Kuktiškės

Kuktiškės įsikūrusios 12 km į pietus nuo Utenos, prie Vyžntos upės (šiuo vardu vadinamas Kiaunos aukštupys iki Galuonių ežero Žeimenos baseine, 18,2 km ilgio), kal­votoje ir ežeringoje vietoje, prie Utenos — Šven­čionėlių siaurojo geležinkelio, kuris eina apie 1 km į pietus nuo Kuktiškių.

Kuktiškiai — viena iš seniausių apylinkės vietovių. Pirmosios žinios apie ją siekia jau XIV a. Steigiant Vilniaus vyskupiją, didysis Lietuvos kunigaikštis Jogaila užrašė jai visą eilę dvarų bei žemių ir kitų turtų, kurių tarpe minimas ir Kuktiškių dvaras, po to ilgą laiką priklausęs Vilniaus vyskupams. XVI a. vidu­ryje šiame dvare, taip pat gretimuose Molėtų ir Labanoro dvaruose, baudžiava buvusi ypač sunki. 1568 m., vyskupo Protasevičiaus lai­kais, dalis Kuktiškių ir anų dvarų valstiečių metė savo žemes ir nusikėlė į kitus dvarus, tačiau karalius Žygimantas Augustas įsakė pa­bėgėliams grįžti į Kuktiškių dvarą. 1731 m. Kuktiškių dvaro inventoriaus sąrašuose mini­ma, kad dvarui tada priklausė 20 kaimų, 22 viensėdžiai, 30 ežerų ir nemaža miško. Iš viso tada čia buvo 160 valakų dirbamos žemės. Vien tik Kuktiškių dvaro laukuose buvo pa­sėjama 30 statinių javų ir pripjaunama 240 vežimų šieno. Kaimai, priklausą Kuktiškių dvarui, buvo padalinti į Kuktiškių, Labanoro ir Buitūnų vaitijas. Kai Vilniaus vyskupas Abraomas Vaina visas Vilniaus vyskupijos žemes padalijo į 12 raktų (tam tikras ūkinis vienetas), tai Kuktiškiai buvo vieni iš jų.

1604 m. Vilniaus vyskupo Vainos rūpes­čiu Kuktiškiuose pastatyta Romos katalikų bažny­čia. 1898-1890 m. ji buvo atstatyta kun. K. Valiūno ir parapiečių. Kapinėse yra sena, ne­žinia kada statyta, koplyčia. VIII a. prie Kuktiškių parapijos buvo ir pradžios mokyk­la. 1781 m. joje mokėsi 25 mokiniai, 1782 m. — 26, 1805 m. — 15 mokinių; vėliau buvo įsteigta rusiška mokykla, 1910 m. pakelta į dviklasę. Carinės Rusijos laikais Kuktiškiai buvo valsčiaus centras.

Nepriklausomos Lietuvos laikais Kuktiškiai taip pat buvo valsčiaus centras. 1923 m. gy­ventojų surašymo duomenimis, tada mieste­lyje buvo 429, dvare 25 ir geležinkelio stotvie 27 gyventojai. Buvo valsčiaus savivaldybė, pradžios mokykla, sveikatos punktas, vaistinė, policijos nuovada, paštas, skaitykla-bibliotežka, šaulių namai su sale parengimams ir kt.

Bolševikų okupacijos metu (1950) suda­rius Utenos rajoną, Kuktiškiai virto apylinkės centru, įkurtas „Kuktiškių“ kolchozas. 1962 m. buvo kolchozo šiltadaržiai, apėmę 140 m² plotą; juose buvo auginamos ankstyvosios daržovės ir gėlės Utenai, Molėtams, Dusetoms.

B. Kviklys „Kuktiškiai” // Mūsų Lietuva II tomas, 1991 m., p. 40;

Kuktiškių apylinkės

Kuktiškių apylinkės kalvotos; auksčiausi pakilimai siekia 180 m virš jūros lygio. Kuk­tiškių valsčius — vienas ežeringiausių Lietu­voje; per 50 ežerų.

