Istoriškieji Prienai

J. G. „Istoriškieji Prienai“ // Ateitis – 1944 m., Nr. 365, p. 3

Nemunas šiose vietose gausus kil­pų. Birštonas yra tik už 7 km į piet­ryčius, bet priemiesčiai ir be Birštono turi patogių paplūdimių ir sausų pušynų. Miestas yra prie Nemuno Suvalkijos pusėje, bet savo vieto­vaizdžiais mažai kur primena Suval­kijos lygumas. Čia yra smėlynų ir molėtų laukų, išraižytų gana aukš­tais kalneliais, tarp kurių vingiuo­jąs Garliavos – Prienų plentas iš vairuotojo reikalauja didelio atsargumo. Miškai, palyginti, čia nedideli. Ties miestu yra gražūs Prienlaukio eže­riūkštis. Tinkamiausios vietos meš­kerioti yra Nemune, o vėžiauti šia­me ežeriūkštyje.

Prienai — tai labai sena, viena pačių seniausių vietovių Suvalkijo­je. Sapockinė, Leipalingis, Veisėjai, Seirijai ir kt. seniausi Dzūkijos miesteliai pradžią gavę beveik išim­tinai 16-tojo amžiaus pradžioje. Prienų vardas pirmą kartą minimas 1502 metais, kai jie buvo padovano­ti totorių kilmės sugudėjusiam kuni­gaikščiui Mykolui Glinskiui. Jie tuomet buvo mažutis Birštono dva­relis, kuris tačiau atsiradęs 15-tojo a. pabaigoje. Šis dvarelis nebuvo ypač geroje vietoje, kad iš jo būtų labai palankų pradėti Suvalkijos gi­rių kolonizaciją. Už savo vaidmenį Suvalkijos kolonizacijoje Prienai tėra skolingi tik susidėjusiems poli­tiniams 17-jo a. įvykiams, kurie paskubino ir pačią kolonizaciją.

Mykolas Glinskis yra palikęs nedilstančius pėdsakus mūsų krašto istorijoje. Jis buvo ir yra įdomus daugiau kaip avantiūristas, bet ne kaip žymus politikas. Apsukrus int­rigantas, išsivalkiojęs Vakarų Euro­poje ir po kitus kraštus, buvo mė­giamiausias ir įtakingiausias didžiojo kunigaikščio ir karaliaus Aleksandro dva­re, kurio tačiau nemėgo naujasis krašto valdovas Žygimantas Senasis. Mykolas Glinskis greitai įsitikino, jog jo politinis vaidmuo Lietuvoje užbaigtas, ir todėl, keršydamas Žy­gimantui Senajam, krašte sukėlė maištą, išžudė daug savo priešų ir galiausiai pabėgo į Maskvą, iš kur puldinėjo čia vieną, čia kitą rytinės Lietuvos provincijas. Prienų šeimininkai keičiasi beveik pramečiui, kol 1518 m. Žygimantas Senasis Birštoną ir Prienus su bajorais, kaimais, žmonėmis, giria ir gi­rininku užstatė už 2 500 kapų grašių vienam žymiausių ano meto didikų Matui Mikitiničui. Tuo metu šių apylinkių kolonizacija dar labai silpna, ir tik už 60 metų jau čia randame pirmuosius 11 kaimų: Paašmintą, Kalvius, Rudupį, Bagrėnus, Giniūnus, Važatkiemį ir kt., kurių dalies dabar nebėra. Maždaug tuo pačiu metu Prienuose pastatoma ir pirmoji bažnyčia, kuri, nors ir netu­rėdama parapijos, t. y. nesudaryda­ma jokio rimtesnio centro, vis dėlto jau duoda užuomazgą miesteliui. Taip pat neabejotina, jog ši bažnyčia gerokai paskatino ir apylinkių kolo­nizaciją. Prie bažnyčios išdygsta smuklė, ir visi žmonių rūpesčiai pasimelsti ir išsigerti tampa prieniškais rūpesčiais. Prienų reikšmė ypač pakyla, kai Birštonas ir Prie­nai patenka įžymaus karaliaus dva­riškio vengro Gasparo Horvato ir jo žmonos Katerinos Užali žinią. Gasparas Horvatas labiau pamėgsta saugesnius Užnemunėje Prienus, ne­gu Birštoną, čia įsitaiso neblogą dvarą, bažnyčiai užrašo gausią fundaciją ir padaro Vilniaus vyskupijoje žy­gių, jog Prienų bažnyčiai būtų pri­pažintos parapijos bažnyčios teisės, o buvusioji Birštono parapijos bažnyčia paversta Prienų bažnyčios filija. Ši fundaciją padaryta 1609 m., ir su šiais metais pradeda prie baž­nyčios esąs miestelis kilti.

