kailiais ir audiniais. Virš karaliaus laivo buvęs raudono aksomo baldakimas ir karališkoji vėliava. Darsūnišky Jogailą pasitiko Vytautas Didysis, atplaukęs iš žemupio šešiais laivais. Valdovų pasimatymas įvyko ant vandens, o vėliau laivuose buvo surengta šauni puota. Ta proga valdovai gausiai apdovanojo Darsūniškio gyventojus: Vytautas išdalino jiems tris maišelius sidabro muštinių ir medžioklės ginklų, o Jogaila suteikė leidimą be mokesčių medžioti karališkose giriose. Ir vėliau, kol dar nebuvo plentų ir geležinkelių, o visas svarbiausias prekybinis susisiekimas ėjo Nemunu, Darsūnišky buvo didelė ir svarbi prieplauka Nemuno laivams. Prie uosto buvo dideli sandėliai prekėms ir žemės ūkio gaminiams. Šimtai laivų sustodavo Darsūniškio uoste. O dabar jau nė vienas laivas neatplaukia ligi Darsūniškio. Ir miestelis pamaži sunyko, sumažėjo.
XVI šimtmety karalius Zigmantas Augustas užrašė Darsūniškį su visa seniūnija Barborai Radvilaitei, kuri buvo sumaniusi pastatyti pilį ir rūmus Nemuno krante ir keletą kartų buvo atsilankiusi Darsūnišky. Po jos mirties Darsūniškį valdė įvairūs magnatai, bet jis visvien buvo laikomas karaliaus nuosavybe. Darsūniškio seniūnija valstybės iždui mokėjo kasmet 1719 auksinų. Zigmantas Jogailaitis Darsūniškiui suteikė privilegiją: miestui davė Magdeburgo teises, miškuose leido laisvai kirsti medžius kurui ir statybai. Tos istorinės privilegijos originalas ir dabar stropiai saugomas pas Pr. Baculevičių, o jei tas dokumentas kam parodomas, tai su tam tikromis ceremonijomis. Žiūrovas gali skaityti jo tekstą, čiupinėti pergamentą, bet tuo pat metu dokumento saugotojas tvirtai laiko už senovinio atnspaudo ir nepaleidžia jo iš rankų. Mat, iš senovės yra užsilikęs paprotys: karališko dokumento nepaleisk iš rankų, nes neteksi privilegijų. Kartais tokius brangius dokumentus iš žmonių pagrobdavo finansiškai numenkėjusių valdovų įgaliotiniai arba šiaip didikai, o tada atimdavo ir visas teises. Nors dabar tas dokumentas Darsūniškio piliečiams jokių privilegijų nebeteikia, tačiau tradicijos dar laikomasi: antspaudas iš rankų nepaleidžiamas. Todėl šio romantiško dokumento saugotojas yra lyg koks anglų lordas, valstybinio antspaudo saugotojas, ginąs parlamento teises nuo karaliaus pasikėsinimų.
Darsūniškio girininkijos Naginukų miške yra apie 200 pilkapių, kurių kiekvienas turi iki 1,5 metro aukščio ir apie 6 metrus ilgio. Žmonės juos vadina prancūzkapiais. Sako, toje vietoje buvusios smarkios kautynės rusų su prancūzais. Rusams pasitraukus, prancūzai čia palaidoję savo žuvusius. Kai kurie prancūzai čia užkasę daug aukso ir sidabro ir tuos lobius manę pasiimti grįždami iš Rusijos. Seniau žmonės pilkapių plote dažnai matydavę pinigus degant, daugelis ir ieškojo tų lobių. Pasakoja, kad prieš keliasdešimt metų vienas žydelis pilkapiuose iškasęs didelį aukso lobį. Po to jis pardavęs savo lūšną ir išvykęs į Vilnių, kur nusipirkęs keletą namų ir labai praturtėjęs. 1915 m. prie Darsūniškio per Nemuną rusai buvo pastatę didelį tiltą, kurį sudegino bėgdami nuo vokiečių. Dar 1790 m. Darsūnišky buvo 1417 gyventojų, 1860 m. jau tik 786 dūšios, 1936 m. — 810 gyventojų. Nyksta milžinkapiai, Nemuno potvyniai baigia griauti piliakalnį, nebežymu, kur buvo didžioji prieplauka. Laikas negailestingai naikina didingos Darsūniškio praeities liekanas, griaužia paskutinius jo didybės mohikanus.
Baliūnas K. Istoriniai apsaugos vartai Darsūniškyje // Sekmadienis. – 1939, Nr. 11, p. 3