Didesnių upių čia nėra, tik maži upeliai: Airė, Blauzda, Glaužinys, Graužupis, Grybanpelis, Dumblė, Juodisa—Juodišius (Skudutiš­kio bžk.), Kereplinė, Kuksa, Lapavartė, Lau­kinė, Raudonupis, Skardelis, Suraižos upelis, Versmių upelis, Vyžinta.

Į pietus nuo Kuktiškių traukiasi Labanoro — Molėtų grupės ežerai; yra ir pelkių. Mintauciškių pelkė apima 200,8 ha plotą, iš kurio 180 ha tenka durpynui su 4 m vidutinio sto­rumo durpių sluoksniu. Pavižinčių pelkės plo­tas apima net 320 ha.

Kuktiškių apylinkėse yra daug senų gyven­viečių; miškuose, laukuose, prie ežerų ir upe­lių yra apie 100 įkapių su degintų lavonų liekanomis iš VIII- IX a po Kr. Randama ak­mens amžiaus įrankių, akmeninių kirvukų, papuošalų. Apie 0,5 km nuo Kuktiškių yra senas piliakalnis. 

Prie Kernadėto ežero nuo senų laikų stovi Kvyklių kaimas (6 km nuo Kuktiškių 1 vaka­rus). Jame yra akmuo su iškaltu pasagos ženklu; jis rišamas su senosios lietuvių tikybos apeigomis.

Melnikų kaime taip pat yra akmuo su ne­aiškiais ženklais. Pagal vietos gyventojus jame iškaltos vilko ir veršio pėdos.

Valsčiaus ribose, prie nedidelio upelio, pel­kių apsuptoje kalvoje, yra Vorėnų piliakalnis. Jo aikštelė keturkampė su akmenimis grįstais pakraščiais. Akmeninių grindinių aptikta ir kitose piliakalnio vietose. 1913 m. piliakalnį tyrinėjo archeologas Liudvikas Kšivickis; ras­tus grindinius jis laikė senų pastatų pamatų liekanomis, o gal židiniais. Jų viršus įdubęs. Pagal archeologą tas įdubimas greičiausiai puodams statyti.

6 km į šiaurės vakarus nuo Kuktiškių, prie Viešio ežero, yra sena Viešintų viensėdygba. Seniau čia buvo Viešintų dvarelis, žinomas jau XVI a. Yra išlikęs 1600. 04. 30 dvarelio inventorius, tiksliau, jo įrašas Ukmergės pi­lies knygose (1600. 05. 02). Iš inventoriaus matyti, kad tada dvarelis vadintas Raguškių – Viešintų vardu ir buvo Jurgio, Šimo sūnaus, Astilos nuosavybė. Pastarasis dvarelį už sko­las perleido Jurgiui, Petro sūnui, Peškevičiui. Tada dvarelyje būta kaimo tipo trobesių: gyvenamieji namai su gryčia, seklyčia, prieme­ne, langais ir paprastais baldais; sena virtu­vė, arklidė, sandėlys daržovėms, tvartai, avi­dė, du svirnai, klojimas. Visi dvaro trobesiai seni, dengti šiaudais. Tais metais dvaro lauke pasėta 12 statinių (po 8 pūdus) rugių. Be pa­prastų darbo ir duoklių prievolių, baudžiau­ninkai, karo atveju, turėjo duoti pakinkytų arkų bei vežimų, vadinamų „palubiu“; ark­lys turėjo būti geras, nemažiau kaip 4 kapų grašių vertės, vežikas aprūpintas maistu. Karo reikalams baudžiauninkai turėjo duoti kum­pių ir lašinių. Minėtas inventorius nusako, kad dvaras turėjo servituto teisę į 14 apylin­kės ežerų, kurių tarpe minimi: Želvos ežeras, Stirniai, Gilys, Baltys, Liminas, Duobys, Ta­lys, Ašarėlis, Varnaitis ir kt.

