Paveikslas: Veliuonos pilis. 1997 m. © Jurbarko krašto muziejus
Vėliuonos pilis – kovų, legendų ir istorijos liudininkė
Vėliuonos pilis – kovų, legendų ir istorijos liudininkė. Visoj Lietuvoj sako istorikas Balinskas be abejo nėra labiau istorinės ir svarbesnės vietos už Vėliuoną. Kiek tai čia kryžeiviai lietuvių kraujo išliejo! Kiek pačių kryžeivių krito iš lietuvių rankų ant šių kalnų, savo gražiu padėjimu žavinančių praeivio akį, buvo statomos ir vėl griaunamos tvirtovės ir pilys? Šiandien vien tik pėdsakai tų praeitų amžių beliko!
Veliuonos pilis buvo užėmusi du kalnu prie Nemuno, kalnai buvo sujungti tiltu, pastatytu virš gilaus slėnio tarp to tilto stulpų paskiau buvo pastatytas kalėjimas. Šiandien abiejuos kalnuos liko vien tik griuvėsiai. Šale anų kalnų iš rytų pusės yra dar kitas kalnas, nuo seniausių laikų Gedimino kalnu vadinamas. Jos viršunėje iš vakarų riogso kalva, šale kurios randasi tokia apskrita duobė, tartum ta kalva būtų iš jos išimta ir supilta. Toje kalvoje prie pat žemės paviršiaus, tai yra po veja, randasi daug kažkokių grūdų, visai panašių į kviečius. Ant kalvos, reiškia viso pilekalnio viršuje nuo neatmenamų laikų visados buvo statomas kryžius; paskutinį kartą pastatytas 1921 m.
Mažas upelis Vėliuona įteka Nemunan, apsupdamas kalnus nuo šiaurės. Visos gi sodybos, kalnų, medžių ir vandens reginys yra toks puikus, kad retai kur šiaurėje panašių grožybių galima pamatyti.
Vėliuonos pradžia yra labai sena, nes yra galimas dalykas, kad pirmutinę gyvenamą vietą įsteigė čia svetimieji atėjūnai ar tai iš Švedijos, ar iš Vokietijos, ar iš kur kitur, kurie prieš 1000 metų buvo užėmę Lietuvą.
Tačiau galima visai tikrai pasakyti, kad kunigaikštis Vytenis, kuris viešpatavo nuo 1291 iki 1315 metų, matydamas besiveržiančius Žemaitijon kryžeivius, pastatė čia medinę pilį, kuri gynė stovinčią čia nuo seniau deivės Vėliuonos žinyčią. Didžiojo kunigaikščio Gedimino laikais Veliuonos pilis tapo svarbiu kryžeivių pastangų tikslu, kad ją užimti ir iš jos užvaldyti visą šalį.
Kryžeivių maršalas Teodorik’as 1328 m. buvo mėginęs pilį paimti, bet buvo atremtas, ir nors tuojau atėjęs su talkininkais Vėliuoną apgulė, bet ir antrą sykį nieko negalėjo padaryti. Apie 1333 m. Enrikas, Bavarijos kunigaikštis, paėmė Vėliuoną ir, išgriovęs ją iš pamatų, pastatė jos vietoje naują tvirtovę ir, pavadinęs ją Friedenberg’u (taikos kalnas), pardavė kryžeiviams. Keliems metams praslinkus, tas pats vokietys pastatė netolimais kitų pilį, pavadinęs ją Bajern, kurios likučiai yra žymūs dar lig šiol trejopoj apkasų eilėj, prieš kuriuos Nemune galima pastebėti tilto likučių. Žmonės tą vietą vadina švedų apkasais, bet daugybė ten iškastų, daug senesnių, negu švedų laikai, geležies ir ginklų nuotrupų, verčia manyt, kad tai yra tikrai pirmi tos pilies pamatai, kurią 1377 m. kunigaikštis Enrikas pastatė.
Kryžeivių ordenas laukdamas sau iš tos tvirtovės daug gero, aprūpino ją, kaip tiems laikams labai stipria įgula iš 300 ginkluotų, 40 lankininkų ir 40 ordeno narių. Bavarų kunigaikštis davė jai įvairių karo mašinų ir bombardų, arba patrankų, nesenai prieš tai išrastų. Bet negana to! Vokiečių ciesorius, kunigaikščio Enriko dėdė, tais pačiais 1337 metais, velniai žino, kokios teisės prisilaikydamas, parašė dokumentą, kuriuo prūsų ordenui (kryžiuočiams) atidavė visą Lietuvos valstybę su sąlyga, kad jos sostinė būtų Bajern (Vėliuona), o visa apkrikštyta Lietuva būtų pavadinta Bavarija. Bet lietuvių tauta buvo stipri ir apsaugojo Lietuvą nuo tokios baisios nelaisvės.