Gal šio vengro karininko vardas čia trečią kartą ir nebūtų minimas, jei šis vyras nebūtų buvęs pavyzdys visiems kitiems ano meto lietuvių didikams. Jis buvo svetimšalis, ta­čiau savo fundacijoje pažymėjo, jog Prienų klebonas būtinai turi būti arba lietuvis, arba gerai mokąs lie­tuvių kalbą žmogus. Tarp kitų fun­dacijoje pažymėtų sąlygų minėtina, jog jis įpareigojo kleboną rūpintis ir jaunuomenės auklėjimu ir švieti­mu. Šiam reikalui prie parapijos tu­rėjo būti įsteigta mokykla, kuriai klebonas turėjo surasti mokytoją.

Dar labiau Prienų reikšmė išauga po karų su Maskva. Prienai, kaip ir visa Suvalkija, tampa viena sau­giausių nuo rusų teroro vietų Lietu­voje. 17-jo a. viduryje ji seniūnijos centras. Kitas minėtinas Prie­nų dvaro, miestelio ir kaimų savi­ninkas ir Prienų seniūnijos seniū­nas yra žymus 17 a. didikas Gotardas Butleris, kuris visiškai apsi­gyveno Prienuose, čia pasistatė mū­rinę gražią pilį ir iš čia ėmė domėtis Suvalkijos miškais, kurdamas juose kaimus ir dvarelius. Kolonizacija vyko gana silpnai, tačiau tuomet jau atskiri kaimai išauga ir prie Šešu­pės, esančios už 40 km nuo Prienų. Grafas Butleris prie Šešupės įkūrė Kvietiškio dvarą, ties kuriuo jau bu­vo Pašešupio, Narto, Trakiškių, Degučių ir kt. kaimai. Grafai Butleriai prie Pašešiupio kaimo pastatė mažą koplytėlę, kurią vėliau pakeitė bažnyčia, plačias Pašešupio apylinkes su jų kaimais ir dvareliais sujungė vienon parapijon, ir taip davė pradžią Starapolės miesteliui, vėliau pavirtusiam Marijampole.

Pilis, seniūno rūmai, seniūnijos centras sudarė puikias sąlygas augti miestui. Šios sąlygos dar pagerėjo, kai Prienuose buvo paskirta šlėktų seimeliams susirinkimų vieta. Prie­nams miesto teisės pripažintos tik 1791 m. Pagal tų metų miesto tei­sių pirpažinimą jie išiimami iš se­niūno valdžios, jiems suteikiama tei­sė rinktis burmistrą, tarybą ir kt. administracijos valdininkus, o mies­tui herbu parenkamas šv. Jurgis. Nėra žinių, koks didelis tuo metu buvo miestas, bet spėjama, kad jis ne tik reikšmė, tačiau ir dydžiu bu­vo pirmasis Suvalkijoje.

Pirmieji smūgiai Prienams krinta iš švedų. Kada buvo sugriauta Butlerių statytoji pilis, tikrų žinių nėra, bet greičiausia ji griuvo nuo Karolio XII smūgių. Šiuo metu pilies nelikę nė pėdsakų, ir tik kasinėjimai ga­lėtų nustatyti visiškai tikslią pilies buvimo vietą.

Prienai dabar tebėra Marijampo­lės apskrities valsčiaus centras. Vietomis jų apylinkių laukai yra gana geri, bet daugumoje jie per daug molėti arba smėlėti, todėl ir žmonių gyve­nime daug kontrastų. Daug kur čia surasime turtingų ūkininkų sodybų, gerai įsigyvenusių, gražiai išsistačiusių ir pavyzdingai tvarkomų, bet taip pat surasime nemaža ir vienkie­mių, skurdu primenančių artimąsias padzūkės vietoves. Prienų apylinkėse susidūrė dzūkų ir kapsų kaimai, ir jei pats miestelis ir valsčiaus kai­mai pagal Garliavos – Prienų plentą yra daugiau kapsiški, tai rytinė valsčiaus dalis, beveik prieinanti pieti­nius Žuvinto ežero pakraščius, yra beveik ištisai dzūkiška.

Mieste yra didelis alaus bravoras, medžio pramonės įmonių, gimnazija, bet trūksta gero susisiekimo su svar­biausiais krašto ekonominiais cent­rais, be to Prienams neįmanoma geresnė ateitis. Jie yra vienas iš la­biausiai užmirštų miestų Suvalkijo­je, kuris lengviausia pasiekti tik Alytaus – Kauno plentu, kuris tik ne­seniai sulaukė naujai statomu plen­tu geresnio susisiekimo su apskrities centru Marijampole ir kuriam niekuomet neteks pasidžiaugti gele­žinkelio transporto patogumais. Vie­na kas dar tikrai domina priemė­čius, tai hidroelektrinės jėgainės statybos ant Nemuno ties Birštonu projektai; ši jėgainė gal būt, pagy­vins judėjimą vieninteliu plentu tarp Prienų ir Kauno, o tai sudarys vėl palankias sąlygas miesteliui at­sitiesti ir susitvarkyti, nors antra vertus, niekas neteikia šioms sąly­goms per didelės reikšmės.

Prienai miesto teises išsaugojo iki mūsų dienų.