Kuktiškėnai yra: literatas Petras Bakšys, moterų veikėja V. Bakšytė-Karvelienė, inž. Juozas Dačinskas, Merkinės progimnazijos direktorius kun. Juozas Bakšys, JAV lietuvių veikėjas dr. Juozas Repečka ir kt. Pažymėti­nas ir kuktiškėnas Pranas Urbonas, vienas stambesniųjų nepriklausomos Lietuvos rango­vų, tiesęs plentus, statęs tiltus ir rūmus; jis Kuktiškių šaulių būriui padovanojo namus.

B. Kviklys „Kuktiškiai” // Mūsų Lietuva II tomas, 1991 m., p. 41-42;

Apie Kuktiškes – istorinė apžvalga

Pirmasis valstybinis krikščionybės įvedimo aktas buvo Vilniaus vyskupystės su bažnytine žemėvalda įsteigimas. Pats krikštas dar nieko nereiškė. Be bažnyčių ir dvasininkų kraštas ir toliau galėjo likti pagoniškas.

Po krikšto Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila įkūrė Vilniaus vyskupystę, pastatė katedrą ir 7 parapijines bažnyčias. Vilniaus vyskupui Andriui Vasilai ir dvasininkams pragyventi ir bažnyčioms išlaikyti jis padovanojo keletą dvarų. Taip 1387 m. vasario 17 d. buvo duota pirmoji privilegija, t.y. raštas, kuriuo nusakomos bažnyčios ir dvasininkų teisės. Rašte pažymėta, kad vyskupas gavo dalį Vilniaus miesto, Tauragnų pilį su valsčiumi, Labanoro ir Molėtų dvarus, Verkių ir Bokšto valsčius. Pergamente paminėta „Kukutiszek”, kur šis žodis neryškus, vos įskaitomas. Būtent dėl šios Kuktiškių paminėjimo datos istorikas R. Jusas abejoja, kiti – ne. Šiaip ar taip Kuktiškės savo amžių skaičiuoja būtent nuo šio rašto datos. Kuktiškių valsčius ir dvaras atiteko Vilniaus vyskupijai ir buvo jos valdomi iki 1796 metų, kai caro valdžia konfiskavo bažnyčių ir vienuolynų žemes ir padovanojo jas Vilniaus universiteto profesūrai.

Bažnyčiai dovanotoji žemė buvo atleista nuo visų prievolių valstybei. Valstybinė valdžia atsisakė tose žemėse esančių gamtos turtų, iš jų gaunamų duoklių ir kitų pajamų iš valstiečių, net atleido juos nuo karinės prievolės. Teismas ir administracija atiteko vyskupui. Dovanota teritorijos dalis prilygo kunigaikštystei, o jo teisės į šios teritorijos gyventojus – kunigaikščio teisei. Vyskupas buvo ir vadinamas kunigaikščiu. Su šia bažnytine privilegija atsirado Lietuvoje bažnytinės žemės nuosavybė be jokių prievolių valstybei; tuo tarpu visi bajorai ir valstiečiai turėjo daug prievolių karaliui. Tik vėliau bajorai iš karaliaus išsireikalavo, kad ir dvasininkai būtų priversti mokėti dalį mokesčių. Jie buvo ne nuolatiniai, bet pagal poreikius. Pvz., hibernos mokestis. Jį mokėjo bažnytinės valdos natūra žiemos metu kariuomenei išlaikyti. Nuo 1649 m. mokestį natūra (arkliais, šienu, avižomis) pakeitė piniginiu. Nuo bažnytinių dvarų būdavo imami mokesčiai tik karo reikalams. Juos vadino aukomis (subsidium charitativum). Tokia auka minima 1844 m. Kuktiškių parapijinės bažnyčios inventoriuje.