Gediminas suprato planus vokiečių, tykojančių sunaikinti ir ištautinti Lietuvą. Surinkęs didelę kariuomenę, išėjo iš Vilniaus atimti ar sugriauti tas Veliuonos pilis. Turėjo jis slaptą susisiekimą su Bajerno igula, kurios tarpe buvo du broliu Vitingu, prigulinčių prie pilies sargybos. Vienas jų, atvykęs lietuvių stovyklą, pranešė, kad jo brolis padegs pilį ir lietuviai tada galėsią lengvai paimti. Jis tai lengvai galėjo įvykdyti, nes Veliuonos pilis buvo iš medžio, nepergerai moliu aptepta.
Klasta vienok išėjo aikštėn dar lietuvių kariuomenei neatėjus. 1338 m. birželio 15 d. vietoj gaisro Vitingas pamatė ant vartų savo brolį pakartą. Apgultieji Ģedimino lietuviai nieko negalėjo padaryti, nes kryžeiviams atvyko pagalba. Tik po metų, ar dvejų Gediminas, surinkęs didesnių jėgų, sugriovė Vėliuoną ir apgulė Bajerna.
22 dienas tęsėsi Bajerno apgulimas, užsibaigęs kuo nelaimingiausiai, nes ir Veliuonos pilis nebuvo paimta ir Gediminas, tas garsusis senovės Lietuvos didvyris, patrankos šūvio sužeistas, greit pasimirė, palikdamas Lietuvos didelį nuliūdimą.
Mūsų protėviai nunešė Didžiojo Kunigaikščio lavoną Vėliuonon ir sudeginę ant laužo senu bočių papročiu palaidojo.
Tačiau kiti istorikai, kaip Stryjkovskis, tvirtina, kad kunigaikščio Gedimino kūnas buvo nugabentas Vilniun ir ten sudegintas ir palaidotas.
Po tam 1339 m. vokiečiai apgulė Vėliuoną, bet nepaprastai šalta žiema privertė juos pasitraukti.
1348 m., sulig kryžeivių kronika, jų didysis mistras Dusemer, sumušęs lietuvius ties Stravos upe, su stipria kariuomene priėjo prie Vėliuonos. Nusigandusi įgula, nors turinti 1500 žmonių (neskaitant aplinkinių gyventojų, kurie čia nuo priešo buvo pasislėpę), mistrui reikalaujant, kad išgelbėti gyvybę, kaip avinai pasidavė nelaisvėn. Dusemer visiškai sugriovė pilį, gi vyrus, moteris ir vaikus apkrikštijo ir nusivedė senovės Prūsų žemėn Sambijon.
Apie tą laiką, kaip sako lenkų istorikas Długosz, žuvęs kovoje ties Streva Smolensko kunigaikštis Narimantas, Labuvos komturo (vokiečių komendanto) buvo nusiųstas Vėliuonon, kur jam lietuviai suruošė iškilmingas laidotuves. Buvo tai retas vokiečių kryžeivių mandagumas.
Ties Vėliuona 1357 m. mūsų protėviai visiškai sumušė kryžeivių maršalą Zigfridą Danveld’ą ir išžudę kelis šimtus kryžeivių, atėmė jiems visą jų turtą; po tam mūsų kunigaikščiai atstatė iš griuvėsių Vėliuonos pilį.
1360 m. Vėliuoną vėl aplankė du kart vokiečiai. Pavasarį nieko nepešęs atsitraukė nuo jos kryžiuočių maršalas, rudenį gi kitas kryžiuočių vadas irgi nieko nepešė. Kruvinoj kovoj ties tvirtovės mūrais tapo užmuštas vienas žymus maršalo draugas.
Tačiau atėjo sunkūs laikai ir tai vietai, Lietuvai, taip svarbiai, taip narsiai atremenčiai puolikus.
Algirdas ir Kęstutis, susirūpinę Kauno ir tolesnių panemunės pilių išgriovimu, skubiai pradėjo imtis 1364 m. jų atstatymo darbo. Didysis mistras Kniprodė, bijedamas, kad nebūtų jos labai sustiprintos, didelę kariuomenę vedinas, traukė į Lietuvą. Apguldamas pats Bisenę prie Dubisos, kitam maršalui pavedė paimti Vėliuoną,
Ją gynė narsusis vadas Goštautas su bajorais Surminu ir Mateviku, sekmingai atlaikydami nuolat pasikartojančius vokiečių puolimus. Tik ketvirtą dieną pasisekė kryžeiviams sukurti ugnį ties pačiomis tvirtovės sienomis. Vėjas nunešė ją ant kitų trobesių ir greitu laiku visa Veliuonos pilis pradėjo degti. Tada Goštautas pranešė iš bokšto, kad pasiduoda ir prašo pagalbos: Vartuose susitiko jis su įvažiuojančiu mistru, kuris padavė jam ranką ir, kaip aprašo vienas kryžeivis Vigandas, išsyk perspėjo Goštautą, kad nelaikytų jam už blogą, jei jį nužudys kareiviai. Paskui liepė nuvesti jį su įžymesniais, belaisviais pas didįjį mistrą. Maršalo žodžiai išsipildė: įpykę ir inirtę del ilgo lietuvių pasipriešinimo ir jų narsios kovos vokiečių kareiviai, matydami degantį grobį, kurio kiekvienas troško pasiplėšti, žiauriai nužudė visus bėlaisvius su Goštautu, nežiūrint į griežtą savo vyriausybės uždraudimą tai daryti. Nusiminęs del šito įvykio maršalas prašė didžiojo mistro nubausti kaltininkus mirtimi. Bet mistras, kuriam kareiviai buvo reikalingi, bausmės įvykdinimą atidėjo iki sugrįžimo į Prūsus; rodosi buvo tai atlikta. Tuomet Vėliuona vėl buvo visiškai sunaikinta
Kada sulig padaryta su Lietuva taikos sutartimi 1398 m. kryžeiviai užėmė visą Žemaitiją, didysis mistras Konradas von Jungingen nutarė atstatyti Vėliuoną, kad su jos pagalba lengviau valdyti nuolatos nerimstančius žemaičius ir gal būt dalinai ją išmūrijo. Davęs vėl tai vietai seną vokiečių vardą Friedenberg (ramybės kalnas), 1400 m. įkūrė čia kryžeivių Žemaitijos sostinę. Apsigyveno čion, kaipo naujai užgrobtos provincijos valdytojas, Mykolas Küchmeister Sternberg, burgrafas su ordeno ricerių saujele. Tada tai senos pagonų žinyčios vietoje kryžeiviai pastatė mažą bažnyčią, kuri dalinai užsiliko lig šių dienų ir, rodos, sudaro dabartinės bažnyčios prezbiteriją. Visiems Žemaičiams gręsė tas, kas atsitiko su Prūsais būtent suvokietėjimas.
