Pasivaikščiojimas pamirštąją Mitkiškių istoriją – tai kelionė per laiką, vedanti senais takais, pilkapiais ir miškais, kur kiekvienas akmuo, kalvelė ar upelio vingis slepia praeities aidus. Šiame žygyje sekėme legendas, tyrinėjome senovinius radinius ir prisilietėme prie vietų, kurios kadaise buvo gyvybės, tikėjimų ir kovų epicentrai.
Pasivaikščiojimas pamirštąją Mitkiškių istoriją
Šiandienos pasivaikščiojimas Lietuvos žeme, sekant legendų ir padavimų takais, prasidėjo Mitkiškių kaime, prie iš senovės mus pasiekusiais pasakojimais garsaus Mitkiškių akmens, kurį ilgą laiką, didžiulėmis pastangomis bažnyčia bandė išplėšti iš mūsų protėvių pasaulėžiūros, apkaišyti beprasmiais pasakojimais ir savaime suprantama iš to pasipelnyti laikant čia mišias ir jų metų renkant aukas. Šiandien prie akmens pastatytas kryžius, o šalia jo pasodinti dažnai kapinėse sodinami dekoratyviniai augalai, vienoje iš pėdų priberta smulkių monetų, kurias čia paliko „tikintieji” jog išsivale savo pinigines nuo beverčių centų, išprašys Dievų laimės, meilės, sveikatos, turtų ir visų kitų dangiškų gėrybių, kurių paprastai prašoma. Šventumo čia belikę mažai.
Nuo akmens patraukėme prie netoliese esančio Mitkiškių kapinyno. Tai vieta, kuri prieš daugiau nei šimtmetį buvo atkovota iš čia augusio tankaus pušymo ir pradėta arti, o vėjai, pustydami smėlį, ėnė atidengti žmonių kaulus, senovinius ginklus, surūdijusius kardus, pentinus, net auksinius žiedus ir neįprastus, keturkampius pinigus. Dabar čia vėl veši miškas, apgaubęs šią žemę tylos skraiste.
Reljefas čia banguotas. Tarp medžių išnyra įspūdingas kauburys – apie 13 metrų skersmens ir beveik metro aukščio pilkapis, kurį saugo trys stambūs akmenys. Greta – senos įgriuvos, dar menančios kasinėjimus ar laikus, kai žemė buvo intensyviai dirbama. Tolėliau – dar viena, aukštesnė kalvelė, liudijanti apie senas kapinaites. Ši vieta, ilgai buvusi žmonių veiklos epicentras, dabar susigrąžino ramybę.
1923 m. „Kario“ 38 numeryje, pasakojama apie karžygių kaulus, iškylančius iš vėjo išpustyto smėlio. Ši vieta, pasak rašytinių liudijimų, buvo nuklota ginkluotų ir neginkluotų palaidojimų pėdsakais. Žmonės rinko radinius – žiedus, senovinius pinigus, pentinus – ir neretai juos sunaudojo buityje, tarsi beverčius daiktus. Nepagarba praeičiai tuomet dar buvo kasdienybė.
Apžiūrėję šia vietą, toliau žygiavome miško keliais gilyn kol įšėjome į akmenimis grįstą senkelį. Nesitikėjau tokio siurprizo, juolab, kad prieš žygį, žiūrėjau nekilnojamo kultūros vertybių registro svetainę ir joje esančiame žemėlapyje neradau nieko panašaus, vadinasi senkelis kol kas nėra įtrauktas į vertybių registrą. Įdomu kodėl. Senkelis, sugražinęs mus į praeitį, tęsėsi per mišką akmenine samanomis apaugusia juosta, mintimis nukeldamas į laikus kai kažkada, kažkur, juo keliavo žmonės, gabendami krovinius, galbūt vežimuose, pavieniui ir grupėmis, kaukšėjo arklių pasagos.
Netrukus išsukę iš senkelio, jau tik siauru miško takeliu pasiekiėme laukuose, tarp miškų įsikūrusią sodybą. Pasigėrėjome ja iš tolo, gal net nekaltai pavydėdami čia gyvenantiems žmonėms šio gyvenimo gamtoje idilės. Atsisveikinti turėjome ir su šiuo takeliu. Tą padarę šlaitų ėmėme leistis gilyn į mišką, kuriame mūsų laukė kupina netikėtumų bekelė.
Nusileidome ir tik pradėjome žengti pirmuosius žingsnius – kelią mums pastojo nedideė upelė Sukra. Nors ir nedidelė, bet tokia graži, kokią paprastai įsivaizduoju kai bandau įsivaizduoti per mišką tekanti upelį, tarp senų samanomis apaugusiais kamienais medžių, akmenuotais krantais, smėlėtu dugnu ir čiurlenimu susiliejančių su miško paukščių balsais. Sukra būtent tokia.
Kurį laiką pasimėgavę jos draugija išsiskyrėme ir su ja, mes patraukėme savo keliais, tiksliau nekeliais, o ji savuoju. Toliau mūsų laukė tikras įššūkis – ruožas, kuriame tiek vėjo išvartytų medžių, kad jau buvome pradėję tikėti, kad jo įveikti mus gali ir nepavykti, tačiau kažkokiu būdų šį nelemtą ruožą įveikėme ir jau visai vizdingu mišku beeidami priėjome dar vieną šlaitą, kuriuo vėl teko leistis žemyn.
Nusileidus pastaruoju mūsų laukė dar vienas siurprizas – tik šį kartą visai mažulėlis, bet taip pat labai gražus, bevardis upeliukas, kurio kuklius vandenis surenka Sukra. Ir prie šio trumpai papyškinę fotoaparatu, toliau skindamiesi kelią per tankumyną, išėjome į nedidelę miško laukymę. Čia jau ir prisėdome, pasišildėme arbata, pasistiprinome užkandžiais, geriau apsidairėme ir supratome, kad esame vietoje, kurioje kažkadaise būta sodybos. Tą supratome iš keleto čia augančiu sulaukėjusių vaismedžių. Tą vėliau patvirtino ir rastas, į sodybą vedantis senkelis, kuriuo eidami išėjome į rimtesnį kelią. Galiausiai šis mus atvedė prie tikslo – Latvių arba kitaip dar Mitkiškių vadinamo piliakalnio.
Kadaise, ant šio piliakalnio surastas lobis – sidabro lydiniai ir senovinės monetos, kurios dabar eksponuojamos Kernavės istorijos muziejuje. Kasinėjimų metu čia rasta lipdytinės brūkšniuotosios keramikos, o tai rodo, kad čia gyventa jau pirmajame tūkstantmetyje prieš mūsų erą. Kas buvo tie žmonės, gyvenę ant šios aukštumos? Kokias paslaptis dar slepia piliakalnio žemė? Šiems klausimams besisukant galvoje atsisveikinome ir su šiuo, sunkiai surandamu, gražuoliu.
Savo šiandienos žygio tikslus pasiekėme, dar geriau susipažinome su Lietuva, jos istorija, pasimėgavome pavasario saulės šviesa, šiluma, nuotaika ir lydimi gražaus, gimtosios žemės kraštovaizdžio, patraukėme namolio.