Bažnytinės valdos negalėjo pereiti didžiajam kunigaikščiui arba bajorui. Jos galėjo tiktai didėti. Taip vyskupijos žemės didėjo labai sparčiai. XVI a. pr. joms priklausė beveik trečdalis visos dirbamos žemės ir daug vandenų, duodančių pajamų iš žvejybos. 1539 m. Vilniaus vyskupystė visoje Lietuvoje valdė 9 valsčius su miesteliais: Molėtais, Kuktiškiais, Labanoru, Tauragnais ir t.t. bei turėjo 20 valsčių Baltarusijoje. Pats vyskupas galėjo dovanoti žemes kunigams ar bajorams. Antai Vilniaus vyskupas Povilas Alšėniškis raštu patvirtina Kuktiškių bajoro Motiejaus Liaškos nuosavybės teises į dvi tarnybas ir dvi nenaudojamas žemes Kuktiškėse. Dėl kunigų trūkumo Vilniaus vyskupija savo valdose nesugebėjo greitai visur pristatyti bažnyčių. Lietuvoje kunigus imta ruošti tik 1582 m. prie Vilniaus katedros. Pirmosios žinios apie Kuktiškėse statomą bažnyčią yra iš XVII a. I pusės. 1644 m. Vilniaus vyskupo Abraomo Vainos raštas, kuriuo nurodoma, kad statomai bažnyčiai ir Kuktiškių bažnyčios klebono išlaikymui dovanoja iš Vilniaus vyskupų stalo dvaro Puškoriškių palivarką su 40 valstiečių. Raštas buvo pasiųstas tuometiniam Kuktiškių klebonui Jonui Miknevičiui (Goanni Michnievvicz). 1712 m. Vilniaus vyskupas Konstantinas Bžostovskis dovanoja savo tarnui Jonui Akreiciui ir jo žmonai Konstancijai Terpiliauskaitei (Terpilovvskiej) bei sūnui Stanislovui Kuktiškių rakto (to meto dvaro sąvoka „Klucz”) Kurnic – Kumšiškių (Kurnic alias Kumszyszek) palivarką.

Pirmasis krikšto dokumentas, liečiantis valstiečius, buvo 1389 m. sausio 10 d. Jogailos raštas dėl parapijų steigimo, statomų bažnyčių aprūpinimo ir kunigų išlaikymo. Jame įsakoma kiekvienam tijūnui, lauko bendruomenės tėvūnui (prievaizdai), duoti kunigams po 6 ilguosius (pinigus) per metus ir dar nustatytą dešimtinę iš žmonių. Priedo kiekvienai bažnyčiai skiriama luobinė statinaitė medaus. Kunigams buvo leista pasistatyti po vieną karčemą. XVIII a. I p. Kuktiškėse buvo bravoras, o mokestis nuo smuklių sudarė 350 Zl.

Vilniaus kapitulos dokumentuose yra išlikę daug Kuktiškių rakto (klucz) inventorių, kuriuose atsispindi Kuktiškių valsčiaus, miestelio ir kaimo bendruomenės socialinė – ekonominė padėtis. XV a. pr., t.y. Vytauto laikais, dauguma valstiečių dar buvo laisvieji ūkininkai ir beveik nesiskyrė nuo žemesniosios bajorijos, jie net virsdavo bajorais. Jie mokėjo kunigaikščiui ar karaliui sidabrinės mokestį. Buvo ir nusigyvenusių nelaisvų valstiečių, bernų, belaisvių, kurie vėliau virsdavo kumečiais. Jie dirbo dvaruose (taip vadinamuose raktuose). Raktas (klucz) maitino dvariškius, bernus, mergas, belaisvius ir kumečius gaminamu šeimynai valgiu. Dvaras kaip socialinė sąvoka susiklostė kapitalizmo laikotarpiu, kada brendo bendrinė lietuvių kalba. Lietuviškuose XV -XVII a. tekstuose dvaro sąvoką atstoja „klucz”, o dvarininko – kiemininkas. Valstiečiai rėmėsi paprotine teise: bičiulyste, talka, vaišėmis. Iš vaišių paprotinės teisės atsirado dėklos, mezliavos. Be sidabrinės valstiečiai buvo dėklininkais natūra: maisto produktais, kailiais, medumi ir t.t. XVI a. senąjį paprotinį valstiečių gyvenimą sugriovė pradėta Valakų reforma. Paprotinę teisę pakeitė valdinė teisė. Kuktiškių rakto bažnytinė valda pasitenkindavo mezliava ir pinigine duokle, vadinama sidabrine.