1404 m. naujas ordeno komtūras (kryžeivių komendantas) Martynas Helfenbach, sušaukęs čia žymesnius iš visos Žemaitijos žemaičių bajorus, už nepaklusnumą užrakino juos kalėjiman. Bet naktį juos paleido sargybinis, apkrikštytas žemaitis. Laisvi bajorai nužudė komtura, surakino visus jo sėbrus ir užėmė visą pilį. Nors greitu laiku kryžeiviai numalšino norinčius ištrūkti iš po jungo žemaičius, bet krašto sostapilę perkėlė kitur.
Iš 1405 m. užsiliko įdomus prigulinčių prie pilies ir netoli esančių palivarkų, kaimų ir miškų aprašymas. Vėliuona matyt dar sykį buvo teriojama, nes 1408 m. didysis kryžeivių mistras vėl ją atstatinėjo. Sekančiais metais Veliuonos pilis su visa Žemaitija, Didžiajam Kunigaikščiui Vytautui dėka, sugrįžo prie Lietuvos. Nuo tų laikų Vėliuona nustojo būti kovų vieta tarp kryžiuočių ir Lietuvos valdovų. 1415 m. karalius Jogaila, važinėdamas su Vytautu po Lietuvą, aplankė ir Vėliuoną, kur Veliuonos pilis buvo jau atstatyta. Kitais gi metais spalių m. 15 d. įvyko čia didelis suvažiavimas arba kongresas: Didžiojo Liet. Kunigaikščio Vytauto, karaliaus Jogailos ir jų tarybų su didžiuoju ordeno (kryžiuočių) mistru, Inflantų mistru Landeru, Rygos arkivyskupu ir Dorpato vyskupu su jų komtūrais.
Netoli nuo Nemuno kranto apsistojo karalius su savo dvariškiais pastatytose lauke palapinėse, mistras gi atvykęs laivu, nenorėjo iš jo išlipti. Derybos vienok neilgai tęsėsi, nes karaliui pareikalavus išsižadėti Žemaitijos, vokiečiai už tai norėjo išgauti nuo karaliaus visas, tas žemes, kurios buvo jėga atplėštos nuo Lenkijos.
Jogaila, savo papročiu, su galutinu sprendimu vilkino, kas taip supykino D. mistrą, kad griežtai atmetęs visus pasiūlymus, neatsisveikinęs, skubiai grįžo į Prūsus.
Sekantis susivažiavimas lygiai po dvejų metų irgi jokių pasekmių nedavė, bet tuom sykiu išvažiavo Vytautas ir Jogaila, nelaukdami kryžeivių atsakymo. Iš kryžeivių pusės tarpininkais buvo: Kelno (Kolonijos) ir Moguncijos arkivyskupai, Vroclavo ir Rundo vyskupai ir Reino palatinas.
Trečias susivažiavimas irgi nieko gero nedavė ir tik 1423 m. abi pusės čia susitarė. Nemunu, net nuo pat Gardino, buvo atplaukę lenkų atstovai ir su Did. Kunigaikščiu Vytautu susitarė su D. mistru Rusdorfu del galutino nustatymo sienos tarp Prūsų ir Žemaičių.
1507 m. Vėliuona Vilniuje gavo teises (miesto savivaldybės teises), o 1792 m. net ir herbą: žuvis (karpis) su vilko dantimis mėlyname dugne. 1772 m. bandė čia apsigyventi vienuoliai bernardinai, bet kas su jais atsitiko — nežinia.
V. P. „Mūsų istorijos lapeliai. Veliuona” //Karys. 1923 m., nr. 1, p. 11-12; nr.3, p. 30-31.