1447 m. Kazimiero privilegija bajorams padėjo pamatus visuotinei baudžiavai: bajorų ir bažnytinių žemių valstiečiai liko visiškoje savo ponų valdžioje, jie neturėjo jokių pareigų valstybei, o tik savo ponams ir niekur negalėjo išsikelti nuo žemės. Už naudojimąsi žeme valstietis turėjo ponui atidirbti tam tikrą dienų skaičių, t.y. eiti lažą. Dabar buvęs laisvas valstietis tapo baudžiauninku, duoklė natūra pakeista lažu. Dėl duoklių formos pakeitimo Aukštaitijoje prasidėjo valstiečių bruzdėjimai. Iš bažnytinių žemių, tame skaičiuje ir Kuktiškių rakto, ėmė bėgti valstiečiai į karališkuosius dvarus. Karaliaus įsaku jie buvo sugrąžinti. XVI a. galutinai susiformavo feodalinė žemėvalda – pasaulinė ir bažnytinė – buvo pereita iš paprastos feodalinės santvarkos į baudžiavinę.

Anksčiau visoje Lietuvoje bajorų ir valstiečių žemė buvo išmėtyta įvairiais sklypeliais. Jie ir žemės mokesčius mokėjo nelygiai, t.y. ne nuo žemės ploto, o nuo dūmo, t.y. sodybos-kiemo, kur stovėjo trobesiai ir daržas. Vyravo viensėdžiai, o ne kaimai. Tai apsunkino ponams valstiečių kontrolę. Šią padėtį ištaisė 1557 m. įvykdyta Valakų reforma. Visa žemė buvo išmatuota ir nustatytos aiškios ribos (ežios). Bažnyčios, kurios iki šiol neturėjo žemės, vietoj panaikintos dešimtinės gavo po 2 valakus. Pvz., Kuktiškių parapijinė bažnyčia gavo Trimoniškio viensėdį ir Puškoriškių kaimo žemę su 40 valstiečių. Išmatuotoje žemėje buvo steigiami dvarai, palivarkai, o aplink juos kaimai. Viensėdžiai nyko. Netvarkingai išsimėtę dirbami laukai buvo sujungti į kaimų ir dvarų masyvus, susiformavo visuotinai privalomas trilaukis: žieminiai, vasarojus ir pūdymas. Valstiečių žemė taip pat buvo padalinta į trilaukius, o jie patys apgyvendinti kaimuose. Trilaukė sistema Kuktiškėse išliko iki 1931 metų, kai miestelio bendruomenės žemė buvo išskirstyta į viensėdijas. Ją pakeitė daugialaukė sistema. Valstybė apdėjo prievolėmis valstiečių kiemus pagal dirbamos žemės plotą. Šis plotas buvo valakas, kurio nevalia niekam perleisti. Valakas tapo lauko dirbamos žemės ploto matu, o kiemo (dūmos) žemės plotas – margas. Tačiau nederlingose Kuktiškių žemėse valakas buvo didesnis – apie 24 ha. Reforma nustatė ir miestelėno mokesčius už sklypus, lauko žemes, karčemas. Buvo pertvarkyta ir kaimo administracija, senuosius pristavus ir tekūnus pakeitė vaitai. 1731 m. Kuktiškių rakto inventoriuje pažymėtos 3 vaitystės: Kačiūnų, Buitūnų ir Labanoro, kurios priklausė Kuktiškių valsčiui ir dvarui. Kuktiškių raktui priklausė 20 kaimų, 34 viensėdžiai, 3 palivarkai ir 2 miesteliai: Kuktiškių ir Labanoro. Pats dvaras valdė 167 valakus dirbamos žemės, kurią savo inventoriumi ir gyvuliais turėjo įdirbti 147 darbingi (vyriškos giminės) pavaldiniai, 70 žemietininkų (plikbajorių) ir kolonistų, persikėlusių iš Lenkijos ir kitų vietovių. 33 valakus tvarkė 39 lažininkai, tai buvo sėdimoji žemė, t.y. žemė, kuri buvo prievolinė, nuo jos valstietis negalėjo pasišalinti ir turėjo atlikti visas prievoles dvarui, bet kuria rentos forma: atodirbiu arba lažu, duokle natūra, činču – pinigais. 73 valakus sudarė priimtinė žemė, t.y. žemė, kurią valstietis savo laisva valia nuomojo iš dvarininko. Valstietis galėjo ją nuomoti, bet galėjo jos atsisakyti. Ji rėmėsi pinigine renta – činču. Buvo dar sodybinė žemė arba kiemas, kurią užėmė daržas, sodas, trobesiai. Dėl mažo gyventojų tankumo Lietuvoje dirbamos žemės užteko, dalis jos dirvonavo, todėl palivarko ar viensėdžio savininkas ją nuomojo už činčą valstiečiams.

1701-1706 m. Šiaurės karas su švedais nuskurdino šalį. 1706-1708 m. buvo nederlingi. Prasidėjo badas. Lietuvoje 1708-1711 m. nuo karo, bado ir maro bei kitų infekcinių ligų išmirė 1/3 gyventojų. Minėtos nelaimės neaplenkė ir Kuktiškių. Daugelyje vietų išnyko sodybos ir kaimai, ištisi plotai užžėlė krūmais ir mišku. Apie tai byloja ir 1731 m. inventorius. Pvz., Bareišių kaime, nors ir praėjo 20 metų nuo maro, iš 20-ties valakų – 17 buvo užžėlę mišku. Kaime likę 2 dūmos ir 3 pavaldiniai (vyrai). Panaši padėtis buvo ir Šakių kaime. Dauguma viensėdžių liko be gyventojų, o laisvą žemę nuomojo kaip priimtinę, kėlėsi kolonistai.

Kuktiškių miestelis, kaip ir Labanoro, Magdeburgo teisių neturėjo. Čia nebuvo turgų ir pirklių. Miestelėnai priklausė bažnytinio feodalo teismui ir valdžiai. Kuktiškių miestelėnai buvo valstiečiai – činčininkai. Miestelėnai dirbo ne savo žemę, o vyskupo, kaip kunigaikščio duotąją. Juos valdė, teisė ir baudė nebe valsčiaus tijūnas, o dvaro urėdas, ūkvedys. Miestelyje buvo 26 dūmos, kuriose gyveno 69 dūšios, valdžiusios 27 1/2 valako lauko ir 83 1/36 margo kiemo žemės, turėjo 30 arklių ir 35 jaučius. Už žemę dvarui mokėjo 213 zlotų ir 25 grašius ir dar privalėjo po 3 dienas jie ir jų šeimos nariai pavasarį arti rakto laukus, rudenį doroti derlių ir atlikti kitus darbus, nurodytus 1731 m. inventoriaus įsake.

Amatai, esant natūriniam ūkiui, buvo menkai išsivystę. Miestelio ir kaimo valstiečiai kartu buvo ir amatininkai. Visi jie turėjo žemės ir nebuvo atleisti nuo prievolių dvarui. Antai Kuktiškių miestelyje buvo po 1 batsiuvį, baldininką, siuvėją ir puodžių. Visame rakto ūkyje buvo 4 kalviai, vienas šaltkalvis, dūdorius, žvejys, eigulys, 2 siuvėjai, 2 račiai ir 2 žemietininkai, prižiūrėję žemės ežias ir kelius. Labanoriečiai nuomojo ežerus arba laisvą žemę, uždarbiavo miške ir Eiseto lentpjūvėje. Laikinai laisvi nuo duoklės ir dūmos mokesčio dvarui buvo 10 asmenų (gal prievaizdai?). Mažesnį mokestį mokėjo ir vienintelis žvejys Jurgis Žiezdrys. Labanoro vaitystėje tie valstiečiai, kurie retkarčiais miško kirtimuose įsidirbdavo sklypelį, be činčo privalėjo dvarui duoti trečią pėdą.

Pagrindinė ūkio šaka Kačiūnų, Buitūnų vaitijose ir Kuktiškių miestelyje buvo žemdirbystė. Greta žemdirbystės, svarbios ūkio šakos buvo medžioklė, žvejyba ir miško darbai, ypač miškingoje ir ežeringoje Labanoro vaitystėje. Be to, miško produkcija, t.y. derva, sakai, pelenai, rąstai, žvėrių kailiai, buvo eksportuojami, kai tuo tarpu javai buvo sunaudojami vietoje. Kuktiškėse veikė dvaro bravoras, kur gamino alų ir degtinę. Duoklė natūra: reikėjo pristatyti 16 1/2 statinės rugių ir tiek pat avižų, 12 rietuvių miško medienos. Vilniaus vyskupija buvo daugiau suinteresuota pinigine renta negu duokle natūra. Dvaro pajamas pinigine renta sudarė: iš valstiečių surinktas činčas – 2488 zlotų 10 1/2 grašių ir karčemų nuoma – 350 zlotų. Visos kitos valstiečių priedermės dvarui išvardintos Kuktiškių dvaro įsake ir inventoriaus sąraše. Be įvairių rinkliavų ir mokesčių, valstiečiai dar buvo verčiami statyti tiltus, tiesti kelius, suverpti po 6 sruogas siūlų, malti ir grūsti grūdus, balinti dvaro drobes, skaldyti balanas ir t.t.

1789 m. Kuktiškių miestelyje buvo 26 dūmos, o visame rakte -210 dūmų su žeme ir 4 dūmos su daržais. Viso rakte 1356 žmonės – 690 vyrų ir 666 moterys. Kuktiškių miestelyje – 89 vyrai ir 73 moterys.

XVIII a. Kuktiškių rakto žemes Vilniaus vyskupai išnuomojo arba dovanojo kitiems asmenims. 1727 m. sausio 30 d. Kuktiškių raktas buvo vyskupo atiduotas Vilniaus kapitulos kanauninko Pranciškaus Gencevičiaus žinion. Antai 1789 m. rugpjūčio 20 d. raštu Vilniaus vyskupas Ignas Masalskis dovanoja Staradubo kamarninkui Pranciškui Kosinskiui iš vyskupo stalo žemių Kuktiškių rakte palivarką, vadinamą Ažustrupiu, ir du viensėdžius: Kurmiškes ir Ažuvyntį.

1793 m. gegužės 19 d. vyskupo Igno Masalskio įgaliotinis Kazimieras Hornovskis išnuomoja vaiskiui Tadui Šulcui vyskupo stalo valdas Kuktiškių rakte (išskyrus Kuktiškių girią, kuri priklausė vyskupo iždui), ketveriems metams. Po T. Šulco mirties Kuktiškių dvarą nuomojo jo sūnus Mykolas.

Pagal G. Šnurovos knygą „Kuktiškės”

---

Maršruto po Kuktiškes ir jų apylinkes objektai